Accessibility Tools


rubavicius vytautasrubavicius vytautas




Per dangų į sugrubusius delnus

 

Danguj atvertam iš vaikystės
beržas tebežaliuoja
tik per klausimą nuo bažnyčios bokšto
šuliny blyksi žvaigždės ir skaudus vanduo
primena tau kad metas apgauti vienatvę

 

jau metas dienos be atsako
ateity bus sunkiau kaip sena obelis
ateity vis labiau reikės privalėt
pagalvot apie artimą
ir galvot gali būti sunkiau

 

kaimas vaikystė medinį jos skonį
prieš vakarą delnu jauti (jau metas)
kaip pirmųjų žodžių lūžtantį sparną
kaip motinos spenio kantrybę

 

pagalvok – sugrįžimas kaip klausimas
paukštis – akmuo be dainos
nors akyse lyg gylys vienatvės iššūkis
gali būti sunkiau ir aštriau

 

jau metas pagalvot apie žmones
nors prabėgom pagalvot apie žmones
kad kelias butų išmintas
o po to pagalvoti dar kartą
(nors aplinkui ramu)
tarp gatvių dangus mūsų ieško

 

mums sunkiau –
man ir tau bet mes nepasiduosim
mes galvojam viltis neapaks nuo šviesos
liepsnojantis krūmas širdy
tai ne laikrodžio skiautė
tai ne įvykis – jo šaknys giliau nei
                                           mirtis –
ten be ženklo kalba
(jau metas pagalvot apie žmogų)
ir nerimas be skiriamųjų ženklų

 

tiesa bus pasakyta nors žodžių jai ir nėra
tik mes girdim kažkuo abejojančią naktį
aš matau kur baigias ranka
                                ir prasideda sparnas
kur baigias gėlė
                      ir prasideda lūpos
kur baigiasi šautuvo riksmas
                               ir prasideda mirtis

 

pradžia visada pirmą kartą
mirtis visada pirmą kartą

 

taip gyvenimas formą įgauna
ir jo paslaptingi manevrai jau mūsų
                                            negąsdina

 

mes pasibeldžiam viltim
kieno čia atsiveria durys
aš žiūriu į tave skausmas ir nuostaba
mes pagalvosim pabelst – kūnas tik
                                                  priedanga
slepianti artimo baimę ir artimo šventę

 

kūnas kaip kartuvės kūnas kaip nebylio
                                                      burė
kūnas kaip šūvis iš ten mes išeisim kovot
ir širdis mums kartos visą laiką
kad metas jau pagalvot apie žmogų
kad metas jau pagalvot apie ateinantį
                                                  žmogų

 

 

Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

 

 

 

 

Ar bus ?

 

Į mūsų širdis ar sugrįš,
ar gims mūsų širdyse
žmonės gerieji su tarmėmis,
prasmės paprastos pilnomis –
kaip paklodė ir moteris,
kaip gimdymo džiaugsmas –
pilnomis gyvybingos prasmės?

 

Ar dienos be baimės ir be kančių
ateis jųjų kalbai?

 

 

Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

 

 

 

 

***
Poetas kaip žodynų vėžys
skelbia tuštumą gramatiniam dangui
sintetinei jūrai harmoningai nelaimei
vitrinų meilei
ateities dezinfekuotiems varpeliams

 

kaip žodynų vėžys jis reikalauja
kad būtų pripažintas gyvenimu –
neišgydoma paslaptim –
kad nebūtų įkainotas diena ar metais
nes žodis tada į visas puses
be atsakomybės ir atsako

 

jei poetas taps amžiaus liga –
atsivers žmogus

 

 

Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

 

 

 

 

***
Pėdinu tilstančiais vakaro žodžiais
Traukdamas viršum miškų ir kaimų
Žvaigždėtą sermėgą

 

Karvės laukuos dienas atrajoja
Pieno tyla skleidžias aplinkui
Tik tolumoj šokuoja paklydus daina

 

Vakaras kaip vakarienė
Kelias į karčiamą remias
Akių ir rankų šurmulys lapoja

 

Čia blevyzgos širdį paplaks
Kad linksmiau sutvaskėtų
Dar vieną dieną dievui į. Skrynią
Sultis visas išspaudęs įmesiu

 

 

Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

 

 

 

 

***
Mano žodžiai sulūžo
į medį pavirto jie
    į medį
ir į vandenį
    lyg žuvys besparnės
tolimam šuliny
į kurį vis lenkiuos
pamatyti tavęs ir savęs
mano veidas plasnoja

 

Žvaigždės tamsos neišgers
    ir plakimo širdies
        jos negirdi

 

Ateinantis jau kely
    miškų išlinguotam
    saulės išspindėtam
nuojauta jis
    ir moters noro baimė
ir vyro jėga –
    sėmenys
    kurie po žiema paslėpti

 

 

Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

 

 

 

 

Pašventinimas

 

Mano tėvas iš tvirtų rudeniško dangaus
                                                     lentų
sukalė stalą ir pastatė lauke prie trobos.
Jo rankos – mano pilnatis.
Vienišas savojoj begalybėj
stovėjo jis žydinčiais plaukais
ir skendo pamažu vakaro garsuose –
girdėjo motiną kažką negero
prieš gimdymą sapnuojant, savo pirmą
                                                     garsą
ir sunkų plūgo atodūsį,
artojui saulę nuo kaktos nusibraukiant.
Taip stovėjo jis – palinkęs.

