BerlynalijosBerlynalijos      The „purity“ of the gaze is not just difficult but
impossible to obtain.
Walter Benjamin
 

Man įdomi nežinia iš kur sklindanti šviesa, slenkanti fotografuojamo objekto paviršiumi, kartais naikinanti pačią formą. Įbrėžimai, taškai, brūkšniai, tonavimas – tai tarsi fotografijos įgarsinimas, suteikiantis vaizdui papildomos informacijos. Fotografijose niekada neįvardiju konkrečios vietos...

Remigijus Treigys
 
 
 

Kaip poetas Griuvėsis eina tėvynainio fotomenininko Remigijaus Treigio pėdomis, bet nenueina toliau fotoreportažo klasiko nuotraukos, kurią įgarsina keturi vokiečiai ir dvi rusės

 

Einu tavo pėdom, Remigijau. Berlyne. Mieste, kuriame penki aukštai – norma, o septyni – jau nukrypimas nuo jos. Tai nereiškia, kad čia nesama dangoraižių. Esama. Tačiau dangų jie raižo devynis kartus pamatuotoje ir vienąkart atkirptoje kad ir Potsdamo aikštėje, kur architektai grumiasi su savuoju donkichotiškumu. O iš tikrųjų – senosios miesto širdies vieton sodina naują, pereidami į rizikingą urbanistinės kardiochirurgijos sritį. Deja, kova su vėjo malūnais ne visuomet išgelbstį grožį, kuris pašauktas išgelbėti pasaulį. Einu tavo pėdom pavasariui einant į mane. Senam popiežiui ir senstantiems draugams, kuriems užteko laiko išpažinčiai, bet pritrūko išrišimui, mirštant. Einu tavo pėdom, Remiga, pro išvirtusias laukan kavines, kurios turbūt geriausiai simbolizuoja neužtvenkiamo gyvenimo bėgimą. Kaip toje Roberto Capa´os 1945-ųjų rugpjūčio fotografijoje: bažnyčios jau subombarduotos, bet kavinių publika ant Kurfiurstendamo šaligatvių parketo amžina. Viskas aplinkui, regis, sugriauta, išskyrus nenumaldomą norą gerti kavą ir skaityti laikraštį saulėje. (Štai nurysim dar šlakelį, o paskui, nesubombarduotieji, eisim ekonominio stebuklo kurti!) Kai evoliucijos eskalatoriuj žmogų nuo katino, rodos, skiria vos viena pakopa. Geriau būti katinu atokaitoje, negu kareiviu atsargoje, sukniaukia pacifistas manyje. Už tų staliukų nuotraukoje turbūt niekas nekalba apie kareivius. Čia veikia tobula tabu sistema, atimanti kai kuriems žodžiams-nešėjams teisę paleisti pašnekesio orbiton dar taip neseniai sakytume neišvengiamus palydovus. Iš principo tai paprasti žodžiai: fiureris, tėvynė, karas. Moteris pirmam plane, spėju, sako: „Šitos suknelės nevilkėjau turbūt nuo...“ Ir susigėdusi droviai nuleidžia akis. Tarsi ketveri be vyro neramiai pramiegoti metai būtų užsiuvę mergystės plėvę. Kurį laiką sėdi palenktu kaklu, bet laibai tiesia, „gėlėta“ nugara. Nevalingai delnu paglosto kulkšnį – už tą „nevalingumą“ mamelė paauglystėjė suduodavo per nagus. Išlygina smuktelėjusią kojinę. Žemyn aukštyn. Ir dar kartelį. Nevalingai patrina audinį it vaikystės riešutmedžio lapą tarp pirštų. Lapas išties ne pirmo šviežumo. Skrybėlėta senučiukė atitaria: “Už madų žurnalo prenumeratą pinigų tikrai nebeatgausim, Ilma“. Pastaroji vienintelė geria kavą. Kitos sukrapštė mažam alaus. Kaimynei išpuoselėta šukuosena priešais pasisekė labiau – jos kirpėjas visą tą laiką, kol lijo bombomis, nedarė nieko kita tik kirpo ir kirpo. Tik čeksėjo ir čeksėjo žirklėmis. Tą kirpyklos perkusiją kažkas nusinešė su savim ir į kapus. Kai paskutinis klientas pakilo palikęs ant grindų kaugę plaukų, miestas jau skendėjo griuvėsiuose. Nauji klientai išdygo kaip iš dulkių plaukę. Įsikūnijo tiesiog iš šlamo. Kai kurie rusų karininkai turėjo utėlių. Kai kurios karininkienės apatinius palaikydavo vakarinėm suknelėm. Ar sumokėdavo (ir kaip) už paslaugas – nepasakoja. Vyrai už gretimo staliuko juokiasi, prisiminę kažkada dievinto vartininko negrabiai praleistą golą: „Įsiutęs nusimovė bucą ir, vanas, paleido pavymui!.. Bucas, vanas, įstrigo tinkle!..“ Tačiau nė vienas nekalba apie gimnazijos draugus, vos prieš metus įstrigusius kitam, tragiškai nenusisekusio grafo Clauso Schenko von Stauffenbergo pasikėsinimo prieš Hitlerį, tinkle. Nekalba apie bydermajeriškai storą stalo koją Vilko guolyje, išgelbėjusią fiureriui gyvybę, pulkininkui Brandtui perkėlus prie jos po stalu grafo paliktą portfelį su paskutines tautos vado gyvenimo sekundes skaičiuojančia bomba. Nekalba apie vado odoje įstrigusias medžio skeveldrėles su jo paties pridžiūvusių snarglių liekanomis. Nekalba apie penkis tūkstančius kaip mat išžudytų neva su sąmokslu susijusių žmonių, kurie jau po pusmečio būtų sudarę pokario vokiečių elitą – tik pataiso savo svirduliuojantį staliuką, pakišdami po koja keturiskart sulankstyto laikraščio šmotelį. „Panaudojai pagal paskirtį, vanas“, -- susijuokia Hansas, žiūrėdamas į pasilenkusį draugą. „Vėl imam keliaklupsčiauti tvarkai“, -- atsikerta tasai. „Prieš karą ir šaligatviai buvo lygesni“, -- sako pirmasis ir čia pat nutyla, tarsi padaręs nedovanotiną klaidą. „Ir tas karas, kaip dekoracija lietuje“ – sutvinksi smilkinyje dar universitete įstrigusi garsaus varliaėdžio eilutė. Jie ilgai tylėdami žiūri vienas į kitą – dvi saugiai perkeltos sielos, stirksančios Stikso kavinėje.

