mari poissonmari poisson

 

 

       Londone susipažinau su viena labai įspūdinga jauna moterimi – pastore. Kalbėdamasi su ja patyriau didžiulį malonumą. Tačiau paskui ilgai meldžiausi prieš išsiųsdama šį rašinį. Kodėl? Kai rašai visą tiesą apie save ir kitus, kai atlieki tarsi viešą išpažintį internete, yra pavojus, kad prasidės persekiojimai. Tai man buvo tikras siurprizas. Bet, pasirodo, tokia yra negailestingoji tiesa.

 

       Tačiau, iš kitos pusės, daktaras Hovardas Hendricksas knygoje „Keiskime gyvenimus mokydami“, labai šmaikščiai ir, mano nuomone, labai vykusiai juokauja: „Na, žinoma, ar krikščioniškuose susibūrimuose galima apsieiti be maisto? Ar kada nors susimąstėte apie tai, kad pirmoji bažnyčia išsiversdavo be kavos ir spurgų? Jie turėjo šį tą geresnio vienybei palaikyti – tai persekiojimai. Patikėkite, ir jus tai žaibiškai suvienytų.“ (psl. 35).

 

       Bet vėlgi – esu tik silpna moteris, norinti būti rašytoja. Žinoma, aš labai bijau. Ne dėl savęs. Bijau pakenkti tikrai geriems ir doriems žmonėms. Persekiojimai – ne man. Kaip turėčiau į juos reaguoti?

 

       Labai keista, bet pačią juodžiausią abejonių minutę, kai tikrai nežinojau rašyti ar nerašyti, tikslų atsakymą visai atsitiktinai radau Ricko Joynerio knygoje „Pjūtis“.

 

       „Apsimetėliams persekiojimas sukels didelę baimę, bet tikri tikintieji stiprės ir įgaus vis daugiau pasitikėjimo. Jie neužsisklęs nuo žmonių dėl persekiojimo, atvirkščiai, taps dar atviresni.“ (psl. 149) Įsidėmėkite, kad tai ne šiaip sau žodžiai. Tai – pranašystė!

 

       Viskas vyksta štai taip: mudvi sėdime viena priešais kitą didžiulėje salėje. Aplink vibruoja tikras skruzdėlynas: tvarkdariai ardo dailias kėdžių gretas, krauna po keturias ant specialių vežimėlių ir ridena pro duris, šluoja grindis, muzikantai vynioja laidus ir nešioja instrumentus, įgarsinimo įrangą, laksto ir dūksta vaikai... Bet aš jaučiuosi palaiminta. Akivaizdu, kad mes abi sugebame absoliučiai susikaupti triukšme ir žmonių spiečiuje. Mums patinka žmonės. Tai savaime suartina.

 

       Įsitraukiame į pokalbį. Nė nepajutau, kada salė visiškai ištuštėjo, viskas nutilo ir nurimo. Tolimame koridoriuje pastorės laukė vyras su nekantraujančia penkiamete dukrele ir kažkokia ašaromis apsipylusia jauna moterimi, dėl manęs turėjusia nutraukti savo skundus...

 

       Ir tai pranyko.

 

       Atplūdo užmarštis.

 

       Tądien buvo šiltas tylus sekmadienis.

 

       Pavasaris.

 

       Motinos diena.

 

       Ant grindų šalia pastorės kėdės jaukioje prieblandoje, apšviesta keistos įkypos šviesos, gulėjo rausvų rožių puokštė. Gal devyni ar vienuolika žiedų, pagalvojau. Pastorė ketino tuojau pat važiuoti pasveikinti savo mamą.

 

       Buvo taip ramu, gyvenimas taip nutolo, kad sunku net patikėti, jog vos prieš pusvalandį šioje salėje viskas virte virė – koncertavo bendruomenės vaikai, giedojo ir grojo garbintojai, ji pati įkvėptai sake pamokslą...

 

       Tikriausiai, ji jau buvo pavargusi. Mintyse nusprendžiau, kad nekamantinėsiu tiek, kiek norėčiau. Pataupysiu jos laiką ir jėgas. Jaučiau jai meilę ir užuojautą, lyg ji būtų mano dukra ir mama tuo pačiu metu.

