Jis pasivijo mane šiurkščiame nušienautame dilgėlyne, netoli pilkšvų lentų tvora aprėmintos komposto krūvos. Kažkaip meistriškai, pasitikėdamas savo judesiais ir pažindamas manuosius, užlaužė už nugaros rankas, surišo jas stora pageltusia virve, skirta miško žabams, užsivertė per petį, lengvai, tarsi kokią avį ar ožką, panešėjo prie didžiojo ąžuolo ir pririšo.
       Mudu su juo turime dar vieną kokius penkiasdešimt metų jaunesnį ir triskart plonesnį ąžuolą sodybos pakraštyje, o storasis, šimtametis, kurį vadiname didžiuoju, išsikerojęs pačiame kiemo viduryje.
       Kad pririštų, jam prireikė kitos virvės – buvo ji švari ir balta, nenaudota, man dar nematyta.
       Nesipriešinau, nes, atvirai sakant, tai, kas vyko, man buvo pernelyg neįprasta. Nebūčiau tiek nustebusi, jei šitaip būtų pasielgęs mūsų pažinties pradžioje, kada kiekvienas naujas netikėtumas, priimamas kad ir su nuostaba, tačiau besąlygiškai, kone racionaliai lyg kokia statomo namo plyta primūrijamas prie sąmonėje kuriamo ir dar tik pradedamo pažinti žmogaus paveikslo. Tačiau dabar, po dviejų kartu praleistų žiemų, toks netikėtas Kaziaus elgesys buvo nelyginant koks kataklizmas, dėl kurio dažniausiai patiriamas šokas arba puolama į paniką. Kokias penkiolika minučių buvau lyg nustėrusi. Tačiau jokiu būdu ne sudirgusi.
       Nešama per kiemą pro atvėpusią languotų marškinių apykaklę spėjau įsižiūrėti į gerai matomą įdegusį ir nuo naštos įsitempusį Kaziaus sprandą, kurio fizinis artumas vertė mane uostyti dviejų dienų vyro prakaitą. Tas sprandas, į kurį rėmiausi ir kuris mane laikė nelaisvėje, man vis dar patiko visu kuo. Medvilniniai Kaziaus (nedrįstu jau sakyt „mano Kaziaus“ po to, kas nutiko) marškiniai man atrodė švarūs, švelnūs ir malonūs, beveik kaip savi, nes skalbiau juos ir džioviau ne sykį. Sprando ir marškinių vaizdas veikė beveik raminamai. Net ir tokioje neįprastoje situacijoje mes vis dar buvome artimi.
       Kiek pamenu, man visada patiko languoti marškiniai, ypač rusvai gelsvų arba mėlynai žydrų atspalvių. Kaziaus buvo raudonai mėlyni. Pirkdama juos, pamaniau, kad jam galbūt nelabai patiks tai, kas patinka man, nes dingtelėjo, kad labai skirtingi žmonės negali mėgti to paties. O mudu, kaip man atrodė, buvom skirtingi. Kita vertus, ne visiškai man patinkantys marškiniai turėjo atstoti nelyginant kokį ženklą, kad Kazius yra kitas ir kitoks. Ir kad man nevalia to pamiršti. Rengiant jį marškiniais su rusvais ir gelsvais lanegliais, tokio įspėjamojo ženklo nebūtų likę, ir aš būčiau praradusi budrumą, o Kazius – savosios nepriklausomybės dalį.
       Mūsiškis vokiečių aviganis Liūtas, tuosyk iš karto atbėgęs į mano spiegimą, šokinėjo aplinkui, rodydamas nusiteikimą žaisti. Vizgino uodegą, smagiai lapnodamas aplinkui net tada, kai jau buvau pririšta ir ne juokais išsigandusi. Dabar prisimenu tai kaip kažką tragikomiška. Šuo linksmai baksnojo man snukiu į sportinių kelnių kišenėje sučiurlenusį mano mobilųjį telefoną, nes į skambutį daugiau nebuvo kam atsiliepti, o paskui, susiradęs kieme storą trumpą šakos galą, įsismagino šuolias sukti ratus po saulės nuauksintą mūsų kiemą ir drauge su visa aplinka nė nemanė atsisakyti rugpjūčio vidurdienio linksmybių. Tai, kas mane supo aplinkui, regis, per jėgą diegė viltį, kad visa tai, kas su manimi daroma – tik žaidimas.
       – Dabar pasakysi man viską, – jau kelintą sykį su kažkokia neatspėjama veido išraiška ir balso tembru, nelyginant ir visai be išraiškos, kartojo man Kazius. Jis kartojo vis tuos pačius keturis žodžius ir vis ta pačia tvarka. Kartojo tarytum būtų perpratęs paslaptį, kaip savais pasikartojimais įsilieti į sodybos medžių šlamėjimą ir visos gamtos nuolatinius pasikartojimus, pamažu tarsi jūros akmenėlius gludinančius bet kokį nutikimo išskirtinumą. Jo kartojama frazė veikė beveik kaip mantra.
