Skaitykite šią knygą vienatvėje, tyloje ir vakaro prieblandoje – tada jos aromatas bus labiausiai jaučiamas. Patikusią esė iš karto pasižymėkite plona popieriaus juostele (skirtuku), kad staiga panorėję galėtumėte ją atsiversti  bemiegę naktį. Jos aromato pagrindas: nepagaminamos dirbtiniu būdu melancholijos aiškiaregystė, išgauta iš natūraliai pūvančio, termitų graužiamo sandalo šerdies; aštriai skaudi atminties bergamotė; aukščiausiose lingvistikos „alpėse“ distiliuotas sąmojo čiobrelis; poetizmais išsišakojanti elegantiška gardenija – augalas, turintis pretenzijų į ūksmingą didžiulį sodą. Kai perskaitysite šią knygą, stovėdami gyvenimo kryžkelėje ar gatvių sankryžoje daug kartų pūsite į vos vos atgniaužtą kumštį norėdami atgaminti jos palikto bučinio skonį. 

 

                                                                                                (Giedra Radvilavičiūtė)

 

   Vienas

 

   Vienas kaip pirštas. Kaip Aleksoto tiltas. Kaip ši delčia.

   Vienas tai labai autentiška, bet labai mažai. Vienas būti žmogus neįpratęs, vienas gali būti tiktai tiltas ar delčia, žmogus čia neišvengiamai dairysis, kuisis ir depresuos. Degins žvakes, stovės prie lango ar rašys poeziją, dažniausiai kuo nors ydingą. Nes jam bus nejauku širdy, o vidinis nejaukumas paprastai netrunka prasisunkti išorėn ir jokių čia kranų neužsuksi. Vienatvė ir suvokiama kaip kažkokia nemirtina, tačiau progresuojanti liga, švelnusis alzheimeris: nieko neskauda, tiktai vis labiau grimzti į apatiją bei autizmą. Ilgainiui tavo bendravimo kodai tiek individualizuojasi, jog tampi veik nebedešifruojamas. Kaip ši delčia.

   Tiesą sakant, tokios grynos vienatvės, kaip ir kai kurių metalų, gamtoje praktiškai nerasi. Dažniausiai ji santykinė, atmiešta kitais ingredientais, kokia nors kasdienybės vegeta, tačiau mes juk mėgstame atsukti į save jos grynąją pusę ir būtent prieš ją, kaip prieš veidrodį („kas pasaulyje liūdniausias?“), kramtyti sau nagus bei lūpas. Jei jau tai liga. Jei sergam. Romantizmas liga, klasicizmas sveikata, sakė Goethe. Mes irgi, būdami vieni, manomės esą romantiški. Todėl nelabai norim pasveikti ir po klasicizmo kolonom mus pastatys tiktai karste.

   Įdomu, koks „vienatvės“ antonimas? Buvimas su visais? Kaip visi? Kaip tos klasicizmo kolonos, vertingos bei apskritai įmanomos tiktai grupėje? Ar galime kalbėti apie grupių, tuo pačiu – kultūrų bei civilizacijų vienatvę? Ar buvo vieniši Maironio laikų poetai, kurių niekas kitakalbiame pasaulyje neskaitė ir niekas jau neskaitys? Taip, buvo, nes neskaitomas poetas yra dvigubai vienišas. Ne, nebuvo, nes skaitė būtent tie, kuriems tai ir buvo skirta. Jei suskaičiuotume visus visų kartų žmones, skaičiusius Maironį, pasirodytų, jog esame didelė tauta. Tačiau kodėl dabar, kalbėdami apie vienatvę, prisiminėm tautos dainių ir kodėl kažką matuojam skaičiuodami pakeltas rankas? Grįžkim namo, nes Goethe jau šypsosi ir tiesia į mus savo klastingus klasicizmo čiuptuvus.

   „Namo“ nebūtinai tiesiogine, troleibusine prasme. Namo galime grįžti net sėdėdami seminare, kur scenoje koks nors grybas bando barstyti savo nuovargio sporas, galime už kavinės stalo ar eidami Laisvės alėja. Praktiškai bet kur. Tie namai mumyse ir juos pasistatėm, ko gero, iš savo vienatvės plytų. Būdami su kitais, sau laiko stokojame, tad ir savęs kūrimas tampa kažkoks skubotas, atsitiktinis, pilnas „bendrų vietų“. Nebent ko nors mokytumės ir manytume, kad bendravimas su žinančiu žmogumi tam yra palankus. Tačiau čia aš ir su tuo žmogum būčiau linkęs bendrauti visai ne jo žinių pagrindu. Iš vienos pusės, anot O.Wilde‘o, ko įmanoma išmokti, to net mokytis neverta, o iš kitos (?) – jis man pasakys tai, ko pats dar nesu patyręs, o tokių „išsilavinusių“ popierinių tigrų pilnos pakampės. Kada nors viską pats sužinosiu, kasdien klausdamas savo vienatvės.

   Čia ateina keli senovės graikai ir sako, jog niekas neturėtų būti pats sau kriterijus ir kartais visai nekenkia sulenkti kelius ir alkūnėm atsiremti į mokyklos suolą. Visai pasimetu, nebesuprantu kaip čia reikia, nusisuku, užsiblokuoju. Vėl vienas. Pirštai sukryžiuoti švarko kišenėse.

   Ką tu darai, kai tau būna liūdna? – sykį tiesioginės radijo laidos metu klausia viena žurnalistė. Norėjau atsakyti, kad geriu (toks bulvarinis štampas), tačiau netikėtai ir su nedideliu, jaukiu siaubu staiga suvokiau, kad liūdna man nebūna. Taip iš tikrųjų liūdna, kada jau reikia imtis spec.priemonių. Grįžęs ilgai apie tai galvojau, atrodžiau pastebimai surimtėjęs, lyg iš kur nors pavarytas. Nuo to galvojimo diagnozė nepakito: jau keletą metų liūdna man nebebūna, nors pats suprantu, kaip melodramatiškai, surežisuotai ir pigiai tai skamba. Į šio fakto skambesį kreipiau mažiausiai dėmesio, rūpėjo kitkas. Gal kažką labai svarbaus esu praradęs, tapęs toks paviršutiniškas, kad liūdesys nebeprasimuša iš (toliau naudokimės štampų paslaugom) sielos gelmių? Gal socialiniai saitai bei kasdienybės automatizmas ištrynė liūdesio programas iš mano vidinių diskų? Gal aš miriau?

   Ir kur manoji vienatvė, su kuria liūdesys tiesiogiai siejasi? Gal ir ji kažkaip nelemtai išbluko, palikusi mane minios tankmėje? Gyvenimo nuėjus pusę kelio! Būtent čia žmogus turėtų susivokti esąs vienas. Su savo darbais bei įsipareigojimais, ryšiais bei adresais, draugais bei šeima, tačiau – vienas. Ir tokia jo savijauta bei laikysena turėtų tik ryškėti.

   Tačiau juk toks ir esu. Tiek išoriškai: sėdžiu vienas prie šio teksto, mano lange gražiai švyti Orionas, geriausia vienišiaus lango inkrustacija. Tiek vidujai: niekas nebesikėsina į mano pasaulį, jokios įtakos nebeužgoš jo pamatų, o jo pastoliai seniai išardyti. Bet kur manoji vienatvė?

