Niekad neimk į rankas šios knygos, nemėgink jos vartyti ar spėlioti, kuo ji gali baigtis ir kokia tos ar kitos pastraipos prasmė. Tiesiog užmiršk, kad jinai yra; ji ne tau. Ji neturi prasmės, kai skaitai nuo vidurio, nes būtent taip ir pradėjau ją rašyti. Pradžios ši knyga ir negali turėti, nes tai dulkės, jau pagautos vėjo gūsio ir patyrusios, kas yra laisvė.
       Nuolatiniam judesy negali išsaugoti įvykių, bet gal ir neverta aiškinti, kas ir kodėl prasidėjo, paprasčiausiai prasidėjo, ir tiek. Matyt, noriu save apsaugoti, bet tau tikrai neverta to žinoti. Kam tau apgaulė, kad buvai pirmoji moteris, žengusi Mėnulio paviršiumi? Juk puikiai žinai, kad ne pirmoji. Kad pilkose dulkėse pripėduota basų kojų, ėjusių visomis kryptimis. Kad tie pėduotojai irgi manė esą pirmieji plikame paviršiuje. Visi manė esą geresni, manė esą išrinktieji, bet virto tik knygos, kurios tau nevalia liesti, dalimi.
       Ir ne dėl to, kad susidarysi blogą nuomonę, tu per daug protinga kad nesuprastum. Visi žaidimai yra fiktyvūs, jie – tik būdas mokytis. Mes apgaudinėjame vienas kitą ir sukuriame bendrą melo aurą, mažą melo sferą, trapią ir vienpusę, tačiau tai geriau nei tiesa, tuo mes tikime. Manyti, kad Mėnulis yra pilkas ir plikas, gali tik profanas. Jame gausu tonų – nuo pilkai violetinio iki sidabriškai rausvo. Ir visas spalvas Mėnulis susikūrė pats? Ne. Spalvas pamatė kažkas kitas, nes tai tebuvo atspindžiai ir šešėliai – vaizdai kito akyse. Ar labai reikšmingas yra tas kitas? Ar Mėnulyje kas pasikeistų, jei to kito nebūtų? Tačiau tas kitas – irgi atspindys Mėnulio akyse. Todėl jie abu – tos pačios visatos kūnai, įrėminti knygos.
       Įsibėgėjau ir šokau į tarpgalaktinę erdvę, kaukė metalinis variklis, kažkas spiegė ir džeržgė. Pasiekęs šviesos greitį, išsiskaidžiau į daleles, persikėliau per milijonus šviesmečių, o kai išlindau, likimas sudėliojo daleles savo nuožiūra, suplakdamas raumenis ir metalą į viena. Tapau žmogaus ir mašinos hibridu. Automobiliu su smegenimis, arba žmogumi metaliniu korpusu. Virtau metaline muse, sukančia ratus tarpgalaktiniame mėšlyne. Dabar niekas nepasakys, kas aš, nes ne pats nežinau, kas esu. Laikas suspaustas, o aš ištemptas.
       Tu įėjai ir išbaidei abejonių muses. Aš vėl tapau kasdieniu išsiblaškiusiu žmogumi. Aš vėl esu tas, kuo tu nori mane matyti. Bet tu išeisi, ir aš vėlei skriesiu savo kanalu, apgaubtas vakuumo ir laisvųjų dalelių.
       Apsigyvenau vienas raudoname name, kad netrukdytum, kad išeitum visam laikui, nors žinau, kad grįši. Juk moterys – tąsa vienos būtybės, turinčios skirtingus veidus, kartais visiškai nepanašius kūnus. Praeiviai taip pat būtybės, turinčios skirtingus veidus. Aš atsiribojau nuo jų, nuo daiktų, nuo nuomonių, nuo teisės būti minios dalimi. Aš bijau apsikrauti manta, kurios kiekvienas kubinis centimetras turi apibrėžtą svorį, o tai besvorei musei metaliniu korpusu yra labai reikšminga. Guliu visiškai tuščio kambario vidury. Gal vienintelio, turinčio visas duris ir langus, nes kiti kambariai – išplėšytais puslapiais ir išsiliejusiom raidėm, sujaukti ir pilni šiukšlių. Mano namas gerokai apleistas. Nusipirkau jį iš baisiai nustebusio turto agento.
       – Kam jis jums? – užmiršęs profesinę etiką paklausė jis.
       – Kodėl klausiat?
       – Jis avarinis.
       – Taip, bet man tai nesvarbu, man jis patinka.
       – Na ką gi, jūsų reikalas.
       – Mano.
       Lažinuosi, kad jis įtarė mane esant maniaką ar bent iškrypėlį, mėgstantį griuvėsiuose kelti orgijas.
       Dabar namas mano, ir jokie traukiniai ir lėktuvai neturi teisės brautis į mano erdvę. Dabar čia skraido viena metalinė musė – tai aš. Nutūpiau į namo balkoną palydėti upės vandens ir išgerti taurę chereso.
       Tai apdriskusi knyga, apribota tvorų ir nukritusių čerpių. Tarp sukrautų plytų stirtų ji tokia, kokios man reikia. Balkone galėčiau pasistatyti supamąjį krėslą, bet jį reikia nusipirkti.

