Ekspresyvūs J. Skablauskaitės prozos kūriniai, kuriuose drastiškas natūralizmas pinasi su poetiškom vizijom, dailiais vaizdais ir akiplėšiška ironija. Šalia gėrio, grožio klesti agresyvumas, bjaurumas, dvasios menkystė. Autorė vis labiau jaučia savo herojams gresiantį pa­vojų, piktųjų jėgų galią. Nuo šlykštumo, beprasmybės, banalybių J. Skablauskaitės personažai slepiasi savo viduje, tyroj gamtoj, svajonėse, o kartais mėgina grumtis už vietą nesvetingame pasaulyje.

       PLAUKIOJIMAS RUDENĮ

       Buvo geltonas, labai šiltas rudens vakaras, tokio šil­to rudens žmonės dar neregėjo... Medžių lapai žioravo jau geltoni, o dosni, nesiliaujanti šiluma liejosi ir liejosi iš dangaus. Geltona saulė kabėjo virš laukų. Žmonės ve­žė buroklapius, rinko daržoves, o Sabina plaukė, lėtai sruvo su vandeniu, kuris buvo tirštas ir geltonas lyg sau­lėgrąžų aliejus, pro šalį slinko pievos, vienišos sodybos, susilenkę žmonės, mūkiančios karvės. Upė buvo siaura — tiesiog vargana upeliūkštė. Jos pakrantėse neaugo nei švendrės, nei jokie krūmokšniai. Nuo saulės į visas pu­ses sklido auksiniai ratilai. Žmonės nekreipė jokio dė­mesio į Sabiną, vienas pasiraitojęs kelnes vyriškis braidė palei krantą, prie pat vyšninio burokėlių lauko, jis net nepažvelgė į ją, tarsi būtų ne žmogus, o koks nors me­džio kamienas besisupantis ant bangų. Saulė jau grimzdo žemyn, o Sabina norėjo plaukti ir plaukti šita upeliūkšte šiltą rudens vakarą laukais, sakytum tiesiai į dangų. Kar­ta su ja plaukė ir geltoni medžių lapai, kuriuos vėjas bu­vo atnešęs iš tolimų sodybų.

       Kai saulė dingo, ji išlipo iš vandens. Vilkėjo ne mau­dymosi kostiumėliu, o trumpute berankove suknele. Taip jos neišgręžusi, visa šlaputėlė nuėjo laukais. Keista. Bu­vo šilta sakytum vasaros vidurdienį.

       Pravažiavo vežimas su žolėmis. Dar ilgai buvo girdėti botago plaukšėjimas.

       Tamsoje liepsnojo gėlės. Sodai buvo juodi, rasoti. Per­lipusi tvorą, nuo žemės pakėlė tris kriaušes. Atsikando ir saldžios sultys aptaškė veidą.

       Takeliu nuėjo link verandos. Nesimatė anei vieno ži­burio. Visi jau miegojo. Ir Sabina atsigulė į lovą. Pro pravirą langą plūdo kvapai iš sodo. Staiga kažkas ją ap­kabino...

       Rytas išaušo šiltas, giedras. Visas sodas bangavo už­lietas saulės spindulių. Prisiminusi vakarykštį plaukioji­mą, Sabina nusijuokė.

       Kažkas nusijuokė už jos nugaros. Tai buvo Tirikis.

       Saulė kilo vis aukštyn ir aukštyn. Pats — pusryčių me­tas.

       — Einam į valgomąjį, bet tyliai, kad Dominyka ne­išgirstų.

       Jie atsisėdo prie stalo ir ėmė valgyti nepaprasto ska­numo vaisius, imdami juos iš krištolinių taurių. Priešais ant sienos kabėjo didžiulis paveikslas, vaizduojantis po rojų vaikštinėjančius nuogus angelus. Buvo be galo ge­ra, norėjosi juoktis, bet nederėjo rodyti savo jausmų. Paskui išgirdo Dominykos žingsnius. Sabina liepė Tirikiui pasislėpti. Jis tuoj pat ant savęs užtraukė užuolaidą.

       Įėjo Dominyka apsivilkusi tamsiai mėlyna suknele. Ji atnešė baisiąją skrynutę ir padėjo ją ant stalo krašto, bet neatrakino.

       — Joje uždaryta neregėta paslaptis,— pasakė,— bet geriau nereikia... Žinojimas brangiai kaštuoja.

       — Brangiai?

       — Nemigo naktis, smarkų širdies plakimą, vaizdinius, kurie tave persekios ir dieną, ir naktį.

