antanas ramonas



       Don Kichotas sėdėjo pigiausioje smuklėje prie pat jūros kranto, gėrė rūgštų raudoną vyną ir žvelgė į putojančius vandenis, kurie pamažu traukėsi į juodą rudens naktį. Žiburių reide jau nebebuvo matyti, tik visai prie krantinės dar lingavo pro lietaus užuolaidą kelios vienišos švieselės. Sėdėjo jis pačioje tolimiausioje, tamsiausioje kertėje, iš kurios galėjai matyti visą salę, duris į gatvę ir bufeto veidrodžius. Madam Gramersi stovėjo už bufeto abejingai atsukusi nugarą veidrodžiams, ir, atrėmusi putnias alkūnes su duobutėmis į vynu aplaistytą prekystalį, žvalgėsi po puspilnę salę. Sugedęs durų varpelis, įėjus eiliniam klientui, tik liūdnai lingavo šnibždėdamas: ,,Ir dar vienas...“ Siauroje ilgoje salėje puotavo veik vieni jūrų karininkai, jų auksiniai antsiuvai blykčiojo lyg tolimos švyturių ugnys. Griausmingas kvatojimas ratilais sklido po tabako dūmais prisodrintą erdvę, cypavo žnaibomos kekšės, ir juoko trelės virpino orą. Don Kichoto pageltusį, išdžiūvusį veidą kirto įstrižos, susieinančios ties smakru raukšlės, todėl jis atrodė dar ilgesnis ir liesesnis. Išsišovę mentikauliai kyšojo pro grubios kaimiškos vilnos megztinį, ne kartą adytą tose vietose, kur pragrauždavo šarvų geležis. Skydas, sulankstytas, nubertas gelsvais rudžių taškeliais, nemokšiškai autogenu suvirintais įtrūkimais, riogsojo kampe, šalia jo atremta ietis – bukasis galas atšerpetojęs, antgalis surūdijęs – kažin ar buvo tvirtesnis už silkių skardinės dangtelį. Du tušti vyno buteliai stovėjo priešais don Kichotą, jų šešėliai kaip pasakų pilies bokštai siūbavo ant sienos. Don Kichotas laukė Sančos. Laukė jau ilgai. Nepabaigiami Sančos reikalai raizgė jam rankas ir kojas. Jo kelias iki smuklės, jei nupieštum mintyse, atrodytų kaip nesuvokiamas kreivių ir kilpų kamuolys. Nebylys varpelis vėl liūdnai palingavo galvą, ir pūkšdamas, šluostydamasis prakaituojančią plikę, pagaliau įgriuvo Sanča. Prakiceno sale, braukdamas pilvu per kėdžių atlošus, iš inercijos taip dunkstelėjo į stalelį, už kurio sėdėjo don Kichotas, kad buteliai, gailiai skambtelėję, ėmė tyliai ristis briaunos link. Skubėdamas juos nutverti, Sanča apvertė kėdę, statydamas kėdę jau buvo beapverčiąs stalą, bet jį nutvėrė tvirta riterio ranka.
       – Atleisk, reikalai, – burbtelėjo atsiprašydamas. Pagaliau Sanča atsisėdo, ir kėdė sunkiai atsiduso po juo.
       – Galėtum nors kartą tuos savo šarvus susitvarkyti. Antikoroziniu aerozoliu padengtum. Koks mulkis taip bjauriai juos suvirino? Paskambink kada nors, turiu pažįstamą, sutvarkys.
       Don Kichotas padėkojo. Sanča kiekvieną kartą žadėdavo juos sutvarkyti, bet pažadai taip ir likdavo pažadais. Amžinai apsivertęs biznio reikalais, Sanča bėgiodavo nuo ryto iki vakaro po miestą, ieškodamas ko nors reikalingo vienam, kad gautų tą, kas reikalinga kitam, ir pirminė prekė, perėjusi daugybę rankų, virsdavo kažkuo visai nelauktu ir nenuspėjamu. Trys cinamono pakeliai, paleisti į apyvartą, išjudindavo sudėtingą, don Kichotui visai nesuprantamą mechanizmą. Šitas ratas suko Sančą, o don Kichoto šarvai patyliukais vis rūdijo. Sanča išsitraukė piniginę, prigrūstą sulamdytų banknotų. Atrodė, tarsi jie būtų vijęsi Sančą gatvėmis, lindę patys, o Sanča tik pamurdydavo nykščiu ir nestabtelėjęs skuosdavo toliau. Don Kichotas negalėjo suprasti, kaip Sanča nesuliesėja tiek belakstydamas. Matyt, storulių prigimtis visai kitokia. Jis galėtų šveisti kiaulienos kumpius kas dieną, plempti kavą su grietinėle ir pyragaičiais ir vis tiek nepasunkėtų nė svaru. Sančai kiekvienas mostas suskambėdavo kapeika, kiekvienas trupinys virsdavo kalorija, kiekviena kalorija nuguldavo lašinių uncija. Sanča paslapčia išsitraukė porą banknotų ir užsisakė vyno ,,su kaimeliu“.
       Jiedu gėrė daug. Don Kichotui vynas tekėjo kaip pro rėtį, Sančai pasklisdavo riebalų paviršiuje kaip vanduo ant vaškuoto popieriaus.
