anie ir ši diena
tiek pleventa su jais (ir gerta)
tiek delnai delnuose pulsavo! –
išsivaikšto lyg po koncerto
pasiėmę pavardes savo
jie! lemties įžūlus verpėjau
man suverpki visus kelius jų –
kur atspėti tylos nespėjau
kur turėjau daugiau iliuzijų
štai nuo saulės ligi mėnulio
kambariai – tik tušti kristalai
nors kalnų ir langų mėlynųjų
nors šokėjos manai gitarai
parašytos jau visos knygos
ir pasaulis jose apkarto
nors Paryžiaus dabar – nors Nidos! –
nors kiek nors padoresnio karsto
krantas laiko parėmęs upę
upė kranto narcizą laiko
dulka baldai kampuos pritūpę
tykiai dūsta diena nuo laiko
Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
neperskaitytos knygos
Neperskaitytos knygos traukia mane iš mano ramybės, tveria kelius nugarėlėm, šuorais krinta į plaukus įšilę jų šriftai.
Neperskaitytos knygos ginčijasi pažindamos mane tik iš rankų, nepažiūrėjusios į akis, švilpdamos leidžiamais pro pirštus šimtais puslapių.
Neperskaitytos knygos sienomis stryksi į viršų, randa gulyklas dulkėse – šalti kambarių stalaktitai.
Neperskaitytos knygos stabteli šalia mano karsto.
Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
angelas
Sykį, turgaus dieną, eidamas pro griežiančius prekystalius, pastebėjau Barborą Radvilaitę kapo šaltumo insignijom stovinčią tarp prekeivių. Kartu ėję poetai nematė stovinčios dairydamiesi toliau.
Jų žvilgsnį tebelaikė turgus, ir tai buvo antras mano nustebimas.
Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
melodija
nebeišbūsiu šito buvimo
kai nuo šešėlių akys įdubę
tėve Hafizai pilki man vyno
grokite arfomis neprabudę
leiskit man leistis jūsų takeliais
leiskite skleistis kilti iš rando
Viešpatie kaip man tylumą gelia
kaip visą naktį tuštumą tranko
nuovargio liestos mano savaitės
sausos kaip drožlės traška prie kojų
pilkite vyno paikos mergaitės
savąją taurę jums paaukoju
niekas iš mūsų nenusimano
ko atėjau čia ko gi betrokštu
skelbkite garsiai nežinią mano
skelbkit nuo kalno skelbkit iš bokštų
Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
finale
šalta diena išeis iš balto buto
šalta naktis išlįs iš pastalės
garuos kava ir tas kurs neužsnūdo
ilgai tylės
prasmegs langai lyg vienišos pompėjos
praplyšusiam Vezuvijuj nakties
ir dangumi nutįs žvaigždynų pėdos
bet neartės
gulės vanduo labai žemai už lango
trys gulbės lėks bet jų nepamatys
baugus žmogus kurio nebeaplanko
net praeitis
ugnis nuslys vaškinių žvakių siūlais
vaiski aušra aklais langais nuslys
širdy paslėpęs naktį vyras gult eis
ir tyliai lis
Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
rudens rondeliai
I
žeidimus žaidžiau kadaise
kur dabar tos dienos dėjos
kaip lakiai ruduo žeidėjas
lyg žaizda atplyšo žaisti
nei vartus vardus įtaisė
taip skurdu pro juos išėjus
žeidimus žaidžiau kadaise
kur dabar tos dienos dėjos
ir iš savo vardo eisiu
raidės žvilgsnio liestos liejas
prisimerkusios alėjos
pavadinimų nepaisę
žeidimus žaidžiau kadaise
II
tyla pilna daiktų tačiau gyva
lyg tvinkčiotų anas pargriautas Vilnius
ir eikliai kiltų gyslom Lietuva
nelaukdama kol jėgos ją nutildys
lyg pro pirštus garuojanti kava
tarp medžių rūkas tąsią trasą tęsia
kol miestas ima justi savo masę
tyla pilna daiktų tačiau gyva
lyg tvinkčiotų anas pargriautas Vilnius
tačiau pro šalį skamba mintys kilnios
apšokdamos šįryt nedrąsią dvasią
senovės nagrinėtojų krūva
prisimatuoja bočius išsikasę
tyla pilna daiktų tačiau gyva
III
– Šito ryto nekantrusis šitaip sunkios tavo akys
saulei keliantis nuo žemės lig manęs nebepakyla
– Išsiruošus abejoti nealsuok į mano tylą
