NIEKAS NEPASIVYS
Vėjy plaikstės juodas debesis
nieko nelinkėdamas žioravo
mes sapne keliavom
realiau
nei viens kito akyse
kai aišku
ir diena ir vakaras ir tai ko
niekada nedrįsi pasakyt:
mes keliavom nieko nesiklausę
už sekundę pasiruošę atsakyt
Su pirmąja banga
mus pasveikino briedis šakotas
ir aušrą pakėlė:
atsiliepė kūnas
kaip laiko strėlė suvirpėjo:
tebūnie – išgirdom
tebūnie tai niekieno žemė
Su mumis atsisveikino nakties tamsiaskambė erdvė kadagio krūmas gailus kažkas abejojo – pabus žvizdras pajūrio būsimoji |
|
statybinė medžiaga | |
ir neliko tikėjom nė pėdsako
|
|
Neliko tikėjom | |
nė pėdsako nė garso ir nė spalvos |
|
tikėjom išnyko kaip jūroje atspindys tų akių kurios netikėtai nušvito ir užėmė kalbą – |
|
nejaugi taip greitai netenkama praeities nejaugi kas buvo kentėta – į tamsą visa širdimi ir nereikia jokios atminties... |
|
tebūnie tuštuma
|
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
PAUZĖ MINTIS PAUZĖ
Pasakyk man ką nors: | |||||
prasidėjo senatvė | |||||
bet jaunystė nesibaigė | |||||
neišmylėtoji | |||||
neviltis ir skaudi ateitis prie kurios |
|||||
nedrįsti prisiliesti | |||||
viskas įtempta: | |||||
kūnas liepsnoja ir iš niekur šypsnys |
|||||
virš lūpų | |||||
plasnoja
|
|||||
Pasakyk man ką nors: | |||||
daug pastangų tai reikalauja | |||||
reikia sielą įtempti laiku | |||||
ir mokėt | |||||
išsilenkti lanku | |||||
o taip norisi viską | |||||
pasiųst | |||||
po dausas | |||||
be to | |||||
reikia klausyt kaip skalauja | |||||
tavo lūpas meilės šviesa
|
|||||
ką nors pasakyti – | |||||
sunku | |||||
nejauku | |||||
įveikt išsilavinimą | |||||
romanų rausvąsias bangas kurios apima kūną išmesti įprastus žodžių raktus ir tikėtis |
|||||
jog atsivers
|
|||||
o muzika | |||||
prikimęs šnabždesys | |||||
ir nieks nepagalvos | |||||
kad tai bronchitas | |||||
o vakaro tyroji išdavystė o prakaito lašelio skambesys |
|||||
kada tas nuostabus tikėjimas | |||||
atklysta | |||||
iš lūpų į lūpas | |||||
iš akių į akis
|
|||||
tarp nevilties ir ironijos | |||||
tavo ranka šitai žino ir balsas – pasakyk man |
|||||
ką nors | |||||
užsičiaupk – | |||||
žvaigždės mums nieko nesako ir vakaras tyli tikėk nebyliai savo veidu ir klausyki širdies atsiduok savo rankai |
|||||
kuriai | |||||
jau paklūsta poezija | |||||
tikėk | |||||
kiek dar leidžia | |||||
visata | |||||
tikėkime | |||||
ir laimingai netekime
|
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
AMORES MERETRICUM
Koko – šlama rangosi tavo liežuvis | |||||
kaip kvepia – koko – | |||||
metų nuskalbtas kūnas | |||||
paskaloms nepasiduodantis veidas | |||||
prancūziškai kvepia – girdžiu | |||||
ir dejuoja kaip reikia
|
|||||
Po to – | |||||
papliūpa | |||||
lūpose sužaižaruoja | |||||
akys per gerklę rėžteli – įprastas ginklas |
|||||
taip įrodomas | |||||
pykčio tikrumas ir aistra: galingasis moters likimas |
|||||
privalau tokia būti | |||||
tik tokia | |||||
tai autentiška | |||||
kitaip negaliu parašyti | |||||
eilėraščio
|
|||||
Atleisk | |||||
tavo vardą | |||||
keliskart nutylėsiu | |||||
pavadinsiu tave – Ji: | |||||
zyzia jos sielos | |||||
perpetuum musė | |||||
aš klausausi | |||||
į tą patį įjungtas veiksmą | |||||
nejaugi tai visa | |||||
kas liko | |||||
iš amžinybės
|
|||||
Poezija – sako – neapčiuopiama žmogaus dvasios gelmė |
|||||
įrodyta – sielos nėra | |||||
ją surijo progresas | |||||
ir zyzia | |||||
meilė
Ar begali susikaupt |
|||||
kūną sukaupt | |||||
kad jis sužaibavęs | |||||
ištikštų | |||||
į nebūties uolą | |||||
skelbdamas | |||||
naują gyvybę
|
|||||
Subyra sukasi lipdosi | |||||
nuolatinė bevaisė trintis didžioji kelnaičių metafora |
|||||
ir poezija? | |||||
laiškas vėjui rašytas putino šaka apverkta klausant smėlio tylos |
|||||
išgelbės peizažas?
