Accessibility Tools


rimydis antanasrimydis antanas




Dainų daina

 

Tau, jaunyste, aš dainuoju.
Mano dainai siela moja –
Aidas aidą lenktiniuoja.
Aidas klausia, kas greitesnis, kas pavys?

 

Kas pavys laisvūną aidą per padangę,
Tas atgims iš naujo.
O, dainų daina!

 

            Žemė žydi, žemė želia.
                        Sese,
                        Lik bakužę,

 

            Lėk darželin –
            Metuos
                                    Viens gegužis,
                        Viens birželis –

 

            Nuravėk
            Darželį!

 

            Žemė želia, žemė miega –
                                    Visi
                                    Broliai
                        Mes išeisim
                        Į tą
                        Žemę,

 

            Tartum
            Kaklą,

 

                        Kaip karoliai
                                    Mes apjuosim
                                    Ir:
            Žeme,
                        Žeme,
                                    Žeme,
                                    Atsibusk! –

 

                        Pažadinsim.

 

 

 

 

Perkūno Karalijoj

 

Skėlė. Ir vėlei važiuoja.
Ir vėlei keliauja
Padangių keliu.
Kiek kartų važiuoja,
Tiek kartų jis naujas.
Kiek kartų jis skelia –
            Tiek kartų
            Aš naujas

                        Tiek kartų
                        Užverda man
                        Kraujas.

 

Ir kaip tik prasiveria
Plotai aptemę,

 

Ir žaibas
            Pasveikina
                        Žemę,
Tada
Man pasaulis

 

            Taip naujas

 

Naujas.

 

 

 

 

Rudeninė

 

Laša tyška,
Laša tyška,
Tyška laša.

 

Langas verkia,
Stogas kaukia.

 

Laša tyška,
Verkia kaukia,
Tyška laša,
Kaukia verkia.

 

            Dek žibintą – eik žiūrėti
            Kas kieme šunis supjudė!

 

Tyška laša,
Tyška laša,
Laša tyška

 

Lapai miršta,
Lapai skęsta.

 

Tyška laša,
Miršta skęsta,
Laša tyška,
Skęsta miršta.

 

            Vėjas užpūtė žibintą –
            Nei šunų, nei žiburėlio.

 

Laša tyška,
Laša tyška,
Tyška laša.

 

Žemė meldžias,
Siaubą keikia.

 

Laša tyška,
Meldžias keikia,
Tyška laša,
Keikia meldžias.

 

            Lipk nuo krosnies, kurpes duokš! –
            Eisiu pats rudens ištirt.

 

Tyška taškos,
Tyška taškos,

 

Lašas lašo
Nepraryja.

 

Kad į klėtį
Ir nudėti
Medžio syjus –
Nebegelbės.

 

Laša tyška,
Laša tyška,
Verkia kaukia,
Tyška taškos,
Skęsta miršta,
Taškos tyška.

 

            Duris pravirkdžiau,
            Slenkstin pasispyriau – žengiau,

 

Tyška taškos,
Taškos tyška.

 

Kad į purvą
Ir įbrėši
Sausą ratą –
Užsimerksi –
Atsimerksi –

 

Laša tyška,
Tyška taškos.

 

            Nusilenkę klėties laiptai
            Pastūmėjo durų tylą,
            Ir aš klėties sutemose.

 

Verkia kaukia,
Meldžias keikia,
Kaukia verkia,
Keikia meldžias.

 

            Niekur nieko.
            Plaučiams laisvę dovanojau –
            Du pirštu dantysna
            Ir užgrojau.

 

Kaukia meldžias,
Sienos lubos,
Meldžias kaukia,
Grindys dubos.

 

            Niekur nieko.
            Pakartojau.

 

Kaukia meldžias
Sienos lubos,
Meldžias kaukia
Grindys dubos.

 

            Koks čia biesas
            Kaukia tyli?

 

Tyška laša,
Tyška laša,
Švilpia sienos,
Švilpia lubos,
Kaukia grindys,
            Kaukia
Kaukia dubos.

 

            Krinta snaigės,
            Tyška lytus,
            Širmunėliams vasarėti
            Nėra vietos –

 

Tyška taškos.

 

 

 

 

Pasaka

 

1
Kai atsimerkia pirmąkart žmogus,
Vaivorykščių vaizdai prieš jo akis
Beprasmį džiaugsmą pina.

 

Kai praeina tūkstančiai jautriųjų,
Motinos širdy auklėtų glamonėjimų,
Žmogus pamato žmogų.

 

Ir jis pamato taip, kaip paukščiai mus,
Keliu beeinant, ir jis pamato taip tuščiai,
Kad ima ir nusijuokia.

 

Jei jo paklaustum, ko jis juokiasi,
Jisai mažytėm savo rankom pakilnotų
Ir vėlei nusijuoktų.

 

Tai kūdikio – žmogaus pirmoji pažintis,
Tai pirmas juokas žemėj
Kilęs iš žmogaus esmės.