       – Ką pasakysiu? – klausinėjau jau irgi kaip automatas. Tai, ką kartojau paskui pasikartojančius Kaziaus žodžius, malšino mano jau besukylantį nerimą – davė ir man suprasti neprilygstamą bet kokio pasikartojimo naudą, pasikartojimo, beveik visada atnešančio nusiraminimą arba apsipratimą.
       – Pasakysi viską, ką aš noriu ir ko tu pati tuoj įsinorėsi, – išberdamas ant tako, netoli mano kojų, malkas, paaiškino Kazius.
       Pasakė, mano manymu, labai gudriai, beveik suktai ir šiek tiek dramatiškai. Kalbėdamas šiek tiek duso, nes vienu metu tūpčiojo ir lankstėsi prie malkų krūvos. Manau, buvo kiek susijaudinęs. Jo sunkus šnopavimas rodė jį nesant jau tokį koordinuotą mechanizmą – tai jo vaidmeniui teikė natūralaus žmogiško kūniškumo ir kažkokio gailesio dėl to, kad mūsų kūnai neveikia taip tobulai. Kad jie turi jiems bendro nepajėgumo, kuris juos vienija ir atspindi prigimtinę jų lygybę, o gal sulygina, ir kad nuo pat gimimo jie, kūnai, persekiojami nuovargio bei netikrumo.
       Kai jis atnešė kitą glėbį malkų, ėmiau numanyti, kad ruošėsi čia, ant tako, sukurti laužą. Gal ims mane deginti kaip kokią raganą ar kankins ugnimi, turėdamas tikslą iškvosti, o gal – dvasiškai perkeisti? Gal jis pamišo? Turėjo ne vieną keistenybę – kai kurios buvo mielos, kai kurios – kiek baugino. Tačiau, vadovaudamasi švento nežinojimo principu, niekada nesiėmiau spręsti, ko manasis Kazius turi daugiau – beprotybės ar originalumo, o gal – šventumo.
       Kai jis nuėjo malkinėn ir sugrįžo su trečiuoju glėbiu, mačiau, kad tai – mano pačios prieš tris dienas iš mūsų miško parnešti žabai. Mano kūnas iš smegenų gavo lengvo nepasitenkinimo signalą, kad mano surinktas malkas kažkas galbūt naudoja prieš mane nukreiptam žaidimui ar net prievartos aktui. Per mane nuvilnijusią emociją išgyvenau kaip šiek tiek šleikščią. Man rodėsi, kad tai neteisinga, tas vyro veiksmas, ir šis neteisingumas buvo kažkas netikėta per dvejus mudviejų su Kazium drauge pragyventus metus. Mat iki tol mūsų santykiai buvo garbingi ir subalansuoti. Bent tokie atrodė.
       Visgi mano emocija buvo teisinga reakcija į man nemalonų veiksmą, ir aš beveik nudžiugau, pastebėjusi, kad tebesu emocingas padaras. Iš karto nusprendžiau šito pro akis nepraleisti, panaudoti. Paversti tekstu ar galimo teksto preliudija. Man patiko mano reakcija. Ji tiko būti aprašyta. Galbūt ji buvo grafogeniška.
       Pastaruoju metu daug rašiau, užbaiginėjau savo penktąjį romaną, į kurį sudėdavau beveik visus savo jausmus. Galima sakyti, kad kitoms savo išraiškoms, išskyrus rašytinę, nebepalikdavau nieko. Jokių jausmų. Jutau tik alkį ar sotumą, šaltį ir šilumą, kartais seksualinį potraukį. Visokios kitokios išgyvenimų subtilybės apsigyveno tekste ir gyvenime jų neregėtai sumažėjo. Tai kartais man atrodė kaip mano pasiektas profesionalumas, meistriškumas, podraug – išmintis. Rašiau nelyginant iš atsiminimų, iš kurių atkurdavau emocijas. Tačiau kartais tai suvokdavau kaip savo negalią, gimusią iš to, kad mano santykis su pasauliu buvo pajungtas rašymo funkcijai, teisingiau – prakeikto žmogaus darbui, prakeikto dar nuo Adomo laikų. Rašymas man buvo darbas, vis labiau pasiglemžiantis mano gyvenimą. Pailsėdavau ravėdama. Virdama barščius. Subtilieji gyvenimo lygmenys man buvo nelyginant tarnybiniai. Visas besukylantis mano emocingumas buvo sudedamas į tekstą, per kurį mane pasiekdavo sąlyginė garbė, reikšmingumas ir šiokios tokios pajamos, iš kurių galima prisidurti prie pusiau ūkiško gyvenimo vienkiemyje. Pardavinėjau savo emocijas ir abejotinas savo gyvenimo traktuotes taip, kaip kai kurios moterys pardavinėja savo kūną.
