rubavicius vytautas



NIEKAS NEPASIVYS

 

Vėjy plaikstės juodas debesis
nieko nelinkėdamas žioravo
mes sapne keliavom
realiau
nei viens kito akyse
kai aišku
ir diena ir vakaras ir tai ko
niekada nedrįsi pasakyt:
mes keliavom nieko nesiklausę
už sekundę pasiruošę atsakyt

 

Su pirmąja banga
mus pasveikino briedis šakotas
ir aušrą pakėlė:
atsiliepė kūnas
kaip laiko strėlė suvirpėjo:
tebūnie – išgirdom
tebūnie tai niekieno žemė

 

Su mumis atsisveikino
nakties tamsiaskambė erdvė
kadagio krūmas gailus
kažkas abejojo – pabus
žvizdras pajūrio
būsimoji

statybinė medžiaga

ir neliko tikėjom nė pėdsako
išnyko kaip jūroje debesis
tai kas buvo kartu
ir ne vienas


 

Neliko tikėjom

nė pėdsako
nė garso
ir nė spalvos
tikėjom išnyko
kaip jūroje atspindys
tų akių
kurios netikėtai nušvito
ir užėmė kalbą –

nejaugi taip greitai
netenkama praeities
nejaugi kas buvo kentėta –
į tamsą
visa širdimi
ir nereikia jokios atminties...

tebūnie tuštuma

 

 

Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

 

 

 

 

PAUZĖ MINTIS PAUZĖ

 

Pasakyk man ką nors:

prasidėjo senatvė

bet jaunystė nesibaigė

neišmylėtoji
neviltis ir skaudi ateitis
prie kurios

nedrįsti prisiliesti

viskas įtempta:

kūnas liepsnoja
ir iš niekur šypsnys

virš lūpų

plasnoja


 

Pasakyk man ką nors:

daug pastangų tai reikalauja
reikia sielą įtempti laiku

ir mokėt

išsilenkti lanku
o taip norisi viską

pasiųst

po dausas

be to

reikia klausyt kaip skalauja

tavo lūpas meilės šviesa


 

ką nors pasakyti –

   sunku

nejauku

įveikt išsilavinimą
romanų rausvąsias bangas
kurios apima kūną
išmesti įprastus žodžių raktus
ir tikėtis

jog atsivers


 

o muzika

prikimęs šnabždesys
ir nieks nepagalvos

kad tai bronchitas
o vakaro tyroji išdavystė
o prakaito lašelio skambesys

kada tas nuostabus tikėjimas

   atklysta

iš lūpų į lūpas

iš akių į akis


 

tarp nevilties ir ironijos

tavo ranka šitai žino
ir balsas – pasakyk man

ką nors
užsičiaupk –

žvaigždės mums nieko nesako
ir vakaras tyli
tikėk nebyliai savo veidu
ir klausyki širdies
atsiduok savo rankai

kuriai

jau paklūsta poezija

tikėk

kiek dar leidžia





      visata

tikėkime

ir laimingai netekime

 

 

Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

 

 

 

 

AMORES MERETRICUM

 

Koko – šlama rangosi tavo liežuvis

kaip kvepia – koko –

metų nuskalbtas kūnas

paskaloms nepasiduodantis veidas
prancūziškai kvepia – girdžiu

ir dejuoja kaip reikia


 

Po to –

papliūpa

lūpose sužaižaruoja
akys per gerklę rėžteli –
įprastas ginklas

taip įrodomas
pykčio tikrumas ir aistra:
galingasis moters likimas

privalau tokia būti

tik tokia

tai autentiška
kitaip negaliu parašyti





eilėraščio


 

Atleisk

tavo vardą

keliskart nutylėsiu
pavadinsiu tave – Ji:

zyzia jos sielos

perpetuum musė
aš klausausi

į tą patį įjungtas veiksmą
nejaugi tai visa

kas liko

iš amžinybės


 

Poezija – sako –
neapčiuopiama
žmogaus dvasios gelmė

įrodyta – sielos nėra

ją surijo progresas

ir zyzia

meilė

 

Ar begali susikaupt
ar begali


kūną sukaupt

kad jis sužaibavęs

ištikštų

į nebūties uolą

skelbdamas

naują gyvybę


 

Subyra sukasi lipdosi

nuolatinė bevaisė trintis
didžioji kelnaičių metafora
ir poezija?

laiškas vėjui rašytas
putino šaka apverkta
klausant smėlio tylos

išgelbės peizažas?

