Ievai
Kirstukas (sorex) – tai toks vabzdžiaėdžių būrio žinduolis. Enciklopedijose bei žinynuose tvirtinama, kad iš viso pasaulyje jų priskaičiuojama apie 250 rūšių. Nekvestionuodami tokiam palyginti mažam padarui priskiriamo kiekybiškai didelio variantų skaičiaus, šįkart esame linkę apsistoti ties galbūt ne itin rafinuotu, tačiau aiškiu ir gana patikimu paprastuoju (vulgaris) kirstuku, juo labiau, kad nėra reikalo klaidinti savęs nei kitų – mūsų nedidelėje valstybėje anksčiau paminėtos jų įvairovės ieškoti yra paprasčiausiai nerezultatyvu. Vartojant bendrybinę frazeologiją, kirstukas – tai mažutėlis simpatiškas žvėreliukas, panašus į pelę (mus), gal net turintis su ja artimų metoniminių ryšių, tiktai besimaitinantis ne javais kaip pastaroji, o vabzdžiais bei vikšrais. Kirstuko kūnas apaugęs švelniais tankiais plaukeliais, o galva baigiasi žaismingu šnipeliu. Tradiciškai sorex vulgaris įprasta ieškoti mišriuose miškuose ir upių bei ežerų pakraščiuose.
Tačiau civilizacijos plėtrai radikaliai koreguojant visuotines gyvenimo sąlygas, kirstukai vis dažniau yra aplinkybių verčiami arba patys savanoriškai apsisprendžia palikti savo urvelius ir kuriasi butuose, namuose, vasaros rezidencijose etc., žodžiu, teritorijose, kurias oficialioji jurisdikcija įvardija privačių valdų terminu. Kadangi nelegali ir nekontroliuojama migracija pasiekė statistiškai verifikuojamus mastus ir yra tęstinio pobūdžio, ji negalėjo nelikti be dėmesio bei pasekmių, tokiu būdu šis kraustymasis lygia greta kaip ir kiti veiksniai prisidėjo prie kokybiškai naujų bendrųjų santykių tarp įvairių gyvybės apraiškų formavimosi.
Pirmiausia, be abejo, turime galvoje maitinimosi aspektą, dėl tam tikrų specifinių aplinkybių aptariamame kontekste įgyjantį išties egzistencinės dilemos mastą. Nors pati situacija formaliai vertinant atrodo paprasta – dėl vabzdžių butuose tenka konkuruoti su guvernantėmis ir vorais, o vikšrai šioje erdvėje nėra tokie dažni, kaip galima būtų pageidauti – iš tikrųjų problema skaudesnė, labiau visa apimanti nei formalus įvykių, aplinkybių išdėstymas, de facto ji implikuoja taip pat ir hamletiškąjį to be or not to be klausimą.
Kaip jaučiasi, kokias mintis mintija sorex, eilinę naktį slampinėdamas virtuvėje ir ieškodamas ko nors užkrimsti? Jis jau seniai gyvena bei veikia urbanizuotoje erdvėje, taigi nėra toks naivus, kad leistų sau tikėtis vikšro, melancholiškai šliaužiojančio šen bei ten, nelygu, kur maistas – virtuvėje sterilu, vyrauja balta spalva, o medžio fragmentai padengti kažkokia neįkandama sintetika. Ne gležniems vikšro nasreliams... Pirmiausia iš įpročio cimpina prie šiukšlių dėžės spintelėje po kriaukle, kojele atplėšia spintukės duris ir imasi tikrinti dėžės turinį, abejingai nubraukdamas keletą viršutinių detalių. Mėgina knistis giliau, tačiau užstringa, niekaip negalėdamas įveikti dėžės nuo avižinių dribsnių pasipriešinimo. Mėgina šiaip ir taip, galų gale susinervinęs, netekęs kantrybės, išrauna šiukšliadėžę iš įprastos vietos ir triukšmingai išverčia jos turinį virtuvės vidury. Na, va, dabar aiškiau. Deja, rezultatai