 

altalt

 

Šiandien, kažkur visai čia pat, per keliasdešimt žingsnių nuo minimos nuotraukos, priešais gurmanų aptūptą kavinę, griežtų raudonų raidžių įvardytą CARAS, saulėje šildosi rusakalbės katės su nebeatplaunamu grimo sluoksniu. Pastarasis – neabejotinai irgi kultūrinis. Ir toji neatplaunama gaiva, neslėpsime, traukia vaikštūną. Prisėdu šalia. Girdžiu, kaip vienas „katinėzungėnas“ sako kitam: „Ar tu pastebėjai, Liuska, kad iš penkių jų vaikinų nenuplikęs būna tik šeštas?“ „Kiekviena turi savo statistiką, Lenka“, -- atsako siauraakė kaukė. Ir čia pat prideda: „O ką, gal tau nemalonu tą plikę susigrūst tarp kojų?“ „Tipo atgal gimdytum?“ -- pagauna toną pirmoji. Nieko nelaukdamas sudedu espresso ilgio „orientaliją“: „Turėčiau rašyt viduj, bet rašau lauke. Bulvaro saulė daro mane laukinį. Griuvėsiai atrodo gražiau erdvėj, mano drauge, negu laike, kurį skaitmenos makšty suslėps paveiksluojanti kinė“. Nors mergina, vardu Lena, gali būti ir tuvė. Arba dar gražiau – čiukčė. Tačiau ko poetas nepadaro dėl rimo! Užverčiu bloknotą, ir kol manęs „neužvertė“ „Caro“ kačių globėjai, skubiai susimokėjęs nuleidžiu saulės akinių „Persol“ uždangą. Ir vėl patraukiu tavo pėdom, Remigijau.

 
 
 

Kaip poetas Griuvėsis juodžemio Kristuje atpažįsta performerį Beną Šarką ir susimąsto apie ritualinio meno visagalybę

 

Bohemiškos Kaštonų alėjos ir Šveto (toks miestelis) gatvės sankryžoje savo dienas vamzdijoje baigė net socializmą pergyvenęs vamzdis. Iš abiejų pusių darbininkai išrausė tranšėjas: dešinėje išaugo rausvo, beveik pliažinio smėlio, o kairėje – molingo juodžemio krūsnys. Pastarosios vietoje vieną rytą šaligatvių šlifuotojai išvydo milžinišką šaukiančio Kristaus galvą. Apvainikuotas nuo sienos nuplėštais vijokliais erškėčių vaidmeny, Išganytojas sykiu buvo panašus į rūstų Grunewaldo tapinių nukryžiuotąjį ir... Klaipėdos performerį Beną Šarką. Įdomu, kad savo juodžemines akis be vyzdžių jis buvo nusukęs nuo kuklaus lipduko su širdute SEXY GIRLS lange, kitoje Kaštonų alėjos pusėje, ir atgręžęs į 69-ąjį numerį „savojoje“. Porą dienų sudiržusiais skulptoriaus delnais iš juodžemio nulipdyto (tiksliau – nutapšnoto) Dievo niekas nedrįso ir pirštu paliesti. Trečiąją kažkas vis dėlto nebeišlaikė ir nuspyrė vieną šnervę. Pakeliui nunešė dar ir pusę smakro. Tačiau ir vienšnervio, ir pussmakrio tranšėjos juodžemio Kristaus pusmetrinė rėkianti burna vertė sulėtinti žingsnį ir pamąstyti apie keletą dalykų išsyk: 1) net ir toks, nepasakyti „bulvinis“, Dievas apsireiškia laiku ir vietoje; 2) tikram menininkui nėra blogų medžiagų; 3) norėdamas patekti pas sexy girls, tūlas vis dėlto turi Jį praeiti. Arba išgirsti Jo nebylų šauksmą išeidamas. Užsimerkti šiuo atveju pavojinga – pravažiuojantis M1 maršruto tramvajus gali nurėžti sekso pirkėjui galvą.

