Per dangų į sugrubusius delnus
Danguj atvertam iš vaikystės
beržas tebežaliuoja
tik per klausimą nuo bažnyčios bokšto
šuliny blyksi žvaigždės ir skaudus vanduo
primena tau kad metas apgauti vienatvę
jau metas dienos be atsako
ateity bus sunkiau kaip sena obelis
ateity vis labiau reikės privalėt
pagalvot apie artimą
ir galvot gali būti sunkiau
kaimas vaikystė medinį jos skonį
prieš vakarą delnu jauti (jau metas)
kaip pirmųjų žodžių lūžtantį sparną
kaip motinos spenio kantrybę
pagalvok – sugrįžimas kaip klausimas
paukštis – akmuo be dainos
nors akyse lyg gylys vienatvės iššūkis
gali būti sunkiau ir aštriau
jau metas pagalvot apie žmones
nors prabėgom pagalvot apie žmones
kad kelias butų išmintas
o po to pagalvoti dar kartą
(nors aplinkui ramu)
tarp gatvių dangus mūsų ieško
mums sunkiau –
man ir tau bet mes nepasiduosim
mes galvojam viltis neapaks nuo šviesos
liepsnojantis krūmas širdy
tai ne laikrodžio skiautė
tai ne įvykis – jo šaknys giliau nei
mirtis –
ten be ženklo kalba
(jau metas pagalvot apie žmogų)
ir nerimas be skiriamųjų ženklų
tiesa bus pasakyta nors žodžių jai ir nėra
tik mes girdim kažkuo abejojančią naktį
aš matau kur baigias ranka
ir prasideda sparnas
kur baigias gėlė
ir prasideda lūpos
kur baigiasi šautuvo riksmas
ir prasideda mirtis
pradžia visada pirmą kartą
mirtis visada pirmą kartą
taip gyvenimas formą įgauna
ir jo paslaptingi manevrai jau mūsų
negąsdina
mes pasibeldžiam viltim
kieno čia atsiveria durys
aš žiūriu į tave skausmas ir nuostaba
mes pagalvosim pabelst – kūnas tik
priedanga
slepianti artimo baimę ir artimo šventę
kūnas kaip kartuvės kūnas kaip nebylio
burė
kūnas kaip šūvis iš ten mes išeisim kovot
ir širdis mums kartos visą laiką
kad metas jau pagalvot apie žmogų
kad metas jau pagalvot apie ateinantį
žmogų
Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
Ar bus ?
Į mūsų širdis ar sugrįš,
ar gims mūsų širdyse
žmonės gerieji su tarmėmis,
prasmės paprastos pilnomis –
kaip paklodė ir moteris,
kaip gimdymo džiaugsmas –
pilnomis gyvybingos prasmės?
Ar dienos be baimės ir be kančių
ateis jųjų kalbai?
Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
***
Poetas kaip žodynų vėžys
skelbia tuštumą gramatiniam dangui
sintetinei jūrai harmoningai nelaimei
vitrinų meilei
ateities dezinfekuotiems varpeliams
kaip žodynų vėžys jis reikalauja
kad būtų pripažintas gyvenimu –
neišgydoma paslaptim –
kad nebūtų įkainotas diena ar metais
nes žodis tada į visas puses
be atsakomybės ir atsako
jei poetas taps amžiaus liga –
atsivers žmogus
Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
***
Pėdinu tilstančiais vakaro žodžiais
Traukdamas viršum miškų ir kaimų
Žvaigždėtą sermėgą
Karvės laukuos dienas atrajoja
Pieno tyla skleidžias aplinkui
Tik tolumoj šokuoja paklydus daina
Vakaras kaip vakarienė
Kelias į karčiamą remias
Akių ir rankų šurmulys lapoja
Čia blevyzgos širdį paplaks
Kad linksmiau sutvaskėtų
Dar vieną dieną dievui į. Skrynią
Sultis visas išspaudęs įmesiu
Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
***
Mano žodžiai sulūžo
į medį pavirto jie
į medį
ir į vandenį
lyg žuvys besparnės
tolimam šuliny
į kurį vis lenkiuos
pamatyti tavęs ir savęs
mano veidas plasnoja
Žvaigždės tamsos neišgers
ir plakimo širdies
jos negirdi
Ateinantis jau kely
miškų išlinguotam
saulės išspindėtam
nuojauta jis
ir moters noro baimė
ir vyro jėga –
sėmenys
kurie po žiema paslėpti
Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
Pašventinimas
Mano tėvas iš tvirtų rudeniško dangaus
lentų
sukalė stalą ir pastatė lauke prie trobos.
Jo rankos – mano pilnatis.
