antanas ramonas



       Pavasaris kaip Botičelio paveikslas. Lengva žydruma pertrauktame danguje pleveno lėti balti debesys, vėjas, senamiesčio kiemo beržai, vos vos siūruojantys savo žalsvas jaunos lapijos apgaubtas viršūnes, saulėlydžiai be liūdesio, barstantys aukso dulkes ant įšilusių čerpių stogų, aikštės varpai, skaidrūs klin klan per miesto ūžesį, raminantys tarsi tolimas jūros šniokštimas. Vaikščiojo po parkų alėjas, Užupio kalvas, sėdėjo kavinukėse, kur dar buvo likusi žiemos prieblanda ir jaukumas; vaikščiojo po gatves besvoriai, nejausdami kojų, ir rankos kaip sparnai skrodė lengvą, net sutemose netirštėjantį orą. Kažką kalbėjo, šypsojosi, ir ta šypsena, be mažiausios raukšlelės, srūvanti, spinduliuojanti tiesiai iš akių, lūpos judančios, turbūt tariančios žodžius, plaukai, svyrantys ant skruosto. Dešinio? Vakarais eidavo jau per tuščias gatves, per upę, šnarančią po tiltu, ir vis gaišavo ir gaišavo vakarai. Senamiestyje – tamsiau, kieme tik dangaus plotelis, įrėmintas laužyta stogų linija, trupančios sienos, gėlės, neseniai palaistytos, ir tie du berželiai, vis dar suvirpantys mingančiais lapais. Ir nė vienos šviesos nė viename lange. Sėsdavo ant akmens. Nuovargis, kylanti nuo grindinio šiluma, šiluma širdyje, ir tuščia – be minties ir lyg be jausmo, tarsi butų ištirpęs vakare, danguje, vėjuje. Rūkė cigaretę, kartėjo burnoje, užmigdavo prie atviro lango ir visą naktį jautė per miegą, kaip tyli mėnulis, miega gatvė, žmonės už langų, girdėjo pirmuosius paukščius prieš aušrą, kiemsargių šluotų šiūravimą, vėją – ne, tik neramų oro virpesį prieš patekant saulei, žadintuvus už svetimų langų, žingsnius, skubančius laiptais, ir kilo nauja diena, didžiulė, balta. Prausėsi, žiūrėdamas pro langą į tulpes apačioje, kieme vėl tie patys beržai, siūruojantys, vėl dangus, debesys, vėjas...
       Ir vieną vakarą, danguje jau buvo pusė mėnulio, smilko cigaretė, rasa krito ant pečių, iš už sandėliukų, iš tamsos pasirodė senis žilais retais plaukais, veidas mėlynas, blyškiai mėlynas, žmogaus, niekada nematančio saulės, veidas iškilo virš jo, pasilenkė, paprašė ugnies, prisidegė ir stovėjo palinkęs, žiūrėjo į jį išplautomis vaiskiomis amžino girtuoklio akimis, ir jis pajuto baimę, ne sunkią, slegiančią, bet lengvą, nerealią, kaip visas gyvenimas paskutinėmis dienomis, kaip šis pavasaris, kaip tie debesys.
       – Ji mylės tik vieną kartą, – ištarė žmogus, – tu ne, tu daug mylėsi, o ji tik vieną kartą.
       Balsas be jokios intonacijos, be spalvos, be melodijos, be garso. Ir viskas iškart tapo aišku. Pamatė save iki paties dugno – kirbinė, vingiai, klaidžiojimai, ir nieko tikro, prasmingo – nei skausmo, nei kančios, nei meilės.

 

       Niekada neatsiminė to pavasario, to žmogaus. Vis laukė ir laukė, kol pradės gyventi, o metai ėjo. Ir vieną naktį, berods rudenio naktį, susapnavo aną pavasarį, pavasarį kaip Botičelio paveikslą, beržus, jų šypseną, rankas, varpų klin klan ir senį, veidą niekada saulės nemačiusio žmogaus, pasilenkusį ties juo, ir žodžius be balso:
       – Ji mylės tik vieną kartą...
       Pabudo ir staiga pagalvojo: kad tik nebūtų manęs mylėjusi! Gulėjo tamsoje ir svarstė: ar buvo pavasaris kaip Botičelio paveikslas, ar tik sapnas?

 

       Ramonas, Antanas. Lapkričio saulė: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1989.