       Būti žmogumi-metaline muse nėra toks paprastas dalykas. Turi būti nuolatos susikaupęs, kad nepradėtum elgtis kaip musė, kad neužsimirštum ir nesiropštum vertikaliom sienom, kad neskraidytum ar kitaip nešokiruotum aplinkinių. Net labai stengdamasis, kai kurių vabzdiškų bruožų negaliu paslėpti, kad ir polinkio zyzti. Šis mano bruožas sieja mane su kitais žmonėmis-musėmis, kurie šiokiadieniais būna žmonės, o savaitgaliais – įkyrūs skraiduoliai. Dažniausiai tai senyvos moteriškės, pilkos ir susimetusios į kuprą, bet vos užkliudytos gatvėje ar troleibuse jos išsprogina facecines akis, kurių ekranėliuose gali matyti vis kitokį vaizdą, ir ima agresyviai dūgzti. Net neprisilietęs gali jas pažinti iš to, kad jos visada viską žino ir pastebi, nors yra beveik visiškai žlibos.
       Aš nuo šių žmonių-musių skiriuosi tuo, kad tai – nauji atgimėliai, pasitaisę karmą ir virtę žmonėmis, o aš – musė per atsitiktinumą. Be to, niekada neturėjau tikrų sparnų, net jų užuomazgų. Skraidau be jų. Nežinau kodėl, bet taip jau yra, o gal mano tėtė buvo žmogus-musė? Aš to neprisimenu, o gal nenoriu prisiminti, bet kad ir kaip būtų, kad ir kokie stebuklai dėtųsi, geriau gyventi nuošaliau ir skraidyti naktimis, nei tapti bandomuoju triušiu laboratorijoje.

       Aš nieko netrokštu, nieko nesiekiu. Tegul visi palieka mane ramybėje. Man patinka kyboti ant lubų, nešamam švelnios karšto oro bangos nardyti dūmų kamuoliuose. Tačiau aplinkinius tai erzina. Jie negali suprasti, kodėl nelakstau kaip patrakęs, neremontuoju fasado, kodėl nevaikštau į darbą ir negrįžtu nusikalęs, kodėl nieko neparsivedu nakčiai.
       Prabėgus vos porai dienų, smalsumas įveikė kaimynus. Rūkiau balkone pypkę, kai tamsiaplaukė moteris juodu chalatu įžengė į kiemą. Priešais ji rideno didžiulį kamuolį, maždaug tokio pat dydžio kaip ir ji pati. Iš sferos sklido įvairūs garsai - tai tylus krebždėjimas, tai pypčiojimas, tai dar kažkas. Geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad sfera – lipdinys įvairiausių daiktų, tarpusavyje sukabintų lipnia juosta.
       – Kaip įsikūrėt, ar netrukdo griuvėsiai aplink?
       – Ačiū, ne.
       – O jūs kuo užsiimat?
       – Rūkau pypkę.
       – Ką?
       – Pypkę.
       – Graži diena, – nebeturėdama ko paklausti, išlemeno moteris.
       – Graži.
       – Na, aš skubu, – pamačiusi, kad nieko neišpeš, susigriebė ji ir neatsisveikinusi nustūmė rutulį per kiemą.
       Nuo tada ji pradėjo lankytis kasdien, visada maždaug tuo pačiu laiku, vis atsiridendama savo sunkųjį riedulį.
       Užsikūriau židinį ir jau stačiau virdulį, kai pro duris šmurkštelėjo keistas žmogelis – ilgšis ūsočius nutrintu mėlynu treningu. Jis mažais žingsneliais pašmirinėjo po kampus, apsidairė, pavartė ant grindų sukrautas knygas.
       – Aš jūsų kaimynas iš ana ten, – parodė nykščiu žemyn. – Labas.
       Pastebėjęs, kad nerodau iniciatyvos, pavartė akis, vėl pavaikščiojo pirmyn atgal.
       – Gal išgertume už įkurtuves?
       – Prašau piltis, ko pageidaujate, – mostelėjau ranka į butelius kampe.
       Ūsočius čiupo stiklinę ir įgudusiu judesiu iki pat kraštų prisipylė degtinės.
       – Na, už įkurtuves.
       – Už, – nenorom pasakiau. Jokio kablio šinkuoti nebuvo.
       Pajutęs šilumą, ūsočius nusipurtė, pasiglostė ūsus.
       – Tai viską čia remontuosi?
       – Nežinau.
       – Reikia apsitvarkyti, namas labai senas. Avarinis. Gerai jūs čia įsikūrėte, kalbėjo kliukindamasis antrą stiklinę degtinės. – O dujas galima atvesti iš gretimo namo, - dar suniurzgė, ir antroji dozė dingo žabtuose. – Ir vandenį galima atsivesti iš centrinio, jau gerokai apgirtęs paaiškino.
       – Žinot, aš labai užsiėmęs, – pastūmėjau ūsočių durų link.
       – Ką jūs, aš ne koks latras, – įsižeidė kaimynas, bet patrypčiojęs išgėrė dar vieną stiklinę.
       – Ačiū, kad aplankėt, bet, kaip matote, turiu daug darbo.
       Kaimynas atatupstas išėjo pro duris, taip ir pamiršęs palikti kambaryje pusbutelį.
       Šis miestas pilnas keisčiausių morfų. Savo bruožais jie yra žmonės, bet pakapsčius giliau išlenda daiktų ar gyvūnų, kartais augalų pasaulio kilmė. Sutikau tokią moterį-termosą, kurios storas riebalų sluoksnis gaubė vidinę talpyklą. Vos pražiojus burną, ji pūtė garų kamuolius – šilumos perteklių termostate.
       Kavinėje melancholiškai sriaubia alų žmogus-medis, kurio laikas visai kitoks nei baro, jis neskuba ir nevėluoja, vartoja daug skysčių ir vegetuoja, bet štai jį nučiumpa policininkas ir velka gatve į mašiną. Policininkas taip pat kažkokia forma, labai judri ir chaotiška, kaip pavianų kaimenė.
       Keista, bet kaip tik čia, kur visi yra atgimę iš augalų ar gyvūnų pasaulio, niekas neprisipažįsta, kas yra iš tikrųjų. Apsimeta, kad tėra žmonės, ir tai mieste sukuria slėpynių atmosferą.
       Kiekvienas kažką įrodinėja, meluoja, toks jų gyvenimo būdas. Bet ką gali įrodyti žmogus-staras? Jis elgiasi kaip staras, kvėpuoja kaip staras, bėgioja ir nervinasi, nes jis nėra niekas kitas, jis – žmogus-staras.
       Namai čia sudaro kitą pakopą – jie atgimėliai iš žmonių. Tai dabar jie namai, renkantys laiko žymes ant sienų ir laiptų, kabinantys kasdienybės autografus ant langinių ir staktų, o praeityje – filosofai ir bibliografai. Jie kolekcionuoja laiką, pedantiškai žymėdami kiekvieną rantelį, tiksliau nei bet koks smėlio laikrodis.
       Mano namas taip pat ne išimtis. Gal todėl ir pasirinkau jį, kad mūsų charakteriai sutapo. Abu buvom tinginiai, labiau linkę postringauti, nei ką nors esmingai spręsti. Vos man atsikrausčius, namas tarytum atkuto, išsitiesė pavargusios sijos, išsilygino įdubę perdengimai, vanduo vėl tekėjo vamzdžių arterijom. Net elektra atsirado, vos įsukau lemputę. Namas ėmė mane veikti, ir neaišku, ar daugiau aš jį tvarkiau, ar pats namas valėsi iš vidaus. Galėjau išeiti neužrakinęs durų, nes senasis cholerikas nieko kito neįsileisdavo. Net į kieme zujančius kaimynus jis neurotiškai krenkščiojo iš židinio.
       Vaikščiojau tuščiais koridoriais ir skaičiau jį puslapis po puslapio, tiek visko senis matė per savo gyvenimą. Ėjau, ėjau ir užsitrenkiau viename iš kambarių, išlipau pro langą, atsidūriau didžiajame kambaryje, bet ir iš tenai nebuvo išėjimo. Bėgiojau po kambarį atsitrenkdamas į langų stiklus, kaip autistas, persekiojamas pragariškų garsų, jausdamas, kad trūksta oro, kad mane spaudžia erdvė. Prasidėjo klaustrofobijos priepuolis, ir tada vėjas atplėšė balkono duris, oras nešte išnešė į lauką. Namas iš manęs pasijuokė, parodė, kad ir jis turi kaprizų ir mėgsta valdyti.
       Vis dėlto pasislėpti man nepavyko. Vos atsikeliu, kiemas virsta judria sankryža: tai moteris, vedama didelio šuns, tai ūsočius su rezginėle butelių, tai moteris su rutuliu. Socialus tapau per prievartą, nors komunikabilumo trūko jiems, man buvo gana kaboti ant lubų.

