rubavicius vytautas
NIEKAS NEPASIVYS
Vėjy plaikstės juodas debesis
nieko nelinkėdamas žioravo
mes sapne keliavom
realiau
nei viens kito akyse
kai aišku
ir diena ir vakaras ir tai ko
niekada nedrįsi pasakyt:
mes keliavom nieko nesiklausę
už sekundę pasiruošę atsakyt
Su pirmąja banga
mus pasveikino briedis šakotas
ir aušrą pakėlė:
atsiliepė kūnas
kaip laiko strėlė suvirpėjo:
tebūnie – išgirdom
tebūnie tai niekieno žemė
| Su mumis atsisveikino nakties tamsiaskambė erdvė kadagio krūmas gailus kažkas abejojo – pabus žvizdras pajūrio būsimoji |
|
| statybinė medžiaga | |
|
ir neliko tikėjom nė pėdsako
|
|
| Neliko tikėjom | |
| nė pėdsako nė garso ir nė spalvos |
|
| tikėjom išnyko kaip jūroje atspindys tų akių kurios netikėtai nušvito ir užėmė kalbą – |
|
| nejaugi taip greitai netenkama praeities nejaugi kas buvo kentėta – į tamsą visa širdimi ir nereikia jokios atminties... |
|
|
tebūnie tuštuma
|
|
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
PAUZĖ MINTIS PAUZĖ
| Pasakyk man ką nors: | |||||
| prasidėjo senatvė | |||||
| bet jaunystė nesibaigė | |||||
| neišmylėtoji | |||||
| neviltis ir skaudi ateitis prie kurios |
|||||
| nedrįsti prisiliesti | |||||
| viskas įtempta: | |||||
| kūnas liepsnoja ir iš niekur šypsnys |
|||||
| virš lūpų | |||||
|
plasnoja
|
|||||
| Pasakyk man ką nors: | |||||
| daug pastangų tai reikalauja | |||||
| reikia sielą įtempti laiku | |||||
| ir mokėt | |||||
| išsilenkti lanku | |||||
| o taip norisi viską | |||||
| pasiųst | |||||
| po dausas | |||||
| be to | |||||
| reikia klausyt kaip skalauja | |||||
|
tavo lūpas meilės šviesa
|
|||||
| ką nors pasakyti – | |||||
| sunku | |||||
| nejauku | |||||
| įveikt išsilavinimą | |||||
| romanų rausvąsias bangas kurios apima kūną išmesti įprastus žodžių raktus ir tikėtis |
|||||
|
jog atsivers
|
|||||
| o muzika | |||||
| prikimęs šnabždesys | |||||
| ir nieks nepagalvos | |||||
| kad tai bronchitas | |||||
| o vakaro tyroji išdavystė o prakaito lašelio skambesys |
|||||
| kada tas nuostabus tikėjimas | |||||
| atklysta | |||||
| iš lūpų į lūpas | |||||
|
iš akių į akis
|
|||||
| tarp nevilties ir ironijos | |||||
| tavo ranka šitai žino ir balsas – pasakyk man |
|||||
| ką nors | |||||
| užsičiaupk – | |||||
| žvaigždės mums nieko nesako ir vakaras tyli tikėk nebyliai savo veidu ir klausyki širdies atsiduok savo rankai |
|||||
| kuriai | |||||
| jau paklūsta poezija | |||||
| tikėk | |||||
| kiek dar leidžia | |||||
| visata | |||||
| tikėkime | |||||
|
ir laimingai netekime
|
|||||
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
AMORES MERETRICUM
| Koko – šlama rangosi tavo liežuvis | |||||
| kaip kvepia – koko – | |||||
| metų nuskalbtas kūnas | |||||
| paskaloms nepasiduodantis veidas | |||||
| prancūziškai kvepia – girdžiu | |||||
|
ir dejuoja kaip reikia
|
|||||
| Po to – | |||||
| papliūpa | |||||
| lūpose sužaižaruoja | |||||
| akys per gerklę rėžteli – įprastas ginklas |
|||||
| taip įrodomas | |||||
| pykčio tikrumas ir aistra: galingasis moters likimas |
|||||
| privalau tokia būti | |||||
| tik tokia | |||||
| tai autentiška | |||||
| kitaip negaliu parašyti | |||||
|
eilėraščio
|
|||||
| Atleisk | |||||
| tavo vardą | |||||
| keliskart nutylėsiu | |||||
| pavadinsiu tave – Ji: | |||||
| zyzia jos sielos | |||||
| perpetuum musė | |||||
| aš klausausi | |||||
| į tą patį įjungtas veiksmą | |||||
| nejaugi tai visa | |||||
| kas liko | |||||
|
iš amžinybės
|
|||||
| Poezija – sako – neapčiuopiama žmogaus dvasios gelmė |
|||||
| įrodyta – sielos nėra | |||||
| ją surijo progresas | |||||
| ir zyzia | |||||
|
meilė
Ar begali susikaupt |
|||||
| kūną sukaupt | |||||
| kad jis sužaibavęs | |||||
| ištikštų | |||||
| į nebūties uolą | |||||
| skelbdamas | |||||
|
naują gyvybę
|
|||||
| Subyra sukasi lipdosi | |||||
| nuolatinė bevaisė trintis didžioji kelnaičių metafora |
|||||
| ir poezija? | |||||
| laiškas vėjui rašytas putino šaka apverkta klausant smėlio tylos |
|||||
|
išgelbės peizažas?