 

Netrukus tranšėja buvo sutvarkyta, žemė sugrįžo į žemę, tačiau didoka juodžemio krūva dar ilgai gulėjo ant šaligatvio. Tarsi kažkas būtų neseniai palaidotas. Taip vaikai, probėgšmais pažvelgdami į šviežią kapo kauburėlį, stebisi, kodėl tiek dirvožemio (nepasakyti – kapožemio) liko viršuje. Ir kodėl mirusieji tiek daug jo išstumia į paviršių. Kodėl ir po mirties užima tiek vietos. Girdžiu pastoriaus tenoriuką skambutyje tranšėjininkų vyresnybei: „Vyrai, tik susimildami, kai užkasinėsit, pasistenkit diskretiškiau, gal taip sutemus, ką?!“

 

Būta ir mažo stebuklo. Man išvažiuojant viešnamio langas jau be SEXY GIRLS (manau – tik trumpam) buvo virtęs dėlionių krautuvėlės vitrina. Jų dėžės su kainomis dabar viliojo preciziškų žaidimų mėgėjus. Kristaus veidą, be abejo, irgi buvo galima sudėlioti. Kaip ir Bruklino tiltą su dar gyvais „Dvynukais“ už jo – „tik“ iš 3 000 gabalėlių. Klijai jiems tvirtinti irgi stingo dėžėse.

 
 
 

Kaip poetas Griuvėsis medituoja žiūrėdamas į atitarnavusių ir spintose iš mados išėjusių drabužių konteinerį „Humana“, o po to leidžiasi į U8 metro liniją

 

Eiti tavo pėdom, Remiga, vadinasi, pakartoti tavo gyvenimo būdą Berlyne. Sutapti su tavąja, žinau, vienatve ten. Su šalčiu, nes tau būnant buvo šalta, man – jau žydėjo medžiai, nenešantys nieko, išskyrus charakiriškus žiedus pavasarį. Tad atleisk man tą šilumą, partneri. Žinau, kad nepataikei su rūbais – vaikščiojai vienplaukis ir vienbarzdis su palaikiu juodu apsiaustuku. Žvairakiavai į purvinai geltonus Humanos arba Raudonojo kryžiaus konteinerius – nelyginant didžiules pašto dėžutes, kur laiškų vietoje įmetami marškiniai, švarkai ar kelnės. Sykį mačiau tipą, bandantį sugrūsti ten keletą ryšulių – jam, atvirkščiai, pritrūko rankų, dešine nuleidęs rankeną (paramos konteineriai iš serijos „Žmogus žmogui – sponsorius“ būna su rankenom ir be), viena kaire jis nebepajėgė į prasivėrusią pailgą angą įgrūsti ryšulio, kadangi „pašto dėžė“ matyt jau buvo artipilnė. Tada it nebyliojo kino komikadzė (filmas galėtų vadintis Second hand ieško trečio/s) išbandė visas kombinacijas. Net prilaikė rankeną pilvu, laimėdamas dvi laisvas rankas. Net bandė sukandęs dantimis laikyti atitarnavusių ar tėvų spintoje iš mados išėjusių drabužių prikimštą plastikinį maišą. Ir vis tiek vienas ryšulys sukliudydavo kitam. Galėjau, žinoma, jam padėti. Be praėjau pro šalį, nemesdamas jo pertekliaus ant savojo skurdo svarstyklių. Palikau jį galynėtis su technine paramos puse – pakeliui į šventumą, kuriame komiškoji pusė yra neišvengiama nusižeminimo dalis. Ir dalia, kaip pasakytų dar ciniškesni vaikštūnai. Pagalvojau, kad gal ir tu kišai į tą konteinerį ranką, partneri, gal net buvai užčiuopęs kokią striukės ar neišdžiūvusio lietpalčio rankovę. Arba glitų apykaklės kailiuką. O gal ir nekišai, bijodamas sumaišyti letenas ir per žioplumą įmesti kiaurymėn savo mechaninį juostinį maitintoją „Pentax“. Iš vienatvės įsivaizduoti galima viską – netgi embriono poza tuose konteineriuose it kokiuose urvalizdžiuose įsirausiusius „humanoidus“. Arba „raudonkryžius“: pagaunančius ir nebepaleidžiančius tavo rankos! Kartoju: niekas geriau neužgauna vaizduotės stygų nei vienatvė didmiestyje. Tik skurdas, deja, kartais ją susiaurina ligi kebabo už du euru.