       Ji įsėlino pro duris lyg paklydusi, o gal ketindama ką nors pavogti. Įsėlino taip, kaip tai darydavo įkyrūs kaimynai, kaip būtų elgęsis bet kuris svetimas žmogus. Jos akys it rentgeno spinduliai skrodė visa, kas buvo aplinkui, ir mane tai suerzino. Tačiau namas ją sutiko lyg savaime suprantamą dalyką, lyg ji jam būtų pažįstama. Ji atsisėdo, užsikėlė koją ant kojos, tarytum ketindama pozuoti dailininkui. Aš nieko nesakiau, juolab kad ir ji nekalbėjo.
       Ji pasėdėjo ir nieko nesakiusi žengė pro duris. Kvaila paika mergiūkštė. Ji išėjo, bet liko jos šešėlis, kuris sekiojo paskui mane. Aš bandžiau nekreipti į tai dėmesio, bet šešėlis užklupo mane, įsliuogė pro burną vidun.
       Ir ji sugrįžo. Šį kartą nešina puokšte narcizų, kuriuos nesiklaususi išbarstė kambaryje. Nulaužusi kotus paleido žiedus laisvai sklęsti. Dabar ji buvo daug žaismingesnė, paslaptinga ir viliokiška.
       Pabandžiau kalbėti, tačiau žodžiai skambėjo kvailai, be jokios reikšmės. Pasiūliau žalios arbatos. Ji padėkojo, ir mudu iki išnaktų kalbėjomės apie visokius niekus.
       Ji tarsi apsigyveno name, ateidavo vis dažniau ir dažniau. Pradėjau ją matyti net ten, kur jos nebuvo – moteryse, kurias sutikdavau, atpažindavau jos bruožus, elgesio manieras. Ji darė poveikį namui ir dabar jau kartu su juo rėmė mane prie sienos.
       Mečiau rašyti ar šiaip galvoti, nes galvoje nebuvo nieko, tik šis nugludintas paveikslėlis. Norėjau kuo ilgiau jį išlaikyti atmintyje.

