Esu apie tai kažkur skaičiusi – mes, žmogiškosios būtybės, žmonija, esama sujungti į uždarą grandinę. Kaip lygintuvo karoliai arba kaip lemputės kalėdinės eglutės girliandoje. Visi jungiamės su visais kitais. Įtariu, kad taip ir yra. Kaip gi kitaip per mus galėtų tekėti žmogiškojo likimo energija. O juk akivaizdu, kad teka. Kaip elektros srovė laidu.

       Sakau, nežinau, ar tai tiesa. Žinau tik, kad Hans Liep, vokiečių kareivis, parašė eilėraštį „Lili Marlen“, po 21-rių metų tapusį daina. Vėliau jis, skaičiau, aiškino, kad rašydamas rėmėsi dviejų pažįstamų merginų – Lili ir Marlen – vardais.

       Aš irgi rašau apie Lily ir Marleną, bet tai visai kitos Lily ir Marlena. Visai ne tos.

       Taip pat ir Oskaras, apie kurį dabar rašau, yra tik iš dalies TAS Oskaras.

       Ir Princas taip pat. Jis irgi tik labai nežymia dalimi yra Velso princas, būsimasis Edvardas VII. Tik truputėlį. Vos vos.

       Taip pat ir aš pati – Mari Poisson – esu tik šiek tiek tikroji aš. Tik maža dalimi. Gal dešimčia procentų. Ar dar mažiau. Ir mano sesuo Sara iš tikrųjų tik truputėlį yra mano sesuo.

       Dar žinau, kad Marlenos sesuo, Ottilie Josephine Elisabeth šeimoje buvo vadinama Liesel. O tikrasis Marlenos krikšto vardas yra Marija Magdalena, bet maždaug iki šešiolikos ją visi vadino Lena.

       Tiesa, vos nepamiršau pasakyti, nors Marlenos vardas katalikiškas, jos tėvai buvo liuteronai. Tai, ko gero, irgi turi reikšmę.

       Taip pat žinau, kad vienas jaunas vyras, labai gerai vertinamas aktorius, kurio vardas Wihelm Dieterle ir kuris turėjo ambicijų tapti filmų direktoriumi, kai jam buvo dvidešimt devyneri pasikeitė savo vardą į William ir ruošėsi vykti į Ameriką. Jau buvo sukaupęs pakankamai pinigų ir labai apdairiai rankiojo šiam projektui savo komandą.

       Minėtasis Williamas pažinojo Marleną iš labai nevykusio, netgi juokingo, jos bandymo filmuotis, nes buvo peržiūros komisijos narys. Ji jam patiko. Ne dėl talento. Dėl tvirto ir patikimo charakterio. Williamo dėka Marlena vėliau atsidurs Amerikoje. Tačiau tuomet ji nieko apie tai nežinojo. Netgi nepastebėjo to jauno vyro. Net neįtarė, kad jis egzistuoja. Ir aplamai, po peržiūros tekina lėkė porą kvartalų, kad nepavėluotų į profesoriaus Maxo Reinhardto (tikrasis vardas Maximilian Goldmann) dramos mokyklos stojamuosius egzaminus.

       Taip pat žinau, kad pilnas Oskaro vardas yra Oscar Fingel O'Flahertie Wills. Tačiau mama jį vadino „Oskar“, su įsakmiu kirčiu ant a. Ir kad jis būtų buvęs visiškai kitas žmogus, visiškai kitoks, jei ne Amerika. Amerika jį pakeitė. Tiksliau, Oskaras kurį laiką prisijungė prie žmonijos likimų grandinės kitoje vietoje ir leido naujai nežinomai energijai cirkuliuoti per savo prigimtį. Vėliau, kai jis grįžo, niekada jau nebebuvo toks, koks buvo iki tol. Manau, jis pats šito gerai nesuvokė, nes visada sakydavo, kad jį pakeitė Oxfordas ir kalėjimas.

