Accessibility Tools


rubavicius vytautasrubavicius vytautas




Odė vabalui, žuvusiam nuo DDT

 

Šviesa jam staiga apkarto
kaip senas sviestas
ir dienos visu greičiu
ėmė skeldėt po kojom
vis labiau
atsiduodamos tuštumai
jis nesudrebėjo –
stipriai
kiek leido jam laikas
jis įsikibo į gyvybės šaknis
jis įsikibo į mus
ir pralaimėjo

 

Vabalas
jis žiūrėjo į mane
savo beraidėm akim
ir jo kojos virpėjo
kaip mylimosios lūpos
nakties ežerų šviesoje
jo kojos –
pneumatiniai kirtikliai
trupino
įprastųjų minčių asfaltą
saldžiųjų bendrabūviu tinką

 

Vabalas
jis – begalybė
po mano akių galaktikom
jis – gyvybė
po saulėm mano širdies
o kas aš
po civilizacijos mikroskopais?
aš galvojau
apie egzistenciją tų
kurių dienos
pasipildė dar vienu stebuklu

 

Jis pamažu
kaip diena vakarop
virto ant nugaros
vis labiau
plėsdamas
savo beraides akis –
kas aš
po civilizacijos mikroskopais?

 

Gamtos eilini
tu sąžiningai
vykdei savo pareigas
dabar ir per širdį
ilsėkis ramybėje mano akys

 

 

Rubavičius, Vytautas. Eilinė istorija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

 

 

 

 

Kasdienybės paslaptis

 

Tiktai tikėjimo ironija
vertė juos gyventi –
gyvenimas neturi priešnuodžio
prieš šią baisią
ir tarsi beprasmę ligą –
net mirtis stengdavosi
ne per anksti
pradėti su jais derybas

 

per anksti –
tai reiškia kad jau daug anksčiau
aplinkiniai primygtinai reikalavo
nuosprendžio jų stebėtinam
papročių bei idealų negerbimui

 

dienos kaip karvės
būdavo greitai genamos nuo jų
į saugų kasdienybės aptvarą
ir taip gailiai skambėdavo
idealų skambaliukai

 

o jie vis klausdavo –
kaip gyventi
tarp tikėjimo ir nebūties
tarp tiesos ir duonos kąsnio

 

 

Rubavičius, Vytautas. Eilinė istorija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

 

 

 

 

Kilpos paspęstos

 

Paukštis
jau neįžiūrimas paukštis
žaižaruoja ant sniego –
paskutinioji šviesa
akimirkai išplėšė jį
iš prietemos
dabar jau aišku
jog tai paskutinis kartas
jog tai paskutinis

 

prie visko priprantama
priprastas žmogus
vakare žingsniuoja pamiške
ir iš įpročio negirdi
kaip baigiasi šviesa –
           kažkas bėga tolyn į mišką
           išsigandęs?
           iš įpročio slepias tankmėj

 

žmogus nekreipia dėmesio
jis visą laiką praeina –
           kur jis eina?
jis eina tiksliai kažkur
ir nieko nemato
praeina gyvenimas –
           jis nieko šalia nemato:
skausmingai žaižaruoja paukštis
jau neįžiūrimas paukštis

 

žvaigždžuvė blyškiai boluoja
medis graudžiai rypuoja kometa
pranešimą padangėj spausdina
pasaulis tuštumai
siunčia ženklą – degantį

 

sniego tyla
ir nė pėdsako

 

1984

 

 

Rubavičius, Vytautas. Eilinė istorija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

 

 

 

 

Nelaimės nuojauta

 

Blykstelėjo saulės sekundė
virktelėjo eilinės parduotuvės durys
tyloje ištirpo troleibusas
taip niekuo ir neįtikinęs praeivių

 

aš toks fotografinis
einantis stovintis
atsimenantis

 

kažkas į mane įmetė keletą praeičių
gazuoto vandens automato džiaugsmas
kankinamai pypsi širdis
pypt pypt pypt py

 

 

Rubavičius, Vytautas. Eilinė istorija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

 

 

 

 

Gramatikos kerštas

 

Po pirmos eilutės pasukome
mes į vakarą

           prieky
           bolavo paukščių būrys
           jis atsivedė kitą – tamsesnį
           ir lašas paraudo ant smėlio

 

vėjas aplinkui raidėjo
rūsčiai ir neįskaitomai
kūną gėlė
neišduota paslaptis

 

mes ėjom tylyn
nes niekaip negalėjom
pradėti
           galvojom
           gal jau baigėsi viskas
           gal jau viskas apsirikta
           ir jokios paslapties

 

po pirmos eilutės
sutemo

 

 

Rubavičius, Vytautas. Eilinė istorija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

 

 

 

 

Amžinoji laiptinė

 

 

           E. Kelmickui

 

Šuo tyliai kalbasi su pašto dėžute.
Apsimetu, kad aš išgėręs,
kad nesuprantu
šio įvykio prasmės.
Blizgu visa tiesa kaip vitrina.
O šuo apsimeta, kad viskas normalu,
ir bando iš jos iškvost,
kokia prasmė
           kas dieną įsitikinimus keist
ir vietoje rūdyt?

