antanas ramonas



       Jis buvo purvinas ir apšliuręs kaip visi senamiesčio katinai. Šeimininkė jį parsinešė iš draugės dar visai mažą, bet jau liesą ir nešvarų. Parsinešė, nes bute naktimis šmižinėjo pelės. Ji tikėjosi, kad pelės išsigąs katės kvapo ir paliks namus.
       Be pelių, bute dar buvo gyva galybė mažyčių, permatomai rudų faraoninių skruzdėlių, o vonioje iš nutekamojo vamzdžio vis išlįsdavo glitūs trečdalio degtuko dydžio šliužai. Jie tingiai šliaužiojo pageltusiu vonios dugnu ir, tik paleidus karštą vandenį, puldavo slėptis. Jie nebijojo nei skalbimo miltelių, nei ėdančių ūkiško muilo putų. Faraoninės skruzdėlės irgi nieko nebijojo. Jos aplipdavo pamirštą ant stalo virtuvėje duoną, lįsdavo į stiklainį su cukrumi, į tuščius likerio butelius. Gerdamos saldžius alkoholio likučius, apsvaigdavo, prikibdavo prie žalių stiklo sienų ir žūdavo šimtais. Bet jų nemažėjo. Išnykdavo jos tik užėjus žiemai. Faraoninės skruzdėlės nepamiršo savo tėvynės ir labai nemėgo šalčio ir drėgmės.
       Katinui pataisė vietą koridoriuje, netoli balto telefono aparato. Kartais telefonas naktį imdavo skambėti. Jis čirkšdavo ilgai, pailsėdamas, bet šeimininkė nesikeldavo. Katinas, pažadintas įkyraus garso, slėpdavosi virtuvėje. Pajutusios pažįstamą kvapą, pelės nustodavo krebždėti.
       Virtuvėje jis ir sugavo savo pirmąją pelę. Nebuvo matęs, kaip gaudo peles, bet viską jam pasakė instinktas. Ilgai ir kantriai tupėjo prie plyšio tarp sienos ir spintelės, kol neatsargiai pelė pabandė perbėgti aslą. Katinas šoko staigiai, jo akys blizgėjo nakties prieblandoje - už virtuvės lango ant laido gatvėje suposi žibintas. Pelė cypė, blaškėsi, katinas plakė uodega į grindis, paskui suleido dantis jai į sprandą. Pelė virptelėjo ir sustingo. Jis nežaidė, kaip kad mėgsta žaisti jauni katinai su savo grobiu, bet tuoj pat surijo. Jis buvo alkanas. Lėkštelėje buvo tik keli pašvinkusios dešros gabaliukai. Kartais jis ėsdavo ir pašvinkusią dešrą, nors smarvė jį purtydavo. Pelė buvo visai kas kita. Šilta, šviežia, nesūdyta.
       Katinas priprato prie namų, prie balto telefono aparato, išmoko liežuviu pagauti rūgščią skruzdėlę, pasiprašydavo laukan į kiemą. Jis užaugo, bet buvo toks pat liesas, toks pat apšliuręs. Pelės virtuvėje išnyko, kieme jų nebuvo, ir vėl jam tekdavo misti susmirdusia dešra. Vienintelė atgaiva buvo pienas. Tiesa, vasaros pradžioje jam pasisekė suryti kelis iš lizdo iškritusius čiurliukus. Ir dabar, jam einant per kiemą, čiurliai švysčiojo palei jo ausis, bet katinas spūdino nuleidęs galvą, apsimesdamas, kad jų nemato ir negirdi. Žinojo, skrendančio čiurlio nepagaus.
       Jis landžiojo po pastoges, kur storu sluoksniu gulėjo dulkės ant sulūžusių baldų, rakandų, knygų. Palėpėse tvyrojo amžina prieblanda, ir saulės spindulys, įsprūdęs pro sudaužytą čerpę, atrodė tarsi auksinis virbalas, įsmeigtas į šiukšlyną.
       Kartą katinas užtiko valkatos landynę. Valkata buvo įsitaisęs pastogėj šalia šildymo vamzdžio. Kartais jis ištisas dienas drybsodavo ant skylėto purvino čiužinio, užsiklojęs nubrizgusiu paltu. Valkata rūkė, spjaudėsi, gėrė odekoloną ir svaidydavo tuščius butelius į katiną. Katinas jo nebijojo. Jis žinojo: kai žmogus geria smirdantį skystį, praranda protą ir vikrumą. Jo šeimininkė irgi kartais prarasdavo protą, bet ji visada prarasdavo protą ne viena. Dažniausiai su kokiu nors vyru. Vyrų katinas nemėgo. Jie dvokė tabaku ir rėkdavo ant jo.
       Katinas lankėsi valkatos pastogėje todėl, kad tas kartais atsinešdavo dešros ir nugvelbtų lašinių. Pirmą kartą jam pasisekė sušveisti visą šviežios dešros galą, kai valkata buvo išėjęs buteliuko. Kitą dieną katinas vėl atėjo į pastogę. Valkatos nebuvo, o dešra kabėjo ant virvutės. Katinas ilgai žiūrėjo į kabančią dešrą, bet taip ir nesugalvojo, kaip ją pasiekti. Tada atsargiai apėjo čiužinį ir rado kelias lašinių odeles. Jis dabar lankydavosi čia dažnai.
       Pradėjo lyti nuobodūs rudens lietūs. Katinas greitai perbėgdavo kiemą, gaisrinėmis kopėčiomis užlipdavo į pastogę.
       Valkata persikraustė arčiau šildymo vamzdžio ir po sudužusia čerpe pakišo faneros lakštą.