   Žmogus, norintis likti amžinai jaunas, turėtų išsaugoti ne savo garbanas bei ūsus, o savo vienatvę. Tokią, kokia ji būdavo prieš dvidešimtį metų, su desperatiškais bandymais keisti pasaulį, perdislokuoti jo ženklus, atverti tai kas užrakinta ir užtrenkti tai kas neprašytai atsivėrė. Būtent tokią vienatvę prisimename iš... (norisi pasakyti: moksleivių rašinių). Ir būtent tokia ji ima ir praeina. Tiesą sakant, su visa depresyvia romantika.

   Kas lieka? Tiesiog ramus ir paprastas buvimas su savimi. Su savimi šalia kitų. Vėl įmanoma bendrauti, beveik su bet kuo ir beveik bet kokiom sąlygom. Įmanoma patirti suvaldomas, asmenybės nebeiškraipančias emocijas, net ir „stiprias“. Įmanoma gyventi kaip Nykos dienoraščių akmeniui: tobulai. Dabar turiu nutilti, nes kažkur kambario kampe va jau stovi Goethe, tiesa, A. A. Jonyno veidu.

   Čia vėl ateina keli senovės graikai ir vėl bando kažką išmintingai kalbėti. Bet aš matau, jog tai vėl tik žodžiai, o žodžių pats jau nemažai prirašiau, jaučiu, kad jų reikšmės vėl ištirpo nuo jais aprašomų objektų šviesos. Todėl tiesiog stoviu prie lango, žvelgiu į pietuose kybantį Orioną ir žinau, kad kada nors visa išsiugdyta savisauga dar bus trumpam pramušta, dar bus kaip nors visai studentiškai liūdna, tuomet galėsiu nueiti į jau minėtą radijo laidą ir pratęsti ją nuo to klausimo, į kurį tąsyk neatsakiau.
 

   Navakas, Kęstutis. Du lagaminai sniego: Esė. – Vilnius: Tyto alba, 2008


 

   Žmonių nėra. Nors kartais būna.

 

   Rytas yra prievarta. Dar ką tik sapnavai kokį savaitgalio seminarą kur dalyvavai, vyrai ten buvo protingi, merginos gražios, o vynas skanus, ir štai saulė duria aštriuoju savo kampu tau į snapą, turi nubusti, sapnas dūžta ir tu jau žvelgi į lubas, ant kurių nieko neparašyta. Diena ir ateina kaip tuščias lapas, naujai įsigyta užrašų knygelė, – nei telefonų joje nei pačių užrašų. Bet tik trumpam. Gimei ne šįryt, tad netruks išlįsti ankstesnės dienos su savais kontekstais, tekstais bei telefonais. Atmintis nubunda vėliau už mus. Ji apskritai eina iš paskos, kaip mūsų gyvenimu mintantis hienų būrys. Ji mus saugo, ji mus ir išduoda.

   Tenutyla visoks triukšmas bei pyktis. Tenutolsta ši taurė. Te niekas nieko nesakys urbi et orbi. Tyliai tyliai, vos girdimai tesirpsta vyšnios Suvalkijoj. Te broliai artojai... Tsss.

   Ištariau šį burtažodį ir viskas pranyko. Nutilo, nutolo ir net, regis, nebesirpo. Išsijungė el.prietaisai ir pati jų el. Knygos užsivertė savaime. Ėmė stigti oro, net ant mažo lapelio niekas jo nebuvo užrašęs. Tiktai kieme ant mano slyvos snigo. Smulkiai plėšyta vata, kaip teatre. Tada pamačiau, jog scena tuščia, pasaulis kaip iššauta gilzė, ir niekur niekur nėra nė vieno žmogaus. Aš visus užpūčiau.

   Žvelgiau į savo kiemo slyvą, o sniegas jau leidosi iš kažkur manyje atsiradusiu vamzdžiu, vertikaliai žemyn. Taip žvilgsnis slysta teleprogramomis, kol visos jos parodomos ir išnyksta kaip žmonės. Visa, kas parašyta apie žmones dabar man irgi atrodo pasenę ir nereikalinga. Kam? Jų nebėr, užpūsti jie. Išpūsti iš nubudusios atminties.

   Vakar naktį skambino pažįstamas, siūlėsi ateiti gerti ugninio vandens ir atsivesti tris nepažįstamus. Nepažįstamų ir tada jau nebuvo, žinojau, kad nepažįstami yra fikcija, o pašnekovą sunaikinau nepriimdamas. Jo neliko akimirksniu, su paskutiniu priebalsiu.

   Čia, kur dabar geriu arbatą, kadaise gyvenę kiti žmonės. Netikiu, kad gyveno. Juos liudija seni namo raštai, tačiau raštai liudija daug ką, pavyzdžiui, geležinį vilką. Geležinis vilkas man realesnis, nes įkūrė miestą, kurio aikštėje tebestovi ant postamento. Tai įtikina, trumpam, tačiau žmonės veik niekada neįtikina. Jie pernelyg lakūs.

   Žmonės bando įtikinti. Jie ateina prie mano stalelio, bet su savais argumentais. Kartais argumentai per silpni, tad žmonės juose sudyla ir stalelis vėl tuščias. Kartais argumentai stiprūs, tuomet ima grėsti mano tapatybei, aš užsimerkiu ir stalelis vėl lieka tik mano. Netikiu nei vienais, jie meluoja, o pasauly egzistuoja tik tiesa, melas – proto fikcija. Tiesa, kartais dekoratyvi bei išraiškinga.

   Man labai sunku patikėti epochomis, Renesansas bei Barokas pilni vaiduoklių keistais drabužiais ir keistais papročiais, ir keista kalba, ir keistais tarpusavio santykiais. Ir keistu noru įsiteikti mano apsilpusiai sąmonei, būti jos suvoktiems bei priimtiems. Įtariu, jog jie nori savaip lemti bei įtakoti mano orientacijas ir sprendimus, todėl žinau, kad jų nebuvo. Netikiu, kad Paryžiuje kadaise vaikščiojo šitiek Viešpaties statistų ir karta po kartos kažką veikė. Jų statytos katedros tebėra, jas liečiau, gal todėl jos man realios, o tų žmonių niekada nebuvo. Aliejiniai dažai patys sutekėjo į jų atvaizdus. Gamta juk irgi nusitapo pati.

   O fotografijos? Ar matėte tuštesnį reginį? Tiškevičiaus ir Kosakovskio triūsas pasmerktas iš anksto, jie fotografuoja tuštumą, kurioje pro stiklinę dūdą mato ponus bei valstiečius įvairiai klostuotais rūbais, su pypkėm bei rykais. Jų gi nėra, niekada nemačiau jų jokiame realybės užkabory. Jie daug nerealesni už nutapytus, o kadangi tuštumą gali fotografuoti tik pati tuštuma, nėra ir Tiškevičiaus su Kosakovskiu. Mane vėl bando apgauti.

   Jaučiuosi paveldėjęs ydingą bei silpnavalę atmintį, kuri nuolat bando įteigti man kažkur kažką mačius, sutikus, net ėjus šalia, metus ar keletą. Tai bjauriausias apgaulės būdas, nes pasitelkiami pačios sielos mechanizmai, vienatvės baimė, jaunystės mitologijos, noras būti santykyje su kuo nors. O kodėl ne su daiktais ar idėjomis? Kodėl būtinai su ta minia, kuri seniai išnyko iš mano gyvenimo nepalikusi ženklesnio pėdsako? O jei nėra pėdsako, reiškia minios nebuvo. Niekas nepraėjo. Sėdėjau vienas, gėriau arbatą.