 

Įtartina padėtis. Žemė sukasi.
Gal šleikštulys nuo sukimosi?
Įgimtas.
Gal tai nukainotas
nuolatinis
įvairių smulkmenų gimdymas?

 

Reikia lipti aukštyn,
reikia leistis žemyn,
nes nevalia jiems prisipažint atvirai,
jog kurį laiką
           vietoj norėtumei pastovėt,
           jog norėtumei atsilikt.
Kita vertus – tęsia šuo –
toks gyvenimas turi savų privalumų:
garantuotas gyvenimo minimumas,
į namus pristatomi išgyvenimai,
paskutinė pagalba.

 

Žiba žvaigždės, šnibždasi
           visatos toliai.
Man nepavyks tikėti, jog skrieju
toli toli nuo galaktikos centro,
man nepavyktų, jei net tikėčiau,
pasidalint šiuo jausmu su šunim,
pakeisti
           pašto dėžutės gyvenimą.

 

Žemė sukas. Galaktika skrieja,
nežinomas ritas gyvenimas,
ir todėl visa tai nesvarbu:
jie kalbasi
           ir aš galiu tylėti.

 

1984

 

 

Rubavičius, Vytautas. Eilinė istorija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

 

 

 

 

Dienos priedainis

 

Reumatinis vėjas iš ryto
girgždėdamas skelbia
           kad priesaikų reikia laikytis
           kad kitaip gyvent nevalia
sutinku tačiau norėčiau išgirsti
ir nuomonę vyno taurės
ką gi ji pasakys – parsidavėlė
           ji sutinka ir aš sutinku –
           tai meilė
           tai meilė iš didžiųjų raidžių
           tai didžioji pradžia
           tai gyvenimas – daina

 

Vėliau ir kiti paaiškėja dalykai:
pastovumo esmė epilepsijos centras
kada artimų nepažintas trauki:
vien atspindys akyse
           kaip vitrinose
o juk esi pasiruošęs
sutirpti kur baigiasi viskas
kur baigias
           troleibusų maršas
džiaugsmai poilsiaviečių
           miškelis upelis kalvelė:
neįmanoma visko paaiškinti neįmanoma
net paprastų dalykų
grėsmė – madingo kaklaraiščio mazgas

 

Vyzdys kartais sudegina laiką
žvilgsnis kartais
           laiko problemą išsprendžia
bet pabandyk jį mintimi sustabdyt:
drebi lyg įjungtas į tinklą
apgauni visus
           sakai
                      gyvenimas eina plynas
net gali pajuokaut – jis toks
kad net neverta galvot
bet mazgas jau rišas teisingai
ir vandenys semia derlingas žemes
nuplaudami dambas

 

1984

 

 

Rubavičius, Vytautas. Eilinė istorija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

 

 

 

 

Trys atsitiktinumai

 

 

                      G, Patackui
                      R, Daugirdui

 

Oi rieda purvinas
apelsinas
šeštadienio ryto gatve

žvaigždė į voratinklį – žiba ir žiba
kampe majakas trankiai šokdina
ateitį mieląją sesę

 

            riksmą sukandęs
            tyliai krentu
            i ugnį
            pro seną švedišką
            mėsai malti mašinėlę –
            tėvas
            pametęs save sugriebia
            ir nuplėšia
            mano pradėjusią smilkti vaikystę
ašarų degančių nebeišlaikau delnuose
degina
mėtau aukščiau vis aukščiau
net išsižiot negaliu
žaibas šakojas pilve
ir sustingsta

 

Oi rieda oi rieda
purvinas apelsinas
šeštadienio ryto gatve
atėjo gintaras – tapo erdviau
užsidegė durų skambutis – visatos tamsa
lyg juoku kas būtų užspringęs
marmurinį jis baltą stalelį atsinešė
raudonu nuplovėm vynu
sudainavom –
o trakija žeme gimtoji
o trakijos kraujas gardus –
padėjom ant stalo rankas atvertėm delnus
            tyla
sumaišėme akis ir matėm –