       Artėjant vidurnakčiui nustojo lyti, ėmė kaukti vėjas. Įsismarkavusi jūra taip stipriai mušė į krantą, kad bangų purslai aptėkšdavo smuklės langus. Perplėštas debesų rūbas suiro į skutus, ir vėjas, piktai džiūgaudamas, blaškė juos po nakties dangų. Iš už laužyto bangų horizonto patekėjo raudonas mėnulis ir smalsiai dairydamasis ėmė greitai kopti į dangų, kol susitraukė į spindintį diską. Jo apšviesta jūra pajuodo kaip grūdinamas plienas, tik bangų ašmenys žybčiojo. Smuklė ištuštėjo. Senas, apšepusiu smakru oficiantas reikšmingai mosavo jiems palei nosis dvokiančia mazgote, bet aniems niekas jau neberūpėjo. Jie sūpavo savo fantazijos šalyje kaip senos valtys užžėlusiame ežere. Užgesino lempas, tik prie baro mirguliavo liepsnelė, atsispindėdama buteliuose. Mėnulio šviesa, neblaškoma vėjo, tekėjo į salę. Nuo audros šėlsmo bailiai krūpčiojo šešėliai ant sienos. Spindėjo retos, mėnulio nenustelbtos žvaigždės. Nemirkčiodamos jos žiūrėjo žemyn ir neatsispindėjo šėlstančioje jūroje.
       Sanča jau keturiasdešimt kartų spėjo pasiskųsti Tereza, nesuskaičiuojamų savo dukterų įžūlumu ir tuštybe, brangymečiu, žentais, kurie išsižioję kaip gegužiukai plėšia jam iš burnos paskutinį kąsnį, skurdu, kuriuo tikėjo gal tik jis pats ir jo Tereza; tai neužtektų visų pasaulio gubernatorysčių. Don Kichotas tylėjo kramtydamas odinį šarvų dirželį, atsiduodantį rūgštimi ir avies vilna. Sanča triuškino vištų šlauneles, don Kichotas žiūrėjo į nakties juodumoj dūkstančią jūrą, klausėsi bangų riaumojančios muzikos, kurios nepajėgė nustelbti net Sančos dantų grumėjimas, ir neryškūs, seniai praėjusių metų šešėliai slinko per tamsą ir mėnulio spindesį jo sielon, ir ji gaudė kaip Eolo arfa, švelniai liūliuodama išvargintą, sudžiūvusią širdį. Ir jis uždainavo netikėtai tyru, aidinčiu balsu, suskambusiu kaip upokšnis Kastilijos kalnuose. Šaltas, gaivus, veriantis. Sanča skubiai nurijo kulšelę ir šoko pritarti. Nedrąsus, pats savęs besidrovintis jo balsas ėmė stiprėti, kol sugaudė visa jėga kaip didysis Eskorialo varpas.
       Apsikabinę jie traukė per tuščią miegantį miestą, blaškėsi po skersgatvius nerasdamas laisvės vėjas. Jų šešėliai tiesėsi ant nelygaus grindinio: siauras kaip itališkas stiletas – don Kichoto, kaip apversta stiklinė – Sančos. Vėjas blaškė dainos žodžius, bet jie traukė nepavargdami, pats kraujas dainavo jų gyslose, kaip audringa bangų mūša plakė jų širdys.
       – Ar tu atsimeni, Sanča?! – rėkė don Kichotas.
       – Ar tu atsimeni, pone?! – rėkė Sanča.
       Jie nusvirduliavo iki jūros. Iš už tamsaus horizonto, žybsėdami viršūnėmis mėnulio šviesoje, ritosi bangų kalnai, piktai daužė kelią pastojusį krantą, krito, kėlėsi ir vėl puolė be gailesčio, be atvangos. Skambėjo šarvų geležis nuo purslų. Prirakintas lynais prie knechtų, krantinėje blaškėsi kliperis. Svyrinėjo nuogi stiebai, mesdami šešėlius kaip kryžius, staugė vėjas vantuose.
       – Sanča, – sušuko don Kichotas, perrėkdamas audros gaudesį,– plaukiam!
       – Kur? – sugaudė Sanča.
       – Tolyn!
       – Plaukiam, – suriko Sanča, – bet aš nemoku valdyti laivo.
       – Mes pasiklausim širdies ir ji pasakys, – iškilmingai tarė don Kichotas. – Visada, Sanča, jei ko nors nežinai, klausk širdies. Ji neklysta niekada, Sančaaa! Ji nesensta, nemeluoja ir neišduoda. Tik kartais pavargsta ir užmiega kaip mažas vaikas kelyje. Ar tu nejauti, kaip jinai pabudo ir verkia tavyje?
       Pliauškėdamos kaip patrankų šūviai, stiebais pakilo burės, vėjas pagavo jas, ir kliperis kaip jauna mergaitė nulėkė bangų viršūnėmis, beveik stačiu kampu keisdamas halsus.
       Išmušus pusiaunaktį, burių jau nebebuvo matyti.

 

       Ramonas, Antanas. Lapkričio saulė: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1989.