       Išgėrėm vyno balkone, švietė pilnatis, o aš per pilnatį būnu kvailas.
       – Gal pasidulkinam?
       – Ne, negaliu, man mėnesinės. Atleisk, – susigėdo ji.
       – Tiek to, gal kitą kartą.
       – Gal kitą, – ji susikrimto ir jautėsi labai nepatogiai. Susirinko drabužius, kuriuos jau buvau nuvilkęs, ir išbėgo.
       Ji dingo, aš piktai vaikščiojau po kambarį. Sakiau sau:
       – Pats dėl to kaltas. Aš sugadinau viską. Ji nebegrįš.
       Tačiau netrukus pradėjau analizuoti. Tokiam senam šernui kaip aš sustabdyti mintį yra beviltiška.
       – Aš prisirišau? Ilgiuosi? Noriu tos apgaulingos ramybės? Tingios jaukios ramybės? Man jau nebereikia kaboti ant lubų?
       Ėmiau nerimastingai žingsniuoti iš kampo į kampą.
       Bet jinai sugrįžo. Nors to ir bijojau, bet grįžo po poros dienų. Ir vos jai parėjus, ėmiau elgtis labai keistai.
       Stengiausi jai įtikti, sumenkinti savo ir namo galimybes, įvardyti jos privalumus. Smegenys minkštėjo tiesiogiai proporcingai laikui, kurį jinai praleisdavo mano name.
       – Nereikia taip elgtis, – pasakė ji ramiai.
       Nerišlias diskusijas pakeitė kūno logika, o tai keičia ir patį objekto apibrėžimą. Ir tai išties pats teisingiausias sprendimas žmonėms, gyvenantiems skirtinguose pasauliuose. Nėra ultimatyvių reikalavimų keisti tai, ko iš esmės pakeisti neįmanoma. Mes mylimės, kartais baramės, ir visa tai – tarsi permainingas tos pačios dienos oras.
       Jai nelengva, ji gėdijasi, kad turi gyventi tokiame name su štai tokiu žmogumi, kuris nėra parodinis egzempliorius, kurio vienintelis užsiėmimas – nuo ryto iki vakaro gadinti popierių, o vėliau jį glamžyti ir mėtyti į šiukšlių dėžę. Greičiausiai tai truks tol, kol pats sugriausiu savo įvaizdį jos galvoje, nors pats negaliu pasakyti, ar verta griauti iliuziją.
       – Ėjau pas tave, o visiems sakiau, kad einu pas pusseserę, kurios draugas Andrius.
       – Kam to reikia? Nejau negalima pasakyti, kad eini pas mane? Ar tai kenkia tavajam ego?
       – Čia aš nieko negaliu padaryti. Vyksta gyvenimas name, vyksta gyvenimas už jo. Tai nesuderinama, kaip svajos ir realybė, tai net neturi sąlyčio taškų ar bendrų ribų. Šie pasauliai egzistuoja greta, bet nebandyk vieno taisyklių taikyti kitam. Kuo šie pasauliai nepanašesni, tuo sunkiau, bet tai ir yra visas grožis.
       – Aš nežinau. Mano pasaulis – tarsi skardinė. Kartais nenoriu nieko. Tarytum miestas aplinkui liautųsi egzistavęs, tarytum būčiau plokštuma trimatėje erdvėje, pastatyta vertikaliai. Sunku gyventi daiktų pasaulyje, kai tų daiktų nereikia. Pasineri į viduramžišką ekstazę ir nebesupranti, kas dedasi aplinkui.Gal todėl žmonės greitai išprotėja, užsideda juodus veidus ir apsimeta mirę? Gal todėl indėnai, negalintys kariauti, prasigeria?
       – Man gera su tavim, bet esi per daug sudėtingas. Aš tavęs visai nepažįstu.
       – Jei pažintum, pati išeitum. Pažintas žmogus – kaip perskaityta knyga. Guli lentynoje ir laukia, kada kas kitas paims ją į rankas. Nežinomybė traukia žmones, kuo daugiau koridorių žmonės atranda vienas kitame, tuo ilgiau būna kartu. Arba lieka kartu vien iš nuobodulio. Bet, po velnių, ką mes čia veikiam? Plaukiam į miestą paerzinti tų sočių, savim patenkintų skruzdėlių.

       Galiausiai ji persikraustė gyventi pas mane. Namas erdvus, bet mes užėmėm tik didįjį kambarį, palikdami kitą plotą vėjui.
       Gyvenom visai kasdieniškai. Jai aš buvau švelnus ir geras, o aplinkiniams – nuožmus ir negailestingas. Kartą net sviedžiau tuščią butelį į moteriškę su rutuliu, kuri nežinia kelintą kartą taikėsi užkasti jį po namo pamatais.
       Moteris atvirkščiai – aplinkiniams buvo gera ir gailestinga, o man žiauri. Juokais net iškando pilve skylę, ir tai vien tam, kad galėtų stebėti Mėnulį. Pilnatis ar priešpilnis?
       O aš? Aš aplinkinius vis labiau erzinau, užkabinėjau praeivius gatvėje, neduodavau centų valkataujantiems dykūnams.
       O moteris atvirkščiai – dirbo gailestingąja seserim, visus slaugė ir mylėjo, gydė vaistais ir guodė žodžiais.
       O aš? Aš glostydavau jos plaukus, ji to negalėjo pakęsti, tad naktį nusikirpau plaukų sruogą.
       O moteris? Moteris glostė man galvą, aš tai labai mėgau, ir nuskuto mane plikai.
       O aš? Aš dirbau gailestingąja seserim ir guodžiau visus aplinkui.
       O moteris? Moteris mušė vaikus liniuote, senuką invalido vežimėlyje nustūmė nuo kalno.
       O aš? Aš susipykau su moterim.
       O moteris? Moteris atvirkščiai – buvo lipšni ir draugiška, visaip prie manęs lindo.