 

       Tai ne pirmas mūsų susitikimas. Šis sekmadienis trečiasis, kai čia lankausi ir sykiu – kai matau ją. Pirmą kartą atėjau pakviesta savo advokato, šios bendruomenės nario, kažiaip nenoromis, lyg ir pažado spiriama. Keisto sutapimo deka tuokart kaip tik buvo pastorės gimtadienis – jai sukako lygiai trisdešimt treji. Įsivaizduojat? Gerai prisimenu, kad pagalvojau – gal čia koks ženklas?

 

       Naujumas visada pribloškia. Sėdėjau tada salėje lyg teatre. Buvau pašalinė, nustebusi, negalėjau gerai susikaupti. Žmonės nauji, nepažįstami, ir dėl to keisti. Santūriai žvelgiau, kaip jie žaidžia savo žaidimus. Bažnyčios administracija padovanojo pastorei didelį vazoninį augalą. Gal palmę? Augalas buvo maždaug metro aukščio. Kamienas supintas į storą kasą. Tai priminė labai akylos pedagogikos simbolį.

 

       Įsivaizdavau, kaip trys labai jauni lankstūs augalėliai susodinami visiškai greta. Po truputį rūpestingai pinami. Kelias dienas palaikomi, kad užsifiksuotų norima pozicija. Gal net surišami, kad neišsklistų. Paskui dar šiek tiek paformuojami, patvarkomi, vėl surišami... Ir taip metų metais. Tarsi bendruomenė, kur žmonės privalo augti visai šalia vienas kito, mylėti ir pakęsti vienas kitą, rinktis kas sekmadienį, o mažais būreliais ir dar dažniau, būti nuolat prižiūrimi, mokomi ir sutvirtinami. Kažin, kiek tam reikia kantrybės ir laiko?

 

       Atisimenu, buvo gera sėdėti, žiūrėti – lyg žiūrėčiau filmą ar gyvąjį paveikslą. Dabar jau ir aš moku gyventi įkvėptą gyvenimą. Gyvenimą – improvizaciją, pagalvojau. Ši mintis darė mane laiminga. Aš jaučiausi rašytoja keliaujanti gyvenimo keliu į savo tikslą – rašymą.

 

       Paklausiau pastorės apie jos gyvenimo tikslą. Ji atsakė, kad tas tikslas labai aiškus. Į jį eiti ir eiti. Be galo. Nes jos tikslas – pažinti Dievą.

 

       Kokie didžiuliai ir nepasiekiami mūsų tikslai, pagalvojau...

 

       Bet taip ir reikia. Esu skaičiusi, kad žmogaus tikslas turi būti daug didesnis, negu iš tikrųjų yra. Panašiai kaip plaukiant skersai upę – reikia taikytis atplaukti ne į tą vietą, kur norime, bet gerokai aukščiau. Reikia numatyti paklaidą. Juk srovė mus sulaikys, neštelės atgal ir, jei nenumatysime paklaidos, atsidursime daug žemiau siekiamo tikslo.

 

       Bet žodis „paklaida“ priklauso ne man. Jis priklauso pastorei. Tai vienintelis žodis, kurį užsirašiau į užrašų knygutę, kalbėdama su ja. Bijojau prarasti man nepaprastai patikusią idėją, kad būtina numatyti savo dvasinio gyvenimo paklaidą ir todėl siekti daug daugiau, daug aukščiau, negu reikėtų, negu įnamoma.

 

       Šiaip jau mano filosofija yra tokia: intelektualinė žmogaus patirtis eina laipteliais. Pirmasis laiptelis – skaitymas. Žmogus, pagaliau užlipęs ant šio laiptelio, staiga randa savo knygas, savo temas, savo skaitymo malonumą. Į jį pasineria visa galva. Bet skaitymas – tik pirmasis laiptelis. Kol tik nepasilypėjame ant antrojo laiptelio, vadinamo kalbėjimas, tol ir nesugebame išreikšti žodžiais to, ką perskaitėm ir supratom skaitydami. Skaityti reikia tol, kol išmoksi kalbėti. O kaip suprasti, kad jau? Iš to, kad staiga kalbėdama imsi patirti neišpasakytą malonumą. Kalbi ir kalbi – nesustodama, aiškini, įrodinėji, ginčijies, pyksti, kad kiti nesupranta, kad nesiklauso, bekalbėdama pati imi suprasti iki šiol nesuprastas tiesas... Tuomet nebereikia nieko daugiau – tik gero, įdėmaus klausytojo. Nuoširdaus, atsidavusio klausytojo.