 

Mano motina rieškučiomis tyro vandens
su nakties atplaišom pasėmė iš šulinio,
kurio dugne mes niekad negirdėdavom
savo veidų.
Rieškučios iš atminties numalšina
troškulį mūsų.
Vanduo. Duona. Paukštis.
Mano motina savo metų jau
                                    nebeskaičiavo –
laikas ją vaisinga darė, kaip kaimą,
kuris prisimena vis naujas kartas.
Tėvas šlamėjo, motinos krūtinė žydėjo,
pro metus tapdama mano veidu.

 

Tada dienos briauna
aš suraikiau ką tik iškeptą duonos kepalą.
Puriam minkštime
kasdieniai mūsų vargai ir rūpesčiai.
Paėmėme po riekę ir pamažu sustingome
                                                          ateity.

 

 

Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

 

 

 

 

Moterys ir žuvys grįžta namo

 

Balsas aštrus kaip pernykštė žolė
ir akys tamsa nužydėjo jų lapai
kaip pėdsakai vakaro drobėj išnyksta
moterys grįžta namo ir žuvys grįžta į Dar.

 

Motery vėl sužėruoju nes kas gi labiau
mus su protėviais riša ir su dangaus
pastaba –
žuvys grįžta į Dar –
gyvenimas plynas
kaip kalendorinių lapų asfaltas
pėdsakus abejonės vis keičia
vis kitaip padalija – kas ši kortų kaladė?

 

Ir kur ta pradžia į kurią atsiremti galėtum
kai klausimai
kala prie ateities savęs atsisakantį kūną
kurgi tos šviesiabrydės upės
kurioms per mažai net pavasario
kur tie skausmagaiviai dangūs
kurie kaip stebuklas minčiai ir sakiniams?

 

Likimas žingsniuose girdis –
pieno čiurkšlė kantrioji ir atmintis –
vargo pirštai įdėmūs
viską į vieną audinį audžia –
plakas jūroj padžiautas
sunkus būsimos kelionės miegas.

 

Žuvys jau grįžta namo ir moterys
dangų aplopytą ant pečių užsimetę traukia.

 

 

Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

 

 

 

 

***
aš prikalsiu žvaigždėm tavo naktį
prie vėjinių bokštų
plaukai skambūs pirštai ir nerimo smičius
juo grojam mes bunda žolė jėga jau
                                             pripildo mus
atveria žiedą į skausmą naujam žvilgsnio
                                                         rytui

 

girdi
kliedi miestai ir gatvės jų vienišos
                                                glaudžias
širdies dūžių glėbį pakloju čia mes
                                                gulėsim
gatvės žiūrėk jos nurims mūs atsiklausę
kartosim iš delno į delną mes sekantį rytą
ir gersime tolimą lietų su nakties
                                                atplaišom

 

 

Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

 

 

 

 

***
Žodžiai lyg urnos –
į jas aš pilu gyvenimą, meilę ir mirti
pilu ir pilu, ir pilu,
kol virš dangaus
pasilieka gedėt tavo veidas,
apgavęs metaforą.

 

 

Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

 

 

 

 

Lėtai. Iki galo

 

Ilgyn paleiski vėjus
virš gaudžios gelmės tavo akys
jau uždegė vakarą
ežeru mes užsiklosim
ir viens kitą mylėsim apgirtę
nuo žaros kaip jaunamartės skausmo

 

mums sakys – jie mirę – sakys –
tai vaiduokliai – tikės

 

ir jaus kaip pražysta
aitri širdyje netikėta gėlė
jos spyglys
pervers kalbą o lūpos priglaus
kraujo karštį klausa išsiskleis

 

jie mirę – sakys –
tai neišsipildę vaiduokliai –
taip mes mylėsim vienas kitą

 

 

Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

 

 

 

 

Švelnus pasivaikščiojimas

 

kažkas paryžiaus vidurnaktį piešia mano
                                                     languos
kaštonai burnoja delnuos minutė per
                                                      kaitriai
žvaigždynas vardą pakeitęs paukščių
                                             ieško krūtinėj
kasdiena nuo mano vienatvės pastoja
                                                      mieloji

 

išsaugok mane kaip naktys kad kalbina
                                                  seną vienuolį
jis skalbia rugpjūčio mėnesį senos nėščios
                                                          akyse
taip atsakyki mane kaip laivai horizontą
                                                     apgauna
ir nekartok kad jau trūksta žiemos ką tik
                                                      paryžius

 

šis viešbutis iš praeities medaliono
                                        netyčia apgautas
kaip metai sąžinės liepsnos širdžioji viltis
kada delnas kopia dangun tekant langams
                                                  iš krūtinės
išsaugok mane kaip minutė sulopo metus

 

Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.