RoRa„Man laisvė svetima, kur liesą ranką kelia
Viršum dangoraižių Niujorko šimtaaukščių.
Su blizgančiomis doleriais akelėm
Ir su sparnais prastais naminio paukščio.“
buvo toks senovės kinų poetas pamiršau jo vardą tiek to
žodžiu parašęs naują eilėraštį jis ateidavo pas paprastą moterį kokią skalbėją ar verpėją ir pradėdavo jai skaityti ir jeigu varguolė suprasdavo jog poetas šneka eilėmis jis nužudydavo savo kūrinį
jūs nepatikėsit bet ji kartais paima stryką kaip durklą ir kartoja tuos judesius prieš veidrodį
ak tie jauni lietuvių kompozitoriai ir jų vėluojančios sistemos ak
o kitas poetas įrėždavo eilėraščius ant uolų ir iš keliaujančios pro šalį vilkstinės kas nors sušukdavo žvelkit toks ir toks parašė naują eilėraštį!
jaučiu širdį ojojoj Agava tuoj mirsiu ar galėčiau tavo kambary ištiesti kojas
jeigu mano instrumentas tau netrukdys
mano instrumentui jis tikrai nesutrukdys
oh mister Paganini please play my rhapsody
AGAVA ir KLYNAS išeina.
Smuiko garsai.
Dariau daryk ką nors aš myliu tave
aš būsiu pirmas lietuvis jachta apiplaukęs pasaulį
bet juk tai neįmanoma aš domėjausi mane visi išjuokė
tu sužinojai kad Vilniuje nėra uosto? kad Nemunas neįteka į jokį vandenyną?
niekas iš mano sutiktų buriuotojų nėra tavęs matęs jachtoje ežere mariose jūroj
tu šnipinėjai mane? filmavai įrašinėjai mano balsą skaitei laiškus
skausmas tavo veide labai gerai paslėptas tačiau
aš tau atversiu trasą klausyk Montevidėjus Gerosios Vilties kišulys Velingtonas Valparaisas Horno Ragas Buenos Airės
tu nemokėtum net nuskursti tu padorus valkata Dariau
jie nepastebėjo manęs jachtose? ! aš buvau nematomas
pažiūrėk man į akis nebijok kalbėk man viską apie save savo moteris baimę aš padėsiu tau pasakyk kol nevėlu girdi ir aš tau pasakysiu
tu kalbi kaip girtas vyras viešbutyje
aš myliu tave daugel metų dar mokykloje tavo pėdom su tavo draugais kad sužinočiau tavo paslaptį kas yra socialinė adaptacija Dariau?
tau sukako dvidešimt o tu vis dar tikrini tuos tris žodžius vartai gerklose ir lūpomis ieškai aukos prisipažink
kas tau kodėl tu vengi mano žvilgsnio kam tu tarnauji
aš prieš nieką nelenkiau nelenkiu ir nelenksiu galvos
norėčiau būti niekieno amžininkas niekieno bendradarbis neturėti vardo paso gimimo metrikų gal net tautybės
deja viskas atvirkščiai laikaisi įsikandęs visų skiriamųjų ženklų
aš iš daugiavaikės šeimos mano namuose nėra vietos
arba į Vingio parką arba prie Respublikinės bibliotekos sienos atleisk neturiu tokio palto kuris paslėptų tavo sėdmenis nuo praeivių
lieka tik vonia tu vadini tai meile?
aš mirštu be tavęs mano hormonai kraustosi iš proto
neturiu net automobilio kiauras dienas vaikštau jachtos reikalais keliuosi Žvėryne suku ratus senamiestyje užmiegu Jeruzalėje
Smuiko garsai vis intensyvesni.
tai vienvietė jachta vienišiaus laivas
mylėjau taip stipriai jog negalėjau mylėti iš tikrųjų
jauna? ji puikiai suvaidino mano žmoną
Tas saldus žodis laisvė
ją nusinešė vėjas traukinio ratams dundant ji buvo mašininkė ji spausdino mano knygą
Meisteris ir Margarita
LELIJA verda kavą.
kaip tyliai ji nusirengdavo! tarp naivių moteriškų marškinių ir kareiviškų palaidinių kavaleristo batų ir triaukščių sijonų tarp šlapių lietpalčių plokščių romėniškų sandalų tarp prakaituotų teniso kelnaičių į Monblaną panašių skrybėlių beveik nekvėpuodama rodos nesvari ji pradėdavo baletą kurio kiekvienas pa nepakartojamas mūsų meilės peizažo įkvėptas!
jos pirmas vyras buvo lakūnas jis mirė jaunas tarp dangaus ir žemės arba atvirkščiai
o aš išmokiau ją tylėti ir nenešioti liemenėlio
LELIJA išpilsto kavą.