jei nebūtum nutylėjus jei nebūtumei pasakius
jei sudilusi nebūtum kaip aure tamsa sudyla
– Šito ryto nekantrusis šitaip sunkios tavo akys
– Jau dienos naujienų šriftai teka laikraščių latakais
skaidrūs ryto troleibusai narsto varsto tylą tyrą
mano rankos tvinksta dienai prieš akis standėja takas
– Saulei keliantis nuo žemes lig manęs nebepakyla
– Kam tau kam gi visos frazės neįmanomai aptakios
kai matai kaip medžių lankas ugnimi drėgna pražyla
dienos mūsų nebeturi nuo šakų artyn pažyra
– Šito ryto nekantrusis šitaip sunkios tavo akys
IV
kavinių vyno niekas nenumaldo
jis kris vis atlapom taurėm į žiemą
nuskurę vėjai svaidomi po vieną
kilnos lapus ieškodami asfalto
ir kortos kris naktis dalinsis dieną
stiklai vitrinos trinsis glus prie šalto
mašinų stabdžiai čirpins vieną temą
pajusim kad kaip tiltus mus išardo
kavinių vyno niekas nenumaldo
jis kris vis atlapom taurėm į žiemą
V
svečiai pašnekovai man reikia savos nakties
te ji pasilenkus tykiai turi mane –
tešliuoš užuolaidos lempos teplieks name –
visus aplenkusi tetelpa viename
kad jų pasiektų jis visą save išties
svečiai pašnekovai man reikia savos nakties
kad skleistųs priblankę raidės popieriaus ekrane
kad kiltų kaip karštas oras muzika iš kertės
ir lėkčiau trankus nelaukčiau kol priartės
kiekvienas manasis „taip“ susirastų „ne“ –
te ji pasilenkus tykiai turi mane
ir rinktųs tamsa ir grimztų delne dugne
ir kaupčiau jėgas klausytis nakties baigties
kaip spurda spyruoklės kaip veliasi vėliavos ties
rytojaus datom kai laikas pavirs trukme
tešliuoš užuolaidos lempos teplieks name
svečiai pašnekovai man reikia savos nakties
VI
kažkas dar tebėra toj naktyje
kažkas po ją lig šiolei tebevaikšto
kamienai čeža nuslenka laja
ir baimė susiranda savo baikštų
kryptis be kelio ką keleiviui reikštų
kiekvienas rytas praviras į ją
kažkas dar tebėra toj naktyje
kažkas po ją lig šiolei tebevaikšto
rudens kliudyta siela trokštų maišto
bet net savęs neapima – deja –
daugiau vis liepto vis mažiau apreikšto
ir apavas susvyla kelyje –
kažkas dar tebėra toj naktyje
Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
žaidimai
ištark – ir nieko! nesiliauja lyti
praskleisk pirštus – nemato tavo burto
visi ženklai seniai pasidalyti
o tau pakaks nemeilės ir neturto
užtrenk duris – pargrįžta kas nelaukta
akis nuleisk – vis tiek nebesisklaido
gimtuos namuos kur šitaip sunkiai augta
namų nelikę: kas gi juos išleido
bet sodo obelis nutrūks nuo vaisių
tau tiesis rankos link sausų drabužių
nes aš jau čia ir kai vidun įeisiu
vanduo sruvens nelyg nuo brigo burių
girta gamta parkritusi už lango
tegu tylės – ji visą naktį verkė
te mūsų rankos mūs rankas aplanko
aš tavo sargas tu manoji sargė
dabar ištark! ir kris dangus į pieną
sidabro strazdas leisis tau ant piršto
ištiesus delnus – kurmiai lips į pievą
atrast pasaulio kur maži pamiršo
nors balso trūks – lyg jį jau kas išsakė
kartok žodžius ir miestai bus iš miego
ir saulė smilks kai ges nuo žvilgsnio žvakė
kartok žodžius te jie nesako nieko
te tyliai truks erdvus žaidimų laikas
kai visos šalys mūsų tylą girdi
kai dienos aukštos ir dangus palaidas
ir pilna vėjo ir sunku numirti
Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
nepalaidoti mirusieji
išmėtė kamščius šitas tirštas ir kruvinas vynas
prilipę prie pirštų kils taures ir dainos girdėsis
gilyn kalendoriuosna leisis mūs drumstas buvimas
kai užmirštus adresus primena ilgesio dėsnis
iš kur čia nukritom tarp tų apipjaustytų medžių
kodėl gi nukritę čionai mes žieve neapaugom