       Noriu pasakyti, kad mes visi, įskaitant mane pačią, porą arklių, su kuriais likimas mane sujungė paauglystėje, o taip pat Oskaro sielą Speranzą, besileidžiančią žemyn nuo Alpių, žodžiu, visa žmonija ir ne tik žmonija, sudarome uždarą likimų grandinę. Bet nebijokime,– mes nesame surakinti. Turime pasirinkimo laisvę. Galime rinktis vietą. Mūsų asmeniniai likimai nėra mirtinai sustingę, sukaustyti ar pririšti. Lyg šuo ar karvė. Gerai žinau, kad panorėję visada galime perbėgti ir prisijungti prie žmonijos likimų grandinės kur nors kitur ir jau iš ten transliuoti savo asmeninį likimą. Kai kas iš mūsų, garantuoju, sugeba transliuoti netgi du. Lyg dvi televizijos programas. Vieną tą, kurį visi vadiname tikru ir realiu, kita – virtualųjį – lyg ir kitokį, lyg ir išgalvotą, bet irgi, mano manymu, tikrą ir realų. Nes dažniausiai juk jų beveik neįmanoma atnarpioti. Jiedu mirtinai surizgę, tie du likimai arba gyvenimai.

       Nes virtualiajame gyvenime likimo energija cirkuliuoja lygiai taip pat, kaip ir tame, kurį vadiname realiu. Juk likimas yra niekas daugiau – tik energija, todėl jis nesvarsto, tikri mes ar išgalvoti. Jam nėra svarbu, ar mūsų vardai sutampa su įrašais pase, ar jie tik pravardės ir slapyvardžiai. Jam nusispjauti, ar mes gyvi, ar seniai mirę. Ar mes gyvename čia ir dabar, ar gyvenome kažkada, prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų.

       Todėl mes toli gražu nesam apriboti, nors taip ir atrodo. Ir niekas mūsų nevaldo, nors irgi taip atrodo. Mes esame visiškai laisvi pasirinkti vietą. Tiksliau, mes visada turime galimybę perbėgti. Migruoti. Be to, manau, mūsų asmeniniuose gyvenimuose, kaip ir nekilnojamo turto biržoje, reikšmę turi tik trys dalykai: 1. vieta; 2. vieta; ir 3. vieta;

       Prisipažinsiu, ilgai svarsčiau, kurioje vietoje norėčiau save įjungti į likimų grandinę. Turėjau milžinišką pasirinkimą. Begalę galimybių. Galėjau atsistoti tarp bet kokių man patikusių žmonių, gyvų ar mirusių, tikrų ar išgalvotų, kurių kompanijoje norėčiau ištiesti į abi puses savo energetines bangas ir imti transliuoti žmonijos likimą. Galiausiai apsisprendžiau – atsistosiu tarp Oskaro ir Marlenos.

       Tai man patiko. Gerai, pagalvojau. Tinka. Bet kur? Kur mes stovime? Amerika lyg ir negalėtų būti toji realybės vieta, kurioje vyksta mano likimo veiksmas, tiksliau, gyvenimas. Nes aš niekada nebuvau Amerikoje ir, prisipažinsiu, vis dar senamadiškai tebesvajoju mirti ne Niujorke, bet Paryžiuje... Ketvirtadienį. Lietui lyjant. Nors, kai pagalvoju, turiu daug giminių Amerikoje, mano tėvas, kol buvo gyvas, susirašinėjo su visais, kas tik netingėjo jam atsakyti... Tai reiškia, kad ir aš kažkaip jungiuosi su Amerika. Be to juk visada galiu ten atsidurti, jei kantriai stovėsiu tarp Oskaro ir Marlenos... Jie juk buvo likimo ten nublokšti, reiškia...

       Bet, tiesą pasakius, aš nenoriu. Aš nesirenku Amerikos. Vis dar viliuosi, kad mus visus tris, Oskarą, mane ir Marleną, sujungs Paryžius. Viliuosi, kad aš, kaip ir jiedu, mirsiu Paryžiuje.

       Todėl manausi žinanti savo melodramos pabaigą. Aš mirsiu Paryžiuje, nes per mane dabar irgi teka Oskaro ir Marlenos likimų energija. Taigi savaime suprantama, kad taip ir bus. O paskui, po mirties, aš grįšiu iš Paryžiaus.

       Tam rimtai ruošiuosi. Esu parašiusi poezijos knygą „Grįžau iš Paryžiaus“. Į ją sudėjau viską, ką serganti nostalgija žmogiškoji būtybė gali sudėti į poeziją prieš mirdama iš ilgesio. Ją, manau, grįžusi paskelbsiu virtualiojoje erdvėje, o jūs, atėjus laikui, ją paskaitysite internete ir suprasite, iš kur aš, tiesą pasakius, iš tikrųjų grįžau. Nes aš jus dabar apie tai iš anksto perspėju, žmonės. Nepamirškite šito.

       2007 m.