 

ar tu dainavai kai jis vogė degtuką
ar tu nekaltas
ir dar pakartojai tos dienos
kaip judo belaikė diena
tik durų skambutis liepsnoja

 

norėjau atsakyt kad oro oro oro
man akyse per daug kad plaučiai
kraujuotą dangų į klozetą lieja
norėjau pasakyti kad girdėjau
aš vienišą burbėjimą dėžutės
konservų ji keliavo pasroviui
nekreipdama ir nesikreipdama į mus
norėjau pasakyt kad išsižiojęs
traukiau stygas bandžiau įspėt
metalo išdavystės galią
trupėjo balsas biro pro pirštus
prasilenkėm
akiduobes užsidengėm
mes raudonais delnais tu sušnibždėjai
kaip vėjuota širdy
prikaltam prie dangaus žemyn galva

 

Oi rieda
purvinas
apelsinas
šeštadienio
ryto
gatve

 

trise sidabriniam šaukštely degtinės stiklinėj
mes plaukiam dainuodami tai ko nereiks prisiminti
ant šaligatvio ateitį liejam brangiuosius ikrus
pamažu vis labiau apsimetę kol sąmonės kontūrai
suliepsnoja

 

negailestingą kilpą suka judas
diena grėsmingai niaukias danguje
iš praeities jau mūsų mirtys skuba
ir viskas
           paukščio lizdas burnoje

 

 

Rubavičius, Vytautas. Eilinė istorija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

 

 

 

 

Eilinė istorija

 

Pastovioji telefono lakštute
tavęs čia nėra
kažkoks kvartalas
kažkokia gatvė kažkas
tave užšifravo tavęs čia nėra
bet savo laukimu
tu nervini šią tuščią erdvę
kurioje prasilenkia
veidai likimai ateitys
tavęs čia nėra
bet kaip aplinkui jaučiasi
tavo pirštai
lakštute
lauk jo – tai svarbiau
už įstaigų darbo laiką
ir šeštadienio talką

 

Jis sėdi centriniame pašte
ir skaito įžangą
į pagrindinę tiesą
jis sutriko...
atsitiktinai
su Kamingso eilute
įsivėlė į Irano-Irako konfliktą

 

Tylos kalėjimo lakštute
iš kur ši ranka šis pavasaris
skaldantis
gelžbetoninius pašto nervus
(centrinę nervų sistemą)
Jis sėdi jau netoli
jis sėdi įžangoj į didelę
vienintelę ir tikrą tiesą –
prisidengęs laikraščiu
jis laukia atlyginimo
už nieką
lakštute...

 

 

Rubavičius, Vytautas. Eilinė istorija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

 

 

 

 

Kurortinis liūdesys

 

I
Vasara baigėsi
mes jau praeiti
vis labiau aiškėja dangus –
jam praeitis nesvarbu

 

diena kaip laiškas
kuris niekada nebus parašytas
skaudi yra atmintis
nerandanti sau eilučių

 

II
Atsimenu piešinį –
keista likimo konfigūracija
pajūry –
ore įšalusi žuvėdra

 

 

Rubavičius, Vytautas. Eilinė istorija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

 

 

 

 

Saulės zuikutis
pravažiuojančio lengvojo automobilio lange

 

Ji sustingsta, lyg suimta
nematomo žaibo.
Jos veidas virpa taip smulkiai,
jog atrodo –
ji vis labiau akmenėja.
           ar tai įmanoma nejau
           tai būtų lyg nutrūkus

 

           ką aš pasakiau? nieko.
           tiesiog tai, kas mums abiem
           labai aišku.
           tačiau aš pasakiau

 

Ji – nesuvokiamas moteriškumas.
Nepagaunamas. Nepagautas...
Pilkojo sidabro spindėjimas.
Septynialypis?
Į mus žiūri. Mus mato.
Mūsų nėra.

 

Nejučia suvaidinti, kad apsimeti
nejučia.
Nelieka priežasties įgelti –
geluonis lieka. Mumyse.

 

Ji stovi vis labiau – aš vis labiau jaučiu
miesto triukšmą, posūkį link namų,
vitrinų dezodorą,
einančių pro šalį nereikalingumą.
Nereikšmingas išsiskyrimas,
paprastas atsisveikinimas.
Prarasta.

 

1984

 

 

Rubavičius, Vytautas. Eilinė istorija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.