       Gyvenimas slinko kaip įprastoje erotinėje fantazijoje. Viską, ko nekenčiau ar niekinau, išstumdavau už namo sienų, ir tai virsdavo dvokiančio miesto prerogatyva. Moteris elgėsi laisvai, dažnai užmiršdama, kad į gatvę negalima eiti nuogai vien dėl to, kad karšta. Į kaimynų pastabas ji nekreipė dėmesio. Jai patiko būti savimi.
       Ištapiau sienas įvairiaspalvėm dėmėm, ir kambarys virto džiunglėmis.
       Daiktų prisikaupė savaime, bet dažniausiai tai buvo mobilūs, pastovios vietos neturintys daiktai. Vieną dieną nakvodavome ant sienų, kitą – jei šaudavo į galvą - ant lubų. Viskas buvo nuostabu, ištisom savaitėm neišeidavom į gatvę, nors mieste vyko festivaliai ir streikai, kartais, tiesa, ir mus įsukdami, bet dar dažniau praeidami pro šalį. Nemačiom. Aš pats nebeegzistavau jokiame laike, ir tai man visiškai nerūpėjo, man buvo nusišvilpt, kad yra dar kažkas, man užteko kaimynų, lendančių su politinėm pasakom ir įvykiais. Visiškai nesugebėjau paaiškinti, kad man nuobodu klausytis apie Ameriką su visomis jos žaliomis kortomis. Gali ta korta būti violetinė, man tas pats. Aš gyvenau čia, o miestas – tik vieta atrakcijoms ir patyčioms.
       O tokiame mieste kaip šis sukelti sąmyšį – vieni niekai. Čia žmonės gyvena nuolatinėje įtampoje, užtenka mažiausio preteksto, kad kiltų gaisras.
       Nutariau su moterimi paplaukioti autobuse, nors tarp rimtų ir įsitempusių „klientų“ tai nėra pati populiariausia sporto šaka. Autobusas braškėjo iš Karoliniškių į Senamiestį pilnas kaip avilys, toks, kokiuose dažniausiai ir vyksta plaukimo varžybos. Moteris sukrapštė septyniasdešimt penkis centus ir nusiyrė tarp keleivių vairuotojo link. Aš stebėjau vėjo permainas ir pajutęs skersines bangas puoliau jos pasitikti. Susidūrėm kaip tik ten, kur autobusuose įtaisytos „armonikos“, kad tilptų daugiau gyvasties.
       Pagal dailiojo plaukiojimo programą pašokom į viršų, susidaužėm krūtinėm ir baigėme programą gracingu nusilenkimu. Autobuso keleiviai, o ypač vairuotoja, kuri tuo pat metu vairavo ir mezgė, nusiraminti nebegalėjo. Tenkindama keleivių lūkesčius, ji padidino greitį ir pylė arčiausiai stovėjusiam autobusui į šoną.
       Tada prasidėjo tikros linksmybės. Lauk iššokusios vairuotojos talžė viena kitą kumščiais, o mūsų autobuso keleiviai, užuot ramiai išskyrę mušeikas, puolė niautis su kito autobuso kontingentu. Prasidėjo nuožmios kautynės. Dar prieš akimirką buvę nuostabiai ramūs, keleiviai virto širšių spiečiumi, kurį ką tik kažkas suerzino. Mudu su moterim susikabinom rankomis ir, nenorėdami toliau stebėti „Žalgirio mūšio“, nuėjome į parką gerti alaus. Kai grįžom, Mateikos šedevras buvo „išsiplėtęs“ visame mieste.

       Vakare nulipau į rūsį, net pats nežinau kodėl. Į jį dar niekados nebuvau užklydęs, nors pirkdamas namą įsivaizdavau, kad kažkas panašaus turėtų būti.
       Kai pravėriau duris, į nosį trenkė šlykštus salsvas dvokas, kurį sukuria įvairaus plauko padugnės kaip jaukų ir savą mikroklimatą. Akims pripratus prie tamsos, pamačiau daugybę rutulių, sustatytų palei sienas, ir vos tik susivokiau, kur atsidūriau, iš gretimos patalpos iššoko kaimynas mėlynu treningu, girtas kaip žemė ir nesiskutęs.
       – A, štai ir jūs pas mus užsukote, šeimininke, – nusilenkė vos neparvirsdamas ant pilvo.
       – Po velnių, ką jūs čia veikiate?
       – Mes čia gyvename, šeimininke, – jis akiplėšiškai išviepė nutįsusius žabtus.
       – Kaip tarakonai, grindų plyšiuose?
       – Na, kam taip šiurkščiai. Tarakonai irgi gyvi padarai. Jiems taip pat kur nors reikia glaustis.
       – Bet tai mano namas. Aš jį pirkau.
       – Šventa teisybė. Ir gyvenkite. Mes čia gyvenom ir esant senajam šeimininkui. Mes čia visados gyvenom.
       – Nejaugi?
       – Nieko baisaus, pone. Mes turime atskirus įėjimus, galime net nesusitikti. Jūs - viršuje, o mes – apačioje, nieko baisaus. Mes netrukdom jums, jūs – mums. Viskas gerai.
       – Ne, negerai. Čia mano namas. Jūs turėjote išsikraustyti.
       – Pone, nesikarščiuokite. Namą jūs pirkote tokį, koks jis yra, ar ne taip?
       – Taip.
       – Vadinasi, pirkote kartu su mumis – jūsų kaimynais.
       – Ir ta moteris su rutuliu, ir ta – su šlykščiu šunim? Jos taip pat čia?
       – O kur daugiau? Jos visos čia, kaip ir daugelis kitų, kurių jūs niekada nematėte, nes jie išlenda tik naktį arba yra ligoti ir negali vaikščioti, nemėgsta šviesos ar bijo žmonių. Jie visi čia, bet jums geriau jų nematyti. Tai nėra pats gražiausias vaizdas. Viso gero, – ir jis su netikėta jėga išstūmė mane pro duris.
       – Viso gero, – pasakiau vos valdydamasis.
       Po velnių, tai šitie tarakonai gyvena su manim? Namas po truputį virsta beprotnamiu. Čia atsiranda ir dingsta daiktai ir žmonės, vyksta dalykai, kurių negaliu ir nenoriu suprasti. Aš gyvenu paviršiuje, o jie – gelmėje. Tarsi stovėčiau ant užsnigto ledo, kurio storis nežinomas. Aš nebevaldau padėties, ji valdo mane. Namas atveda naujus žmones, numeta naujus įvykius, bet aš čia – tik vienas iš praplaukiančiųjų. Nebežinau, ką sakyti ar galvoti, nežinau.