       — Bet aš noriu.

       — Nereikia. Tegul tavo siela niekad nesusidrumsčia. Šalia vaisių stovėjo gražiais raštais išmargintos vazos.

       Į jas pamerktos gėlės skleidė gaivų kvapą. Tarp jų žie­dų ir šakelių spindėjo rausvas angelo užpakalis.

       Sabina ir Dominyka valgė keptą antį ir gėrė balintą kavą, o Tirikis tūnojo už užuolaidos. Dėžutė stovėjo ant stalo krašto, prieš pat akis. Sabina drebėjo, kad ji ne-atsidarytų pati, geriau jos nebūtų visai.

       Be galo norėjo įsimylėti Tirikį. Be galo. Dar labiau,, negu pažvelgti į skrynutės vidų; kas viduje — puikiai įsivaizdavo, ten tūnojo pats didžiausias pasaulyje siaubas, o Tirikis turėjo tapti Sabinos svajone. Tačiau žvelgė į jį tarytum į brangią porcelianinę statulėlę. Sabina buvo visiškai jam abejinga. O gal Tirikis jos nemylėjo? Sunku suprasti. Dievaži, jis — lyg skaidriausia statulėlė, žiežir­buojanti ant stalo krašto, o gal — drugelis, gal peliukas. Ir kaip tokį mylėti? Todėl jos akyse viskas susiliejo į vie­ną nuostabų reginį: ir paveikslas ant sienos, ir gėlės va­zoje, vaisiai, Tirikis — už tankiausios užuolaidos, ir pa­galiau — skrynutė, padėta ant pačio stalo krašto, tiesa, ji kėlė vien siaubą, ir Sabina žinojo, kas yra jos viduje; ten gulėjo dokumentas, įrodantis, kad vieną žmogų reikia išbraukti iš gyvųjų tarpo.

       Ir kam ji atsibudo šį nuostabų rytmetį?!

       Tuo metu Dominyka išėjo iš kambario. Ji išnešė tuš­čius indus.

       — Tiriki, Tiriki,— sukuždėjo Sabina, atitraukdama nuo jo užuolaidą,— prašau mane palikti.

       — Kodėl? — paklausė Tirikis. Jis nustebęs pakėlė savo

       violetines akis.

       — Todėl, kad tave myli kitos moterys.

       — Tu kažką prasimanai,—-pasakė jis ir užšoko ant palangės. Paskutinį kartą Tirikis liūdnai pažvelgė į Sabi­ną.

       Tuo metu grįžo Dominyka.

       Šviesus siluetas šastelėjo pro langą ir pasislėpė me­džių tankmėse. Sabina garsiai nusijuokė.

       — Kas ten?! —suriko sesuo, žiūrėdama pro langą į sodą.— Ko tu juokiesi? Ten kažkas buvo?

       Ji truktelėjo pečiais.

       — Gal man tik pasirodė? — sesers veidas ištįso, visai susiraukšlėjo,— ar matei?

       — Nieko nemačiau.

       — Neįtikėtina. Bet kieno čia paliktas ant stalo puo­dukas? Kas prakando ir numetė persiką?

       — Nežinau.

       Ir Tirikis dingo. Kai jo jau nebeliko, Sabina vėl pasi­juto savimi, tarp savo įprastų daiktų, su kvapą gniaužan­čia skrynute, kurią anksčiau ar vėliau teks atidaryti.

       Taip Sabina išvijo savo svajonę it kokį lengvą druge­lį, o gal peliuką išvarė į laukus. Ir nežino, ar kada nors jis besugrįš. Liūdna? Nežino.

       Pavalgiusi pusryčius, apsivilko ta pačia trumpute suknele. Pasiėmė rankšluostį ir chalatą, nes ryte buvo daug vėsiau negu dieną ar vakare.

       Atsigulė ant vandens, net krūptelėjo, dabar jis buvo šaltas. Bet greit priprato ir jautė vien gaivinančią vėsą.

       Sabina plaukė labai ilgai, kol už kuplių liepų išvydo raudonus čerpių stogus. Ten gyveno Joana Vadakojytė, jauna, graži moteris. Sabina galėjo ranką prie širdies pridėjusi prisiekti, kad Tirikis dabar jau pusryčiauja su Joana. Staiga Sabinai pasidarė labai šalta. Pro šalį plaukė raudoni ir geltoni medžių lapai. Ji išlipo iš vandens ir ka­lendama dantimis grįžo namo.

       Jolita Skablauskaitė. Liūnsargių moteris: apysaka, apsakymai. V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993.