Kai išlipo iš traukinio, buvo tamsu. Blyškus, pamiglavęs mėnulis švietė virš kapinių. Iki miestelio dar buvo geras kelio gabalas, nors Martynas ir neturėjo ką jame veikti, jo motina gyveno toli už miestelio, pamiškėje, rąstų trobelėje.

Vėsus oras teikė žvalumo. Beveik dingo baimė, mat kuprinėje, be sumuštinių, nešėsi truputį aukso. Dangus šiek tiek prašviesėjo. Sambrėška – pats mįslingiausias paros metas, prieš pragystant gaidžiams.

Už krūmų Martynas regėjo melsvas šviesas, blyškius veidus, besislapstančius žalumoje. Nuodingi, žydri garai kilo iš žemės ir drumstė protą. Buvo nepaprastai tylu, lyg žingsniuotų mirusios planetos paviršiumi. O paskui pasigirdo keisti garsai. Ėmė pleventi šviesos, į tolumas traukėsi visi pavidalai. Dangus darėsi vis blyškesnis ir blyškesnis. Iš visų pusių aidėjo gaidžių choras. Jų sklandus giedojimas kilo į aukštybes.

Juo arčiau miestelio, tuo triukšmas darėsi garsesnis. Šmėklos ir piktosios dvasios bėgo į pelkes, į senų medžių dreves, į tamsias, niūrias palėpes, apleistas varpines, neįžengiamus miškus, senas kapines, gervuogėm apraizgytus griuvėsius. Žemė padvelkė lietumi, puvėsiais. Greit ateis ruduo, net nepajusi... Jau plaukai ir akys pagelto, kaip tie vijokliai ant jo motinos pirkios. Tik slenka ir slenka miglingos dienos...

Miestelyje buvo tylu, vien vėjas šlamėjo medžių lapuose. Nesimatė anei vienos žmogystos. Dar niekas nešlavė gatvių. Martyno žingsniai gūdžiai nuaidėjo prietemoje. Be aukso neturėjo nė cento, tad privalėjo kulniuoti pėsčiomis.

Greit praėjo miestelį, o paskui patraukė laukais tolumoje dūluojančių miškų link. Kažkur jie susiliejo su Latvijos miškais. Latvija – vilkolakių tėvynė, o vilkolakiai nepaiso jokių sienų.

Įžengė į mišką. Tirštas, slogus rūkas gaubė medžius. Buvo drėgna ir šalta. Martynas ėjo ir ėjo, nematydamas nei galo, nei krašto. Beribiai niūkūs miškai.

Pagaliau išniro saulė. Dingo rūko pagimdytos šmėklos. Visom spalvom sutvisko pasaulis. Vienoje plačioje miško aikštelėje medžiai augo ratu, bet nieko bloga nepamanė net tada, kai išvydo žaliais drabužiais apsivilkusį vyriškį. Jis pamojo ranka ir nuėjo gilyn į mišką.

Riogsojo daugybė kiaurų medžių. Tose kiaurymėse kažkas gyveno. Jau dygo baisieji grybai – keisti, įmantriai susiraitę. Jų užkrimtus, galėjo velniai žino kas atsitikti.

Prakeikta vieta! Martynas pajuto, kad jam gali nutikti kažkas negera. Bet saulė maloniai šildė ir aplinkui buvo pasakiškai gražu. Spinduliai brovėsi į tankiausius eglynus, apšvietė žemai nukritusius kankorėžius, net spyglius. Pelkėje šiuleno švendrės ir spindėjo uogos, pritvinkusios žėrinčių raudonų syvų. Buvo alsu nuo troškaus kvapo, plūstančio iš susipynusių astilbių brūzgyno.

Nušlumšėjo per plačias miško pievas, apaugusias šviesiomis, šiugždančiomis smilgomis; o debesys vis plaukė ir plauke, savo kraštais tarytum liesdami medžių viršūnes. Kažkur tarp aukštų žolių ulbėjo vanduo. Kuprinės kišenėlėje paslėptas auksas kėlė nerimą. Martyno drabužiai buvo nušiurę, sulopyti, dumblių spalvos, gal niekam nešaus į galvą užpulti. „Prieisiu, – pamanė, – motinos trobelę, gal atleis ji už klajones ir kitokias nuodėmes, gal pavaišins mane senu šermukšnių vynu ir kepta mėsa.“

O štai – senos, apleistos miško kapinės. Kryžiai skendi žolėje. Tai šiurpi ir paslaptinga vieta.