Pagaliau |
|||||
geležu širdyje | |||||
kraujo skonis | |||||
nebegirdėti | |||||
nei musės nei ašaros | |||||
tik koko | |||||
tik koko | |||||
tik įvairiakalbis koko
|
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
ARTIMAS VEIDAS
Raukšlelių tinkle pagauta
akis
liūdesio ir vienatvės
šauklys
ironijos slepiamoji
spalva
išduoda
jog nejučia
jau susitaikyta
tolumoj atsiliepia
niekieno tyla
veidas į veidą
mirksi akis
akyla
ir nenumaldomai leidžiasi
sutema
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
STANDARTINĖ RAMYBĖ
Dienų išėstą delną jis padėjo ant minkštos jos krūties |
|
ir nepratarė nieko | |
tolygiai sukos žemė lova plaukė per naktį per poetinę visatą ir smegenis apgaubęs sapno ūkas (dar neįvardintas tačiau gana veiksmingas) ramino nervus ir gyvybės jėgą – iš įpročio dar garsas kaip pelytė pro lūpas prasigraužė – pavargai? suūkė gerklėje tušti peronai skardinė nuriedėjo paraidžiui ir laimės buvo tiek |
|
jog bereikėjo | |
ją kuo greičiau užmiršt | |
ir nusisukt
|
|
Ji nusisuko | |
po kelių minučių | |
mėnulis netikėtas širdyje įsižiebė |
|
šviesa neišsakyta | |
jos niekaip neiškęsi ją gali tiktai rauda tyliąja nuraudoti ji tilo tilo |
|
lyg žvaigždėtuos medžiuos | |
nurimtų neįmanoma svaja gyvybės kvapas virš miesto nupleveno ir ištirpo nutirpo kūnas jį dabar globoja švelnusis vėjas užmirštas visų – ir ši sekundė liks ar visa tai tiktai eilinis pasapnio motyvas – o vaiko verksmas tas nakties skambutis kuris taip aiškiai netolies sužibo tik surūdijus adata vilties kurios dienos šviesoj neįžiūrėsi kurios nėra |
|
kaip veidrody iš ryto | |
nėra gyvenimo | |
tik paaky raukšlė |
|
O vėjas užmirštas | |
jos kūną graudžiai supo | |
žvaigždėti medžiai geso rimo blėso
Viskas taip aiškiai ir gailiai – |
|
minutė | |
kurią sugebėjai išplėšt eidama iš šviesios nebūties kur tokia suprantama |
|
likimo knyga | |
į tamsesnę kuri užima širdį ir protą |
|
kai viskas nurimsta | |
ir gyvybė neradusi kūno palieka šį miestą | |
tik užmirštas vėjas virš kūno
|
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
ATSISVEIKINIMAS
Išeina: | |
paskutinis atodūsio burbulas ir pasaulis nubąla tamsiai degina burną žvaigždė ta |
|
kur buvo lemta
atminty –
Išbėga: |
|
vėjo juodvarnis skaudžiai įsikabina į petį – išsišiepia mėnulis aiškėja melo tiesa |
|
neįveiks
galva ant akmens
|
|
upės peilis į gerklę balso žvirgždas dugnu |
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.