       Diena trumpėjo. Nuo medžių nukrito visi lapai. Katinas vis ilgiau užtrukdavo lauke. Sugrįžęs imdavo kniaukti prie durų, šeimininkė bambėdama keldavosi ir įleisdavo jį. Katinas nepaisė jos bambėjimo. Kartais šeimininkė jo neįsileisdavo, ypač tada, kai būdavo išgėrusi to dvokiančio skysčio. Tada katinas eidavo miegoti į pastogę.
       Tą naktį dangus nusiblaivė, švietė pilnatis ir ėmė šalti. Ant balų traukėsi ledas, stingo purvas kieme. Katinui patiko mėnesiena, ir jis užtruko. Pakniaukė prie durų, pabraižė nagais, bet niekas neatsiliepė. Dar tylomis patupėjo, paskui nudyrino dvokiančiais laiptais į kiemą. Šaltis stiprėjo, jis užlipo į pastogę. Čia buvo šilta, bet katinas buvo alkanas. Valandėlę patupėjo tamsoje, bet niekas nekrebždėjo, tik žemai gatvėje praūždavo mašinos. Jis patraukė valkatos guolio link. Mėnesiena švietė pro stogo plyšius. Valkata gulėjo ant čiužinio. Katinas patupėjo už sulūžusios kėdės. Valkata nesivartė ir nerūkė, ir katinas išdrįso prieiti arčiau. Valkatos veidas buvo pamėlęs, baltos akys spoksojo į pajuodusį nuo drėgmės faneros lakštą. Šalia čiužinio stovėjo tuščias butelis, gulėjo dešros gabaliukas. Staiga katinas pajuto, kad gali drąsiai eiti artyn. Bet vis dėlto jis ėjo iš lėto, kartais priglusdamas prie žemės. Jis jau buvo daug ko išmokęs.
       Pasičiupo dešrą, nusinešė ją tolėliau ir ėmė šveisti, dėbčiodamas į valkatą. Bet valkata nejudėjo.
       Į palėpę katinas užsuko tik po kelių dienų. Jis žinojo, kad valkatos nebebus, nebebus ir lašinių odelių, ėjo šiaip sau. Buvo įpratęs.
       Vis dažniau naktimis ėmė šalti, ir ant purvinų gatvių kartais krisdavo baltas sniegas. Šeimininkė jo nebeįsileido, bet katinas neliūdėjo. Jis grįždavo prie durų iš įpročio, pakniaukdavo. Bet vis rečiau ir rečiau. Pasigesdavo jis tik pieno.
       Šalčiai sustiprėjo, ir dienos pasidarė visai trumpos. Katinui reikėjo susirasti šiltą vietą miegoti. Jis mėgo šilumą. Jis, kaip ir faraoninės skruzdėlės, buvo kilęs iš pietų.
       Keletą naktų pramiegojo ant šiltų sugrįžusių mašinų kapotų. Vairuotojai rytais keikdavosi, mėtydavo į jį sniego gniūžtėmis. Be to, mašinos greitai atšaldavo. Ten, kur kadaise miegojo valkata, katinas nenorėjo eiti.
       Greitai jis susirado sau vietą gretimame name. Reikėjo pereiti kelis metrus nutekamuoju vamzdžiu ir per langelį įlįsti į pastogę.
       Lipant berniūkščiai jį apšaudydavo iš timpų. Berniūkščių katinui niekaip nesisekė išvengti. Jų buvo visur, visi jie buvo žiaurūs ir visi turėjo timpas. Kartą jiems pasisekė pataikyti jam į akį. Dideliam jų džiaugsmui, bumbsint akmenims į stogo čerpes,jis vos beužlipo į pastogę. Pragulėjo dvi dienas, kol skausmą įveikė alkis. Ta akimi jis taip ir nebematė.
       Dabar katinas buvo luošas ir jam reikėjo būti dvigubai atsargesniam.
       Žiema baigėsi, ir naktimis pradėjo kažkas darytis. Dažnai oras suminkštėdavo, tvyrodavo rūkas. Dusliau ūžė gatve retos mašinos. Katinas jautė nerimą ir naktimis šlaistydavosi kiemais. Katės vaikščiojo išdidžios ir apsimestinai abejingos. Katinai pasidarė žiaurūs. Jis pasiutusiai nuožmiai pešėsi su visais. Jam ne visada sekėsi. Pagulėdavo, išsilaižydavo žaizdas, bet kraujas virė, ir jis vėl lindo į peštynes. Jis buvo atkaklus, piktas, keistas ilgesys draskyte draskė jį. Dabar katinas dažnai nuklysdavo nuo įprastinių vietų.
       Tą naktį juodu tupėjo vienas priešais kitą nenuleisdami akių. Stambus senas katinas ir jis, vienaakis, bet pilnas jaunystės jėgos. Katė abejingai laižėsi leteną kitoje gatvės pusėje. Jų keteros buvo pasišiaušusios, jie tyliai šnypštė. Vienaakis šoko taip staiga, kad senis vos spėjo atšokti į šalį ir pasileido į kitą gatvės pusę. Vienaakis, supratęs, kad tai pergalė, puolė paskui.
       Lengvosios mašinos vairuotojas net nebandė nuspausti stabdžių.
       Pervažiuotas užpakalinio rato, jis dar nušliaužė iki šaligatvio. Katinai gajūs, bet jis ilgai nesikankino. Katė grįžtelėjo ir nuspūdino šalin.


Ramonas, Antanas. Ramybės kalva: [esė, apsakymai, apysaka]. - Vilnius: 7 meno dienos, 1997.