Kuprinėje, be aukso, Martynas nešėsi kelis sumuštinius. Nuo vakar pusryčių nebuvo nieko valgęs. Visiškai nusigyveno, be šito prakeikto aukso, nieko daugiau neturėjo. Ir visas jo ankstesni gyvenimas buvo netikęs, nereikšmingas. Neišsipildė nė viena svajone. Neturėjo mylimosios, liko be skatiko, buvo niekas. Tiesa, jo laukė motina – vienintelis žmogus pasaulyje, kuriam jis kažką dar reiškė, buvo reikalingas. Ji buvo jau labai sena, gal Martyno neatpažins – šitiek metų nematė. O, Dieve, koks jis buvo netikęs sūnus. Jai neša šį auksą, bet kur ji dės...

Sūnus palaidūnas grįžta namo.

Atsisėdęs ant žolės, iš kuprinės išsitraukė sumuštinį. Aukštai medžiuose suposi kažkokie juodi, paslaptingi žvėrys atlėpusiomis ausimis ir ilgomis uodegomis. Vaidenosi, kad miškas beribis kaip jūra, bet ir ji turėjo krantus.

Martynas ėjo ir ėjo. Atrodo, kad nebuvo įkėlęs kojos į vilkolakių žemę. Atrodo. Niekad nemėgo miško. Patikdavo tuščios erdvės – laukai, jūra, dangus, o miškas jam iškildavo it uždaras, siaubą keliantis labirintas. O ką jau kalbėti apie jo paslaptingus gyventojus.

Priėjo laukymę. O gal jau atsidūrė Latvijoje? Pagaliau – erdvė. Bet ją išvydęs, nepasijuto geriau. Neseniai čia nuūžė gaisras. Medžiai aplinkui styrojo suanglėję, ir žolė buvo visa išdegusi. Pūpsojo nedideli gelsvi žemės kauburėliai. Ir tada pamatė šunburnį. Jis tupėjo ant pelenų krūvelės. Jo akys sublizgo. Nasrai prasivėrė. Burna tviskėjo pilna aštrių, smailių dantų. Matyt, buvo alkanas. Nuo nasrų žemyn nutįso blizganti seilė. Kol jis laižėsi spoksodamas, Martynas ėmė atatupstas trauktis. Už nugaros liūliavo tyrlaukis, apžėlęs samanomis, viržiais ir gailiais. Tikra gyvačių buveinė.

Leidosi bėgti. Šunburnis ėmė vytis. Girdėjo jį šniokštuojant. Beviltiška buvo nuo tokio pabėgti. Jis pergalingai sustūgo tiesiai Martynui į pakaušį. Plėšrūs nagai ir smailios iltys tuoj susmigs į jo kūną. Sudraskys Martyną į gabalus ir suės.

Bet čia atsitiko nepaprastas dalykas. Iš dangaus ėmė dribti balsvas, keistas sniegas. Jis žėrėjo ir lipdė akis. Nieko neįmanoma buvo per jį įžiūrėti. Nebematė šunburnio, o jis neberegėjo savo aukos. Juos abu paslėpė kerintis žalsvas sniegas. Tumulais jis dribo iš dangaus. Bet tai buvo tik netoliese augančio medžio išskyros. Jos varvėjo nuo lapų, sunkėsi pro žievę.

„Sniegas“ pagaliau liovėsi kritęs. Ant medžių lapų, ant žolės blizgėjo žalsvos putos. Pirštu pakabinęs, lyžtelėjo žalsvą dribsnį. Kvepėjo gėlėmis. Skonis truputį priminė medų. Tikra dievų mana. Pasinaudojęs šiuo Dievo jam atsiųstu vasaros sniegu, paspruko nuo šunburnio. Dabar dūmė miškais tolyn ir tolyn, bijodama sutikti kitą šunburnį, o gal tą patį. O miškams nebuvo matyt galo. Kaitriau ėmė spiginti saulė. Mana seniai dingo, o gal jos nė nebuvo, kaip ir šunburnio. Tačiau negalėjo prarasti budrumo Privalėjo kaip nors išsikapstyti iš miško.