 

Eiti tavo pėdom, Remiga, vadinasi, maitintis donerinėse, ergo – gausinti trečiojo pagal dydį turkų miesto pasaulyje gerbūvį. O tiksliau – tankinti amžino siužeto tankį. Beje, ligi šiol taip ir nesupratai, ką turkų paaugliai it sukučiai nuo aušros ligi vidurnakčio veikia vėjuotose ir traukinių prakaitu trenkiančiose požeminėse U-bahn`o stotyse. Aš tau paaiškinsiu: „stumdo“ narkotikus, partneri. Dozuoja laimę. Štai tu ryji šaltį, o kažkas ryja laimės formules, virtusias tabletėmis ar milteliais. Tu fotografuoji kolonas ir kiaurymes tarp jų, atnašaudamas tuštumai, o kažkas tuo pat metu leidžiasi į reginių šulinius ir atsiduoda pilnatvei, kuri neužfiksuojama ne tik jokiais žodžiais, bet ir aparatais – kad neliktų įrodymų, seni. Kad išliktų tik ligi diegiančių dyglių nenumaldomas noras kūne – pakartoti regėjimą. Štai tą komuniją ir suteikia turkų vaikučiai sukučiai želė suteptais plaukučiais. Kažkodėl ligi šiolei „ne-pa-riš-ti“.

 
altalt
 

Kaip poetas Griuvėsis „Makom“ kavinėje prie Siono bažnyčios sutinka kumpanosį Rytų Pražuvėlį, iš kurio burnos tarsi iš fokusininko cilindro ima lįsti viena už kitą beviltiškesnės meilės istorijos

 