   Prisimink klasės draugus, sako man arbata, šėlai su jais, projektavai save pagal juos, priimdamas ar priešindamąsis. O kur jie dabar, atsakau, o kokie jie dabar, o ką jie dabar man reiškia? Ką nors reiškia tik tie veidų spiečiai nuotraukose, bet visas medus jau išvarvėjęs, o gatvėj sutikti veidų turėtojai, pasirodo, nebeturi nieko man, net ir tų veidų. Jie nuo žvilgsnio subyra į dulkes. Tiesą sakant, jie visada buvo dulkės, tik trumpam sugebėję įgauti formą. Sielą juk pats (trumpam) jiems įpūčiau.

   Keisčiausia, kad nežinau, kur aš pats. To savęs-prieš-dvidešimt-metų neberandu, reiškia, niekur ir nėra, reiškia, niekada ir nebuvo. Tik vėjas smėly raštus išaudė. Tačiau neberandu ir savęs-prieš-minutę. Tada gėriau arbatą, dabar nebe. Tada galvojau apie savo klasę, dabar nebe. Esu dabar, greitai nebe. Kas tas dabar ir kas tas greitai? Ir kas įrodys, kad esu? Arbata nebedegina lūpų, minčių neliko, žvelgiu į apsnigtą slyvą ir būnu taip tyliai tyliai. Jei įstengčiau dar tyliau – manęs praktiškai ir nebeliktų. Iškeliaučiau.

   Ir net iškeliauti nereikia. Viskas – ir tie žmonės, ir tas mano miestas – kasdien iš manęs iškeliauja. Keičiasi. Gyvena. Išdavinėja, kaip jau sakėm, mano atmintį. Jei kadaise išmokau kelis eilėraščius, juos ir turėsiu, jie nesikeis, nors gali keistis mano santykis su jais. Ką dar galiu išmokti? Kartais norėtųsi išmokti (tuo pačiu – savotiškai įsigyti) viską, taip tarsi sustabdant pasaulį. Jis išryškėtų manyje lyg nuotrauka ir jau niekad nesikeistų. Visada galėčiau ateiti ant pamėgto suoliuko ir pamėgtas vėjas pūstų medžiams į nugaras. Naudočiausi tik pamėgtais pasaulio ženklais, tad būtų saugu, jauku ir niekas nenervuotų. Kol imčiau ilgėtis dar nespėtų pamėgti dalykų, naujo kraujo ir tada vėl sutikčiau, kad pasaulis keistųsi. Sutikčiau netgi leisti jam nugriauti mano pamėgtą suoliuką ir pastatyti, tarkim, fontaną su blizgančiais bumbulais.

   Klausausi kaip sninga ant mano slyvos. Negirdžiu. Bandau prisiminti tuos kelis eilėraščius. Neprisimenu. Noriu, kad paskambintų tas, kurs vakar. Neskambina.

   Ir niekur niekur nėra žmonių. Jie pernelyg greitai keičiasi, kad būtų. Man tai perdaug sudėtinga, tenka eiti į virtuvę, žvanginti indais ir grįžti su dar puodeliu arbatos. Pamačius, jog jos vėl yra, grįžta ta iliuzija, jog žmonių kartais būna. Beveik patikiu, kad būna, kadaise gal net esu matęs. Taip ir pradedu tekstą tuščiame dienos lape: kadaise, gal, net.
 

   Navakas, Kęstutis. Du lagaminai sniego: Esė. – Vilnius: Tyto alba, 2008


 

   Popierinės muškietos, plastmasinė špaga.

 

   Malonioji ponia de Sévigné,

 

   Kaip pageidavote, pasakoju viską kaip buvo ir kuo paprasčiau. Įsivaizduoti mano gyvenamą laikotarpį Jums niekada nesudarydavo papildomų sunkumų, tam tikra prasme, Jums tai net lengviau nei man.

 

   Nežinia, kaip kadaise susipažino Atas, Portas ir Aramis, literatūra čia dar buvo nudelbusi akis ir nematė. Pakėlė jas būtent tada, kai į sceną įžengė dar vienas. D‘Artanjano pažinties su anais trim aplinkybės, formos bei pasekmės dabar žinomos kiekvienam pupų pėdui ir nėra abejonių, jog į daiktą susirinkę keturi vėjo pamušalai pajėgūs įkvėpti pasaulinio lygio romaną. Tereikia laiku ir tiems susipažinti.

   Dabar grįžkime iš verstinės literatūros. Prieš aštuonioliką metų išėjo trys poezijos knygelės, kurių autoriai susipažino maždaug prieš dvidešimtmetį. Ir vardai tų autorių buvo – Julius Keleras, Aidas Marčėnas ir Kęstutis Navakas. Ir savo popierines muškietas jie spaudė rankose taip pat tvirtai, kaip ir trys aukščiau minėti.

   Tiesą sakant, neprisimenu kur susipažinau nei su vienu, nei su kitu, tik žinau, kad abi pažintys man buvo vienos svarbiausių. O dar knygos išėjo viena greta, lyg į ataką. „Na, man Marčėno labiau patiko“, pasakė tada A.Dabulskis. Labai supykau. Po to paskaičiau ir man Marčėno irgi labiau patiko. Dar labiau supykau. Matyt, panašiai atsitiko ir Kelerui, nes vėlesniuose mudviejų pokalbiuose Marčėnas netruko tapti personažu, savotišku Vanka vstanka.

   Tokios patirtys sujungia, tad su J.Keleru bendravome daug dažniau ir kažkaip išsamiau nei su A.Marčėnu. Pastarasis tais laikais apskritai buvo pernelyg ezoteriškas jaukiam bičiuliškam bendravimui. Gorkynė (Pilies gatvė) jam buvo draugė, ne mes su Keleru. Nors pas mane į Molėtų gatvę atvažiuodavo ir gana įvairiai pabūdavo. O jo ezoteriškumą geriausiai iliustruotų vaizdas, mano pamatytas vieną rytą savo kieme. Žiema, speigas, ledas. Ir tame lede įšalę nuostabiai ryškūs basų (!) Marčėno kojų pėdsakai, šimtai pėdsakų. Atrodė, lyg jis pusę nakties čia šoko.

   Vėliau Marčėnas turėjo tokią prieglaudos pobūdžio studiją toje pačioje Pilies gatvėje, priešais Puškino proseneliui atmintiną cerkvikę. Čia jau mes ateidavom palikti savo pėdų. Su eilėm ir be, su jaunom poetėm ir be, sykį esu čia atvykęs su kostiumu, o sykį su lagaminu, tame kontekste abu atvejai priminė haliucinacijas. Buvome absoliučiai nesuvaldomi, kaip ir mūsų eilės, kurias vieni kitiems skaitydavom. Ezoteriškasis Marčėnas garsėjo ir tuo, jog sugebėdavo skaitydamas užmigti, mums su Keleru tai buvo panašu į kažką iš mitų, gal net graikiškų. Keleras į tai tegalėjo atsakyti kepdamas virtuvėje kabėjusius šliaužtinukus su aliejum bei raugintais kopūstais. Rusakalbiai Marčėno kaimynai nemėgo nei mūsų, nei mūsų kasdien tobulėjančių eilių. Matyt, buvo už ką.