Vienišas savojoj begalybėj
stovėjo jis žydinčiais plaukais
ir skendo pamažu vakaro garsuose –
girdėjo motiną kažką negero
prieš gimdymą sapnuojant, savo pirmą
garsą
ir sunkų plūgo atodūsį,
artojui saulę nuo kaktos nusibraukiant.
Taip stovėjo jis – palinkęs.
Mano motina rieškučiomis tyro vandens
su nakties atplaišom pasėmė iš šulinio,
kurio dugne mes niekad negirdėdavom
savo veidų.
Rieškučios iš atminties numalšina
troškulį mūsų.
Vanduo. Duona. Paukštis.
Mano motina savo metų jau
nebeskaičiavo –
laikas ją vaisinga darė, kaip kaimą,
kuris prisimena vis naujas kartas.
Tėvas šlamėjo, motinos krūtinė žydėjo,
pro metus tapdama mano veidu.
Tada dienos briauna
aš suraikiau ką tik iškeptą duonos kepalą.
Puriam minkštime
kasdieniai mūsų vargai ir rūpesčiai.
Paėmėme po riekę ir pamažu sustingome
ateity.
Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
Moterys ir žuvys grįžta namo
Balsas aštrus kaip pernykštė žolė
ir akys tamsa nužydėjo jų lapai
kaip pėdsakai vakaro drobėj išnyksta
moterys grįžta namo ir žuvys grįžta į Dar.
Motery vėl sužėruoju nes kas gi labiau
mus su protėviais riša ir su dangaus
pastaba –
žuvys grįžta į Dar –
gyvenimas plynas
kaip kalendorinių lapų asfaltas
pėdsakus abejonės vis keičia
vis kitaip padalija – kas ši kortų kaladė?
Ir kur ta pradžia į kurią atsiremti galėtum
kai klausimai
kala prie ateities savęs atsisakantį kūną
kurgi tos šviesiabrydės upės
kurioms per mažai net pavasario
kur tie skausmagaiviai dangūs
kurie kaip stebuklas minčiai ir sakiniams?
Likimas žingsniuose girdis –
pieno čiurkšlė kantrioji ir atmintis –
vargo pirštai įdėmūs
viską į vieną audinį audžia –
plakas jūroj padžiautas
sunkus būsimos kelionės miegas.
Žuvys jau grįžta namo ir moterys
dangų aplopytą ant pečių užsimetę traukia.
Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
***
aš prikalsiu žvaigždėm tavo naktį
prie vėjinių bokštų
plaukai skambūs pirštai ir nerimo smičius
juo grojam mes bunda žolė jėga jau
pripildo mus
atveria žiedą į skausmą naujam žvilgsnio
rytui
girdi
kliedi miestai ir gatvės jų vienišos
glaudžias
širdies dūžių glėbį pakloju čia mes
gulėsim
gatvės žiūrėk jos nurims mūs atsiklausę
kartosim iš delno į delną mes sekantį rytą
ir gersime tolimą lietų su nakties
atplaišom
Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
***
Žodžiai lyg urnos –
į jas aš pilu gyvenimą, meilę ir mirti
pilu ir pilu, ir pilu,
kol virš dangaus
pasilieka gedėt tavo veidas,
apgavęs metaforą.
Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
Lėtai. Iki galo
Ilgyn paleiski vėjus
virš gaudžios gelmės tavo akys
jau uždegė vakarą
ežeru mes užsiklosim
ir viens kitą mylėsim apgirtę
nuo žaros kaip jaunamartės skausmo
mums sakys – jie mirę – sakys –
tai vaiduokliai – tikės
ir jaus kaip pražysta
aitri širdyje netikėta gėlė
jos spyglys
pervers kalbą o lūpos priglaus
kraujo karštį klausa išsiskleis
jie mirę – sakys –
tai neišsipildę vaiduokliai –
taip mes mylėsim vienas kitą
Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
Švelnus pasivaikščiojimas
kažkas paryžiaus vidurnaktį piešia mano
languos
kaštonai burnoja delnuos minutė per
kaitriai
žvaigždynas vardą pakeitęs paukščių
ieško krūtinėj
kasdiena nuo mano vienatvės pastoja
mieloji
išsaugok mane kaip naktys kad kalbina
seną vienuolį
jis skalbia rugpjūčio mėnesį senos nėščios
akyse
taip atsakyki mane kaip laivai horizontą
apgauna
ir nekartok kad jau trūksta žiemos ką tik
paryžius
šis viešbutis iš praeities medaliono
netyčia apgautas
kaip metai sąžinės liepsnos širdžioji viltis
kada delnas kopia dangun tekant langams
iš krūtinės
išsaugok mane kaip minutė sulopo metus
Rubavičius, Vytautas. Nusigiedriję žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.