 

       Štai šiame intelektualinio gyvenimo lygmenyje dabar yra pastorė, pagalvojau. Ji tarsi aktorė – visą savaitę susikaupusi rengia vieną monospektaklį, o paskui su didžiuliu malonumu jį suvaidina. Jos gyvenimas – didžiulis malonumas. Malonumas kalbėti. Taip, tai tiesa, sako pastorė ir tamsios jos akys įspūdingai blizga.

 

       Paklausiau, ar ji ketina lipti ant trečiojo laiptelio, kuris vadinasi rašymas ir kuris yra visai kitoks. Sudėtingas. Nematomas. Nesceninis. Todėl ne kiekvienas ten ir nori lipti. Žinojau tai iš savo patirties. Esu mačiusi daugybę žmonių, kurie laiko save rašytojais, o išties tik mėgsta nuo scenos skaityti savo eilėraščius, kuriuos parašo specialiai skaitymui. Jie nėra tikrieji rašytojai. Jie vis dar kalbėtojai. Jiems vis dar svarbu, kaip jie atrodo, kaip susišukavę, apsirengę, kaip reaguoja publika, kaip skamba jų balsas...

 

       Kada nors, nežinau kada, bet kada nors aš pradėsiu rašyti ir galbūt visiškai atsidėsiu rašymui, sako pastorė. Tai bus tikrai negreitai, sako. Bet ji turi eilėraščių. Pilną užrašų knygutę ranka rašytų eilėraščių... Porą minučių patylėjome. Ji tikrai rašys, pagalvojau. Rašymas akivaizdžiai kalėsi per jos kalbėjimą kaip žolė per pavasarinį įšalą.

 

       Prisipažinsiu, man buvo labai įdomu, kaip viskas prasidėjo. Pasirodo, labai paprastai. Prieš aštuonetą metų, kai vos tik pradėjo kurtis bendruomenė, ji meldėsi sode. Prašė Dievo, kad atsiųstų mokytoją, pastorių, žinovą, pasišventėlį, kuris aiškintų žmonėms Raštą, kuris mokytų ir kuriuo būtų galima visiškai pasitikėti. Ji prašė Dievo ir Dievas jai atsakė – pamokslauk pati. Ji išsigando, bet pradėjo pamokslauti. Pirmieji dveji metai buvo nepaprastai sunkūs. Paskui ji išmoko kalbėti. Kaskart darėsi vis lengviau ir maloniau. Dabar ji jaučia kalbėjimo džiaugsmą.

 

       Dveji metai? Kaip manai, kiek reiktų laiko tam, kad pasiektum rašymo džiaugsmą? Ji atsasakė, kad nežino, bet, ko gero, dviejų metų būtų mažai...

 

       Taip... gal ir mažai... Man pačiai prireikė dešimtmečio... Be to, kai atsiduriam ant rašymo tiltelio, – laiptai baigiasi ir tenka eiti nuolatinio savęs tobulinimo keliu. Tai panašu į Dievo pažinimą. Kuomet jau supranti, ką tai reiškia pažinti Dievą, pamatai, kad stovi pačioje begalinio Kelio pradžioje. Belieka eiti šiuo Keliu diena iš dienos, džiaugtis kiekviena akimirka ir jausti brendimo malonumą. Sykiu tas kelias turi savotišką pabaigą. Vieną gražią dieną pasijunti subrendusi tiek, kad gali imti mokinę. Tyliai pasvarsčiau, kas galėtų būti jos mokinė? Gal jos mama? Bet garsiai nieko nesakiau.