   Julius Keleras gyveno Antakalny, pastarasis gražiai rimavosi su mano Žaliakalniu, o Juliaus kambario knygos su mano kambario knygom. Kur tuo metu tūnojo Aido knygos, mums taip ir liko slėpiniu, ezoterikos dalimi. Tuo tarpu Julius buvo apsėstas knygų pasaulio bacilų, dalį jų dosniai iščiaudėdamas man. Nuolat kažką „atsišvietinėdavo“, daugindavo, sau bei draugams, ligi šiol stalčių kampuos glūdi tie kserotomai. Lietuvių egzilinės knygos, rusų samizdatas bei tamizdatas. Geresnės Sovietijoje leidžiamos knygos, kaip žinome, buvo ieškomos tiesiog su žiburiu, tad ir varžydavomės su Juliumi, kuris kokią gaus. Nežinia kodėl Julius buvo įsitikinęs, jog būtina turėti klasikines poezijos knygas originalo kalba, net ir ta, kurios nemoki. Tai iš tų laikų pas mane G.Leopardi bei S.Quazimodo itališkai, G.de Machaut bei trubadūrai senąja prancūzų kalba ir netgi (čia dar viena obsesija) J.Cortazaras ukrainietiškai.

   Tokios bibliotekos išduoda keliautojo dvasią, o su J.Keleru ir mėgom keliauti. Ir ne vien pas P.Brūverį į Rygą. Štai jums charakteringas aštuoniasdešimt septintųjų vaizdelis. Elegantiškai pasisėdėję „Amatininkuose“, išgėrę su damomis šampano, apie devintą vakaro išeiname su Juliumi į gatvę ir matome, jog vakaras dar neišsipildęs. Turime tris rublius, už kuriuos sugalvojame tuoj pat važiuoti į Panevėžį, kur mūsų pažįstamos merginos neva švenčia gimtadienį. Žinoma, jog važiuojame taksi, pinigų iki Panevėžio plento užtenka. Toliau stabdome, bet ką ir bet kur, kad tik į tą pusę. Kas paveža šešis kilometrus, kas trisdešimt. Mazai, Kamazai, šienovežiai, pienovežiai. Panevėžy atsiduriam pusę trijų nakties ir tik tada paaiškėja, jog nė vienas nežinome tų merginų adreso ar telefono. Prisimename, jog „kažkur ten“, be to, jų balkonas buvęs labiausiai prišiukšlintas visame mikrorajone. Ilgai klaidžiojam ir pagal minėtus požymius randam! Pobūvis baigtas, tara tuščia, tačiau merginos šypsosi, o šaldytuve du buteliai alaus! Anais laikais to pakakdavę.

   Galėdavę nė to alaus nebūti, kaip Vidurinėje Azijoje, po kurią su Julium dvi savaites važinėjome superkomfortabiliu traukiniu „Komsomolec Uzbekistana“. Skaitėme eiles nuo karščio pastėrusioms medvilnės rinkėjoms ir krėtėme savo šposus. Traukiniu su mumis važiavo įvairiataučiai artistai, menininkai, šokėjai ir net mokyklinė agitbrigada iš Taškento. Su visais draugavome ir iš visų nepiktai šaipėmės. Labiausiai mums patiko tokia Mapura. Sykį kažkur radę medinę dėžę su geležinkeliečių įrankiais, vakare paslapčia įkėlėme ją Mapurai į lovą. Grįžta ši nusipraususi, liuokt į lovą ir... Vaikinai, įlenda į mūsų kupė Mapuros galva, o kas ten? Ten, sakom, mūsų tikrieji lietuviški įrankiai. Mes juos gaminame ir jais didžiuojamės, specialiai tau atvežėm. Na, aš gal kokius tris ir paimsiu, labai pagarbiai sako Mapura, bet visų tai man tikrai nereikia.

   Mapura dar ilgai mums rašydavo laiškus, besibaigiančius raginimais prichodite ko mnie v Taškent, o iš jos Taškento tąkart nelengvai išvykom. Prieš važiuodami į oro uostą patikrinome bilietus ir supratome suklydę: lėktuvas dar po paros. Viešbutis užsakytas, tačiau mums likęs vienas rublis. Tada paskambinau vieninteliam uzbekui, kurio telefoną turėjau – žymiam kinorežisieriui vardu Nazymas. Prabangių Taškento vilų rajone palikau Kelerą už tvoros ir nuėjau pas kinorežisierių, tuo metu valgiusį plovą su fazanu. Pavalgiau, pasiskolinau dvidešimt penkis rublius ir su Juliumi išsyk taksi nuvažiavome į kažkokią terasą gerti šampano. Kitą dieną abu jau oro uoste. Neliotnaja pogoda dar parai, o mums likęs vienas rublis. Tada, lyg pagal scenarijų, horizonte pasirodo demobilizuotas lietuvis, grįžtantis iš Afganistano pilnom kišenėm pinigų. Ir neliotnaja tampa poliotnaja.

   Nuotraukose, darytose mūsų trijų vakaro (1987 gruodžio 14 d.) programėlei, mes visi stengiamės būti rimti, solidūs, lyg iš „Raštų“ priešlapių. Nors ir keista, neretai tokie ir būdavom, stengėmės ugdyti savyje kūrėjo orumą, kas, kad tik būsimo. Mūsų diskusijos tikrai nebuvo skirtos „dailiausiai postringaujančiam“ išrinkti. Kalbėjome apie tai, kas mums itin rūpėjo, o eiles skaitėme, lyg nieko svarbiau jau nebūtų. Ilgiausiai skaitydavo, aišku, Marčėnas, bet jis daugiausiai ir rašė.

   Pokštai, juokai bei nuotykiai patys mus susirasdavo, nė kiek ne rečiau nei kokį d‘Artanjaną. Neypatingai brandūs, žinoma, kaip ir tuometiniai mes. Tikimės, Jūsų atlaidumo, tad leidžiame sau pasiūlyti dar vieną neitin rimtą pasakojimą iš serijos „o kai aš su Keleru...“. Kokiais aštuoniasdešimt šeštaisiais-septintaisiais.

   Sėdėjome „Mėtoje“. Viską jau ištuštinom ir kišenėj nebeliko nė to rublio. Jau ruošėmės eiti, kai staiga prie mūsų stalelio buvo pasodinta rusakalbė mergina, kuri užsisakė šimtą degtinės. Mes su Keleru susižvalgėm, atsisėdom atgal ir užsisakėm butelį šampano (dabar pastebiu, kiek daug miniu to šampano, keista). Susipažinom, įpylėm merginai. Pabaigus šampaną, ji supratingai sumokėjo, o mes pakvietėm ją kur nors. Beeidami sugalvojome ir kur, tarkim, pas jauną poetą G.R. Užėjome, poetas parodė mums skaidrių. Vėliau Keleras ėmė minkštasuoly niurkyti murkiančią merginą, o mes su poetu palindom po stalu pažiūrėti iš po staltiesės. Poetas ne tik užgesino šviesą, bet ir skaitiklius koridoriuj išsuko, kad žmona staiga įėjusi neuždegtų. Bet ši įėjo. Ir sukėlė tokį tamsumos dar sustiprintą triukšmą, kad teko išlįsti iš po stalo ir su visa kompanija važiuoti pas kažkokią neva draugę į miegamuosius Vilniaus rajonus. Mergina nupirko dar gėrimų, tačiau gana greitai užsimanė namo, nors kur tai yra ir neprisiminė. Tuomet mes su Julium ir išmetėm jos basutes iš dvylikto aukšto.