Pastačiau jam kriaušių degtinės ir savo vilkiškas ausis. Slovėnai tą gėrimą vadina viljamovka. Geografija, kaip matysite, čia svarbi. „Buvau vedęs dvigubai už save jaunesnę dizainerę, kuriai grėsė neeilinė karjera, -- pradėjo naują siužetą Kumpanosis. – Amžiaus skirtumas manęs nebaidė – laimingi skaičiuoja valandas, o ne metus. Mūsų vedybos sutapo su didžiojo lūžio epocha, nacionalistų sąjūdžiais ir nomenklatūros virsmu buržuazija. O medaus mėnuo – su Balkanų karo pradžia Slovėnijoje. Simboliška, ar ne? Trečdalį jojo praleidome slėptuvėse (juokingas žodis zaklonišče) barokinėje Liublianoje, vydami šalin mintis apie trečiąjį pasaulinį. Po karo Europa negali nesiruošti karui, ar ne? – Kumpanosis nurijo šlakelį ir užsirūkė. – Prabėgo dveji metai. Mūsų santuoka ėmė byrėti it smėlio pilis, pagraužta greitų uošvės pinigų, kuriais ji nuolat papirkinėjo ir popino studentę dukrą. Tiksliau – rodė vietą neturtingam žentui. Tad nusprendėme pagyventi atskirai. Aš turėjau kvietimą į kalbininkų vasaros stovyklą Dubrovnike. Žmona nuo tos krypties atkalbinėjo, drauge išgyventi neprognozuojamų sviedinių sprogimai ir pasakojimai apie serbų žiaurumus (vėliau paaiškėjo, kad žiaurumas ir Balkanuose neturi tautybės) mus vėl bloškė vienas kitam į glėbį. Jos ekstaziškas „Atleisk man už viską!“ teikė vilčių ateičiai. Išvykau beveik įsitikinęs, kad ji netrukus atbildės iš paskos. Tačiau laikas ėjo, ji vis nevažiavo ir nevažiavo. Telefoniniai „myliu“ visados skamba kaip variokai, metami ubagui ant grindinio. Ar ne? Laiškų jos kartos merginos jau neberašo. Tik atvirukus tipo „Nuo švedų nykumos bėgame vandeniu į Kristianiją žolytės parūkyti. Bučiuoju – Silvija“. Maždaug taip. Ir tiek. Kalbininkų stovykloje man į akis krito aukšta raudonplaukė vokietė iš Miuncheno, vardu Barbara, išdirbusi keletą metų rusų audėjų mieste Ivanove. Rami liekna slavistė, kalbanti gal šešiom ar septyniom kalbom. Nejučia vis atsidurdavom greta, atsitrenkdavom (nepasakyti: visais ego šarvais) viens į kitą gatvelių pinklėse, už to paties kavinės staliuko (kliba, reikia pakišt servetėlės tamponą po koja), netgi sūriam jūros vandeny (čia pilna ežių). Ji turėjo ilgas švelnias rankas, kurioms netrukus davė valią. Nuo vaikystės manęs niekas nebuvo taip lietęs. Kaip sako vienas pažįstamas pajūrio poeta, ji „apsivydavo visom savo rankom“. Ar toji mano kamieną apsivijusi glamonių gyvatė jau kišo erotizmo geluonį? Ir taip, ir ne. Prisilietimų gausa buvo itin natūrali mūsų užgimusio dialogo tąsa. Barbara buvo ne tik glamonių, bet ir pokalbio meistrė. Šimtarankė ir šimtaausė vokiečių geiša! Tik neklausk, ar aš troškau daugiau. Nepaisant žmonos sykį aptiktų prezervatyvų kelionmaišyje, buvau jai ištikimas ligi kaulų smegenų. Laukiau jos išnuomotame bute su balkonu į jūrą. O ji vis nesirodė ir nesirodė. Tad nereikia stebėtis, kad vieną vakarą tame balkone išdygsta ugniaplaukė Barbė. Kad jos vyriški marškiniai virsta kilimu mums po kojomis ir, neslėpsiu, nugaromis. Pameni rašytoją, iš inercijos vadinamą Šekspyru: „Jie darė dvinugarį žvėrį“? A? Kad veiksmas netrukus perkeliamas į miegamąjį. Lemiamu momentu, užuot paprasčiausiai paėmęs ją, aš kažkodėl imu pasakoti istoriją apie vokietę, kuri atvyksta į nepažįstamą miestą prie Adrijos, įsimyli mįslingą personažą, ateina į svetimą butą jam atsiduoti ir... dingsta amžiams. Tu neįsivaizduoji, koks siaubas apėmė tą didelę nuogą moterį su storais plaukais ligi sėdmenų ir drėgna makštimi, kai aš ėmiau improvizuoti Miuncheno policijos pranešimą spaudai! Ką ten ne juokais – ji mirtinai manęs išsigando. Pusnuogė išskuodė į gatvę! Pasivijau tik prie autobusų stotelės, kur drebėdama rūkė su Haendelio oratorija ausinėse. Vargšė bijojo pražūti iš tikrųjų. Bijojo išeiti ir nebegrįžti į savo saugų miesčionišką Miuncheną. Tarsi nebūtų gyvenusi tam suknistam audėjų mieste Rusijoj...“ Kumpanosis trumpam nutilo, parodė barmenui du pirštus ir paėmė baigiamąjį akordą: „Tą pačią naktį mano jaunutė žmona išlipo iš kažkokio slovėno Gregoro (vos ne Zamzos, ar ne?) vairuojamo džipo Krokuvoje. Tėvams buvo pranešusi, kad vyksta pas vyrą į Dubrovniką. Gerą savaitę niekas nežinojo, kur ji. Uošviai jau buvo beskelbią tarptautinę paiešką. Gal pats turi blatą Interpole? Mintyse palaidojau ją. Susitikome tik per skyrybas, po trejų metų. Barbara? Ne, ji nepasekė sesių iš Raudonųjų brigadų pavyzdžiu. Ištekėjo už turčiaus ir pagimdė jam dvynukus. Vieną dieną išėjo pas masažistę ir... negrįžo. Paliko tviskančius apartamentus, du ryžučiu dviaukštėje lovelėje ir pilną barą. Spintą, prikimštą kleinų ir versačių. Visą „haiteką“. Ne, aš nejuokauju. Kodėl turėčiau? Štai laikraštis su policijos pranešimu ir nuotrauka“, – iš vidinės languoto švarko kišenės Kumpanosis išsitraukė nuzulintą iškarpą. Į mane žvelgė atviro veido strazdanota mergina, nufotografuota kažkokiam priemiesčio balkone. Banalioje laikraštinėje nuotraukoje reikėjo atpažinti asmenį, o ne grožį. Atidžiau įsižiūrėjus, antram plane galėjai pamatyti plytinčią jūrą.

 
 
 

Kaip poetas Griuvėsis, nesustabdytas ministro kūnsargių, atsiduria Joschkos „Matryoshkos“ Fischerio laiptinėje, tačiau tuo jo VIP-laimė neapsiriboja, ir jis patenka į urologinę pasaką

 

Aš buvau Joschkos Fischerio laiptinėje! Ir galiu paliudyti – jis tikrai gyvena su normaliais žmonėmis normalioje Tucholskio gatvės Nr. 13 laiptinėje. Ir aš ten buvau, nes mano sena draugė man paskyrė pasimatymą savo masažistės laukiamajame. Taip, paspaudęs skambutį ties užrašu „Manufractur“, aš be vargo patekau į Joschkos Fischerio laiptinę. Jo kūnsargiai su iš ausų kyšančiais laidais tik nužvelgė mane, ir tiek. Aš buvau Joschkos Fischerio laiptinėje. Mes galėjome susiliesti su juo pilvais prasilenkdami ant laiptų – belaukiantys šefo kūnsargiai kuitėsi aplink tviskantį vieno galingiausių Europos ministrų automobilį. Aš buvau Joschkos Fischerio laiptinėje! Tačiau tuo mano laimė nesibaigė. Kai mes su masažistės rankų įelektrinta drauge išėjom į sužydėjusį pavasarinį Berlyną, ant to paties kampinio namo sienos, jau Oranienburgo gatvės pusėje, aš staiga išvydau urologo paslaugų iškabą. Daktaro pavardė buvo Andersen. O vardas, be abejo, Christian. Hanso nebereikia, nes daktaras – fricas. Paprastų žmonių kalba šnekant – hansas. Taip iš Joschkos „Matryoshkos“ Fischerio laiptinės mes papuolėme tiesiai į dr. Anderseno pasaką „Apie urologiją“.