       Pradėjau bijoti, kad įlūš grindys, kad pats įkrisiu pas kažką. Apsiribojau didžiuoju kambariu ir balkonu. Juk gali dar kas nors nutikti, galiu pasiklysti ir neberasti kelio iš labirinto.
       Vakare į duris kažkas pasibeldė.
       – Prašau.
       – Labas vakaras, šeimininke, – įtipeno moteris, ta pati, kuri vedžiojosi šlykštųjį šunį. Aš jums iškepiau kotletų. Prašom vaišintis.
       – Ačiū, aš vegetaras.
       – O gaila, jie iš šviežios mėsytės, neseniai paskerdžiau šunį.
       – Šunį?
       – Jums taip nepatiko mano šuo, kad aš pamaniau...
       – Šito jau per daug, – pratrūkau aš. – Paskersti šunį ir kišti jo mėsą man.
       – Tas šuo iš tiesų buvo toks bjaurybė. Užaugo kaip rupūžė, pradėjo daug ėsti, grynas vargas. Tai aš jį ir...
       – Prašau atleisti, bet nesu korėjietis.
       – Tik jūs, šeimininke, nepykit.
       – Gerai, gerai, – suminkštėjau.
       – Viso labo.
       Tokie tie žmonės-tarakonai, paprasti ir aiškūs. Jei meilinasi, prieina pasitrinti šonu, jei nepatinki – sviedžia akmenį. Jiems viskas užeina ir praeina tą pačią akimirką, po pusvalandžio didžiausi priešai vėl sėdi kartu prie vieno odekolono flakono ir apsikabinę traukia girtą dainą. Jie tarakonai, o kiek to tarakoniškumo slypi kiekviename iš mūsų? Perkame namą su jais, tad nereiktų užmiršti, kad pro grindų plyšius tave stebi daugybė smalsių akučių. Jie tik išoriškai baisūs, bet viduje daug nuoširdesni ir gailestingesni už tuos, kurie vadina save žmonėmis. Jie mato tarakoną kiekviename ir prieina apsiuostyti. Tikiuosi, neis dabar po vieną įrodinėti savo prieraišumo, kad įsiutęs neišgrūsčiau lauk. Bet iš tiesų, ką gali jiems padaryti, jei tu atsikraustei pas juos, o ne jie pas tave? Jiems priklauso pogrindis, ir ko tenai lįsti?

       Praėjusią savaitę smarkiai lijo, ir rūsį užpylė vanduo. Ar tik neužduso mano sugyventiniai tarakonai?
       Ant laiptų paslydau ir pūkštelėjau į juodą laiptinės ertmę. Tačiau vandens būta gal vos keletas centimetrų, ir aš nudardėjau laiptais žemyn.
       Keista, bet smirdančios landynės vietoje prieš akis išdygo visai kitoks vaizdas: dienos šviesos lempų nutvieksta salė stiklinėmis sienomis ir metaloplasto apvadais.
       – Kažkokia nesąmonė. Kur aš patekau?
       Tačiau viską išsklaidė girtuoklis kaimynas, kuris dabar dėvėjo stilingą švarką ir išlygintas kelnes. Nuvalyti batai šelmiškai spindėjo.
       – Visai nučiuožė stogas?
       – Ne, tai nėra visai nučiuožęs stogas. Visa, ką matai, tėra fantazijos padarinys. Maja. Vieną dieną regi pasaulį vienaip, o kitą dieną jis – visiškai kitoks. Tai normalu.
       Bet...
       – Tai iliuzija, jei dar neaišku. Kiekvienas mato aplinką tokią, kokią nori matyti. Tu nesi išimtis. Mes dažnai asimiliuojamės su aplinka, įsiliejam į ją ir nepastebim, kad jinai kinta, bet tu per ilgai buvai atsijungęs, ir aplinka pakito be tavo žinios. Mes susiliejam su gamtovaizdžiu, net ištirpstame jame, nesuvokdami, kad ne mes keičiame aplinkybes, kad ištirpęs aplinkoje žmogus yra jos pačios formuojamas. Tu gyveni name, ir tas namas sukuria mikroklimatą – trumpas apgaules, kurios yra tik tavo akių vaizdiniai. Namas tave išdūrė, suvedžiojo ir pametė. Tu tik pasidavei tėkmei, tu juo patikėjai.
       – Aš nieko nesuprantu.
       – Ir nereikia suprasti. Tu per daug nori. Manai, kad pasaulis turi paklusti tavo išgalvotoms racionalioms schemoms? Pasaulis nėra schema, tu pats esi jo dalis ir, būdamas tik dalis, negali suvokti visumos. Tu tik energijos kvantas kitų tokių pat kvantų sraute.
       – Nežinau.
       – Ko čia nežinoti? Gyvenk, ir tiek. Tau reikia patirties, ir ją tu medžioji visais įmanomais būdais, tačiau pakeisti nieko nepakeisi. Gyvenimas yra toks, koks yra...
       Nebesiklausiau jo gražbylysčių ir nėriau iš rūsio.

