mari poissonmari poisson



dalelė žmonių brangi
gailingos atmintys
vardai meilingi
prietelių vardai
vardai numirusių
gentivardžiai
daiktai
gyvūnai
žvėrys
augalai
dulkės tarp vėjų

 

vardų vardai
jie kuliasi
kaip laivės jūroje
nors sergėjom
dar tamsūs būdami
vardų slaptingą prasmę
kaip paukščių giesmę
jie buvo juk visi geri
visi kaip vienas
ar naujas skynimas
ar pernykščios rugienos

 

vardai yra tvirti
žiūrėk jie rausia gilią vagą
įsigeria į gilumas saulesnėj vietoj
įjungia visą pajėgą
kaip kad ir grūdas
kad įjungia medžio visumą
šakom žiedais ir sėklom

 

deja ne amžini

 

aure kažin kuris iš jų
pasikelia
išblunka
ir nežinioj išnyksta
kaip žuvis
be pėdsakų vandenyje
tik blausiai spindi
nedideli trobų langeliai
nusileidusios saulės atšvaitu
(o už kalnų toli sako yra Andaluzija)

 

kaip man gailu
išnykusių vardų
mano vaikai jie buvo
ir jų visų esmi aš motina
anuos sūpavo mano rankos
užaugino
paleido Dievo valiai
aš daugel jų turėjau
daug išnyko
o man reikėjo
matyti anų pabaigą

 

kaip sopa širdį
kad ne sykį
pykčio priepuoly
esu juos peikusi ir barusi
kiek įžeidžiau be reikalo
ir kiek kvailų dainų
esu dainavusi
kiek meilės žodžių nutylėjusi

 

kiek sykių perrenku
neatgaivinamus jų kaulus
pavirtusius į smiltį
ir krikštiju naujais vardais
arba senais jei atmenu

 

bet būna kartais
tokie derlingi metai
kad iš dangaus
vis krinta ežerai ir akmenys

 

kaip man gailu
jei kas iš tų ar iš anų
išnyks be vardo
kaip mūsų protėviai
istorijos smiltynais
amžinai pavirtę

 

buvo nežinomi vardai
jų nebėra ir tuščias
baltas
šis pasaulis dengtas dangum
o aš maniau vardai
bus amžini
ir smerties neragaus per amžius

 

Iš knygos „Plėviasparnis“, Saulės delta, 1998.