       Dabar buvau pririšta prie ąžuolo, jo lapijos šešėliai mirguliavo ant mano drabužių, žolės, tako, čia pat sukrautų malkų krūvos ir ant Kaziaus, kuris tuokart buvo tapęs įdomiausiu mano akiratin papuolusiu objektu ir kurį, kaip rašytoja, galėjau tyrinėti, drauge tyrinėdama ir lengvo savo šleikštulio mechanizmą.
       Prieš metus buvau parašiusi esė „Nosies forma“, kurioje netiesiogiai kritikavau dabartinės eseistikos autorių polinkį afišuoti įvairiausias individualių pasibjaurėjimų ir nepasitenkinimų formas. Toje nemoderniškoje savo esė per vaizdinius (jų pagrindinis buvo įvairios, ne nuo mūsų priklausančios, tačiau savo įvairove nuostabios nosies formos) lygiai taip pat švelniai ir netiesiogiai įrodinėjau, kad kuo nors šlykštėtis tėra viso labo žmogiškos tamsybės realybė, kuria iš tikro nėra ko didžiuotis. Nes iš esmės juk ne mes esam savo prigimtinių kūno formų ir apskritai gyvų organizmų – su juose veikiančiais dėsniais – autoriai. Tad pasibjaurėjimas kuo nors kūnišku ar gamtišku yra paprasčiausiai neišmintingas. Nors, kita vertus, kaip rašiau jau kitoje esė, toks bjaurėjimasis gal ir labai išmintingas, nes šitokiu būdu kūno tamsybė ir silpnybė iš esmės apsigina nuo to, ko ji negalėtų pakelti ar įveikti. Tik, žinoma, pastaruoju atveju išmintis – ne žmogaus, nes bjaurėdamasis jis tėra dėsnio mechanizmo dalis.
       Na štai, o dabar buvau pririšta prie ąžuolo, šiek tiek nepatogiai, ir dėl to akivaizdžiai bjaurėjausi savimi, savo po truputį vėstančia nugara ir odinių sandalų menkai šildomomis pėdomis, bjaurėjausi savo neva vis dar mylimu Kaziumi, su kuriuo jau kuris laikas valgiau prie bendro stalo, ir šiek tiek bjaurėjausi netgi mūsų kvailu jaunu vilkšuniu, nepajėgiančiu suvokti, kad man, jo šeimininkei ir augintojai, tokia situacija – būti pririštai kieme prie ąžuolo – anaiptol neatrodo tokia žaisminga. Manau, kad kūniškos aplinkybės beveik visada koreguoja ar verčia pažeisti įvairias logines, tačiau žmogiško proto apribotas nuostatas. Taip ir aš bjaurėjausi, paneigdama savo pačios aptiktą bjaurėjimosi psichologijos teoriją, tačiau patvirtindama savo savigynos mechanizmo funkcionavimą.
       Į apačią, link šaknų, platėjantis ąžuolas ir mano kūno ne visiškai vertikali padėtis vertė mane arba ropštis atžagaromis aukštyn ties kamienu iškilusia kalvele kulnimis arčiau prie medžio, arba slysti žemyn ir beveik kyboti ant mano liemenį bei rankas prispaudusios virvės, kuri šiurkščiai ir negailestingai įsirėždavo į mano odą ir kūno audinius. Pakaitomis tai ropščiausi, tai kybojau, leisdama pailsėti tai nugarai ir pakinkliams, tai suspaustoms rankoms, pilvui ir krūtinei po krūtimis. Dar kartą pasidžiaugiau savo nedidelėmis krūtimis, kurios man beveik netrukdė manipuliuoti savo prie medžio pririštu kūnu ir beveik visiškai toleravo jas apvijusią virvę.