       - O kas čia dabar?
       Kambaryje vaikštinėjo nepažįstami tipai, gurgė alų ir jautėsi padėties šeimininkai. Moteris sėdėjo kažkokiam barzdylai ant kelių ir pasakojo kažką labai juokingo.
       – Gal nori išgerti? – prišoko nepažįstama mergina, atkišdama nugertą butelį.
       – Taip, būtų visai ne pro šalį, – iškošiau pro dantis. Iš tiesų jaučiausi kaip Odisėjas, įžengęs į jaunikių knibždančią menę.
       – O, kas parsirado! – sušuko moteris, nulipdama nuo barzdočiaus kelių.
       – Kas jie?
       – Mano draugai. Susipažink.
       – Po velnių, ką šie žmonės veikia mano name?
       – Na, tai ne vien tavo namas, bet ir mano. O aš galiu kviestis, ką tik noriu.
       – Taip, manęs ilgai nebuvo, bet...
       – Taip, tavęs nebuvo, o jie neturėjo kur eiti. Aš juos pasikviečiau.
       Kambaryje mėtėsi miegmaišiai ir drabužiai.
       – Čia mano namas, – sušukau ypač garsiai.
       – Na, jei tokie dalykai, mes išeisim, – sukruto tauta.
       – Visai nebūtina, tai visų namas, tai mano namas. Jūs galite pagyventi palėpėje, kol šis, taip sakant, šeimininkas nurims, – šaltai dėstė moteris.
       Įniršęs išsiroviau į miestą. Lijo. Lijo smarkiai. Vandens siena krito iš dangaus, ir aš nusėdau bare.
       Baras kaip visuomet buvo pilnas skruzdžių-motinėlių, kurios, matyt, tam ir sutvertos, kad jas kas nors kruštų. Tokia kategorija moterų, gebančių vien dėti kiaušinius, iš kurių ritasi identiškos patelės-darbininkės.
       Pasigriebiau vieną iš jų ir be didelių įžangų išdulkinau tarpuvartėje. Tačiau tai nesuteikė jokio pasitenkinimo, greičiau pasišlykštėjau savimi.
       Argi tai galėjo ką nors pakeisti? Nuleidau pyktį kartu su sėkla, tuo viskas ir pasibaigė. Darbininkė niekuo dėta. Abejoju, ar ji ką nors jautė, juk darbininkės gimsta be jutimo organų. Pagaliau kam jai jausti? Jai reikia daugintis, o ne filosofuoti.

       - Koks aš šiukšlė. Nieko nesugebu, nemoku, bet blogiausia, kad nenoriu. Ką aš turiu – kiaurą galvą, tuščią, šviežiai išvemtą skrandį ir nesibaigiančią erekciją? Jokio tikslo, bet velniam jo ir reikia.
       Žmogus baisia dvokiančia miline maukia portveiną.
       – Labas, – sako man.
       – Labas.
       – Ar nepažįsti? – lyg dangui skirti žodžiai.
       – Nepažįstu, o gal?
       – Aš Džera iš 12-os b, vienam suole sėdėjom.
       – Aha, Džera. Tačiau Džera buvo klestintis žmogus...
       – Taip, Džera buvo žmogus, kol išėjo į karą.
       – Karą? – nuskambėjo kaip iš TV ekrano.
       – Taip, karą. Išgerk, – atkišo butelį man.
       – Kas atsitiko, kad tu taip?..
       – Bėgau. Skolos. O po to gavau automatą ir išėjau samdiniu. Karas – tai ne Holivudo kronika. Štai tūnau tarpeklyje, aplinkui minos sproginėja, šlykštu ir baisu, o aš galvoju – tuoj mano žmona turėtų gimdyti, ir su ta mintimi šoku iš apkaso ir įpuolęs į lūšną iššaudau musulmonų šeimą.
       – Karas yra karas, – sakau Džerai, nors žinau, kad jis meluoja. Prašys pinigų – aišku kaip dieną. Tokių veteranų pilna visur, gebančių vien butelį pakelti. Aišku, neturi kur nakvoti?
       Jis purto galvą.
       – Man vos kelių litų.
       – Eime pas mane, išgersim, namas didelis, vietos daug... Lipk į antrą aukštą... Ne, ten moters draugai. Geriau į dirbtuvę. Išsimiegosi, – išgėręs palydėjau Džerą.
       – Ačiū, – jam lyg ir nepatogu.
       – Niekis, priprasi. Juk tai ne kokia išmalda. Nesilaužyk.

       Moteris apėjo visus kambarius, ko, matyt, iki tol nebuvo dariusi, pasišniukštinėjo ten, kur kaupėsi nejudinamas kultūrinis sluoksnis, kur niekieno neliečiami puvo drabužiai ir knygos. Ji užlipo į palėpę pas savo draugus, tačiau dabar jie miegojo arba valgė, žodžiu, buvo užsiėmę. Moteris išlipo ant stogo ir stryktelėjo į vėjo glėbį. Ji krito apžvelgdama apylinkes, medžiais apaugusias kalvas, nunciatūros kiemą, pristatytą vaikiškų vežimėlių, apačioje prie laiptų stovinčius kaimynus, kurie pamatę ją labai sutriko ir puolė vaizduoti, kad šnekučiuojasi, nors aiškiai galėjai matyti, jog ūsočius mėlynais treningais, užsilipęs ant kaimynės su kamuoliu, tik maskuojasi, abu bandydami nuslėpti dar vieno rutulio atsiradimą. Kad ir kaip jį dengė kūnais, vis tiek neužstojo rutulio, matomo iš po ponios sijono klosčių.
       – Pasirinkau netinkamą laiką, – apgailestavo moteris.

