Užvertus knygą, dar ilgai neapleidžia nuojauta, kad sugrįžai į visai kitą pasaulį. Jie tokie skirtingi: vienas realus, pilnas kasdienybės šleikštulio bei grožio, o kitas išgalvotas, knyginis, erzacinis, kupinas žodžių žaismės bei gramatinės ekvilibristikos. Pažiūrėkime, kas gi gyvena tame pasaulyje?

       Pirmiausia, žinoma, pats autorius - tas, KURIS RAŠO. Dažniausiai jis sėdi už stalo savo kambarėlyje, nukrautame knygomis, varto jas, skaito laiškus, klausosi miesto garsų, žvelgia pro langą ir, be abejonės, rašo rašo rašo. Visa jį supanti aplinka, miestas - tai tik jo sąmonę pasiekiančios gramatinės formos ir literatūriniai vaizdiniai. Čia nėra daiktų, tik daiktavardžiai, gyvenimas - tik tekstas, sakinys su keliais veiksmažodžiais, kurio pabaigoje dedamas taškas. Tai tikra popierinė karalystė.

                                                                                                                           (Darius Pocevičius)

smėlio laikrodis
(Prisiminimas apie tuos, kurie gyveno veltui)

(neprašyk manęs kalbėti apie smėlį) mes
rinkome kriaukles ieškodami tuštumos
mes dėžes atidarėm

: iš nieko ir iš nieko
iš nebaroko negotikos

iš vėjo ir vėjo (pilno aitvarų bei
liūdnumo) turėjome rinktis
iš properšų ir properšų (neprašyki manęs!)

ar žinai kad štai šitas gyvenimas – tavo?

(žiūrėki mirusius neša į žydo namus
ar jauti kaip sekundė tave sutaupo? bet
kur save dėsi) mes

gėrėm žodynų degtinę ir pagirios
būdavo sunkios kol
skyrė mums tylą

kol vedės mus vieną iš kito

(į atmintį medžių) kol stiklo narve
paskutinė smiltelė pakibo

Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.




dulkės

violetinės dulkės praradę
savo vandenį krinta: jau greitai
bokštai apvirs pakeleivėj upėj: greitai
tuščios liks mūsų kabyklos laikrodžiai
nebesaugos mūs valandų (kaip

godžiai dalijasi mus keliai! greitai
net jų nebeliks) blyški žolė
atsirinks mūsų pėdsakus: iš daugelio
iš visų netvarių milijardų

guobos ir topoliai! susiliejantys mums virš galvų
su jumis noriu kalbėtis: jums apsakau
visą tuščią fajansą (pieštukų drožles
adresus ant vokų) užuolaidas
nesulaukiančias įprasto mosto ir

viršum kiekvieno žodžio visų
laiškų kreipinių violetinės dulkės praradę
pusiausvyrą krinta

skelbdamos mus jau išėjus

Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.




bendrakeleiviai

išsižudė mano draugai (nebuvo žydras
jųjų žvilgsnių sniegas) o rausvoji vakaro spalva
nebrisk į jūrą!

jie sulaikė gyvybe kaip plaučiuos sulaikomas
oras (lyg sapnuojant jiems kojos nuo žemės atplyšo)
ir krito karstai iš viršaus: begalinėsna menėsna

kaip anksti jie subrendo tai mirčiai!

tuštieji plieno žiedai pražydo jų kraujy – bet! tie
kurių kūnai dar šičia (kur praeina gatve lyg
iššaudytos apkabos) rodos

mirtis jau stebėjo jų vystyklus (kadaise

augom kartu ir tikėjau kad mums
auga Bergas bei Mozartas): kas gi
aplankė puikiąsias jų valandas?

kas gi jų valandų jiems nepaliko?

rodos taip nesunku (tiktai lėk
pakeliui su liaunais sopranais) net nepajutau
kada gi jie atitrūko:

(mano rankos jų rankų pilnos) aš
sklidinas jų mirčių – todėl išleiski iš akių mane
o pakeleive - - -

Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.




litanija

ei!!!!!!!
duok man alaus tu su
degančiu žibalu ant galvos tu
kurio plaukai kaip sudrėkę karčios nuorūkos
duok tu kursai slepiesi už
gudražlibiškų kolonėlių laikrašty duok
sakau alaus nes atidarysiu spintos duris
ten guli mūsų megztiniai ir
žiema iš karto ateis ir užsnigs tavo
plaštakas ant palangės duok
man alaus tu su prakeiktais
kamščiais ausyse netempk
manęs į Auerbacho rūsį pas
Goethę skardžia pfenigio gerkle duok
alaus ir mes išspręsim visą sąsiuvinį
nugeltusių klausimų aš sakysiu
taip arba ne o tu duok man alaus
ir paukščiai suks raktelius nugarose švilpaus
svetimais kakliukais aš išvirkščioji
vėjo pusė duok alaus tu
numazgotas pagoni tego jo spalva
tarsi dalgis kerta stiklines aš
nevertas tavo buvimo šioj žemėj aš jau
seniai anapus aludės durų duok to
alaus paskandinsiu savo dvišaką
liežuvį ir jis lyg ofelija tols nuo tavęs
tarp lelijų ir tarp kresnų nasturtų

Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.




plunksnos ir pelenai

kas įrodytų jog esi? tavo laiškuos
delnu praskyręs sakinius terandu keletą
ore pakibusių plunksnų
tavo nuotraukose spalvoti kontūrai
kuriuos jau kadais išaugai

nesuvokiamai šneka žmonės tavo
mieste: jei buvo tokia kalba –
seniai išbluko apsemtų bibliotekų tomuos

susimaišė priebalsiai / žodžiai
tapo tylesni už daiktus

teberegiu žmones kuriuose nieko
neparašyta: už jų ne paslaptis
tiktai keletas ore pakibusių plunksnų

tavęs juose neradau: neatsispindėjai
nei vienoje jų nuodėmėj nei viena burna
tavęs netylėjo

: kas man tave pamatytų? kas pasiųstų tavęsp
virtines debesyne sudegančių ančių

plunksnas ir pelenus::: tik man miegant
stovi galvūgaly kraujo raudonumo akiniais
badai pirštu į mano pasenusius
klaidingus sapnus

Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.