Kai pagaliau išlindo iš brūzgynų, jau leidosi saulė. Išvydo laukais šaunantį vieškelį. Nusimovęs batus, basas kojas panarino į šiltas, švelnias vieškelio dulkes. Kokia palaima buvo matyti ši vieškelį, atvesiantį jį pagaliau į namus. Vieškelio gale liepsnojo didelė, raudona saulė. Ėjo tiesiai į ją, jau ramus, savimi pasitikintis, galvodamas apie meilę ir palaimą, kai staiga pamatė taškeli. Jis pamažu didėjo. Kažkas artinosi į Martyną.

O tas kažkas buvo šunburnis. Aukštas, juodas siluetas užstojo saulę. Išgirdo pašaipų juoką. Šunburnio akys liepsnote liepsnojo. Gal nuo saulėlydžio? Dabar neturėjo, kur bėgti. O gal vėl įvyks koks stebuklas? Ėjo tiesiai šunburniui į nasrus. Štai kokie namai dabar jo laukė. Štai dėl ko jis gyveno.

Laukai jau tamsavo prigesę, tik raudoni ugnies liežuviai tebelaižė šunburnio akis.
Martynas ėmė šaukti. Rėkė visa gerkle. Laukai buvo perpildyti jo riksmo. Rodėsi, kad žemė veriasi jam po kojomis.

– Tu niekada niekur nuo manęs nepabėgsi, – išgirdo šunburnio žodžius.

Staiga taip sutemo, nors pirštu durk.

– Ei! Kur dingai?

Išgirdo staugiant šunburnį. Martynas nušoko nuo vieškelio ir pasileido tiesiai laukais. Nieko nesimatė. Viena juodybė – nei mėnulio, nei žvaigždžių, tarytum juoda marška būtų užslinkusi ant galvos. Tik degė oranžinės pelėdų akys didžiuliais, išsiplėtusiais vyzdžiais – lyg žvilgantys burbulai virpėjo toje juodybėje. Vienu metu jam pasirodė, kad apako. Bet praregėti taip pat netroško. Žinojo, kad tada pamatys šunburnį.

Ėjo ir ėjo, pakol susmuko be žado ant žemės. Ji buvo šalta, tvoskė pelėsiais. Ir paniro visiškon užmarštin. Miegas buvo ilgas, bet gaivinantis.

Nesuprato, ar sapnavo, ar iš tiesų matė aukštą, gražų vyriškį su barzda. Jis pasisakė esąs vokietis, grafas Artas, labai, labai kilmingas ir turtingas. Jis džiaugėsi, kad Martynas atėjo pas jį į svečius. Tik Martynas niekaip negalėjo prisiminti, kaip pas jį atsirado.

– Nesvarbu, – tarė Artas. – Dabar esi mano svečias. Ir aš tuo be galo džiaugiuosi.

Grafas atitraukė žydrą užuolaidą, ir jie atsidūrė didžiojoje menėje. Ten stovėjo ilgas stalas, nukrautas brangiais gėrimais ir valgiais.

Įėjo skaistaus, nedažyto veido moteris, ant galvos užsidėjusi kepuraitę, su šydu, po kaklu pasikabinusi medalioną.

– Susipažink, – pasakė grafas, ranka rodydamas į moterį. – Tai mano mirties priežastis. Tik nieko manęs neklausinėk.
– Gerai, – sumurmėjo Martynas.
– Vaišinkis, – tarė grafas. Jis atsisėdo stalo gale šalia moters, o Martynas – kitame. Juos skyrė labai ilgas stalas, bet juto į save įbestas tas pačias liepsningas akis. Jam truputį drebėjo rankos, o grafas Artas ironiškai šypsojosi. Pro pravirus langus vidun plūdo vasariška šiluma, šlamėjo parko, o gal sodo medžiai. Vogčiomis ėmė apžiūrinėti grafą. Jis buvo susisiautęs prabangiu chalatu su audinių kailių rankogaliais ir tokia pačia apykakle. Jo kaklą juosė dvi eilės aukso grandinių. Ant galvos grafas mūvėjo raudono aksomo kepuraitę, išsiuvinėtą auksiniais siūlais. Įspūdingai atrodė šilkinė juoda barzda. Ji labai jam tiko.
– Galbūt mane tu laikai šunburniu, – ėmė kalbėti grafas įdėmiai jį stebinčiam Martynui. – Iš tiesų yra visiškai ne taip. Bet nenoriu tau nieko aiškinti. Tik galiu pasakyti, kad jaučiuosi puikiai. Ir nesvarbu, ką žmonės apie mane kada galvojo. O dabar ir visai pamiršo. Tai neturi jokios reikšmės. – Jis nusijuokė. – Man tiesiog gera, o tu vaišinkis. Kaip kvaila manyti, kad aš žudau žmones.
– Netiesa, – pilna burna suvebleno Martynas.
– Kas netiesa? – valdingai pertraukė jį grafas. – Ir tu taip manei? Kelnės buvo pilnos iš baimės. Absurdas. Tikras absurdas. Kaip ir aš... – jis krenkštelėjo. – Visada maniau, kad niekas manęs nemyli. Baimė... Taip, taip. Ji labai svarbi.