   Todėl ir žinau, kada pirmąsyk išgirdau terminą labusy prokliatyje, skambėjo labai komiškai. Ką gi, einame ieškoti basučių. Randame, tačiau nepaaiškinama jėga liepia jas užmesti atgal į dvyliktą aukštą. Užmetame, ne į dvyliktą, gal į šeštą ar septintą. Antra nakties. Skambiname į šešto ar septinto duris. Atsako, bet neatidaro. Ilgai aiškiname, jog į jų balkoną netyčia nukrito mūsų basutės, gal būtų malonūs grąžinti. Atsako, jog jie apskritai balkono neturintys. Ieškome toliau, kol randame ir mūsų dama iškeliauja namo ant kulniukų. Esu labai naivus, tad užrašau jai (ne, ne ant kulniukų) savo vardą, pavardę ir telefono numerį, žadėdamas grąžinti išleistus pinigus. Tik ji nepaskambina. Niekada.

   Vėliau Julius išvažiuoja į Čikagą, aš į Hamburgą, o Aidas toliau grimzta į melodingą savo ankstyvųjų devyniasdešimtųjų nirvaną. Kartais pasigirsta kokie atskambiai, su Aidu pakaitom rašom literatūrines mozaikas į Litmenį, ten jis ir pareiškia, jog iš mano poezijos kyšo plastmasinė špaga.

   Dieve, kaip labai dabar esu jos pasiilgęs.

 

   Tai tiek, meldžiamoji. Tikiuosi, nebūsiu pernelyg Jus išvarginęs. Kuo geriausi mano linkėjimai poniai de Grignan.   K.
 

   Navakas, Kęstutis. Du lagaminai sniego: Esė. – Vilnius: Tyto alba, 2008


 

   Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį?

 

   Pramerkiu akis nuo keisto aido – kažkas vyksta mano kambary šį vakarą, kažkas, apie ką nebuvau įspėtas, pats nenujaučiau, o nenujausti dalykai visada pavojingi. Kambarys aidi lyg žiūrovų salė, lyg žiūrovai būtų išėję dar filmui nesibaigus. Tačiau kur filmas, kur jo happy end‘as, kur baigiamieji titrai iš kurių galėčiau ką nors suprasti? Suprasti norisi, nes Europos kultūroje taip įprasta, be to suvokti dalykai tampa savaip jaukūs. Suvokti dalykai kaip šunys: dantis parodo tik norėdami palaižyti rankas.

   Už lango išsirikiavo lietuviškų medinių pučiamųjų oktetas, pučia savo malkas. Man tai nenuostabu, visko esu matęs, tačiau ką aš čia veikiu? Gal rašau, nes rašant įmanoma patirti įvairių vizijų, o fantazija kartais vaikšto sukdama ant piršto vien jai težinomus raktus. Bet juk nerašau, sėdžiu čia ir nerašau, nesirašo šiandien. Tai gal geriu? Jei nerašau, labai logiška būtų manyti, kad geriu. Geriant vizijos panašios kaip rašant, ypač tam, kuris geria vienas, rašo vienas, o kartais net nesupranta – geria jis čia ar rašo. Ne, regis ir negeriu, taip man irgi kartais nutinka, tiesiog žiūriu pro langą ir matau, jog lietuviški mediniai pučiamieji baigia savo partijas ir tuoj sulauksime skrabalų solo. Taukšt.

   Išsyk nubundu. Pasirodo aš Vilniuje, Rašytojų sąjungos klube, kur vos prasidėjus literatūros vakarui trumpam užsnūdau. Čia nieko baisaus, viena prancūzų prozos žvaigždė kadaise užsnūdo savo paties vakaro metu ir dar užknarkė, pats mačiau. Tuo tarpu čia prieš publiką sėdi vidutinio amžiaus jaunasis poetas ir tą publiką juokina. Ne savo eilėmis, eilės apskritai vienas nejuokingiausių žmonijos išradimų, o tuo, kad susivėlęs, susilamdęs ir pastebimai įkaušęs. Vieni poetai įkaušę tampa juokingi, kiti – kaip eilės, apie jas jau sakiau.

   Čia man tarsi laikas prisiminti tūlą Ch.Bukowskį, kuris blaivus į savo vakarus neidavo, arba tą faktą, kad kai kurie autoriai neišgėrę yra tokie nykūs, jog jų vakarų tikrai niekas nesiimtų rengti, dar daug ką man laikas prisiminti, tačiau šalia sėdintis kolega primygtinai kviečia į laiptinę. Turįs brendžio, kurio galiojimo laikas baigsis po septynių minučių. Ir einu aš su juo į laiptinę, ten vėsu ir rūkyti galima, o eidamas mąstau, kad kai kuriuos rašytojus kai kurių literatūros renginių metu ir tegalima aptikti laiptinėse, tualetuose ar pakampėse. Jie ten gyvena pakankamai įvairiaplanį alternatyvųjį gyvenimą ir kiek salėje tuo metu besistengtų vienas ar kitas prelegentas, jie neiškeis savo jaukaus marginalumo į galimybę visų akivaizdoje sėdėti kur nors aštuntoj eilėj su papke ant kelių.

   Vieno Rašytojų sąjungos suvažiavimo metu susitikau tualete žymų rašytoją J.E., kuris išsyk pasisakė važiuojąs namo ir dalykiškai pasiteiravo ar aš neturįs ko išgerti. Turėjau krepšy butelį „Metaksos“, kuri J.E. tiko. Užsivertęs butelį, rašytojas ilgai jo nenuleido, o aš tuomet labai stebėjausi, kiek pamenu net galvą kraipiau. Tai buvo vienas tų butelių, į kurių kaklelį įstatytas keistas plastmasinis piltuvėlis daro panašų gėrimo būdą veik neįmanomą. O čia žmogus ir tai sugeba. Grąžindamas du trečdalius mano resursų J.E. gražiai padėkojo, po to kažkaip tiesiog akyse nušvito, nuskaidrėjo ir, užuot važiavęs namo, nuėjo į salę klausytis pranešimų. Atsisėdo aštuntoj eilėj, pasidėjo papkę ant kelių.

   O mes štai su kolega jau laiptinėj. Užsirūkom, išsitraukiam nekantrųjį kolegos brendį, gurkšteliu, nusipurtau. Ir – nubundu. Pasirodo, viskas buvo sapnas, o aš sugebu sapnuoti ir nemiegodamas. Sėdžiu kažkokioj arbatinėj ir ką tik gurkštelėjau karštos ramunėlių arbatos. Poetai tokie ir yra, sėdi apsisapnavę, o ramunėlių arbata degina jų burnas.