       Šitaip man bebalansuojant ant nepatogumo ar net kančios ribos, pamažu bliuško mano ligšiolinis įsivaizdavimas, jog Kaziui paslaptingu būdu tapo pažįstamos kone visos mano kūno paslaptys bei kad jis nori, siekia ir sugeba nesukelti man nemalonių kūno pojūčių, ką iš dalies buvo patogu laikyti meilės forma. Iš tiesų: kai mes ką nors dykai darome kito žmogaus kūno patogumui, galima tikėtis, kad šios pastangos kilo iš meilės arba kad jomis tiesiog bandoma mylėti. Ar bent parodomas noras mylėti. Tačiau ši rūpesčio praktika anaiptol nereiškia, kad meilė jau pasiekta čia ir dabar. Galbūt meilės ir nebūna čia ir dabar, o čia ir dabar tebūna judėjimas iš jos, nuo jos arba į ją. Iki šiol Kazius nebuvo padaręs man nieko, dėl ko būčiau turėjusi kūniškų nepatogumų, tačiau dabar tai padarė, ir ką gi tai galėtų reikšti? Kad meilė prarasta, kad nuo jos nutolta ar kad prie jos ir nebuvo priartėta pakankamai arti, kad galėtume jaustis amžinai tos meilės apšviesti? Užbėgdama į priekį, drįsiu pasakyti, kad meilės srovenimas net iš paties paviršiaus panašus į vandens srovenimą, tad meilės negalima sulaikyti, pačiupinėti jos formą ir pasakyti, kokios jos savybės. Iš tikrųjų ji, meilė, yra beformė, beskonė ir bekvapė, ir tai daugeliui taip sunkiai pakeliama, kad daro viską, kad susietų ją su įvairiausiomis formomis, skoniais, kvapais.
       Kad man būtų lengviau apsispręsti dėl mūsų meilės būvio, bandžiau prisiminti, kokius gi kūno ar ne vien jo nepatogumus kada nors galėjau sukelti Kaziui. Tie prisiminimai teoriškai galėjo sušvelninti mano vertinimą, tapti man patikimu atlaidumo šaltiniu. Reikėjo, kaip tada maniau, atsispirti į bendrą mus pajungusį dėsnį, kuriame esam lygūs kankintojai ir lygūs mylėtojai. Be to, nesam atskirti, priešingai – amžinai suvienyti tų pačių mus veikiančių jėgų. Juk neretai suvokę, kad esam tokie pat riboti, kaip ir tie, kurie, mūsų manymu, nemyli mūsų tobulai, surandame jėgų bėgti savo supermaratoną link nepribėgamo meilės tobulumo.
       Kita vertus, niekada nežinojau nei kas ta meilė, nei kas tas tobulumas. Iš šito nežinojimo ir likau su Kaziumi. Tiksliau – tai Kazius liko su manimi, kai nusipirkau iš jo nedidukę šimametę sodybą. Atidaviau jam pinigus, jis man – trijų ir pusės hektarų žemės, 60 arų miško ir trijų nedidelių statinių dokumentus. Po to, kai viskas buvo sutvarkyta, pajutau kažkoką savininkės ir net skriaudikės kaltę, pakviečiau jį pavakaroti prie vyno ir arbatos, ir jis pasiliko. Pasiliko mano name, savo buvusiame kambaryje ir su mano pinigais. Miegojome jo lovoje, apsikloję mano antklode, apsirengęs kiekvienas savo drabužiais, nes paryčiais, kai jau buvome visiškai išsikalbėję, išsitylėję ir išvargę, mums pasirodė, jog pernelyg šalta, kad miegotume atskirai. Arba – kad gulėtume kartu, bet nusirengę.
       Užmigau tą pačią akimirką, kai tik pridėjau galvą prie flanelinių Kaziaus marškinių. Jis gi vėliau pasisakė nemiegojęs iki ryto, nes sergėjęs, kad man būtų patogu, kai versdavausi ant kito šono, traukiau ranką iš po pagalvės arba vėl – instinktyviai grūdau ją po patalais. Varčiausi, kaip sakė man Kazius, tarytum miegočiau pati sau viena plačiausioje lovoje. O jis tai atsitraukdavo nuo manęs, tai vėl pritaikydavo savo kūną prie manojo. Laukdavo, kol pasisuksiu taip, kad mėnulis apšviestų mano veidą. Kaziui patiko į jį žiūrėti. Regis, pasijuto įkvėptas. Netrukus liko be pagalvės. Taip sakė. Patikrinti to juk negalėčiau. Žinau tik, kad išsimiegojau puikiausiai, o atsibudusi kažkodėl beveik nenustebau, kad miegojau su, galima sakyti, visiškai svetimu vyriškiu. Po to, kai šitaip išsimiegojau, jis man nebebuvo svetimas.
