RoRa
Komedija. Albertui Stankevičiui in memoria
LELIJA - jos duktė, 20 metų
DARIUS - buriuotojas, 23 metų
Veiksmo laikas – 1981 m.
Veiksmo vieta – vieno kambario Agavos butas blokiniame name, Vilniuje.
Nė vienas pjesės personažas niekada neegzistavo tikrovėje.
RoRa
Dvylika dienų nėra jokių ryšių su 23 metų Robertu Geineriu, kuris mėgino apiplaukti aplink pasaulį nedidele jachta.
Kaip pranešė pakrančių sargybos atstovai, Geineris, per paskutinį radijo ryšių seansą iš Bermudų trikampio rajono pranešė, kad apgadintas jachtos korpusas. Jis sakėsi ketinąs plaukti viena iš trijų krypčių - į Bermudus, Barbadoso salą arba prie Brazilijos krantų.
Virtuvė blokiniame name.
Dr. KLYNAS sėdi už stalo kampe prie lango ir gliaudo riešutus.
Ant stalo stovi telefonas.
Kambaryje už sienos repetuoja smuikininkė.
LELIJA įeina pro duris su atversta knyga rankose.
Atsisėda priešais. Jie ilgai žiūri vienas į kitą.
KLYNAS išgliaudo riešutą, įsimeta į burną ir tylėdamas kramto.
tai skirtumas tarp visų vilkų ir visų šunų o dabar prisimink Pavlovo šunį ir eik
Smuiko garsai už sienos.
parepetuokit viena kitą tuoj ateis Darius
jūs išpranašavot tai jūsų darbas dieną naktį giedojot
Suskamba telefonas.
taip kalbėkite ne (Lelijai) pakviesk motiną taip maestre ne
Įeina AGAVA.
klausau maestro taip (Klynui ir Lelijai) prašo išmokyti naudotis lazdelėmis ne maestro taip
tas malka užsimanė įvaldyti pagaliukų meną tas Šostakovičius
matau jį batuta gramdantį šlovės trupinius
Durų skambutis.
Grįžta su DARIUMI.
DARIUS su paltu, ilgu šaliku.
vangiai įslenki kaip koks klišius bandyk iš naujo įsivaizduok čia prieškarinis Kaunas ir tu penkias paras nesiskutęs lengvai apsnigta skrybėle ką tik iš Paryžiaus traukinio įžengi į Dubeneckienės studiją kur gražiausios Lietuvos moterys išrikiuotos prie atramos daro pirmąsias baleto pamokas gaudai jų atspindžius visuos veidrodžiuos išsyk ir matai kaip viena brunetė keldama koją pakelia į tave akis ir
DARIUS įsipila iš krano vandens ir atsigeria.
ir išteka už garsiausio boso o aš nusišaunu Šaulių klubo išvietėje
DARIUS nusimeta paltą ir atsisėda prie stalo.
tiesą sakant buvau pakviestas į vieno pažangaus išeivio paminėjimą bet susilaikysiu dėl japonų virtuvės
AGAVA ruošia vakarienę.
vieninteliai namai Vilniuje kur draudžiama naudotis peiliais ir šakutėmis
tu laisvas valgyti duoną ir sūrį dešros su pienu negaliu pasiūlyti atleisk
Grįžta LELIJA.
kuo minta parazitai visuomenėje kurios visi nariai dirba
jūs ne parazitas daktare jūs parazitologas
aš tikras tinginys aš niekados neapsimetinėjau dirbąs
nors buvau vienas pirmųjų pionierių šitam krašte bėda nemokėjau užsirišti kaklaraiščio o senelė ir neslėpsime auklė kategoriškai atsisakydavo pagelbėti tokie dalykai
ką beįrodysi turiu foto kur vienas iškilus dabarties šulas eina komunijos toks angelas su žvakele ką beįrodysi vaikyti būčiau dabar Arteko garbės narys ką?
įeidami į mano namus palikite politiką už durų
Suskamba telefonas.
o jūs tikite kad praradus nekaltybę jis pasikeičia?
be abejonės taip gimė “Ąžuoliuko” vyrų choras
manęs nėra tik vyriškiems balsams!
man ką tik siūlė Lietuvos pasiuntinio vietą ant Dramblio Kaulo Kranto
jaunystėje siūlydavo Artimuosius Rytus kartais gimtąją Europą dabar tik Togą Zanzibarą Gambiją
reikėjo sutikti gal būtumėt ir man kuo naudingas
manai pasiųstų iš karto? pirma speckursai karatė mokykla et cetera
kažkas turi užimti ir neatsakingus postus aš čia nepamainomas
yes čia mano valda
senajam bute aš užmiršdavau užverti langą ir jį lankydavo naktinės peteliškės
į ją skrisdavo drugiai senam bute senam name kur akmenų sodas
Čechovui mirštant įlėkė didžiulė naktinė peteliškė ir plakėsi plakėsi jo paskutiniam regėjimo lauke ir jis paprašė šampano ir numirė
tokia visuomenės mokslo dalis vaikyti ką tame universitete jau dėsto šitą discipliną
sapnavau kad esu maža katalikė ispanė dar vaikas dar mergaitė dar neatidavusi savęs nei žaislams nei saldumynams praktikuojanti tylą dievinanti statulas žvakes vargonų muziką
cituoji mieloji net sapnuodama cituoji
daktaras Klynas žino viską bet netiksliai
taip o maestro šiandien jau vėlu šiandien ne sudiev
nesikeik tokia mano dalia kiekvienas naujas maestro išvydęs manyje japonę nori išmokti valgyti lazdelėmis
tie plaučkepeniai tie kumščiadrebiai tie arkliadančiai tie
tota že
galva! kur paimsi du nuogus japonus gintaro krašte du inkliūzus vienam gabale ką?
a propos mes su Agava skaitinėjom tamstos grožinius kūrinius ir su giliu liūdesiu turim pareikšti kad kol kas tikrovė laužia tamstą o ne atvirkščiai
aš nežinojau kad tu rašai parodysi
matyt būsiu priverstas įsijungti į paieškas gal bangos išmes tuos butelius kur nors Palangos vyrų pliaže
pasaulio muzikų šeima jam taria ne
Saglieris? ne jis tik pildavo cukrų jaunuoliui Wolfgangui į benzino baką
Mozartas turėjo žydrą liuksą kuriuo vežiodavo smuikininkes
viską paršelis žino teks pridėti pačiam žvaigždutę
jeigu uždega žvaigždes pagonuos vadinasi tai kažkam reikalinga
pamenu kaip jūs deklamuodavot tai buvo taip seniai
„Jiems diena amžinai apsiblaususi,
Amžinai jie urvely drybsos.
Jie giliau į žemes tiktai rausiasi
Nuo pavasario, saulės, šviesos…“
„Kartais snapą iškišę jie pakelia,
Apsidairo, atrodo, aplink,
Bet nemato jie skrendančio sakalo,
Nes jie kurmiai, maži ir akli…
Jie jokia ateitim nesirūpina,
Jie, akli, neįžvelgs ateities;
Ieško menko, nedidelio trupinio
Ir nedrįsta išlįst iš nakties.
Ir taip baikščiai sulindę po žemėmis
Rausias, knisas labai atsargiai, -
Be aušrų, be šviesos ten gyvena vis
Amžinosios nakties neregiai…
Jūs nedrįsit tamsos tos paniekinti,
Pasiliksit akli jos vergai…“
„Tad į pražūtį griūkit, garmėkite,
Neregėję šviesos neregiai!“