Užvertus knygą, dar ilgai neapleidžia nuojauta, kad sugrįžai į visai kitą pasaulį. Jie tokie skirtingi: vienas realus, pilnas kasdienybės šleikštulio bei grožio, o kitas išgalvotas, knyginis, erzacinis, kupinas žodžių žaismės bei gramatinės ekvilibristikos. Pažiūrėkime, kas gi gyvena tame pasaulyje?
Pirmiausia, žinoma, pats autorius - tas, KURIS RAŠO. Dažniausiai jis sėdi už stalo savo kambarėlyje, nukrautame knygomis, varto jas, skaito laiškus, klausosi miesto garsų, žvelgia pro langą ir, be abejonės, rašo rašo rašo. Visa jį supanti aplinka, miestas - tai tik jo sąmonę pasiekiančios gramatinės formos ir literatūriniai vaizdiniai. Čia nėra daiktų, tik daiktavardžiai, gyvenimas - tik tekstas, sakinys su keliais veiksmažodžiais, kurio pabaigoje dedamas taškas. Tai tikra popierinė karalystė.
(Darius Pocevičius)
smėlio laikrodis
(Prisiminimas apie tuos, kurie gyveno veltui)
(neprašyk manęs kalbėti apie smėlį) mes
rinkome kriaukles ieškodami tuštumos
mes dėžes atidarėm
: iš nieko ir iš nieko
iš nebaroko negotikos
iš vėjo ir vėjo (pilno aitvarų bei
liūdnumo) turėjome rinktis
iš properšų ir properšų (neprašyki manęs!)
ar žinai kad štai šitas gyvenimas – tavo?
(žiūrėki mirusius neša į žydo namus
ar jauti kaip sekundė tave sutaupo? bet
kur save dėsi) mes
gėrėm žodynų degtinę ir pagirios
būdavo sunkios kol
skyrė mums tylą
kol vedės mus vieną iš kito
(į atmintį medžių) kol stiklo narve
paskutinė smiltelė pakibo
Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.
dulkės
violetinės dulkės praradę
savo vandenį krinta: jau greitai
bokštai apvirs pakeleivėj upėj: greitai
tuščios liks mūsų kabyklos laikrodžiai
nebesaugos mūs valandų (kaip
godžiai dalijasi mus keliai! greitai
net jų nebeliks) blyški žolė
atsirinks mūsų pėdsakus: iš daugelio
iš visų netvarių milijardų
guobos ir topoliai! susiliejantys mums virš galvų
su jumis noriu kalbėtis: jums apsakau
visą tuščią fajansą (pieštukų drožles
adresus ant vokų) užuolaidas
nesulaukiančias įprasto mosto ir
viršum kiekvieno žodžio visų
laiškų kreipinių violetinės dulkės praradę
pusiausvyrą krinta
skelbdamos mus jau išėjus
Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.
bendrakeleiviai
išsižudė mano draugai (nebuvo žydras
jųjų žvilgsnių sniegas) o rausvoji vakaro spalva
nebrisk į jūrą!
jie sulaikė gyvybe kaip plaučiuos sulaikomas
oras (lyg sapnuojant jiems kojos nuo žemės atplyšo)
ir krito karstai iš viršaus: begalinėsna menėsna
kaip anksti jie subrendo tai mirčiai!
tuštieji plieno žiedai pražydo jų kraujy – bet! tie
kurių kūnai dar šičia (kur praeina gatve lyg
iššaudytos apkabos) rodos
mirtis jau stebėjo jų vystyklus (kadaise
augom kartu ir tikėjau kad mums
auga Bergas bei Mozartas): kas gi
aplankė puikiąsias jų valandas?
kas gi jų valandų jiems nepaliko?
rodos taip nesunku (tiktai lėk
pakeliui su liaunais sopranais) net nepajutau
kada gi jie atitrūko:
(mano rankos jų rankų pilnos) aš
sklidinas jų mirčių – todėl išleiski iš akių mane
o pakeleive - - -
Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.
litanija
ei!!!!!!!
duok man alaus tu su
degančiu žibalu ant galvos tu
kurio plaukai kaip sudrėkę karčios nuorūkos
duok tu kursai slepiesi už
gudražlibiškų kolonėlių laikrašty duok
sakau alaus nes atidarysiu spintos duris
ten guli mūsų megztiniai ir
žiema iš karto ateis ir užsnigs tavo
plaštakas ant palangės duok
man alaus tu su prakeiktais
kamščiais ausyse netempk
manęs į Auerbacho rūsį pas
Goethę skardžia pfenigio gerkle duok
alaus ir mes išspręsim visą sąsiuvinį
nugeltusių klausimų aš sakysiu
taip arba ne o tu duok man alaus
ir paukščiai suks raktelius nugarose švilpaus
svetimais kakliukais aš išvirkščioji
vėjo pusė duok alaus tu
numazgotas pagoni tego jo spalva
tarsi dalgis kerta stiklines aš
nevertas tavo buvimo šioj žemėj aš jau
seniai anapus aludės durų duok to
alaus paskandinsiu savo dvišaką
liežuvį ir jis lyg ofelija tols nuo tavęs
tarp lelijų ir tarp kresnų nasturtų
Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.
