Accessibility Tools


darius poceviciusdarius pocevicius




Pirmoji

 

Gelsvai pilki, priplėkusių šiaudų spalvos plaukai.
Papūsti žandai su dviem mažom
ir nuolat besišypsančiom duobutėm.
Putnios lūpos, kiek praverta burna.
Kas dar?
Liemuo, dvi rankos, kojos, gėlėta nutrinta suknelė...

 

Paslapčia mylėjau ją.
Dievinau už vieną jos keistumą.
Ji nesituštino!
Visos kitos, panašiom suknelėm,
tokiais pačiais žandais ir lūpom,
tuštinos, o ji, tik pagalvokit, - ne!

 

Kai vakar, jau po daugel metų, aš ją vėlei sutikau,
ji buvo panaši į braškantį per siūles pilną maišą.

 

Maišą, pilną išmatų, papuoštą raudonomis gėlytėmis.

 

 

 

 

Niekšas

 

Subjaurojau jį.
Išdraskiau aš jam akis.

 

Užkimšau jam nosį ir ausis
nedidukais meilės kupinų laiškų skuteliais.

 

Prigrūdau pilną burną brangių papuošalų iš aukso,
kuriuos jis man padovanojo.

 

Raudonais lūpdažiais nubrėžiau kreivą šypsnį.
Ant pilvo ir krūtinės užrašiau negražų riebų žodį.
Nupjoviau, numečiau šalin jo geibią mažą lytį.

 

Padariau aš jį bjauriu.

 

Kaip drįso jis, nenaudėlis, pirma manęs numirti?!

 

 

 

 

Demonai

 

jau bus trys geros dienos kaip mano moterį apsėdo demonai

 

jau trečią dieną ji kasdien atsikelia
pabūna vonioje nusiprausia gražiai apsirengia
prieš veidrodį pastovi pavalgo išgeria kavos puoduką
pavaikščioja po kambarį nusišypso meiliai
pakalba su manimi išeina grįžta puodais ir lėkštėm patarškina
iš naujo valgo žiūri televizorių
dar sykį užsidaro vonioje
išplauna savo plaukus rūbus skalbia padainuoja
tyli geria vyną plepa juokiasi ilgai kvatoja
prisėda stebi žmones ekrane
vėl stojasi iš naujo eina
vėl prausiasi pakloja patalus gulas
liečia keliskart mane
alsuoja tyliai rimsta užsimerkia

 

šią naktį jai užmigus aš jos rimtai paklausiau
dėl ko ji šitaip

 

šėtoniška liepsna jos akyse iškart nušvito

 

 

 

 

Dabar

 

Ji nieko neįtaria.
Matau glotnų kūną,
besivartantį vešlioje žolėje.
Girdžiu žemą,
vis stiprėjantį jos krūtininį urzgimą.
Lėtai sėlinu iš priešvėjinės pusės...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - (ne, aš tik skaitau) - - - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
... nugriūvu šalia jos, į rasotą žolę.

 

 

 

 

Vaisiai

 

Vienąkart nusprendžiau nejudėti.

 

Nejudėsiu sau,
ir viskas!

 

Atsiguliau. Nejudu.

 

Po to žiūriu: mano patelė guli šalia.

 

Žiūri į mane.
Žiūri piktai, guli neapvaisinta.

 

 

 

 

Ji

 

Virpančiais pirštų galiukais
atsargiai liečia
melsvus dantų piešinius savo blauzdose.

 

Galvoje iš naujo perkrausto
blizgančius niekučius,
menančius praėjusį laiką.

 

Nusišypso.
Prisuka visus laikrodžius.
Sustabdo jų rodykles.

 

 

 

 

Grožis ir gėris

 

Sulig kiekvienu mano smūgiu
ji aikčiojo krauju.
Kaukšėjo dantimis iš malonumo.
Mirties agonijoj ji žvelgė į mane.

 

Ji pažvelgė tuščiom akiduobėm,
dėkingai.

 

 

 

 

Du viename

 

Seniau buvau ne vienas.
Seniau manęs buvo du.
Kažkieno pikta valia buvau suskaldytas.
Perskeltas į du lygius,
vienodai nelaimingus gabalus.

 

O vargšė pasmerktoji pirmoji mano pusė...
Jinai ilgai klajojo.
Klaidžiojo, klejojo
kaip lietus be debesies, kaip kūnas besielis.
Vaikščiojo, ieškojo jos,
taip trūkstamos,
kol pagaliau surado tą vienintelę.
Pamatė ją, suprato,
pažino ją iš karto.

 

Esu dabar aš vienas, vientisas.
Abi pusės tvirtai sulipusios, sukibusios
į vieną tobulą ir harmoningą tumulą.

 

Kada toj tobuloj harmonijoj
antroji mano pusė tyliai šnabžda:
- Ach ... ach ... ach ...
pirmoji lyg jos aidas atkartoja:
- Cha ... cha ... cha ...