gyvenom už ačiū išvargę išmirštam už ačiū
pakelkim taures tegu jos mūsų sielą išsaugo
mums rašė į metrikus duomenis mes jų nelaukėm
mums kimšo į atmintį čežantį nuomonių šieną
ir vogė mūs tylą ir keitė ją laikraščių kaugėm
ir lėkėm tolyn – šitaip išskrenda žąsys į žiemą
po sąrašus bastės mūs vietinės vėles suveltos
jas vaikė stabai sustatyti aukštai ant granito
ir skriejo mūs dienos lyg sunkios savaičių skeveldros
ir skriejo mūs metai ir krito ir krito ir krito
Paryžium ir Hamburgu brido nuspalvinti lietūs
užklydusią dulkę plauną nuo tenykščio skaistumo
mes kėlėm taures mes nematėme kur mums norėtųs
seniai jau apžlibę nuo tokio sumauto atstumo
poetai iš gotiškų knygų šypsojo pasvirę
kol juos ištirpino viduramžių erdvės beribės
mes gėrėme vyną ir jautėm jog esame mirę
ir jiems pavydėjome jų begalinės gyvybės
Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
kai lašų virbalais
kai lašų virbalais durs rugsėjis pro debesio dūmus
negražiąja puse atsigręš priartėjęs ruduo
atsidus kambariai kur kadaise uždarė po du mus
ir pernakt surūdys besinešdamas saulę vanduo
apsiverks virš galvų pasimetę medinės gegutės
nuo sausai praneštų lyg peronai tuščių valandų
pažiūrėk mes dar čia bet jau baigias mūs jėgos menkutės
greit lyg tušas išblykšim ant popieriaus lapų baltų
svetimi tvenkiniai atsivers virš įšilusio šlyno
ir prasmegs jų dugnuos klampią naktį kertą traukiniai
ir Ninevija žlugs o virš smilkstančio graikų salyno
parašiutais pakils Epikūras ir jo mokiniai
ir nukris į taures po žariją po ženklą po žarą
o žodynai suspurs pasipainioję tarp nebylių
Aleksandro kariuomenė kelsis iš ryto į karą
bet ginklų neberas tiktai debesis vietoj dramblių
iš valstybių neliks nei vardų nei žemėlapių – nieko!.
emigrantų laivus mėnesiena po jūras blaškys
susiradę peilius mes ieškosime venose sniego
kol praloš mus ruduo ir žiema nusijuoks į akis
Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
literatai
vėl pranyko pasaulis – pirma apieškojome žolę
tačiau ten be žiogų neatradę kas šaukia ir spindi
šratinukų šratais mes pradėjom eilutės medžioklę
šitiek daug negyvųjų – nors vieną mums teks atgaivinti
ir tada sugrumėjo ir Dzeusas tvojo į čerpes
ir išgriuvo stogai tik bažnyčios kyšojo neliestos
kažkas bėgo gatve ir kartojo „pavargęs pavargęs“
bet nebuvo kas girdi ausų neužteko tuos miestuos
kažkas grįžo namo spynose vario raktai suskambo
stačiakampėse staktose durys dar saugojo salę
ten mes rašėm eiles ir kryžiavome jambą po jambo
apie žydinčius sodus ir kvailą bet gražią panelę
ji sėdėjo viena ir be abejo pynėsi plaukus
ir mėgino dainuoti kaip soduos akacijos žydi
ko ji laukė? kareivio? atrodo jau būtų sulaukus
bet pranyko pasaulis – jį vėl mums priseis parašyti
nesibaiki eilėrašti nesidaryki sau galo
savo vazų papėdėj taip atgulė amžiams etruskai
tęskis tęskis naktie tavo sniegas byrės už Uralo
ir toj pusėj bus jūra mes tiesime lūpas jos druskai
mes rašysim toliau ir panelė sulauks Mėlynbarzdžio
tegyvena su juo te jos akys kas vakarą drėksta
saulė kils raudona lyg žaizda iš sudilusio tvarsčio
vėlei baigsis pasaulis ir plėšysim užbaigtą tekstą
Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
daugtaškis
sakyk sakyk negirdžiu
artėk artėk nematau
kuri iš mūsų mirčių –
tau?
žaliuoju chromu lajos
žuvų žuvų vandenais
per plauką būsi nuo jos –
neis!
kituos kituos adresuos
kartosis bus atsitiks
o tau išsyk jos visos
stigs.
krūtinės oru kantrus
gyvensi kuo pavirtai
tik sykį tekstas nutrūks
stai...
Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.