mari poissonmari poisson



       Mylėti vyrą ar vaiką nepakanka, jei ir pati nori būti mylima. Šiam norui išsipildyti reikia mylėti ir visą „negyvąjį“ meilės diskursą, tai yra ir pačią meilę.
       Aš ją myliu.
       Rimtai.
       Šiandien nusprendžiau kai ką atvirai apie tai papasakoti ir netgi atskleisti šiek tiek savo pačių intymiausių paslapčių. Kodėl? Viena vertus, dėl to, kad man mirtinai reikalingas puikus paskalų rinkinys. Antra, man pačiai labai malonu prisiminti šaunias intrigas, puikias scenas, įdomius charakterius pikantiškose situacijose, panirti į savo būsimos karalystės karališkuosius užkulisius in live. Tai, manau, patiks skaitytojams, politologams, istorikams, diplomatams, anekdotų mėgėjams.
       Kartu tai lyg ir mano asmeninė užduotis, kuri, jei pavyks ją įvykdyti, sukurs taip būtiną mano karalystės legendą.

 

       Likau nakčiai viena dideliame Martos name. Marta buvo išvašiavusi kalėdinėms atostogoms į Bali. Aš turėjau jos namo raktus. Ateidavau kasdien. Laisčiau gėles ir sekiau, kad viskas būtų tvarkoje.
       Vieną naktį nusprendžiau pasilikti. Už langų pustė, kaukė vėjas, buvo šalta. Naktis. Gruodis.
       Vėl suskambėjo. Šį kartą ne telefonas. Skambino į duris.
       Tą minutę kažko ieškojau Martos miegamajame. Rodos rankšluosčio. Buvo jau gerokai po devynių.
       Instinktyviai akimirksniu užsimoviau vieną iš perukų dailiai dekoruojančių Martos veidrodžio stalelį. Tamsų. Smulkiai garbanotą.
       Pasitampiau megztinį, kilstelėjau džinsus ir nuėjau prie durų.
       Aukštas vyras su skrybėle, pakelta ilgo juodo palto apykakle ir didžiule puokšte stovėjo prie laukujų Martos namo durų.
       Vos tik pravėriau duris, jis greitai ir tyliai įsmuko, nieko nesakydamas. Lyg mudu būtume susitarę ar jis gerai žinotų slaptažodį. Nė neįtarė, kad pataikė į spąstus. Aš lengvai be garselio pasukau raktą ir užrakinau duris. Raktą mikliai ištraukiau beveik kaip fokusininkė – visu kūnu pasisukusi į svečią. Ištraukiau ir švelniai įsikišau į džinsų kišenę.
       Tada kukliai nusišypsojau ir pasiūliau nusivilkti paltą. Vyras, matyt laikydamas mane nauja Martos tarnaite, padavė palaikyti puokštę, nusivilko paltą, nusiėmė skrybėlę. Tuomet vėl paėmė puokštę. Elgėsi taip, lyg aš būčiau mechanizmas.
       Jis buvo labai aukštas. Gal siekčiau jam iki peties, o gal ir ne, pagalvojau… Šiek tiek mane nustebino tai, kad vyras nešiojo gana ilgus plaukus. Jie buvo ant sprando gumute suimti į uodegą. Priminė muškietininką. Tai gerai, pagalvojau. Geras ženklas. Tai reiškia, kad jis yra žaismingas ir visada kaunasi už karalienę..
       Ranka parodžiau į svetainės pusę ir pasakiau, kad einu atnešti vazos gėlėms. Jis linktelėjo ir nuėjo.
       Kai atsinešiau puikią krištolinę Martos vazą, jis sėdėjo vidury sofutės abi rankas išskėtęs ir užkėlęs ant atlošo. Koją buvo užmetęs ant kojos. Nuostabu, bet jau buvo spėjęs įjungti televizorių. Aiškiai jautėsi kaip namuose. Tiesa, mūvėjo ryškiai oranžines kojines. Jos neįtikėtinai stipriai traukė akį. Stipriau negu raudonų rožių puokštė, kuri gulėjo šalia ant vienos iš pagalvėlių.
       Kavos? Arbatos?
       Arbatos.
       Pamerkiau rožes ir nuėjau į Martos virtuvę. Ėmiau jaukiai barškėti indais ir leisti vandenį.
       Kai atnešiau ant sidabruoto Martos padėkliuko arbatą, vyras buvo nusimovęs batus ir pusiau gulomis tįsojo ant sofutės, paniręs į skoningas rankų darbo Martos pagalvėles. Pagalvojau, kad jo batai labai dideli. Didžiuliai, pagalvojau. Bet paskui konstatavau, – vyras juk irgi didelis.

