Dar prieš mokyką, būdama šešerių, Marlena buvo išmokyta skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jai ir jos sesutei Lisel tam buvo nusamdyta guvernantė. Be to mama ją šiek tiek pamokė prancūziškai, nes, mamos nuomone, tai inteligentų ir menininkų kalba. Ir truputėlį angliškai. Nes tai tarptautinė kalba.
Mokykloje dėl šio per didelio išsilavinimo Marlena pasijuto nepaprastai vieniša. Ji pateko ne į savo amžiaus klasę, bet į aukštesnę. Buvo jauniausia. Kitos mergaitės – vyresnės vieneriais ar net pora metų – nenorėjo draugauti su maže. Šnibždėjosi paslaptis, juokėsi ir plepėjo grupelėse, neįsileido jos. Mokykla iš Marlenos atėmė ne tik laisvę, bet ir saugumą. Baugiai sėdėjo paskutinėje eilėje lyg maža pilka pelytė. Vaizdavosi esanti atstumta ir nemylima dėl to, kad yra negraži, neįdomi. Netgi nesimpatiška.
Per ilgąją pertrauką viena suko ratus mokyklos stadijono bėgimo taku nešina kokiu nors medžio, krūmo ar žolės lapeliu. Žalias-gyvas. Toks buvo jos mėgstamiausias žaidimas, sukeliantis saugumo iliuziją.
Žiemą, kai neišeidavo į lauką ir tekdavo sukti ratus mokyklos koridoriuje akylai stebint budinčiai mokytojai, lapelį Marlena pakeisdavo pieštuku. Jis buvo šiltas. Iš tikro medžio. Irgi teikiantis saugumo iliuziją.
Savaitgaliai tapo tikra švente. Važinėjosis dviračiu, riedučiais. Žiemą ėjo į čiuožyklą.
Vasaros atostogas leido pas dėdę Willį, mamos brolį, kuris turėjo vasarnamį Wandlitz'e, tiesiog ant ežero kranto. Beveik kasdien maudėsi. Taip pat beveik kasdien jodinėjo. Jai paskyrė pagyvenusią arklių porą, kurią pati privalėjo ir prižiūrėti. Be to, mama nusprendė leisti ją į šokių pamokas.
Bet labiausiai viskas persimainė po to, kai Marlena pradėjo mokytis muzikos. Pradžioje lankė fortepijoną, o vėliau smuiką. Muzika buvo didžiausias jos vaikystės džiaugsmas, tad greitai ėmė groti dar ir liutne, kurią romantiškai išpuošė ryškiais kaspinais. Ir dainuoti. Dažniausiai paprastus sentimentalius romansus ir liūdnas dainas.
Pamėgo eiti į teatrą ir kiną. Kaip ir visos panelės, paauglės ir jaunos moterys, ėmė kolekcionuoti aktorių atvirukus, tapo aktyvia Henny Porten aistruole, kopijavo jos šukuoseną, rengimosi manierą ir, savaime suprantama, jos kuriamą gražios jaunos nekaltybės įvaizdį.
Jai pavyko gauti Henny Porten adresą. Rankomis nuspalvino keletą juodai-baltų jos atvirukų ir ėmė siuntinėti Henny, linkėdama laimės gimtadienių proga, per šventes ar filmų premjeras. Ji taip pat sekiojo Henny gatvėje. Jei tik galėdavo, styrodavo užsislėpusi netoli Henny namo paradinių durų tykodama, gal toji išeis lauk. Ir jei ši išeidavo, sekdavo iš paskos slapstydamasi už kioskų, stulpų ar tarpuvartėse. Persekiojimai baigėsi blogai. Henny pastebėjo ją ir rimtai apibarė.
Marlena trumpam aprimo, tačiau netrukus jos galvoje blykstelėjo kita idėja. Atsinešė smuiką, atsisojo ant šaligatvio ir ėmė smuikuoti tiesiog priešais Henny namo duris. Ji jau puikiai grojo. Tai buvo „Angelo daina“. Sentimentalus romansas.
Henny Porten neištvėrė. Išėjo žvilgtelti, kas groja, ir visiškai nenustebo pamačiusi „tą pačią mielą mažą mergaitę su šviesiomis garbanomis“, kuri ją persekiodavo. Henny liepė Marlenai tuojau pat išnykti iš akių ir, ryžtingai nusisukusi, grįžo į vidų.
Bet netrukus Marlena padarė kažką, kas nustabino Henny Porten.
Buvo taip. Marlenos mokykla vyko į ekskursiją, į Mittenwald'ą, Vokietijos miestą prie Austrijos Alpių. Kaip tikra save gerbianti fanė Marlena susižinojo, kad Henny su vyru tuo metu atostogaus didesniame gretimame mieste Garmisch-Partenkirchene, maždaug už 15 kilometrų nuo ten. Ji jau turėjo planą.
Iš vakaro pasistatė kopečias prie mergaičių miegamojo lango ir ankstyvą kitos dienos rytą išlipo lauk su savuoju smuikeliu juodame dėkle. Ji įsėdo į pirmutinį traukinį į Garmisch. Iš stoties nuėjo tiesiai prie viešbučio, kuriame buvo apsistojusi Henny, ir ėmė smuikuoti po jos langu.
Henny pabudo, išgirdusi serenadą. Atitraukė naktines užuolaidas ir pamatė tą pačią šviesiaplaukę mergaitę. Tik šį kartą Henny išties labai susinervino. Perpykusi atidarė langą, tarstelėjo keletą ypač piktų žodelių, vėl jį užtrenkė, aklinai užtraukė užuolaidas.
Marlena buvo labiau patenkinta, nei susikrimtusi. Ji pamatė Henny. Henny pamatė ją. Ypatinga akimirka. Rimtas ir tikras iššūkis.
Suvokė: Henny Porten sužavėti neįmanoma. Ją galima tik nugalėti. Aš tave nugalėsiu, Henny, prisiekė mintyse.
Atsitūpė. Ramiai įsidėjo smuiką į juodą, išmuštą skaisčiai mėlynu aksomu, dėklą. Atsistojo. Kilstelėjo smakrą. Krestelėjo šiaudines garbanas. Apsisuko ir nužygiavo geležinkelio stoties link. Ateis diena, aš tave nugalėsiu, sakė jos liesutė, tiesi ir mirtinai įsitempusi nugara.
Jai buvo dvylika su trupučiu. Gruodžio 27 bus trylika. Smuiko dėklą laikė apkabinusi, abiem rankom kietai prispaudusi prie krūtinės.
2006 m.