 
 
 

Kaip poetą Griuvėsį, įstrigusį tarp monumentalaus Reichstago ir kartoninės dabartinio Bundestago ir Valstybės kanceliarijos architektūros, ištinka regėjimas, kurį geriausia pavaizduoti juodai baltais diafilmo kadrais

 

Vienintelis Lietuvos uostamiestis. Raudonojo kryžiaus ligoninės palata. Guli dviese – pageltęs senis ir paauglys jau be apendikso. Vėžio į vyžą susuktas ūsorius – dviejų karų veteranas. Pridėjus pilietinį – trijų. Suomijos – keturių. Paauglys – pradedantis literatas ir dėkingas klausytojas. Nebeužtvenkiamas priešmirtinis prisiminimų srautas negailestingai susiaurėjęs ligi vienut vienos temos: meilės kare. Fronte. Apkasuose. Kada, kaip, kiek, su kuo. Akto statistika sykiu yra jo tikroji poetika. Rusai, žinoma, geresni vyrai už vokiečius. „Vienareikšmiškai“, -- gurgteli senis. Todėl vokietės be ilgų kalbų „pasirašydavusios“ vaduotojams. Ant grindų (parketo?), ant stalų (šalia veidrodis? šeimos sidabras?? o gal tardant???), ant šieno (šalia rusui nematyti gyvuliai?). Štai jaunas inteligentiškas (jūs tikite?) karininkas. Pavadinkime jį Komendantu (ne Komandoru – nesišaipyk!). Štai didžiūnų pilis kur nors Lands... knechtijoje (-bergijoje?). O štai jos savininko fon Fono (von Vono?) dukra. Ja ja. Amžina paauglė su, regis, amžinai balta suknele. Muštro ir vašelio madona. Aitri aistra išvydus naująjį Komendantą. Būtinoji pultis. Būtinoji gintis. Pirmieji kraujo lašai iš priežastinės vietos. Pirmasis kraujo kibirėlis (tarp kojų telpa tiek kraujo?). Kruvinas angelas ant ąžuolinių laiptų. Nugulėtos palangės. Altanos. Nuospaudos ant menčių. Nuotrynos ant alkūnių. Lyties išlydžiai ir išlydos. Dūžtantis porcelianas. Tėvo fon Fono sausa rauda ir savižudybė (pakaruoklis apsimyža, apsišika, apsivafliuoja?). Ja ja. Neslepiamas (net ir nuo tarnų?) meilės triumfas jos akyse. Žvėries valanda. Perkūniškas Politruko įsikišimas. Komendantas su nuplėštais antpečiais. Stalino šmėkla. Paskutinis papirosas. Portretas užmerktom akim. Senis kosti. Skrepliuoja. Girgžda. Su skrepliais išspjauna ir naują istoriją.

 