plunksnos ir pelenai
kas įrodytų jog esi? tavo laiškuos
delnu praskyręs sakinius terandu keletą
ore pakibusių plunksnų
tavo nuotraukose spalvoti kontūrai
kuriuos jau kadais išaugai
nesuvokiamai šneka žmonės tavo
mieste: jei buvo tokia kalba –
seniai išbluko apsemtų bibliotekų tomuos
susimaišė priebalsiai / žodžiai
tapo tylesni už daiktus
teberegiu žmones kuriuose nieko
neparašyta: už jų ne paslaptis
tiktai keletas ore pakibusių plunksnų
tavęs juose neradau: neatsispindėjai
nei vienoje jų nuodėmėj nei viena burna
tavęs netylėjo
: kas man tave pamatytų? kas pasiųstų tavęsp
virtines debesyne sudegančių ančių
plunksnas ir pelenus::: tik man miegant
stovi galvūgaly kraujo raudonumo akiniais
badai pirštu į mano pasenusius
klaidingus sapnus
Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.
* * *
/////// jau
nebeišleisiu tavęs iš savo palėpės
kassyk tave apstoja minia: degina
drabužius mažais pailgais degtukais
siunčia parnešti nepasako ko
ji vartoja tave ji traiško
sakinius ant mielų tavo lūpų
jau niekad nebeišeisi – už stiklo
prikarpyta dienos iš jos skiaučių
klijuosimės naują naktį
nuodais! saldžiaisiais!
jie laša iš kiekvienos į mus
besileidžiančios sekundės
tie žmonės! jie išgertų
tave iš visų indų jie turi
po keturias burnas
štai šešėlis šuliny nurodo
mums slėptuvę – ji taip giliai
į ją krisim klapsint mėnulio fazėms
duždamas girdėsiu tave sudūžtant
nutilai? kažkas mus vėl suklijuos
nuodais! saldžiaisiais
Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.
* * *
gyva gamta ir toks negyvas kelias
juo einantys trumpam jį atgaivina
jie tolsta ten kur trys dangaus bangelės
kaip aktoriai ekranuos žaidžia kiną
kažką jos rodo ko žinau nebūna
ko niekas niekad niekur nepatyrė
iš lėto sunkias – lyg mirtis – į kūną
negyvas kelias: juo praėję mirė
sakai: nemiršta? tik pranyksta akiai
pūkeliai pienių nešasi jų sielas
šalin kur vaikšto nimfos vienaragiai
tavų svajų žvėrynuos mano mielas
galbūt yra ir gal tetrūksta taško
kad viskas taip ir būtų vieną sykį
kai žvakių dagtys trakšteli virš vaško
sakai: mes esam? Dieve! nesakyki
gyva gamta gražus ruduo ir purvas
bei viskas kas užuomazgoj sudyla
lietaus neturtas plauna mūsų burnas
mes nešamės jose po talpią tylą
Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.
naktis
kažkas užrišo mus maiše
ir nieks iš mūsų neištrūko
štai virtus priebalse šaižia
ugnis išeina iš degtuko
ji plazda žvakių plaukuose
ir veidrodžiuos padvigubėja
ir mes galvojam dar esą
tačiau atrodome išėję
nes pernelyg ilgai tamsu
kažkas mus užvertė kaip knygą
ir balso stygose balsų
nėra nelyg prieš ilgą ligą
štai medžiai sagstosi žieves
ir jų laja galanda lietų
kad jis nukritęs į gatves
ilgai žvilgėdamas gulėtų
Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.
peizažas be figūrų
malkos brandinę ugnį
slyvom užspringęs sodas
kalbos kalbas teugdę
Konradas Valenrodas
medžiai telpą į gamtą
žodžiai atplėšę tylą
šildyki lizdui gandrą
upę įverk į tiltą
uogų saldumo knygos
eiki medaus atversti
puslapiai tartum stygos
_ _ _ peršti
gatvės kažkur į šalį
šešios devynios jūros
dalgiai šienavę žaltį
kirsti gebą figūros
šimtas taškų ir vienas
tavo tikrasis taškas
piršto primygtos vietos
kas aš kas aš kas aš kas
Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.
mėnesiena
suskils tavo valandos aštrios minutės briaunas
galąs tau į riešą ir Dievas bus vienas trise
ir medžiai į vakarą lapą po lapo sumes
juodi bei pabodę lyg purvas tau panagėse
kaip žvilgančios žuvys pakliuvę tinklainėn akių
stalai ims blaškytis ir taurės jų pieną išlies
duris atidaręs palauk ubagų ar vagių
ir jie gal ateis pasėdės tačiau nieko nelies
nes šiąnakt atrodo kad nieko neliko name
jau viską išmėtei ir niekad nebesupirkai
juk tu nebe tas ir šią naktį tu trys viename:
tava tuštuma tavo valandos ir ubagai
kažkur atminty dar sublyksi kažkas ką matei
lenkiesi ties tuo lyg ties aukso maža skrynuke
bandai atrakinti ir sunkūs mėnulio skutai
nukritę į miestą kūrena jį tavo lange
Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.
* * *
taurūs erzacai eilės
laikrodis ties riba
kam tau dailiausios dailės
arba
kam tų gražių paviršių
negi tik jų užteks
kas tau raides nuo pirštų
pridegs
štai dar kažkas gyvena
kitapus tam name
liaukimės žaidę meną
eime
ten jau visi už stalo
siunčia kažką ratu
kas jų dienas sudaro?
ne tu
juos tu ir vėl pamiršęs
tau jų dienų mažai
tu sau žaidi paviršiais –
rašai
Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.