Įeina AGAVA.
LELIJA paima savo kavą ir išeina.
taip su kuo turiu garbės ne daktaras čia niekados negyveno sudie
ne jis įpratęs prie importinių antibiotikų
reiktų paskambint daktarei Šimkūnaitei jie kažkada draugavo
o aš išdžiovinta žuvis nors imk ir kalk prie sienos
netiesa jūs stipri švari nepakartojama įkvepianti
nesupyk bet tavo eilėse aš nepajutau poezijos tokie atviri tekstai vien gelžkelio stotys užkulisiai kapinės vien stovyklos ir gatvių purvas ir dievą užmiršę žmonės daug keiksmažodžių daug rūdžių ir prakaito ir tikri vardai kuriuos po metų kitų nusineš Letos vandenys
daktaro pamokos rodos bus praėjusios veltui tu įtikėjai į kasdienybės istoriją tu toks žavus išorinis žmogus Dariau
mano draugai ponia gali miegoti ramūs aš nepardaviau nė vieno aš
tu išgalvojai juos kad galėtum guostis ištikimybe kaip daiktu
nesuprantu kaip jūs japonė nesuprantat kad ieškau paprastų žodžių nenoriu nieko užtemdyti noriu išlaikyti visus ryšius tarp daiktų ir parodyti ranką nutraukiančią tą šventą giją tarp tavęs manęs miesto valstybės
esi tik praeivis ir tiesa kurią pažinsi visu savim buvo seniai praeita kitų ir niekada nebus tavo
tačiau aš noriu eiti savo kojom aš noriu matyti savo akim ir girdėti savo ausim
tu manai kad pasaulį galima pažinti galūnėmis
aš visiems parodysiu tą baisią ranką žiūrėkit štai ji! kirskit ją! bet prieš tai turiu apiplaukti pasaulį
Įeina KLYNAS, įsisupęs į rankšluostį.
galėčiau įsiterpti į tamstų diskusiją citatomis iš Dobroliubovo ir daktaro Kubiliaus tačiau yra svarbesnių dalykų aš ką tik iš vonios atjungė karštą vandenį ponai
aš savo rankom nusuksiu sprandą tam kas užsuko čiaupus!
Įbėga LELIJA. Ji tik su plonais naktiniais marškiniais.
galiu be sviesto galiu be kiaulienos iš bėdos galiu be degtinės bet palikit karštą vandenį!
jei numirsiu man pakaskit ant Šventosios upės kranto
eikit miegoti Albertai ir jūs dukra
tu svajoji apie mano paramą šiąnakt
aš tau paaiškinsiu anam kambary vaikyti
tai mokslas apie organizmo natūralaus ir priešlaikinio senėjimo priežastis ir mechanizmus!
AGAVA ir DARIUS juokiasi.
moteris turi atrodyti tokia protinga kad jos kvailumas būtų malonus netikėtumas
vis dėlto ji studijuoja psichologiją
Prisilaikydamas smunkantį rankšluostį, išeina.
DARIUS ir AGAVA žiūri vienas į kitą.
Staiga DARIUS puola prieš ją ant kelių.
neatstumk manęs valdyk mane priimk mane
tu repetuoji naują estradinę dainelę
aš myliu tave kai pamačiau gatvėj pasakiau sau tos kojos gulės ant mano pečių
aš neabejingas rytietėms o jūs kvintesencija
jūs mano penktoji esmė jūs mano geiša
neatstumk manęs aš dabar našlaitis aš sūnus palaidūnas aš bėglys
AGAVA glosto jo galvą.
tau nepatiktų mano oda paseno rankos
kai regiu tave širdis nueina į kojas atima žadą burna išdžiūva tampu marionete
aš atsiskyrėlė ir seniai nedarau to
aš prikelsiu tave aš mylėsiu tavo delnus blakstienas antakius tu gyva jūros kriauklė tu
grįžęs iš kelionės vesiu jus gyvensim prie jūros sėdėsim ant kranto parietę po savim kojas neištarsim nė žodžio virš mūsų skleisis kometos kris žvaigždės ir
AGAVA atsiklaupia.
Jie klūpo apsikabinę.
Įeina LELIJA.
Ji žiūri į DARIŲ ir motiną.
DARIUS pakelia galvą.
Jie ilgai žiūri vienas į kitą.
(Pirmos scenos pabaiga.)