* * *

/////// jau
nebeišleisiu tavęs iš savo palėpės

kassyk tave apstoja minia: degina
drabužius mažais pailgais degtukais
siunčia parnešti nepasako ko

ji vartoja tave ji traiško
sakinius ant mielų tavo lūpų

jau niekad nebeišeisi – už stiklo
prikarpyta dienos iš jos skiaučių
klijuosimės naują naktį

nuodais! saldžiaisiais!
jie laša iš kiekvienos į mus
besileidžiančios sekundės

tie žmonės! jie išgertų
tave iš visų indų jie turi
po keturias burnas

štai šešėlis šuliny nurodo
mums slėptuvę – ji taip giliai
į ją krisim klapsint mėnulio fazėms
duždamas girdėsiu tave sudūžtant

nutilai? kažkas mus vėl suklijuos
nuodais! saldžiaisiais

Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.




* * *

gyva gamta ir toks negyvas kelias
   juo einantys trumpam jį atgaivina
jie tolsta ten kur trys dangaus bangelės
   kaip aktoriai ekranuos žaidžia kiną

kažką jos rodo ko žinau nebūna
   ko niekas niekad niekur nepatyrė
iš lėto sunkias – lyg mirtis – į kūną
   negyvas kelias: juo praėję mirė

sakai: nemiršta? tik pranyksta akiai
   pūkeliai pienių nešasi jų sielas
šalin kur vaikšto nimfos vienaragiai
   tavų svajų žvėrynuos mano mielas

galbūt yra ir gal tetrūksta taško
   kad viskas taip ir būtų vieną sykį
kai žvakių dagtys trakšteli virš vaško
   sakai: mes esam? Dieve! nesakyki

gyva gamta gražus ruduo ir purvas
   bei viskas kas užuomazgoj sudyla
lietaus neturtas plauna mūsų burnas
   mes nešamės jose po talpią tylą

Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.




naktis

kažkas užrišo mus maiše
   ir nieks iš mūsų neištrūko
štai virtus priebalse šaižia
   ugnis išeina iš degtuko

ji plazda žvakių plaukuose
   ir veidrodžiuos padvigubėja
ir mes galvojam dar esą
   tačiau atrodome išėję

nes pernelyg ilgai tamsu
   kažkas mus užvertė kaip knygą
ir balso stygose balsų
   nėra nelyg prieš ilgą ligą

štai medžiai sagstosi žieves
   ir jų laja galanda lietų
kad jis nukritęs į gatves
   ilgai žvilgėdamas gulėtų

Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.




peizažas be figūrų

malkos brandinę ugnį
   slyvom užspringęs sodas
kalbos kalbas teugdę
   Konradas Valenrodas

medžiai telpą į gamtą
   žodžiai atplėšę tylą
šildyki lizdui gandrą
   upę įverk į tiltą

uogų saldumo knygos
   eiki medaus atversti
puslapiai tartum stygos
   _ _ _ peršti

gatvės kažkur į šalį
   šešios devynios jūros
dalgiai šienavę žaltį
   kirsti gebą figūros

šimtas taškų ir vienas
   tavo tikrasis taškas
piršto primygtos vietos
   kas aš kas aš kas aš kas

Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.




mėnesiena

suskils tavo valandos aštrios minutės briaunas
   galąs tau į riešą ir Dievas bus vienas trise
ir medžiai į vakarą lapą po lapo sumes
   juodi bei pabodę lyg purvas tau panagėse

kaip žvilgančios žuvys pakliuvę tinklainėn akių
   stalai ims blaškytis ir taurės jų pieną išlies
duris atidaręs palauk ubagų ar vagių
   ir jie gal ateis pasėdės tačiau nieko nelies

nes šiąnakt atrodo kad nieko neliko name
   jau viską išmėtei ir niekad nebesupirkai
juk tu nebe tas ir šią naktį tu trys viename:
   tava tuštuma tavo valandos ir ubagai

kažkur atminty dar sublyksi kažkas ką matei
   lenkiesi ties tuo lyg ties aukso maža skrynuke
bandai atrakinti ir sunkūs mėnulio skutai
   nukritę į miestą kūrena jį tavo lange

Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.




* * *

taurūs erzacai eilės
laikrodis ties riba
kam tau dailiausios dailės
arba

kam tų gražių paviršių
negi tik jų užteks
kas tau raides nuo pirštų
pridegs

štai dar kažkas gyvena
kitapus tam name
liaukimės žaidę meną
eime

ten jau visi už stalo
siunčia kažką ratu
kas jų dienas sudaro?
ne tu

juos tu ir vėl pamiršęs
tau jų dienų mažai
tu sau žaidi paviršiais –
rašai


Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.