Martynas nesuprato jo kalbų. Grafas buvo tikrai gražus vyras, ir Martynas nebesiklausė jo išvedžiojimų, o tiesiog žiūrėjo į jį.Staiga suvokė, kad čia – tas pats šunburnis, kuris visąlaik jį persekiojo. Pasimuistė. Norėjo sprukti šalin. Tačiau grafas nusikvatojo:

– Štai ir vėl bijai. Kaip tatai juokinga. – Ir juokėsi, plačiai išsižiojęs, rodydamas savo ilgus, stiprius dantis. Juoda, šilkinė barzda siekė krūtinę. – Valgyk, valgyk. Maistas kartu su alkoholiu nuramins nervus.

Gėrė vienas į kito sveikatą, užsikąsdami kriaušėmis. Siurbsnojo vyną iš aukštų sidabrinių taurių. Grafas uždegė žvakes, įstatytas į krištolinius kandeliabrus. Pasidarė labai šviesu.

– Naktimis aš linksminuosi, o dieną tampu šunburniu. Ir visi manęs bijo. Deja, deja... Bet žmonių tikrai neėdu. Patikėk. Manoji mirties priežastis tyli. Deja... Ji visada tylės. Ir man nėra ko aušinti burnos.
– O ar negali jums kas nors padėti? – atsargiai pasiteiravo.
– Ne. Aš pats pasirinkau tokią išeitį. Tik nemanyk, kad esu nelaimingas. Atvirkščiai.
– Tačiau... būti šunburniu... Tokiu šlykščių šunburniu, visur bastytis... Anokia čia laisvė, – pasibaisėjo Martynas.
– Tai laisvė. Pasirinkimo laisvė, – pertraukė jį juodabarzdis. Ir aš patenkintas. Laimingas.
– Na... Taip. – Martynas bandė jį suprasti. – Jūs įrodėt savo išskirtinumą.

– Ne vien tai įrodžiau. Nusispjaut man į žmones. Mirties priežastis yra mirties priežastis, ir prašyčiau daugiau manęs nebeklausinėti. Dar kartą noriu pasakyti, kad esu laimingas, – vėl pakartojo grafas, – nors buvau sukėlęs baisiausią sumaištį. Viskas atrodė kaip siaubinga tragedija.

– Kas atrodė? – nesusivaldęs paklausė Martynas.

Bet grafas nepanoro nieko aiškinti. Jis ir toliau kalbėjo painiai, miglotai. Neįmanoma buvo ką nors suprasti, tik tiek, kad jis dabar yra laimingas. Tik tiek. Martynas pamanė, kad Artas jam primena senovės romėną.

Staiga pasidarė šalta ir nyku. Išgirdo keistą, jam nesuprantamą triukšmą.

Atmerkė akis. Kažkur tolumoje lyg tarėsi girdintis gaidžių giedojimą. Žemė tvoskė vandeniu ir puvėsiais. Martynas gulėjo miške, senose, apleistose kapinėse. Negalėjo prisiminti, kaip į jas pateko. Tiesiai priešais save regėjo kapavietę, ją žyminčius akmeninius stulpus su didžiulėmis grandinėmis. Taip, čia kažkada buvo palaidoti grafai. Čia – jų kapai, jau nuniokoti laiko ir žmonių. Ošė aukšti, labai senį kapinių medžiai. Gailiuose rūkuose skendėjo žolėm apaugę kapai. Martynui pasivaideno, kad tyliai skambtelėjo senas, surūdijęs varpas sutrešusioje, nežinia kaip dar besilaikančioje varpinėje. Tarytum išvydo ten vyriškį žvėries veidu, pamatė jo tamsią ranką. Išgirdo kvietimą prieiti ir paskambinti varpu. Taip būtų ir padaręs.