   Prie kampinio stalelio keturi vyrai geria butelį. Jie nežino, kad pasauly nuo alkoholio kasmet miršta du milijonai žmonių, gal eiti ir pasakyti? Įdomu, ką atsakytų. Egzistuoja teorinė galimybė, jog maloniai padiskutuotume, tačiau kažkodėl aš ja tikiu irgi tik teoriškai. Praktiškai netikiu. Nes nelabai man gražūs tie vyrai, jaučiu, kad jie tikrai ne rašytojai. Rašytojai geria kitaip, be to ne kasdien, nes kartais jiems reikia rašyti. Kai rašo, jie dažniausiai negeria, nors irgi ne visi. T.Capote šešis metus rašė „Šaltakraujiškai“(„In cold blood“) ir visą tą laiką lakė martinį. Kai nuolat laki martinį, net nepastebi kaip laikas eina, todėl šeši metai nėra daug.

   J.Londonas sėsdavo gerti tik parašęs kasdienę savo normą – tūkstantį žodžių. Ilgainiui keldavosi vis anksčiau, norėdamas kuo greičiau atpyškinti savo tūkstantį žodžių ir ramia sąžine prisigerti. Citata:“sulaukęs trisdešimt septynerių Londonas metė gerti, bet po trijų metų, nepakeldamas blaivios egzistencijos, nusižudė.“ Citatos pabaiga, valtornos.

   Donaldas W.Goodwinas, parašęs knygą „Alkoholis ir rašytojas“, nurodo, kad statistiškai rašytojai nuo kepenų cirozės miršta kur kas dažniau nei kitų profesijų atstovai – šiuo atžvilgiu jie nusileidžia tik barų savininkams. Toliau autorius pastebi, kad iš septynių amerikiečių rašytojų, gavusių Nobelio premiją, keturi – Sinclairas Lewisas, Eugene‘as O‘Neillas, Williamas Faulkneris ir Ernestas Hemingway‘us – buvo pripažinti alkoholikai, o vienas – Johnas Steinbeckas – vartojo alkoholį nesaikingai.

   Mįslingi dalykai ir tiek. Mįslingiausias čia, aišku, Steinbeckas. Tai kiek jis ten gėrė, jei, peržengęs vieną ribą, ties kita sugebėjo sustoti? Gerti kaip Steinbeckas – gal toks turėtų būti šiuolaikinio bohemininko imperatyvas?

   Neįtikėtinas tas Steinbeckas, tačiau neįtikėtinas ir Tėtušis Hemas, apie kurį šaltiniai rašo štai šitaip: “iš ryto jis pusryčiaudavo arbata su džinu, paskui vis „pasistiprindamas“ absentu, viskiu ir degtine, o pagrindinis jo pietų patiekalas būdavo trys ar keturi dideli martiniai, kuriuos jis užsigerdavo penkiais ar šešiais buteliais vyno“. Tvirtindavo, jog tai padeda jam rašyti. Rašytojams apskritai padeda patys keisčiausi dalykai. Schilleris rašydavo laikydamas kojas šaltame vandenyje, Ibsenas, norėdamas nusiteikti kūrybai, plėšydavo laikraščius, o Rousseau ilgai stovėdavo saulėje be kepurės. Tad Hemingway‘aus stimuliatoriai ne tokie originalūs, originalesnis jų kiekis. Niekaip juo nepatikėčiau, tačiau mano draugė yra pasakojusi, jog sykį parsinešiau namo septynis butelius šampano ir tą patį vakarą visus išgėriau. Dėl įmanomų suvokti priežasčių mano atmintis šio fakto neužfiksavo, bet esu tikras, jog tą vakarą nieko nerašiau. Nebuvo kada.

   Dabar geriu arbatą ir stebiu kaip keturi vyrai girtuokliauja tuščiai, be motyvacijos, be noro parašyti „Senį ir jūrą“. Ko jie siekia galų gale, tie keturi vyrai, kodėl jie netapo rašytojais, argi rašytojo darbas jiems neįdomus, argi rašytojai ir geria ne kažkaip tauriau, dvasingiau? Ne, balsu sako kažkas iš kito kavinės kampo, o jau kai prasideda toksai chamizmas, nebeapsikenčiu ir išeinu. Atidarau lauko duris ir saulė blyksteli tiesiai man akysna. Trumpam užsimerkiu, žengiu pro duris, o kai atsimerkiu, matau, jog šiandien ypatingai keista diena. Viską persmelkus kažkokia saulės radiacija ir realybės lygmenys ima maišytis, keisti vienas kitą, parazituoti vienas kito sąskaita ir jau nebežinau kuris jų tikrasis. Štai, atrodė, išeinu pro kavinės duris, o iš tikrųjų įėjau į savo virtuvę, ant lentelės nešdamasis supjaustytą svogūną. Graužia akis, pasirodo, ne nuo saulės. Ką gi, ką nors pjaustydamas dažnai užsisvajoju, nors nebūtinai apie arbatines ir keturis girtuoklius.

   Štai ir bulvės jau išvirė, štai ir joms eilė gultis po peiliu. Smagu keisti daiktų prigimtį, pilkus chtoniškus bumbulus versti tauria mišraine, kurią išradingiausi taip subtiliai puošia petražolių lapeliais. Tas man smagu, kai kuriems kolegoms tai, kaip sakoma, nė motais. Jiems jau geriau išgerti. Tiesą sakant, jau iš gėrimo stiliaus gali atspėti, ar žmogui smagu gaminti mišrainę. Jei taip, žmogus ir gers meditatyviai, skanaudamas, giedrame jo žvilgsnyje tuo metu atsispindės neforsuotai intensyvus vidinis gyvenimas, norėsis prie tokio prisėsti ir ką nors aptarti. Bet ką, tiesą sakant, kokį nors banaliausią lietų.

   Tuo tarpu žmogus, kuriam valgio ruošimas yra kančia bei prievarta, ir taurelę ims tarsi peilį, stengdamasis kuo greičiau susismeigti sau į gerklę. Jo kiaura gerklė tylės, o kai prabils, pats jam įpilsi dar, kad geriau gertų nei kalbėtų. Didingame mišrainės kontekste toksai sugėrovas išsyk nublanks ir tu pereisi prie kito staliuko.

   Ar yra tokių stilistinių paralelių tarp gėrimo ir rašymo? Manytume, kad taip ir tai puiki tema daktaro disertacijai. Gal kiek perdėta tezė, jog rašytojai geria, norėdami pabėgti nuo buities. Viena vertus, buitis kartais užknisa. Tačiau tik tada, kai jos bijai, tuomet skiri jai perdaug dėmesio, nė akimirkai iš akių nepaleidi (kad tik nepriartėtų!), į kiekvieną jos judesį reaguoji trenkdamas į kampą pradėtą rašyti poemą ir išeidamas į barą kitų nuskriaustųjų ieškoti. Tokių ten tarsi yra, jų paliktų namų kampuose irgi verkia nutrenktos poemos, bet ilgiau ten pabuvus visų jūsų kolektyvinės skriaudos kritinė masė pasidaro per didelė ir veik tekinas parbėgi namo, ir pildai tuos sušiktus mokesčių kvitus, ir neši, ir moki. Bet kalbėjome apie paraleles.