nėra labai guodžiantys – be rūkytos skumbrės likučių, daugiau nieko tinkamesnio kaip ir nėra, bulvių ir obuolių lupenos ne jam, tegu jomis ganėdinasi vargetos pelės. Bet ir šykštuoliai... Per visą karjerą rūkyto ešerio gavo paragauti vienintelį kartelį, jau nekalbant apie ungurio ar lašišos likučius. Sorex išsiblaškęs traukia iš krūvos rūpestingai susuktą ir užklijuotą paketėlį, ilgokai krapštosi, kol išvynioja. Taigi taigi panaudotas Libress. Pedantai vyniotojai, neturi ką veikti... Vulgaris pavarto, apžiūri jį iš visų pusių. Sako, jie su sparneliais... Atsidūsta, gūžteli petukais, numeta paketą atgal. Įdomu, kur jie deda pinigus, jei gaili maistui? Be abejo, jis ne koks miesčionis, svetimų pinigų neskaičiuoja, tačiau vis tiek, tarkime, objektyvumo vardan... Abejingai perbėga žvilgsniu maišelius nuo pasterizuoto pieno, plastiko buteliukus, krūvas popierių nuo liesos varškės, sūrelių, fasuotų džiūvėsių, dar dievai žino ko. Gerai, skumbrė tai skumbrė, nusiminti neverta – jis energingai žiebia užpakaline kojele į metalinį indelį nuo konservuotų žirnelių. Irgi mat kapitalistai, normalių žirnelių nesugeba nusipirkti... Indelis barškėdamas pasileidžia grindimis ir triukšmingai teškiasi į šiukšlių dėžę – bingo! Kambariuose pasigirsta šurmulys, sorex pasiklauso kurį laiką ir lenda už šaldytuvo, bet veikiau šiaip, dėl šventos ramybės. Sukaupta patirtis išmokė žvelgti į viską filosofiškai. Gal tik jaučia šiokį tokį apmaudą, kad pats sugadino vakarienę. Nors, iš kitos pusės, ko nepaišdykavus, kai istorinė situacija brutaliai kreipia egzistenciją eksperimento link.
Dabar tas isterikas buto šeimininkas blaškysis, slankios visur, negalėdamas nusiraminti, švaistysis tuo savo Parabellum, iš baimės kalendamas dantimis. Be jokio ryšio rėkaus, prikaišios visiems, aišku, vėl susipyks su žmona. Iš kur tas dirglumas? Aklas jis ar ką, negi visiškai prarado gebėjimą pažvelgti į save iš šalies, kritiškai, su sveika ironija vertinti situaciją? O kaip įkyrėjo tas šurmulys, piemeniškos insinuacijos! Visi tie taukuoti spąstai, negrabiai prikaišioti lašinių, kažkokios neva baisiai krūtos dešrelės, nuo kurių suka vidurius ir kurios nė velnio nežudo – net pelės pradėjo atvirai tyčiotis. Buvo užsiundęs tokius kleptomanus, nuodytojų firmą, ar kaip jie ten vadinasi, žodžiu, kilerius. Pribarstė visur kažkokio mėšlo, išdvasino ne tik peles, bet ir tų vargetų jūrų kiaulę pasiuntė dausosna. Vanitas vanitatum et omnia vanitas... Klausydamas šliaužiojančių grindimis, renkančių šiukšles ir besiriejančių buto šeimininkų, sorex nebe pirmą kartą galvojo apie visame kame įsivešėjusį egzistencinį skurdą. Aišku, kad tame šurmulyje stinga gyvenimo pilnatvės, kompozicinio pagrindo, egzistencinio kamieno, be kurio tikrovė atrodo nyki ir beprasmiška, – sorex atsiduso. Iš tiesų reikia, tiesiog būtina susitvarkyti. Artimiausiu laiku turės rimtai pagalvoti apie rimtą savo gyvenimo kelio koregavimą, nes kitaip – jis tą jaučia – galima nusiristi iki to tipo su Parabellum.
Spraunius, Arūnas. Tylos!: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.