– Negalima! Negalima! – išgirdo rėkiant.

Ir prie Martyno, mosuodamas rankomis, pribėgo senas žmogelis.

– Negalima skambinti, – paaiškino. – Varpinė taip supuvusi, kad, tik prisilietus, varpas kaukštels jums į galvą. Ne vieną jau rado negyvą, – mįslingai pridūrė. – Be to, varpu skambinama tik tada, kai atlydimas numirėlis. Supratot?

– Supratau, – burbtelėjo Martynas. Dar norėjo jo kai ko paklausti, bet žmogelis jau buvo dingęs. Nespėjo jam net padėkoti už išgelbėtą gyvybę. „Kaip norėčiau čia pasilikti amžiams, – pamanė. – Užmiršti vargus. Užmigti kietai, kietai. Juk viskas šiame pasaulyje praslenka it šlykštus sapnas.“

Sukaupęs jėgas, ėmė trauktis nuo kapų. Negalima gi pasiduoti kokios nors vėlės hipnozei, nors ji labai stipri ir galinga. Negalima! Vien apie tai pagalvojus, jam pasišiaušė plaukai.

Dūlino iš kapinių linkstančiomis kojomis. Atrodė lyg girtas. Bet niekas jo nematė. Buvo dar labai ankstyvas metas.

Prie tvenkinio išvydo seną, sugriuvusį dvarą juodomis langų kiaurymėmis. Prisiminė, kad po juodus kambarius nuo ežero pusės naktimis klaidžiojo žalios švieselės. Rodėsi, kad kažkada jas matė, turbūt – vaikystėje. Ten, viršuje, yra įsikūrę šikšnosparniai, o kažkada čia buvo grafo miegamasis. Jame stovėjo lova su baldakimu.

Už meldų suklykė paukštis. Juodas, didelis padaras, taškydamas vandenį, greitai nuplaukė į krantą ir pasislėpė meldyne.

„Et, kartieji, kvapnieji pelynai, augantys pievos, ir vėjas, šiaušiantis žolę; ten, prie pat Latvijos sienos, velniai tebemuša ripką ir vaidenasi be galo, be krašto. Ten, kur šviečia melsvos, skaidrios ūkanos, pilna vilkolakių ir šunburnių, – mąstė, krečiamas drebulio. – Ir dabar dar gali išgirst rūke dardant karietas, gali pamatyti grakščius, mažus grafo tarnaičių siluetus su keistomis skrybėlaitėmis.“

Dangus vis labiau švito. Šiandien pirmą sutiko moterį, jei nekreipsi dėmesio į tą žmogelį kapinėse, perspėjusį neskambinti varpu; ženklas blogas, visą dieną labai nesiseks. Dabar Martynas žiūrėjo į jauną čigoniukę, einančią palei šventoriaus tvorą, apkibusią raudonomis laukinėmis rožėmis. Ji vilkėjo trumpą, peršviečiamą palaidinę, išsiuvinėtą žvilgančiais karoliukais. Po ja matėsi lygus, liesas pilvas, viršuje padengtas švelnučiais pūkeliais. Čigonė pažvelgė į Martyną viliūkiškai. Jis kažkodėl pamanė, kad ji beprotė. Be galo dailus užpakaliukas buvo aptemptas pigiu kartūniniu sijonu.

Ir čigoniukė dingo už tankiai susipynusių medžių. Gal ji taip pat buvo kokia šmėkla, atklydusi čia iš praėjusio amžiaus? Nepriėjo arčiau, nepalietė ranka, kad įsitikintų jos realumu.

Pirmuose saulės spinduliuose ėmė tirpti gailus senų kapinių rūkas. Martynas nebežinojo, kur jam eiti toliau, nes buvo pripratęs važinėti autobusais, išlipti reikiamose stotelėse – viskas buvo labai aišku ir paprasta, tik reikėjo žiūrėti į laikrodžius ir į tvarkaraščius.

Vasara jau baigėsi. Ruduo žadėjo kažką ypatinga. Melsva pilkuma tvyrojo aplinkui. Reikėjo kam nors ryžtis. Kūnas dar buvo sklidinas jėgų, galva – keisčiausių idėjų. Bet, Dieve, kur dingo jo motina?

– Mama! Mama! – nepajuto, kaip ėmė garsiai šaukti.

Dar keli žingsniai – ir Martynas pamatys trobelę.