   Jeigu rašytojas kavinėje geria iš peties, matai bei užuodi, jog jau nebe pirmą dieną, labai gali būti, kad greitai pasirodys didelė jo publikacija ar netgi knyga. Jis savo padarė, dabar sėdi ir iškrovinėja nebereikalingas baterijas. Toksai rašytojas yra valdomas stichijų, mėnulio fazių, įkvėpimo bei kitų ezoterinių gaivalų. Jis yra garbingas, tiesus ir patikimas. Jei norės ką nors pavaišinti, vaišins net nesiklausęs, o jei užsimanys tau duoti į snukį, tai vargiai spėsi pasilenkti.

   Jeigu rašytojas geria ramiai, stengdamasis neviršyti kažkokios mistinės normos, jei prieš jį stovi ne tik butelis, bet ir maistas bei servetėlės, toksai rašytojas dar tik apmąsto būsimus siužetus, kurių jam ir trūksta iki knygos ar publikacijos. Jis racionalus, susivaldantis, susilaikantis (neretai ir nuo pačios kūrybos), nors, be abejo, maloniai svajingas ir labai tinka dirbti kokiu Rašytojų sąjungos sekretoriumi ir atstovauti Lietuvą tarptautiniuose festivaliuose.

   Jei rašytojas nuolat sėdi rašytojų kavinėje ir per ilgus metus išmoko prisitaikyti prie kasdien kintančių sąlygų, t.y. čia jis geria, čia jau tarsi ne, čia jis sako ilgus monologus, čia tyli kaip užsiūtas, čia kirkina merginas, čia jau jos jam pinigų skolina, toksai rašytojas veikiausiai niekad netaps Poezijos pavasario laureatu. Kai įpranti prie visko prisitaikyti, pats tampi kažkokiu vos atskiriamu fonu ir gyvenimas tave nešas lyg troleibusas, kurio tarpinės stotelės nepritaikytos tau išlipti. Kartais kažką rašai, bet labai kukliai, po to kukliai spausdini, kukliai žvelgdamas į skaitytoją iš nuotraukos, lyg į pasienietį iš paso.

   Štai kiek visko prigalvojau, kol supjausčiau savo bulves. Galvočiau ir toliau, tačiau va išvirė ir morkos. Laikas nusunkti, kišti po peiliu, o čia puodo dangtis tik plest ant grindų. Taip suspigo, kad nubudau tą pačią sekundę.

   Pasirodo, buvau užsnūdęs „virš neįprasto ir keisto mokslo knygos užmirštos“. Šalia lapas popieriaus, ant kurio parašiau:  While I nodded, nearly napping, suddenly there came a tapping, As of some one gently rapping, rapping at my chamber door. Ir taip toliau, ir kažkodėl angliškai. Viešpatie, aš Edgaras Poe! Niekad nepatikėčiau. Bandau dairytis, ieškoti savo situacijos pliusų bei minusų. Viena vertus – gerai, tuoj parašysiu „Varną“ ir pasaulis amžinai mane cituos, kita vertus – blogai. Gersiu taip, kad niekas to gėrimo nesugebės adekvačiai aprašyti. Tokia svarbi mano gyvenimo dalis liks neįveikiama išbalusiems biografams. Labai blogai.

   Dairausi toliau ir pastebiu ant stalo du lipdukus su „Sąjūdžio“ simbolika. Ačiū Dievui! Ne už „Sąjūdį“, už tai, kad aš ne Edgaras Poe, tik jo vertėjas, o dabar graži devyniasdešimt pirmųjų vasara. Baigiantis vasarai baigsiu ir „Varno“ vertimą, dar po poros mėnesių šiame kambaryje nakvos tokia Alina. Iš ryto išsigandusi atbėgs pas mane ir papasakos, jog pro atvirą langą įskrido varnas (tikrasis, ne mažesnis sutrauka), perėjo per rašomąjį stalą, išskrido į gatvę ir ten „kažkoks žmogus jį nusivijo“. Tai ten turbūt ir buvo Edgaras Poe, alkoholio garų trumpam mesteltas pas mus. Logiška būtų laukti įkandin nukėblinančio E.T.A.Hoffmanno, jei būčiau G.Bachelardas, tikrai palaukčiau.

   Štai kaip pastarasis rašė apie archetipinį dviejų žinomų girtuoklių skirtingumą:“Abiems jų viršžmogišką, nežmogišką užduotį atlikti padėjo alkoholio galia. Vis dėlto Hoffmanno alkoholizmas gerokai skiriasi nuo Edgaro Poe alkoholizmo. Hoffmanno alkoholis liepsnoja, pažymėtas kokybiniu ugnies visiško vyriškumo ženklu. Edgaro Poe alkoholis skandina, teikia užmarštį ir mirtį, pažymėtas kiekybės, visiško vandens moteriškumo ženklu.“

   Hoffmannas nelaukė, kol jo alkoholizmą aprašys biografai, savo dienoraščius pripaišė mažų taurelių, kurios tiesiogiai jas pačias ir reiškė. Nežinau, ar mūsų rašytojų dienoraščiuose rastume kažką panašaus į „savaitę gėriau, todėl nerašiau“, veikiausiai jie čia kukliai patylės. Drąsiausias gal parašys kaip koks bėgikas: „buvau išėjęs į trasą, vos įveikiau“. Susipraskite patys. Tačiau Bachelardo poliarizacija mūsuose nesunkiai rastų vietinių pavyzdžių.

   E.Poe pasekėjai dažniausiai sėslūs, nesunku juos rasti, tačiau daug sunkiau, tarkim, paimti interviu, o kartais netgi apskritai prakalbinti. Savo ateitį jie sutvarko dviem būdais: anksčiau ar vėliau numiršta arba meta gerti. Ir vienų ir kitų Lietuvoje daugybė. Labai dažnai tai talentingi ir stiprūs žmonės. Vieni savo valios pastangomis meta gerti, kiti sukaupę tą pačią valią geria iki lemtingos akimirkos. Kartais tai reikalauja ne tik valios, bet ir didžiulio pasiryžimo. Lyg lipant į Everestą.

   Hofmaniečiai tuo tarpu mėgsta keisti dislokacijos vietas, gėrimus bei kompanijas, netgi stilius bei žanrus. Literatūros prigimtis žaidybinė, o lietuvis pernelyg kuklus, kad visų akivaizdoje nei iš šio nei iš to pradėtų žaisti (išskyrus krepšinį bei teleloto). Reikalingas tam tikras svaigulys, pirmasis postūmis, pirmas šuolis per šokdynę. Tiesa, šis svaigulys nebūtinai turi išlipti iš atkimšto butelio, jis gali būti įtakotas pačių įvairiausių dalykų – nuo saulėlydžio stebėjimo iki šuolių prisirišus guma nuo televizijos bokšto – tačiau mūsų straipsnio objektas, visgi, šnapsas. Ne kaip tikslas, kaip priemonė, net gana specifinė priemonė. Anot to paties G.Bachelardo,“klystama įsivaizduojant, jog alkoholis paprasčiausiai skatina dvasios galias. Jis, taip tariant, įsikūnija pastangose išsisakyti. Visai akivaizdu, kad alkoholis yra kalbos veiksnys, turtina žodyną ir išlaisvina sintaksę.“

   Hoffmanno pasekėjams jis išlaisvina ir gyvenimo bei poelgių sintaksę, tad pabendravę su taure pastarieji paprastai visada turi ką papasakoti. Sykį su grupe bohemos entuziastų trečią nakties atsidūrėme Antakalnio kapinėse. Prisimenu, netyčia sekundei atsirėmiau ranka į vieną kapą. Lyg į akis pažiūrėjau į užrašą ant kapo: Paulius Širvys. Vienas neįveikusių Everesto. Lygiai taip ten galėtų būti parašyta „Edgar Allan Poe“, „Venedikt Jerofeev“, „Juris Kunnos“ ar „Pentti Saarikoski“. Aš stovėjau dar šiapus akmens, tačiau visi tie žmonės buvo mano paties galimybė.