       Kai kas nors į tave žvelgia miegantį, tampa kažkuo susijęs. Žinojau, kad Kazius liks su manim, liks savo, tiksliau – savo tėvo sodyboje, kad nevažiuos į miestą ir galbūt net visam laikui atsisakys savo svajonės išmokti vairuoti automobilį ir važinėti į tolimus reisus, pamatyti pasaulį ne iš savo tėvo knygų. Tiesa, neįsivaizdavau, kiek gi metų turėjo praeiti, kad kas nors Kaziui būtų patikėjęs sunkiasvorę mašiną ir jos vairą, tačiau kažkodėl buvo beveik aišku, kad šito keturiasdešimties metų vyro svajonė būtų išsipildžiusi, jei tik jis būtų to panorėjęs. Būtų išsipildžiusi bet kuri jo svajonė. Galbūt todėl neturėjo jų tiek daug ir lengvai jų atsisakydavo.Svajoti jam buvo pavojinga, būtų to išsipildymo nepakėlęs, todėl nesvajodavo per ilgai.Tiesa, ne visada.
       – Visą gyvenimą apie tai svajojau, – pasakė jis tą rytą, o po to – dar kitą, po to, kai miegojome jo lovoje ir po mano antklode kartu išsirengę ir jau ne tik miegojome. Pagalvojau, jog pasakė kvailystę, kuri vis dėlto mane sugraudino, o savo nuomonę pasilikau sau. Na, ir dabar tebemanau, kad mus sugraudinančios ar pralinksminančios kvailystės yra geriausia, ką galime turėti. Visada apie tai rašiau savo knygose. Beveik visada kalbėjau apie tai netiesiogiai. Geroje prozoje kvailystės didybė turi spindėti iš vidaus, beveik nepastebimai, tačiau paveikiai. Išvedžiojimai skamba kaip melagystė ir kažkuo primena priešrinkimines manipuliacijas.
       Tokios kvailystės ženklų geranoriškai ieškojau ir pririšta prie ąžuolo. Kaip įmanydama bandžiau save pralinksminti, žiūrėdama, kaip kruta man gerai pažįstamo Kaziaus kūnas, kaip juda jo pirštai, bandantys įkurti laužą. Taip, mūsų žaidimas neapsiėjo be ugnies.
       Iš pradžių Kaziui nelabai sekėsi. Smulkūs palei taką nugiebti žabeliai smilko, bet vis neužsidegė. Prieš tai kelias dienas vis palydavo, dienomis ir naktimis. Mačiau, kaip mano bičiulio rankos ėmė virpėti.
       – Vis tiek viską pasakysi... Suspėsim, niekur neskubam, – šįkart kažkodėl apie mano laiką jis buvo nusprendęs ir už mane, nors iki šiol visada paisė mano nuomonės. Paskui, vis dėlto nebeslėpdamas savo paties skubėjimo ir juokingai bei gėdingai prieštaraudamas pats sau, nubėgo į namą, atsinešė laikraštį. Kai buvo arti, gerai pažinau literatūrinio savaitraščio numerį, kuriame buvo publikuotas literatūrologės ir psichologo pokalbis apie neseniai išėjusį mano ketvirtąjį romaną. Toje publikacijoje tie du žmonės pernelyg laisvai diskutavo apie tai, kaip gi aš, autorė, pavaizduoju vyrų ir moterų, be to, moterų tarpusavio santykius. Kalbėdama apie mano kūrybą, toji kritikė kažkodėl nevengė nuolatos cituoti mano pačios žodžių, kuriuos pasakiau maždaug prieš pusmetį, kai mane kalbino moterų žurnalas ir kuriam buvau pasirengusi sakyti viską, kas tik kuo labiau patrauktų mano skaitytojų, kritikų ar potencialių skaitytojų dėmesį. Stengiausi šokiruoti, užsimindama net apie tai, kad puikiai įsivaizduoju, jog palankiomis aplinkybėmis būčiau galėjusi įsimylėti ir moterį, tačiau, gyvendama kaime, įdomesnių moterų už save pačią tiesiog nesutikau. Mano puikybė, provokatoriška nuostata ir pasitikėjimas savimi buvo suvaidinti, tačiau loginiai išvedžiojimai – nuoširdūs. Ta logika man egzistuoja iki šios dienos, nors su ja susiduriu beveik be išimties tik tekstuose. O moterų žurnalui dar kalbėjau apie tai, kad žmonės yra dvilyčiai ir kad nuogas kūnas visada daugiau ar mažiau erotiškas net tada, kai jis yra tos pačios, kaip tavo, lyties asmens. Be to, ten visai atvirai pasakiau, kad beveik visą gyvenimą įsimylėdavau vienu metu net kelis vyrus, tačiau mano emocijų ar potraukio realizaciją dažniausiai nulemdavo kitos pusės atsako stiprumas, mano pačios racionalizuotas supratimas, kad jausmo gelmę ir spalvingumą pasieksiu ne blaškydamasi, o koncentruodamasi ties vienu, o ne keliais, nes iš esmės juk, eidama gyvenimo lažą, nešdama darbo (mano atveju – rašymo) kryžių ir nebūdama didelio turto paveldėtoja ar lojalaus turtingo vyro žmona net vienam žmogui negali skirti laiko tiek, kiek norėtum ir privalėtum.