Tebus vokiečių miestelis. Tarkime, Esenas po Reichstago paėmimo. Karštas parako tvaikas dulkinam ore. Po ilgos pertraukos oazėse tarp griuvėsių atsidaro pirmosios aludės ir kavinės. Rusų karo reporteris vienoje iš jų. Tiksliau – visose iš jų. Kažkur priemiestyje. Po kelių bokalų pastebi „gėlėtą“ nugarą prie lango. Šviesiaplaukė frau rūko užsimerkdama. Žiūri į jos violončelę iš užpakalio. Mato jos virpančius vokus, kai pasigręžia. Kruopščiai išskustus antakius. Ryškiai dažytas lūpas. Jų atspaudą ant bokalo. Liemuo, „aparatūra“, šilkinės kojinės – viskas „groja“. Klasės nenusipirksi, berniukėli. Kaip ir meistrystės – nepragersi. Užsisako dar. Vokietis neįma pinigų (jau buvo pinigai? nepertraukinėk vyresnių, myžniau!). Frau irgi pakartoja. Pritrūksta pfenigių. Jis užmoka už ją. Šypsena be menkiausio nuolankumo šešėlio. O štai ir pirmosios frazės: „Atleiskit, bet truputis putos liko ant skruosto“; „Tai nuvalykit, jeigu toks geras“. Jis kalba beveik be akcento. Sugeba neužduoti nė vieno nepatogaus klausimo. Ji neišgirsta užkariautojo gaidelių. Neprieštarauja dėl pasimatymo. Žiūri jam tiesiai į akis. Į burną. Į rankas. Abiem viskas aišku. Kur? Po valandos ten ir ten. Ne, po dviejų. Jis trumpam sugrįžta į dalinį. Nusiskuta. Persirengia civilio eilute. Neatpažįsta savęs veidrodžio šukėje. Vypteli. Tai spazmas. Tai meilės spazmas, vaikyti. Šalna paslėpsniuose. Paskutiniai trofėjinio odekolono atomai. Įtrynė. Išėjo. Liko valanda. Ką tik. Tik tak. Ką tik. Tik tak. Toji gatvė turėtų būti kažkur netoliese – keikiasi, kad nepatrikrino žemėlapyje. Kampe dar viena aludė. Ką gi, išmes burnelę. Šnapsas padės atgauti pusiausvyrą. Jau padėjo. Pažvelgė į „svogūną“. Dar pusvalandis. Pasidarė suktinę. Išpūtė Saturno žiedus. Dar penkiolika minučių. Išgėrė vėl. Ir vėl. Ir dėl šventos ramybės trečiąkart vėl. Fliukas nepaėmė pinigų. Pasitikslino adresą. Ja ja, ten, už kampo. Išėjo laukan. Saulė švietė visai kaip vaikystėje. Pakibęs ore virpėjo miesto atspindys. Tarsi koks naujas ir nesvarus, vilnijančių spindulių varstomas, jis būtų tvėręsis akyse. Po penkių minučių vos vos svirduliuodamas priėjo reikiamą „štrasę“. Pažvelgė į laikrodį. Paskui į namo numerį. 12. Ji lauks prie 16-to. Turėjo dar keletą minučių. Gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios. „Kaip po karo“, -- pagalvojo ir susijuokė. Patraukė tolyn. Priėjo 13-tą numerį. 14-tą. Pagaliau 15-tą. Ir galiausiai tai, kas turėjo būti jų laimės skaičius. Tą namą, nors tai buvo ne visai namas. Ir čia, vaikyti, sustojo it stabo ištiktas. Už tvoros dunksojo barono von Kruppo (ar kito velnio) fabrikai, o tiksliau – plieno liejyklos, dėl kurių miestas ir buvo negailestingai bombarduojamas. Tai, kas buvo likę iš jų, driekėsi per gerą kilometrą. O gal ir daugiau. Tiksliai – daugiau. Supratai? Kada susiėmęs už tabaluojančios širdies atšnopavo į pasimatymo vietą, ten terado tik dvokiančią stipeną. Kažkokį Dievo užmirštą seną kuiną. Arklio puvėsius. (Poetas Griuvėsis po dvidešimties metų tokius pamatys Ludwigo muziejuje Kėlne, viename Matthew Barney`o ciklo Cremaster filmų – apipuvę žirgai vos pavilkdami kojas bėgs hipodromu lenktyniaudami tik su menininko vaizduotės chimeromis.) Tuščioj, bombų išakėtoj pokario gatvėj. Vienam vokiečių mieste, iš kurio it iš rašalinės išlieta mirtis apliejo mokyklinius žemėlapius. Tarkime – Esene. Praėjus dienai po mūsų didžiosios pergalės prieš rudąjį marą. (Paauglys prisimena, kad po šitos tirados pageltusio senio spalva vakarėjančios palatos paletėje jam pasirodžiusi beveik tokia pat kaip jo ką tik nusakytoji. Čia tiktų vokiška lūpinė armonikėlė. Arba kas nors iš Kurto Weilio. Na, kad ir ta, pamenat, na, ta... tata.. tatata... Arba dar geriau – „Rusai“ iš The Tiger Lillies The Brothel To The Cemetery!)

 
altalt
 

Kaip poetas Griuvėsis, pagaliau atranda didžiausias Vokietijoje žydų kapines, kad per Prižiūrėtojo jam suteiktas keliolika minučių ir be šlikės suvoktų, kas tapo amžinaisiais čia palaidotųjų kaimynais ir pašnekovais

 