 

       Aišku, buvo įsijungęs kažkokią sporto programą, kuri dieną naktį rodo tą nelaimingąjį futbolą.
       Pristūmiau stalelį prie pat sofos ir padaviau jam puoduką. Paėmė, į mane net nepažvelgdamas. Suprask, futbolas…
       Nuėjau į Martos miegamąjį ir nuo stovelio prie lovos numoviau kitą peruką - šviesų. Užsimoviau ir pakedenau pirštų galiukais. Mistika. Buvau tapusi ilgaplauke mažyte įdomia blondine. Vonioje nusimečiau džinsus ir megztinį. Apsivilkau vieną iš keturių ant pakabo kabėjusių chalatų. Baltąjį.
       Pasiryškinau akis ir basa nustypčiojau į svetainę. Abiem rankomis prilaikiau skvernus, kad nesivilktų grindimis, nes chalatas buvo siaubingai per ilgas.
       Vyras atsainiai žvilgtelėjo, matyt, tikėdamasis išvysi Martą. Ką jis pamatė, sunku pasakyti, tačiau akimirksniu pamiršo futbolą, žaibo greitumu katapultavosi nuo sofutės ir visu ūgiu išsitempė lyg eilinis, netikėtai išvydęs aukšto rango karininką. Taip… Permaina buvo tikrai kardinali.
       Sėskis, mielasis, pasakiau negarsiai kimiu balsu. Stengiausi nepamiršti to, kas yra svarbiausia. O svarbiausia – kalbėti tyliu kimiu balsu. Marta sakė, kad tai labai seksualu.
       O Marta? Kur Marta?
       Martos nebus.
       Jis atsisėdo, tiksliau, susmuko, ir kojomis paieškojo batų.
       Tai gal aš jau ir …
       Ne, pasakiau ramiai ir sykiu įsakmiai. Paskui švelniai nusišypsojau ir pridūriau, – tu pasiliksi. Pagalvojau, kad nežinau, kaip improvizuoti toliau. Todėl nustypčiojau iki fotelio tolimame didžiulės Martos svetainės kampe po palme, atsisėdau, pariečiau kojas ir apsiklojau chalato skvarnais. Kojų pirštai tikrai buvo lediniai. Martos svetainė be užuolaidų buvo atvira visoms pasaulio akims ir tamsoms.
       Išvirk man kavos, pasakiau negarsiai kimiu balsu.
       Gerai, pasakė vyras ir pakilo eiti į Martos virtuvę. Tarpduryje atsigręžė ir šypsodamasis paklausė: gal pataisyti ko nors užkąsti?
       Gal, atsakiau žiūrėdama į jo pusę.
       Stengiausi sudaryti įspūdį, kad žiūriu jam į akis, nors esu trumparegė. Milžiniška Martos svetainė buvo man per didelė. Niekada dar neteko vaidinti intymios scenos tokioje didžiulėje erdvėje.
       Bet visada juk būna pirmasis kartas, kaip priimta sakyti.
       Girdėjau kaip nepažįstamas aukštas vyras jaukiai barška indais Martos virtuvėje ir leidžia vandenį.
       Galėjau taip sėdėti ir laukti, kol mane aptarnaus, bet nepasidaviau pagundai. Perėjau per svetainę ir užlipau ant tos pačios sofutės. Paėmiau pultelį ir akimirksniu perjungiau televizijos programą. Nedidelis styginių orkestras grojo kaip tik tai, ko man reikėjo. Vėl apsiklojau chalato skvernais. Nebijok, sukomandavau sau mintyse. Klausau, Jūsų Didenybe, atsakiau šypsodamasi ir apsidžiaugiau, kad kol kas dar niekas nemoka skaityti svetimų minčių.