   Kai apninka tokios mintys, sunku išsėdėti už stalo. Mielai nubusčiau ir iš šio sapno į sekantį, tačiau taip sapnuoti sugebėdavo tiktai Borgesas, jį kartoti būtų pretenzinga. Tad tiesiog atsistoju, užsimerkiu ir žengiu pro namų duris, jos dažnai man atsiveria vis į kitą erdvę. Kiek paėjęs atsimerkiu ir regiu, jog atsidūriau vidury dykumos. Įprastas peizažas: smėlis, kojotų kaulai, troškulys. Norisi į kavinę, o kavinės nėra. Tiksliau yra, ne viena, tačiau visos bevertės, skendinčios savo betiksliame laikinume.

   Kažkodėl Kaune nėra rašytojų kavinių. Žinoma, kadaise jų irgi tarsi nebuvo, tačiau rašytojai vienoje kitoje pasisvečiuoti mėgdavę. Vėliau jos užsidarė, pasikeitė ar virto sijonų parduotuvėm, tad visi Kauno rašytojai priversti gerti buitiškai, kolegų virtuvėse. Labai keista, tačiau nebelikus kavinių, nebedebiutuoja nė vienas vertas dėmesio Kauno rašytojas. Net patys jauniausi debiutavo dar tada, kai tų kavinių buvo. Suprantu, kad čia bandau pūsti šiaudu kažkokius burbulus, tačiau faktai būtent tokie. Kaune sunku net rašyti apie kavines, jose įkurdinti, tarkim, savo romano herojus. Kol romanas išeis, kavinės gal bus užsidariusios, virtusios sijonų parduotuvėm ir savo herojų kelius gausi aiškinti išnašose. Išnašos kaip atminties forma siutinte siutina kiekvieną dorą alkoholiką.

   Tebus pasakyta kartą ir visiems laikams: rašytojui kavinės reikia! Ten turėtų dirbti kokia palaikė, bet nesupuvus panelė už baro, ant sienų kabėti neįpareigojantis menas, būti laikraščių, sriubos, kiaušinienės ir tamsių pastalių kuriose būtų galima įsipilti iš atsinešto butelio. Įstaigų ponios ten neitų, nes rašytojai į jas žiūrėtų kaip į žlugusio pasaulio įkaites: su elegantišku gailesčiu. Kur Kaune tokia kavinė? Jei kur yra, kodėl aš vidury dykumos?

   Pamenu, kaip prieš dvidešimtį metų su poetu G.Patacku pirmą sykį gyvenime važiavau į Rašytojų sąjungos kavinę Vilniuje. Buvo šviesi diena ir saulės skutai krito ant stalų pro langų grotas. Prie vieno stalo gėrė dabartinis Rašytojų sąjungos pirmininkas J.Liniauskas. Taip gražiai gėrė, nepamiršdamas aptarti paskutinių publikacijų bei sužėrėti kalambūrais, kad aš tada pasakiau sau: ateis laikas ir aš taip gražiai gersiu. Sėdėsiu čia, aptarinėsiu publikacijas ir gersiu. Taip gražiai gražiai, kaip pati gamta. Ir ką tas laikas? Gana greit ir atėjo.

   Rašytojo prigimtis dvilypė. Viena vertus, jam reikalinga vienatvė, vienatvėje jis pajunta pasaulį ir jį fiksuoja. Kita vertus, jis tos vienatvės bijo arba ištveria tik subalansuotomis porcijomis. Kartais rašai sau kokį ilgesnį tekstą, išgyveni kelių dienų ar savaičių izoliaciją, per kurią tavyje vyksta sunkiai įmanomi nupasakoti procesai, visas išsiderini ir pastėrusiomis akimis eini į rašytojų kavinę įsitikinti, kad ne tu vienas toks durnas. Kolegos junta tavo vibracijas, palieka užstalėj vibruojantį, nueina prie baro, atneša. Iš karto ramiau.

   Diletantai teigia, jog alkoholis naikina smegenis. Dažniausiai teigia kiek isteriškai, be to prastu stiliumi. Ką gi, profesionalai žino, kad žmogus išnaudoja tik mažą dalį savo smegenų. Štai tą likusią tegu alkoholis ir ėda. Yra, beje, paskaičiuota, kaip teoriškai būtų įmanoma sunaikinti savo smegenis visiškai. Jei norite, jog sulaukus septyniasdešimtmečio Jūsų smegenys būtų sunaikintos, turite, nuo pat aštuonioliktojo gimtadienio kasdien išgerti po trisdešimt aštuonis butelius degtinės.

   Tuo tarpu Nickas Brownlee‘is, parašęs knygą „Alkoholis“, ją baigia štai šitaip: “Verta atminti, kad iš milijardų žmonių, kurie šįvakar vartos alkoholį, tik labai nedidelė dalis turės dėl jo problemų. Alkoholis atskleidžia įgimtas savybes, kurios paprastai būna užgniaužtos slopinimo mechanizmų. 95-iais atvejais iš 100-to šios savybės – tai sąmojingumas, išmintingumas, užuojauta, draugiškumas ir meilė. Šiame pilkame ir nuobodžiame pasaulyje už jas tikrai verta pakelti taurę.“

   Tiesą sakant, skamba gal pernelyg patetiškai. Gatvės pilnos girtų debilų, matyt priklausančių tiems 5-kiems atvejams iš šimto, o ir tai jau yra per daug. Tačiau debilas visur debilas, o girtų debilų veikla dažniausiai brutali, tačiau lokali. Tuo tarpu blaivūs debilai neretai sugeba užimti aukštus postus ir jų darbai lemia daugybės žmonių gyvenimą. Vien dėl jų veiklos rašytojas mūsuose dažniausiai asocialus ir nepilietiškas.

   Kai nerandi kavinės, visokios mintys lenda į galvą. Tačiau man tai kas, sėdžiu sau vidury dykumos ir stebiu kaip du grifai suka ratus virš artimiausio kaktuso. Ramiai guluosi po juo ir užmiegu.

   Atsibundu seminare „Šiaurės vasara“, scenoje, beskaitydamas šį tekstą. Publika žiūri į mane apvaliomis akimis, lyg užančiuose turėtų po lietuvišką medinį pučiamąjį, o aš pastebiu, kad pranešimas jau besibaigiąs. Geras ženklas, publikai dar net nespėjus užgroti birbynėm, aš jį baigsiu skaityti ir galėsiu eiti išgerti. Neilgai trukus atsiskleis mano „sąmojingumas, išmintingumas, užuojauta, draugiškumas ir meilė“. Tada ir publika ateis arčiau, prisės ir, tikėtina, šypsosis. Jei jos akys vis dar bus apvalios, paprašysiu kiek nuleisti blakstienas. Kad nebūtų taip šviesu.

 

   Navakas, Kęstutis. Du lagaminai sniego: Esė. – Vilnius: Tyto alba, 2008