Išvažiuodamas į pavasarinį Berlyną, buvau davęs žodį truks plyš atkakti į Vaizenzė žydų kapines, kurias prieš mirtį fotografavo žinomas Klaipėdos fotografas Raimundas Urbonas. Vokiškos, rečiau hebrajiškos raidės antkapiuose ir sausa (nuotraukose ji visada sausa) įvairaus „ūgio“ kapinių žolė bei it kokia šliaužiojanti revoliucija neišnaikinami vijokliai jo kadruose sudarė vos ne heraldišką pynę. Norėjau į tuos kadrus įžengti neskubriai, gal net praleisti ten kokį pusdienį, išgerti atsinešto vyno, pafilmuoti nuo delno, pasikliaudamas vien žvilgsnio intuicija visoms juslėms palaimingai aprimus/apmirus. Deja, ištaikiau tik priešpaskutinį viešnagės rytmetį, be to, užmiršau miesto planą, tad pravažiuojančio taksisto turbūt nesuprastas pasukau nuo Berlyno alėjos į priešingą pusę, apėjau kelias evangelikų kapines, net vieną raudonų plytų beprotnamį tarp jų, o prie „savųjų“ atsidūriau tik gerokai po pusiaudienio. Prie vartų mane pasitiko pusamžis Budintis su stora aukso grandine, atsispindinčia visuose jo naujutėlaičio sedano paviršiuose. Mano pridusęs shalom jo širdies nesuminkštino, nes pasiteiravęs, ar nekalbu hebrajiškai, tarsi rodydamas į smilkinį jis dūrė pirštu į savo šlikę, paskui numojo ranka ir pridūrė: „Turi mažiau nei pusvalandį, nenueik per toli, nes tada vartus rakinsiu jau nebe aš, o policija“. Anapus išvydau kapinių darbo grafiką rodantį tablo su įdedamais skaitmenimis – visai kaip mokyklos sporto salėje ar stadione. Tablo rodė 15, o tai reiškė, kad šiandien penktadienis, nes kitom darbo dienom bei sekmadieniais kapinės lankomos ligi penkių. Tad toli nenuėjau – vienu mostu nufilmavau artimiausius vaizdus, išdidinau kai kurias pavardes ir gražesnius šeimyninius antkapius, įsileisdamas į kadrus ir saulę, ir dangų, ir sausą lapų šlamėjimą po kojomis, ir, žinoma, tai, ką pražiopso akis, užtat patikimai fiksuoja japonų skaitmena. „Filmuok kaip kvėpuoji“, -- prisiminiau vieno operatoriaus priesaką ir tirpstančia nuo ilgos panoramos ranka mėginau vis dėlto pabaigti sekvenciją „nesudrumsdamas“ Panowskių ir Cohenų šeimų ramybės. Vyną išgėriau lygiai trečią, jau šiapus. Tada sulėtinau žingsnį ir ėmiau žvalgytis aplinkui, skaitinėti krautuvėlių bei gatvelių pavadinimus, dėbčioti į balkonus, melsdamas bent vieno nuogo peties. Ir čia padariau pirmąjį atradimą – beveik visos į Vaizenzė žydų kapines vedančios gatvės buvo pavadintos kompozitorių vardais – Bizet, Gounod, Chopino, Mahlerio, Meyerberio, Puccinio, Smetanos, ten pat driekėsi Arnoldo Schonbergo aikštė – regis, nepamiršau nieko. Nenorėjau aiškintis to pasaulio muzikos klasikų „topografinio“ susitelkimo priežasties ištakų. Man ji buvo aiški kaip dieną: čia, ir niekur kitur Europoje (o šios žydų kapinės, kur palaidota 115 000 berlyniečių, ne tik didžiausios Vokietijoje, bet ir vienos didžiausių kontinente) iškiliųjų kompozitorių vėlės, atėjusios nusilenkti geriausiems savo atlikėjams ir ištikimiausiems klausytojams, tarsi sustingo ir pasiliko amžiams, ir visas žydų motinų bei močiučių muštras staiga įgijo belaikį metafizinį matmenį. Prie pianinų ar smuikų prirakintų vaikų kankintojai dabar saugojo jų pomirtinę ramybę! Kažkodėl norėjosi papildyti Cioraną, pasakiusį, kad gimdami praradome lygiai tiek, kiek prarandame mirdami: viską. Su viena sąlyga, Emili, magėjo ištarti tą penktadienį Vaizenzė žydų kapinių prieigose: jeigu nepaliktume muzikos! Tad prarandame viską, išskyrus muziką. Mes mirštame, o ji skamba atblokštiems į mūsų vietą.

 

Likimas man už tokią nemigos nuolat kankinto suprancūzėjusio rumuno pataisą maloniai atlygino: netrukus priėjau kultūrinių prekių krautuvėlę „Wohlthat“, kur mielojo Alfredo Brendelio pirštai, prikeliantys Liudviko van Paties sonatas fortepijonui, kainavo vos daugiau nei eurą. O Luchino Visconti`o Ludwigo II video versija – lygiai eurą. Tarsi Europa mokėtų pati sau, pamaniau skaičiuodamas centus. Arba dar geriau – tarsi kultūrinis komunizmas būtų iškovotas vienoje atskirai paimtoje vokiečių sostinės vietoje.

Įdomu, ar kas nors iš Weissensee kapinių gyventojų užsuka į šitą krautuvėlę?

Miestietis juk ir po mirties – miestietis. 


 

Tekstas/ Rolandas Rastauskas

Fotografijos / Remigijus Treigys

Rolandas Rastauskas, Remigijus Treigys. Berlynalijos. Fotoeseistinis albumas. Klaipėda: Druka, 2008.

 

Skaityti toliau