       Gerai pokalbiui pasiruošęs psichologas literatūrologei priminė kažkokiame dar senesniame mano interviu išsakytą prisipažinimą, kad nuo vaikystės buvau įsitikinusi, kad mylėti galima bet ką ir bet koks rinkimasis ir ieškojimas „kažko geresnio“ mane iki šiol žemina. Ten taip pat sakiau, kad mylėti reikia kiekvieną, kuris yra šalia ir leidžiasi mylimas, jokiu būdu negaišti laiko ieškojimams ir neužsiimti meile per prievarta ir nelaiminga meile be atsako. Psichologas šituos mano išvedžiojimus pavadino dirbtine, idealistine, jokio gyvenimiško ir psichologinio pagrindo neturinčia meilės schema ir retoriškai klausė, ar verta tiek daug rašyti, įrodinėjant, jog toks antipsichologiškas ir gal net kiek pasenusia samprata paremtas meilės modelis realiai veikia. Jis netgi sakė, kad tinkamo partnerio ar patelės ieškojimas pagal išskirtinį kvapą, atitinkantį slaptus gamtos dėsnius, būdingas net gyvūnų pasaulyje, tad visi gyvūnai savo partnerius renkasi. Tačiau paskui jis, psichologas, demonstruodamas savo tėvišką kilnumą, nusileido, kad grožinės literatūros kūrinyje vis dėlto viskas leistina – netgi dirbtiniai modeliai ir netikros teorijos, nes gyvenimas vis tiek eina savo vaga, nepaisant to, kad literatūra jam įkvepia kitokio, nesamo gyvenimo ilgesį. Mat, be viso kito, psichologas prisipažino įtariąs, kad žmogus neegzistuojančius meilės mechanizmus kuria tada, kai nesugeba pasinaudoti egzistuojančiais. Pavyzdžiui, tas, kuris deklaruoja racionalaus mylėjimo „to, kuris šalia“ variantą, galbūt tiesiog nori patikėti, jog myli tą (esantį šalia), kurio iš tiesų nemyli. Arba toks teorijos kūrėjas esą nori netiesiogiai papriekaištauti tam, esančiam šalia, kad jis ieško arba svetimauja, užuot mylėjęs tą, kuris šalia (juo, nepakankaimai mylimu, dažniausiai yra šios teorijos kūrėjas). Kitaip sakant, čia esąs viso labo paslėptas siekimas nesamos meilės šalia, ir tiek, o tuo tarpu realybė yra toji pati sukritikuota meilė (arba pasirinkimas) be atsako.
       Prisipažinsiu, kad tas kritikės ir psichologo pokalbis laikraštyje pirmiausia man buvo nemalonus dėl to, kad žodis „meilė“ čia buvo pavartotas kelis kartus dažniau nei būtų leidęs mano pačios skonis ir saikas. Man atrodo, kad jo vieta geriausiu atveju turėjo būti kokiame nors moterų žurnale, o ne kultūros savaitraštyje. Vis dėlto gerai prisimenu, kaip atidžiai tą prieš du mėnesius pasirodžiusią publikaciją visą savaitę studijavo Kazius. Buvo tomis dienomis kažkoks pasikeitęs, pabalęs. Jutau pareigą jo vis paklausti, ar jam kas neskauda, o gal šiaip blogai jaučiasi. Manau, kad Kaziaus atvejis buvo geriausias pavyzdys, kaip nesveika analizuoti meilės mechanizmą užuot mylėjus. Tą savaitę į mane jis beveik nekreipė dėmesio. Publikacija mano sukurtų herojų santykių ir meilės tema jam atstojo meilę ir santykius. Kaip dabar suprantu, tai buvo pirmas ženklas apie mano pačios pasėtą užkratą, apsargdinusį Kazių.
       Prisiartinęs prie laužo, Kazius demonstratyviai išlankstė laikraštį, kuriame buvo atspausdinta mano nuotrauka – joje buvau užsimaukšlinusi apsiausto nuo lietaus kapišoną ir panaši į rūsčią vienuolę – atplėšė gabalą, kuris su manimi nebuvo susijęs, suglamžė, dar kartą įžiebė degtuką ir po kelių minučių pagaliau uždegė ugnį, nuo kurios man jaukiau, deja, netapo.