 

       Trumpai pakalbėjome apie vyrų ir moterų skirtumus. Vyrai pradeda tikėti nuo galvos. Jie turi apgalvoti, suvokti. Moterys pradeda tikėti iš apačios. (Pastorė uždejo ranką sau ant saulės rezginio). Moterys pradeda tikėti nuo apačios ir joms visai nesvarbu, ar supranta ką nors, ar visiškai ne. Manau, kad suprasti reikia, pridūrė pagalvojusi, bet nėra būtina suprasti pačioje tikėjimo pradžioje. Pradžioje pakanka vien tik atsiduoti jausmams. Tiksliau – pasitikėti. Tarsi įsimylėti.

 

       Ką reiškia pasitikėti, nebeklausiu. Šiandien per pamokslą ji tai buvo išaiškinusi. Pasitikėti Dievu, sakė, reiškia, kad pasitiki Juo taip, kaip kokių aštuonių mėnesių vaikas pasitiki savo tėčiu ar kokiu suaugusiu dėde. Taip visiškai pasitiki, kad leidžiasi mėtomas į orą ir pagaunamas. Jis krykštauja. Jis nebijo. Jis yra tikras, kad pagaus. Jam malonu. Išmeta – ir pagauna. Ir vėl išmeta – ir vėl pagauna. Išmeta – pagauna. Išmeta – ir vėl pagauna. Mamai baisu net žiūrėti, o vaikas vėl tiesia rankas ir prašo: dar. Dar. Jam net į galvą neateina, kad gali būti nepagautas, kad tas suaugęs vyras gali jo nespėti pastverti, kad gali užsižiopsoti, numesti, sužaloti.

 

       Štai ką reiškia pasitikėti Dievu. Dievas mus visada pagauna. Kartais net iš pačios pažemės. Ar esate buvę kada nors pagauti tiesiog iš pačios pažemės? Ir keletas balsų salėje jai pritarė. Buvo žmonių, pažįstančių šį jausmą – pastveria nuo pat pažemės. Aš nedrįsau pritariamai šūktelti, nes dar, rodos, nesu pastverta – tebekrentu. Kartais mane apima pats tikriausias siaubas, kad ištikšiu kaip... Pasitikėk, pasitikėk, mokau save įkvėpta jos pamokslo.

 

       Vakare visai nelauktai-netikėtai su viena pažįstama užsukome pas pastorės mamą. Pastebįjau – ant stalo virtuvėje pamerkta ta pati rausvųjų rožių puokštė.

 

       Pastorės mama mus vaišino virtuvėje. Jaučiausi kaip namie. Nežinau, kaip prasidėjo šis pokalbis. Ko gero, savaime. Lyg replika dialoge. Ji pasiguodė: nemoku atskirti, kada man kalba Dievas, kada aš pati kažką pagalvoju. Ir su beveik antgamtiniu nuoširdumu papasakojo, kaip praėjusį sekmadienį, po pamokslo, kuriame buvo aiškinta apie tai, kad Dievas kalba su kiekvienu iš mūsų, grįžusi namo ji pradėjo melstis, prašyti, kad Dievas su ja kalbėtų. Staiga išgirdo balsą. Švelnų vyrišką balsą, sakantį jai: „Eik, prigulk, pamiegok,– pailsėk“. Ne. Ji nepatikėjo. Nusprendė, kad taip paprastai Dievas nekalba. Juk Dievas negali kalbėti taip neįtikėtinai paprastai. Bet paskui paaiškėjo, kad tai tikrai buvo Dievo balsas.

 

       Pagalvojau, kad pastorės mama štai šitaip pagarbiai įsiklausė į dukters žodžius lyg ši būtų ne jos vaikas, o kažkokia tolima, daug pasiekusi, daug supratusi ir todėl sektina asmenybė – mokytoja. Slapta pagalvojau, kad, ko gero, toks buvo Marijos ir Jėzaus santykis. Ji buvo kur kas mažiau pasiekusi už savo sūnų ir net negalėjo būti jo mokine. Galėjo būti vien tik nuolanki gerbėja. Paprastų tiesų suvokėja.

 

       Staiga pajutau savyje begalinį norą, kad Dievas kalbėtų ir su maimi. Bet kalbėtų sudėtingai. Kad kalbėtų pasitikėdamas. Kad Jis pasitikėtų manimi. Pagalvojau, kad labai norėčiau nuolat sugrįžti vėl į skaitymą, vėl į kalbėjimą ir vel į rašymą. Sukti ratų ratus. Kad norėčiau būti visokia. Įdomi. Kad mano tekstai būtų lengvi ir sudėtingi, kad galėčiau su pasimėgavimu sakyti pamokslus, rašyti knygas, dalyvauti konferencijose ir kalbėtis su tais, kurie visa tai supranta... Gal net be žodžių... Nes su manim kalbėtų Dievas.

