antanas ramonas

 

 


       Vasara. Vakaras. Lietus. Nuo žemės kyla garas, miglos draikosi nupjautų pievų pakraščiais, už kalvų leidžiasi raudona saulė. Rausvas ir blizga nuo lietaus prieangio akmuo. Lietus silpsta, bet dar tankiai kapsi nuo stogo. Per daugelį metų lašai iškapojo griovelį akmenyje. Sėdžiu ant slenksčio. Rudoji pievinė varlė tupi ant akmens ir žiūri į mane. Pašoka, bumbt galva į slenkstį, ir vėl tupi, žiūri į mane. Pašoka. Bumbt! Tupi. Žiūri.
       Ko jai reikia sausoje tuščioje troboje?
       Lauke taip gera, drėgna, šilta. Godžiai geria lietų atolas. Burokų lapai darže spindi iš pasitenkinimo, vandens lašai ritinėjasi tvirtais, blizgančiais lapais.
       Varlė vėl savo: pašoka, bumbt į slenkstį ir žiūri į mane.
       Gerai, būsiu išmintingasis dievas.
       Paimu, nunešu į pievą, toliau nuo slenksčio. Nušokuoja laiminga.
       Kitą dieną išvažiavau.
       Ant to slenksčio niekada nebesėdėjau.
       Įšokau į savo išsvajotąją trobą.



Ramonas, Antanas. Ramybės kalva: [esė, apsakymai, apysaka]. - Vilnius: 7 meno dienos, 1997.