 

Pagaliau


geležu širdyje

kraujo skonis

nebegirdėti
nei musės nei ašaros

tik koko

tik koko

tik įvairiakalbis koko

 

 

Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

 

 

 

 

ARTIMAS VEIDAS

 

Raukšlelių tinkle pagauta
akis
liūdesio ir vienatvės
šauklys

 

ironijos slepiamoji
spalva
išduoda
jog nejučia
              jau susitaikyta

 

tolumoj atsiliepia
niekieno tyla
              veidas į veidą
mirksi akis
akyla
ir nenumaldomai leidžiasi
sutema

 

 

Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

 

 

 

 

STANDARTINĖ RAMYBĖ

 

Dienų išėstą delną jis padėjo
ant minkštos jos krūties

ir nepratarė nieko
tolygiai sukos žemė lova plaukė
per naktį per poetinę visatą
ir smegenis apgaubęs sapno ūkas
(dar neįvardintas tačiau gana veiksmingas)
ramino nervus ir gyvybės jėgą –
iš įpročio dar garsas kaip pelytė
pro lūpas prasigraužė – pavargai?
suūkė gerklėje tušti peronai
skardinė nuriedėjo paraidžiui
ir laimės buvo tiek

jog bereikėjo
ją kuo greičiau užmiršt

ir nusisukt


 

Ji nusisuko

po kelių minučių
mėnulis netikėtas širdyje
įsižiebė

šviesa neišsakyta
jos niekaip neiškęsi ją gali
tiktai rauda tyliąja nuraudoti
ji tilo tilo

lyg žvaigždėtuos medžiuos
nurimtų neįmanoma svaja
gyvybės kvapas
virš miesto nupleveno ir ištirpo
nutirpo kūnas jį dabar globoja
švelnusis vėjas užmirštas visų –
ir ši sekundė liks ar visa tai
tiktai eilinis pasapnio motyvas –
o vaiko verksmas tas nakties skambutis
kuris taip aiškiai netolies sužibo
tik surūdijus adata vilties
kurios dienos šviesoj neįžiūrėsi
kurios nėra

kaip veidrody iš ryto
nėra gyvenimo

tik paaky raukšlė
 
O vėjas užmirštas

jos kūną graudžiai supo

žvaigždėti medžiai geso rimo blėso
kaip apšvietimas baigęs savo darbą
tamsa atėjo ir visiems atleido
neklausdama nei pavardės nei vardo
sulygino svajas su ateitim
ir jau jokios pradžios neįžiūrėsi

 

Viskas taip aiškiai ir gailiai –


                      minutė
kurią sugebėjai išplėšt eidama
iš šviesios nebūties kur tokia
suprantama

likimo knyga
į tamsesnę
kuri užima širdį ir protą

                 kai viskas nurimsta
ir gyvybė neradusi kūno palieka šį miestą

tik užmirštas vėjas virš kūno
ir jokio aido

 

 

Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.

 

 

 

 

ATSISVEIKINIMAS

 


Išeina:
paskutinis atodūsio burbulas
ir pasaulis nubąla
tamsiai degina burną žvaigždė
ta

kur buvo lemta

 

atminty –
šuo sustingsta sniege
pamiškėj
ranka pakelta
juodas ženklas sienoj juodoj
ir subyra
viso gyvenimo mirksnis

 

Išbėga:

vėjo juodvarnis
skaudžiai
įsikabina į petį – išsišiepia mėnulis
aiškėja melo tiesa

                   neįveiks

 

galva ant akmens
akys į dangų
plaukai į visas puses


 

upės peilis į gerklę
balso žvirgždas dugnu

 

 

Rubavičius, Vytautas. Dangus ir kitos gamtos jėgos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.