Pagaliau |
|||||
| geležu širdyje | |||||
| kraujo skonis | |||||
| nebegirdėti | |||||
| nei musės nei ašaros | |||||
| tik koko | |||||
| tik koko | |||||
|
tik įvairiakalbis koko
|
|||||
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
ARTIMAS VEIDAS
Raukšlelių tinkle pagauta
akis
liūdesio ir vienatvės
šauklys
ironijos slepiamoji
spalva
išduoda
jog nejučia
jau susitaikyta
tolumoj atsiliepia
niekieno tyla
veidas į veidą
mirksi akis
akyla
ir nenumaldomai leidžiasi
sutema
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
STANDARTINĖ RAMYBĖ
| Dienų išėstą delną jis padėjo ant minkštos jos krūties |
|
| ir nepratarė nieko | |
| tolygiai sukos žemė lova plaukė per naktį per poetinę visatą ir smegenis apgaubęs sapno ūkas (dar neįvardintas tačiau gana veiksmingas) ramino nervus ir gyvybės jėgą – iš įpročio dar garsas kaip pelytė pro lūpas prasigraužė – pavargai? suūkė gerklėje tušti peronai skardinė nuriedėjo paraidžiui ir laimės buvo tiek |
|
| jog bereikėjo | |
| ją kuo greičiau užmiršt | |
|
ir nusisukt
|
|
| Ji nusisuko | |
| po kelių minučių | |
| mėnulis netikėtas širdyje įsižiebė |
|
| šviesa neišsakyta | |
| jos niekaip neiškęsi ją gali tiktai rauda tyliąja nuraudoti ji tilo tilo |
|
| lyg žvaigždėtuos medžiuos | |
| nurimtų neįmanoma svaja gyvybės kvapas virš miesto nupleveno ir ištirpo nutirpo kūnas jį dabar globoja švelnusis vėjas užmirštas visų – ir ši sekundė liks ar visa tai tiktai eilinis pasapnio motyvas – o vaiko verksmas tas nakties skambutis kuris taip aiškiai netolies sužibo tik surūdijus adata vilties kurios dienos šviesoj neįžiūrėsi kurios nėra |
|
| kaip veidrody iš ryto | |
| nėra gyvenimo | |
| tik paaky raukšlė |
|
| O vėjas užmirštas | |
| jos kūną graudžiai supo | |
|
žvaigždėti medžiai geso rimo blėso
Viskas taip aiškiai ir gailiai – |
|
| minutė | |
| kurią sugebėjai išplėšt eidama iš šviesios nebūties kur tokia suprantama |
|
| likimo knyga | |
| į tamsesnę kuri užima širdį ir protą |
|
| kai viskas nurimsta | |
| ir gyvybė neradusi kūno palieka šį miestą | |
|
tik užmirštas vėjas virš kūno
|
|
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
ATSISVEIKINIMAS
| Išeina: | |
| paskutinis atodūsio burbulas ir pasaulis nubąla tamsiai degina burną žvaigždė ta |
|
|
kur buvo lemta
atminty –
Išbėga: |
|
| vėjo juodvarnis skaudžiai įsikabina į petį – išsišiepia mėnulis aiškėja melo tiesa |
|
|
neįveiks
galva ant akmens
|
|
| upės peilis į gerklę balso žvirgždas dugnu |
|
Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.