       Iki šiol negalėčiau pasakyti, kodėl iš pat pradžių nepaprašiau, kad Kazius mane paprasčiausiai imtų ir paleistų. Nebekalintų prie mudviejų ąžuolo. Kodėl negalėjau kuo natūraliausiai pasakyti, kad man skauda nugarą? Baisiausia sau prisipažinti, kad situacijos neįprastume ir savo kūno nepatogumuose, gal net kentėjimuose, ieškojau įkvėpimo. Ir nebūtinai dėl rašymo. Bet aš prisipažįstu, kad tas kentėjimas man buvo įdomus ir svarbus. Galvojau sau: gerai, tegul Kazius išklausinėja mane, ištardo arba galų gale – tegu sudegina, jeigu jau taip lemta. Dveji mudviejų švelnumo ir ūkininkavimo metai jau buvo praėję, ir iš dalies jie galėtų atstoti gerai nugyventą gyvenimą, kurį galima pakeisti kokiu nors kitu gyvenimu arba – tiesiog užbaigti. Tęsti tą švelnų ūkininkavimą visai nebūtina. Nors, tiesa, ir galima, jei Dievas panorės. Kodėl gi ne?
       Užkūręs laužą Kazius priėjo prie manęs, apsikabino, apglėbdamas mane visu savo kūnu ir prakaito kvapu, sausai broliškai pakštelėjo į lūpas ir pasakė:
       – Myliu Tave, ir jeigu Tu manęs nemyli, tai galiu išeiti, bet prieš tai man viską pasakysi.
       Jo skruostas, kuriame turėjo randą, sutrūkčiojo. Būčiau susigraudinusi, jei nebūtų netrukus pasikasęs blauzdos, į kurią, kaip supratau, įkando kažkoks vabzdys. Buitiškas ir dramatiškas judesiai neutralizavo vienas kito žemumas ir aukštumas. Mano begimstantis graudulys man pačiai jau kitą akimirką pasirodė juokingas.
       – Ką pasakysiu, Kaziau? Buvom kartu ir nesipykom – ar to neužtenka? – šypsodamasi klausiau, kartu jusdama, kad to iš tiesų galėjo neužtekti.
       Kazius gerbė mano pomėgį ar profesiją, pagarbiai žiūrėjo į mano skaitomas ir parašytas knygas, o aš mačiau jį skaitant tik Petrą Vileišį – visus jo šešis prieš šmtmetį parašytus fizikos, matematikos, gamtos, istorijos, geografijos ir amatų pažinimo vadovėlius – ir prieš dvidešmtpenkerius metus iš rusų kalbos išverstą automobilizmo vadovėlį, kuriame buvo nagrinėjami 1965-ųjų rusiško sunkvežimio mechanizmai. Užsidėdavo ant nosies akinukus storais tamsiai mėlynais plastmasiniais rėmais, prisėsdavo prie tos pačios, manojo kompiuterio klaviatūrą apšviečiančios 40 vatų lempelės, ir atrodydavo baisiai mielas ir protingas. Toks, beje, Kazius ir buvo. Mielas ir protingas. Dabar, kai buvau pririšta prie ąžuolo, pagaliau turėjau laiko apie tai pagalvoti: mielas ir protingas. Jokiu būdu – ne agresyvus.
       Ypač jis gerbė Petro Vileišio, pasirašinėjusio Petru Nėriu, vadovėlį „Populiariszkas rankvedis Fyzikos“, išleistą Shenandoahe 1899-aisiais. Mudviejų molinio tvarto sienoje yra įmūrytas akmuo su iškaltais 1893-uosius metus žyminčiais skaitmenimis, tada šioje sodyboje kūrėsi Kaziaus proseneliai, tais metais gimė Kazys Binkis, o vadovėlis pasirodė lygiai tais pačiais metais, kai gimė Kaziaus senelis. Numanau, kad senelis iš to vadovėlio galėjo ir mokytis. Kazius žinojo, kad visos knygos, o ypač tos, P.Vileišio, buvo labai gerbiamos, tačiau ar buvo naudojamos kaip vadovėliai, nieko tikro negalėjo pasakyti. Pagal tai, kaip dažnai tuos vadovėlius skaitydavo, galėjau spėti, kad moka juos atmintinai, ir aš kada nors būčiau galėjusi jo drąsiai paprašyti, kad iš atminties pacituotų ką nors iš jų tamsų vakarą, nedegdamas šviesos. Ypač iš „Skystimų lygsvarumo“, nes iš visų fizikos dalykų Kazių, be abejonės, labiausiai domino skysčiai.
       Kai jis paskambino į mano skelbimą, jog noriu nebrangiai gražioje vietoje pirkti sodybą ir aš šiaip ne taip radau netoli miško žvyrkeliu pasiekiamą vienkiemį, jis savo ūkį aprodė šiek tiek drovėdamasis. Regis, gėdijosi kone visuose kampuose prikaišiotų ir pristatytų prietaisų ir jų dalių, kurių didumą sudarė įvairūs agregatai su stikliniais, metaliniais ir mediniais vamzdeliais, indeliais, susisiekiančiais, išsišakojusiais ir skylėtais savadarbiais indais. Rodydama jam pagarbą ir norėdama užsikariauti simpatiją, be to, manydama, kad šitaip bus lengviau derėtis dėl žemesnės sodybos kainos, tada jo paklausiau: „Domitės fizika? Atliekate bandymus?“ „Taip, mane labai domina vanduo. Ir ne tik jis“, – atsakė man kiek pliktelėjęs ilganosis vyras.