       Aš ėjau apimtas depresijos, gal net visai apatiškas. Jaučiausi šlykščiai, ir vos tik nužengiau nuo kelkraščio, didelis baltas limuzinas kirto per kojas. Aš pakilau į orą, dvigubu salto persiverčiau per kapotą ir prisiminiau, kad esu metalinė musė, gebanti skraidyti. Aš skridau, kojom darydamas piruetus ir kitokius betikslius judesius.
       Mačiau, kaip moteris įeina į namą ir nei iš šio, nei iš to pradeda pūstis it mielinė tešla. Ji plečiasi, kol pro langus ima lįsti putlios jos akys ir virvėm virtę plaukai. Jinai sprogsta aptaškydama kaimynus, besidulkinančius laiptų aikštelėje. Ūsočius pakreipia galvą, nulipa nuo rutulio ir gėdydamasis iki pažastų užsitempia mėlyną treningą. Susirietęs jis sprunka šalin, o moteriškė, didžios palaimos apimta, nuritina rutulį prie namo ir triumfuodama užkasa jį po pamatais.

       Moteris mato namų stogus ir artėjantį asfaltą, baltą limuziną, pasilikusį kažkur užpakalyje, ir sklendžia toliau, kur jai sveikindama moja merginų šokėjų trupė, žavėdamasi skriejančiąja.
       Jos visos gyvena name – nuo tada, kai Džera atsikraustė su visa savo karine amunicija.
       Aš jas kažko mokiau, bet tik dėl to, kad išdulkinčiau visas po vieną, o ne tam, kad sukurčiau kokią programą. Programa taip pat buvo apie dulkinimą, tik perkeltine prasme, žmogaus, patekusio tarp mechaninių musių. Dabar jos stovi ir moja rankomis, tarsi atsisveikindamos, tarsi siųsdamos oro bučinius.
       Keista, jos prisivežė suvenyrų ir atvirukų, mažų ir didelių žaislų, saugančių atsiminimus, paversdami namą sentimentų sandėliu. Niekučius galėjau semti rankomis, statyti iš jų bokštus ar braidyti juose. Tai net privertė mane išsikraustyti į nuošalesnę vietą, kurioje galėjau pasislėpti nuo besidauginančio šlamšto.

       Kažkokia melodija, greičiausiai Geršvino, suskamba ausyse. Matau kiemą, užverstą plytgaliais ir sukietėjusio cemento maišais.
       Aš ją mylėjau, ji mane, matyt, taip pat, bet negaliu suprasti, ko mes vienas kitame ieškojom. Mes nusibodom vienas kitam. Mes matėme, kad viskas keičiasi, bet nieko nedarėme. Mes nesiekėme užvaldyti vienas kito, nenorėjom vadovauti. Jinai galėjo manyje įžvelgti tokį žmogų, kokio jai reikėjo, aš joje mačiau tai, ką norėjau matyti, bet tai nekeičia esmės. Mes nevaržėme savimi vienas kito laisvės. Mes per daug nutolome, kad galėtume grįžti į naivųjį pasaulį. O gal tai ir yra naivusis pasaulis, kur negalioja vabzdžių miesto įstatymai. Tik nereikia per dažnai susitikinėti, nereikia per gerai vienam kito pažinti. Nereikia abejoti ir galvoti.
       Kažkoks kitas garsas vis įsiterpia į Geršvino melodiją, bet niekaip negaliu suprasti, kas tai.
       Vis dėlto tai silpnumo akimirka. Gyvenk toli, nes nuolatinis artumas yra banalus. Ne malonumams skirtas pokalbis. Juk ji moteris. Ji neturi vardo, neturi vieno kūno ar vieno balso.

       Aš norėjau tau parodyti rūsį. Tą nuolatos pavidalus keičiantį gyvį, kuris taikosi prie manęs arba aš taikausi prie jo.
       Tamsūs laiptai veda į didžiulę auksu spindinčią salę su freskomis ir lipdiniais. Daugybė žvakių kandeliabruose sukuria jaukesnę, plevenančią atmosferą ir patalpoje, ir žmogaus viduje. Didelis, laikantis geriausių XIX amžiaus tradicijų vaišėmis nuklotas stalas, stalo gale, užsitempęs generolo mundurą paauksuotais antpečiais, sėdi ūsočius. Visi gyventojai pasipuošę baltais smokingais, merginos pasidabinusios šilkinėmis suknelėmis, net Džera su husaro uniforma.
       Visi daužia taures už šlovingą rytojų ir nuostabius laikus. Klegesys, sąmojai, juokas.
       – Sakiau, kad kartais čia būna šokių salė, o kartais – išvietė, – kuždėjau jai į ausį.
       – Taip, čia puiku. Gal pašoksime?
       – Žinoma, gretima salė kaip tik pritaikyta valsui.
       Orkestras griežia, ir mes niekaip negalime liautis sukęsi. Puikus dviejų laimingų žmonių gyvenimas. Tačiau vienas smuikininkas nutraukia stygą, ir ūmus gergždimas aidi visoje patalpoje, altas pradeda plėšyti stygas, violončelė dusliai sutraška.
       Juk tai lūžtančio stuburkaulio garsas, – pagaliau suvokiu aš.

       Andrius Pulkauninkas. Gyventojai. – Metai, 2001, Nr.3