 

       Žavėjausi pastorės drąsa – staiga pradėti sakyti pamokslus. Prisipažinsiu, niekada net nepagalvodavau, kad moteriai tai įmanoma. Gal vien tik dėl to veržiausi į akademinę veiklą? Ten galėjau dalyvauti konferencijose, rašyti į žurnalus, pasisakyti, skaityti paskaitas, vesti seminarus, improvizuoti. Ši veikla man rodėsi vienintelė prieinama šiuolaikinei moteriai, bet iš kitos pusės, vis tiek jaučiausi ne savo žemėje. Jaučiausi lyg be jokio reikalo lįsčiau į vyrų pasaulį. Mane tai be galo trikdė. Turbut vien dėl to Dievas ir su manim kalba tik paprastai? Jis, ko gero, stengiasi, kad Jį suprasčiau. Nes aš, ko gero, Jo akyse esu tikra mažvaikė. Jis kalba ta kalba, kurią aš pajėgiu suvokti. Pasijutau buka ir primityvi. Beveik norėjau verkti...

 

       Vėlai vakare apie šiuos savo jausmus parašiau Virginijai. Virginija, kuri čia išmano daug daugiau už mane, tuojau atrašė e.laiškelį. Ji rašė: Kodel manai, kad rašymas sudėtingesnis už kalbėjimą. Rašinį visada gali apgalvoti, pataisyti, ilgai prie jo knibinėtis, pasiekti tai, ko nori. O kalbėjimas priklauso nuo daugelio įvairiausių tau nepavaldžių aplinkybių. Gali pavykti, bet gali ir nepavykti. Tai kaip mezgimas ir siuvimas. Mezginį visada gali išardyti, permegzti iš naujo, o siuvinio nepataisysi. Sukirpai blogai, ir viskas,– mesk lauk. Nėra galimybės sukirpti iš naujo.

 

       Taip, taip, taip, pagalvojau. Taip ir yra. Kalbant galima daug didesnė paklaida. Lyg plauktum per daug sraunesnę ir platesnę upę. Ar rašant paklaida mažesnė? Gal... Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – kas esi. Atsiverčiau savo žaliąjį sąsiuvinį, kuriame rūpestingai kasdien išrašinėju man patikusias vietas iš visokiausių knygų, ir dabar štai išrašau jums dvi citatas iš to paties Riko Džoinerio kitos knygos, kuri vadinasi „Galutinis siekis“.

 

       „Vaikščioti šviesoje – reiškia būti tokiam, koks esi, ir būti laisvam nuo noro slėptis“.

 

       „Vaikščioti šviesoje – reiškia nebesislėpti nei nuo Dievo, nei nuo ko nors kito“. (psl. 120)

 

       Tada nurimau. Man pasidarė aišku, jog tai, kas esi, yra žymiai svarbiau nei tai, ką sakai ar ką darai. Žymiai svarbiau. Bet nurimau tik iš paviršiaus. Iš vidaus mane degino galingas Troškimas.

 

       Pabandysiu jį jums trumpai nusakyti.

 

       Howardo Hendrickso knygoje „Teaching to change lives“, kuria stengiuosi vadovautis savo gyvenime, skaičiau apie septynias strategines mokymo koncepcijas:
Mokytojo dėsnis
Ugdymo dėsnis
Veiklos dėsnis
Komunikavimo dėsnis
Širdies dėsnis
Skaitymo dėsnis
Pasiruošimo dėsnis
       Visų septynių dėsnių samplaiką, rašoma knygos pratarmėje, galima pavadinti troškimu bendrauti. Mano strategija yra aštuntoji. Aš ją pavadinau – Rašymo dėsnis. Tai toks troškimas bendrauti, kuriam nėra lygių. Tai Troškimų Ttroškimas. TROŠKIMAS iš pačios didžiausios raidės.

      

       2006 m.