       Daržinėje jis staiga stabtelėjo ir sustingo ties vienu ant seno varstoto pastatytu prietaisu ir kelias minutes, regis, visiškai mane užmiršęs, pasilenkęs į jį žiūrėjo, o paskui staiga pažvelgė tiesiai man į akis, teisingiau – dūrė žvilgsniu taip, kad man net suskaudo kažkur krūtinės duobutėje. Dabar galvoju, kad kaip tik dėl to dūrio pakviečiau jį neva atsisveikinti su savo preke ir aplaistyti manojo pirkinio. Nes kažkas buvo įvykę, ko nebebuvo galima pakeisti. Dabar jau negalėčiau pasakyti, iš kur – iš savo galvos ar prietaiso sklindantį – išgirdau ūžimą, panašų į spengimą ausyse dėl sumažėjusio kraujospūdžio. Taip pat negalėčiau pasakyti, ar ūžimas pasigirdo prieš tai, kai Kazius pažvelgė man į akis, ar po to. Mačiau, kad keliuose prietaiso vamzdeliuose, į kuriuos žiūrėjau nieko nesuprasdama, buvo vandens, kuris virpėjo, šiek tiek keisdamas lygį. Labai nekreipiau į tai dėmesio, nes maniau, kad prietaisą sujudino jo savinininkas. Sujudino prietaisą arba varstotą, maniau. Nepaisant šito manymo, ėmiau kažkaip keistai virpėti – tarytum ir aš, kaip tas vanduo, būčiau sujudinta ir kaitaliojusi savo lygį. Jutau net, kaip manoji nosiaryklė prisipildė kažkokio sūriai salsvo skysčio, kuris priminė vieną iš slogos simptomų, tačiau skystis buvo skystesnis ir saldesnis. Užgulė ausis. Netrukus atsidūriau tarp svaigulio ir jaudulio. Nedaug trūko, kad pasijusčiau kraujuojanti iš vidaus. Arba skęstanti. Ausys buvo nelyginant vandens pripiltos. Ištiesiau ranką link Kaziaus alkūnės sulėtintai lyg per vandenį – jutau didesnį nei oro ir laiko pasipriešinimą – ir įsikibau vyrui į parankę. Savo būsenai pasipriešinti tegalėjau, kaip man atrodė, judesiu, simbolizuojančiu arba bent imituojančiu mano valią, kurią tą akimirką, atrodo, buvau beveik praradusi. Tai, kas įvyko po to, buvo panašu į tai, jog tai aš išsivedžiau sodybos pardavėją iš malkinės, tačiau tai jis mane išplukdė tarytum gelbėtojas. Atsidūrusi po atviru dangumi (jei nelaikysime kliūtimi ąžuolo vainiko, išgyslojusio virš mūsų dangų nuo drėgmės ir senatvės apkerpėjusiomis šakomis), pasijutau geriau ir kuo skubiau paklausiau:
       – Ar jums negaila parduoti sodybos ir kurgi dėsite savo prietaisus?
       Jis atsakė, kad jau seniai svajojąs išsikraustyti į miestą, o apie prietaisus nepasakė nieko. Paskui mes pradėjome derėtis dėl pirkinio kainos. Kazius už sodybą prašė aštuonių tūkstančių litų. Kaip prisipažino vėliau, tik todėl, kad skaičius aštuoni jam primena begalybės ženklą ir patinka dėl to, kad jam patinka begalybė, kuri artima vandens savybėms. Tačiau man nuo seno patiko skaičius penki, ir aš iš karto sumojau, kad kokią savaitę dar palūkėsiu, o paskui pasiūlysiu jam penkis tūkstančius. Numačiau, kad gali tekti pakelti ligi šešių, tačiau svarbiausia – principas: pradėti reikia reikšmingai ir, jei tik įmanoma – nuo penkių. Taip ir padariau. Atvykau po savaitės, pasiūliau penkis, o sustojome ties šešiais. Kai daviau jam du šimtus litų rankpinigių, jis atsistojo prieš saulę, vieną po kitos abiem rankomis ištiesė ir susiraukęs apžiūrėjo šimtines. Paskui tvirtai tarė:
       – Vandens ženklai – savo vietoje, vadinasi, viskas gerai.