 

2
Lopšy, tau sudie!
Paskui neša – jam eilė –
Aš likimo čemodanas.

 

Duokit saulę – žaisti noriu;
Duokit ugnį – trokštu degti –
Kol ne mano – nenurimsiu.

 

Aš plasnoju nenurimęs,
Aš aidėju nenutilęs,
Aš sparnus ištiesiu.

 

Na, pakiltum, žeme mano!
Na, pakiltut, giesmės mano,
Skardo paviliotos!

 

Ir svajonėmis išaustą,
Vėjais atgijotą,
Še tau himną, jaunystėle!

 

3
Žygių aikštės,
Gairių miškas
Ir minių skruzdynai.

 

Susikrovė griausmas kraitį,
Žaibo akys sušvytravo,
O kančia šypsoja.

 

Ei, pajacai, nusijuoki
Pragaro juokais –
Kirmėlė šalta!

 

Margas sapnas, tavo juokas
Ir minių skruzdynai –
Nūdien viens akordas.

 

Dėdei baimė ašarota,
Ainiui juokas.
Ei, pajacai, nusijuoki!

 

4
Dūmai, plienas,
Motinų staugimas –
Drebėjimas dangaus.

 

Be bilieto eilėn,
Kišenėn sąmonę
Ir šauk – valio! –

 

Dantų griežimas
Ir mažmožiai –
Simfonija be numerio.

 

Aha! Likimas parnešė,
Bet jau bent kiek
Lengvesnį čemodaną.

 

Dėdei buvo baimė ašarota,
O ainiui juokas.
Tai ką, pajacai, nusijuok!

 

5
Kažkam nežinomam
Sušėręs pigmentą,
Baltas kvatoju.

 

Be gaidų kvatoju,
O sutartinės aidas
Žemės kamuolį aprietęs.

 

Rudens saule,
Pažvelk į mano įtalpą
Pro nematomą langą.

 

Žeme,
Kaip kūdikis motiną,
Apkabinęs bučiuoju tave.

 

Rudens saule,
Pažvelk į mano įtalpą.

 

6
Smulkmenų aikštė,
Gairių miškas
Ir minių skruzdynai.

 

Akmeninis plentas,
Slidus takas
Ir kryžių kryžiukai.

 

Ei, pajacai,
Requiem dainuok!

 

 

Svajonėlė

 

Kai per šypsančią mėlynę
Aš jaunutis nusileidau,
Kai į seną niūrią žemę
Aš duris pravėriau,
Ir per slenkstį koją dėjau –
Man sielužė suvirpėjo.
Kai vėjelis sulingavo
Šilku austus voratinklius
Ir kai mudu su saulyte
Susisėdę smėlį barstėm –
Ją man džiaugsmas atlydėjo –
Man akytės sublizgėjo.
Kai karolius gintarinius
Ant krūtinės pastebėjau,
Jos prašiau aš dovanoti
Patį didįjį karolį…
Nors negreit, bet ji žadėjo –
Man širdužė supluzdėjo.
Paprašiau aš jos dar kartą –
Dovanojo ji karolį
Mano džiaugsmui
Svajūnėliui.
Man sielužė suvirpėjo,
Man akytės sublizgėjo,
Man širdužė supluzdėjo.

 

 

 

 

Mano svodba

 

1
Amžinųjų vėjų dievo
Aš jauniausiai dukrai pasipiršiu,
Oi, laisvūnei skaistaveidei
Aš nuskridęs pasipiršiu.

 

Kai piršliuosna susirengsiu,
Vakarų vėjužio paprašysiu palydėti;
O kai grįšiu numyluotas,
Rytmetinis vėjužėlis
Sparniukus po mano kojom išdaigins.

 

Kai dalelę, kai kraitelį aš žvalgysiu –
Vėją šiaurų pažabojęs,
Susikaupęs, susigūžęs,
Sutaupytus debesėlius
Apvažiuosiu nelūkėdams.

 

Jei užtruksiu – pietų vėją,
Vėjų vėją,
Aš pas ją nusiųsiu.
Kad tikėtų, jog jau aš tuojau sugrįšiu –
Žvilgsnį vieną – šypsenėlę
Aš nusiųsiu.

 

2
Amžinųjų vėjų dievo
Jauną dukrą vesiu.
Vėjams ūžiant svodbą kelsiu,
Vėjams ūžiant laimę bursiu.

 

Vėjai ryto, vakarų,
Vėjai šiaurūs ir pietų,
Pasikvietę giminių,
Šen į būrį, šen į svodbą.

 

Skriskit šen visi kartu.
Skriskit,
Kad nudžiūvę medžiai su šaknims
Jus vytųs vytųs,
Kad griuvėsių lėktų plytos.

 

O kai lėksim per padangę,
Jūs aštuoni, aš devintas,
Duoti kelią neprašytam debesų –
Suvirpės mėlynių labirintas.

 

            – Dievo dukra,
            Aš jau čia!

 

Iš rinkinio „Mano vedos“, Kaunas 1924 m.

 

Pakoreguota rašyba