Accessibility Tools


platelis kornelijus.jpgplatelis kornelijus.jpg



Praėjusi žemė

 

Ruduo vėl apdrebia pėdsakus
Pūvančiais lapais, nukloja sodo takus,
Skaidrius ištuštėjusius tvenkinius –
Tyliai mingančią žemę...

 

O paskui balandis
Atplaukia stiebų ir kamienų upėmis
It mažų padarėlių būrys paskui nusenusį
Skeltanagį fleitininką.
Jis išveda mus, nerūpestingai grodamas,
Iš liaukų į nervus, iš nervų į sąmonę,
Paslėptais klavišais,
Spausdamas ašaras ir tempdamas šypsenas
Ant dantų lankelių,
Kaitindamas kraują ir modeliuodamas kalbą.
Tai jo
Rūmai stūkso virš mano gimtosios žemės,
Jo šventyklos laiko aptūpusios kalvas,
Jo muzika smelkia visą gyvybės erdvę.

 

Tik baudžiauninko sapnuose pagoniškai
Skaisčios vaidilutės dar kartais sušoka
Nežinomus rašmenis.

 

Iš žemės, kurios nėra
Ir niekada nebuvo.

 

 

Platelis, Kornelijus. Namai ant tilto: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.

 

 

 

 

Pajūrio kvartetas

 

Aš mylimai tegalėčiau atverti širdį.
Netiesa apsitraukia visi pasakyti žodžiai,
Atsimintos praeitys, suvoktos tikrovės.
Aš tegalėčiau mylimai iššnabždėti viską jūros pakrantėje,
Į mažą ausies kriauklelę,
Ką tik išmetusią perlą...
Bet prisiartina vidudienis, ir žmogus ilgais rūbais
Taria mažam berniukui, kibirėliais nešančiam jūrą
Į duobutę smėlyje, jog visa tai beprasmiška, bet mylimoji
Atsako, kad vandenys teka ratu ir pripildo gyvuosius,
O žodžiai...
O žodžiai irgi teka ratu, mieloji,
Prieš srovę.

 

 

Platelis, Kornelijus. Namai ant tilto: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.

 

 

 

 

***
Juk tereikia giliai įkvėpti, užsimerkti
Ir išeiti į verdančią pavasario erdvę.
Nuleistom rankom,
Nusižeminusiais jutimais,
Išeiti iš rudens plaukuotų delnų, iš
Čežančių takų, kuriuose pasaulis mindo nukritusius
Mylinčio skundus,
Iš skaidrių tvenkinių šalvenant,
Iš nelaimingų kaukių, kurių liūdesiai
Įsisiurbia į kraują
Ir virsta beprasmišku „ne“, atkartojančiu vėjo
Šlamesį, ilgą, įkyrų lietų, išeiti staiga
Ir negrįžti.

 

 

Platelis, Kornelijus. Namai ant tilto: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.

 

 

 

 

Moteriškas vėjas

 

Nuo svyrančio stalo paviršiaus
Slysta cukrinė, gėlių vaza ir kelios
Suplėkusios knygos, lekia į apatinį
Kambario kampą ir trenkiasi
Į atdarą fortepijono klaviatūrą: nuogi
Daiktai, praradę tarpusavio ryšį
Ištuštėjusioj atminty,
Kur tik sausos vakaro vėtros
Supusto pro langus ilgą užgesusią dieną,
Pilną bereikšmių pėdsakų mano.
Tai moteriškas vėjas.
Jis užgimsta tarp grubių, palaidų regėjimų,
Žemumose ir sukasi
Ilgai virš siaubingų gyvių,
Kyla į apgyventas erdves, nešdamas sumaištį
Ir sunkų irimo kvapą.
Ten kalba prasideda lyg iš nieko: gėlių vaza
Trenkiasi į klaviatūrą, ir skamba aštrus akordas.
Nežinomas mūsų klausai. Virš antakių lanko
Sudega be liepsnos trapios vardų plaštakės...
O sėkla pasaulio?
Liepsnojantis žaibo kelias aplenkia tamsoj
Patikliai atsivėrusią burną, ir nieko,
Išskyrus beribį laukimą, nereiškia nuogi daiktai
Moteriškame vėjyje.

 

 

Platelis, Kornelijus. Namai ant tilto: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.

 

 

 

 

Varnas

 

Dažniausiai sukrankia vidurnaktį,
Kai pasaulis būna giliai nugrimzdęs į klampią
Tamsos karalystę, ir už daiktų
Neužkliūva balsas. Štai jis suvirpina
Storas esybės sienas, tačiau ne taip,
Kaip girdėjo E.A. Po, o tarsi maži trimitai
Miniatiūrinį Jerichoną – rūbas praplyšta,
Ir išėjus jame pasilieka tylus gyventojas,
Kuris atsibudęs randa neišjungtą televizorių,
Cigaretės pradegintą kilimą ir pamirštą
Nusivilkti, suglamžytą vizitinį kostiumą –
NEVERMORE.

 

 

Platelis, Kornelijus. Namai ant tilto: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.

 

 

 

 

Mėnulio darželis

 

Laike pilnaties, po liepsnojančiu mėnesio veidu,
Per miegantį sodą atjodavau siela tylia.
Daržely tu laukdavai, plaukus ilguosius paskleidus,
Žalsva mėnesiena į alpstančią žemę jais leidos
Ir srautais sidabro tekėjo mieguista žole.

 

Pirmiausia tvorelę sutikdavau, brolio sutvertą,
Aplink taisyklingą šviesos keturkampį, aukšti
Jurginai, suaugę kraštuos, gynė ketvertą vartų,
Kad kiemo šventyklos nemindžiotų kojos neverto –
Čia mylimo laukia svajonių žiedai atverti.

 

O vidurį saugojo rūtų vainikas apsupęs,
Aštuonetas krūmų aplinkui bijūnų vešlių
Rymojo, kiekvieno viršuj du žiedai tyliai supos
Lyg motų valdovui, sugrįžtančiam iš debesų pas
Leliją darželio aky, karalienę gėlių.

 

Žiedai jos tarytum sidabro varpeliai skambėjo
Auksinėm šerdim tobuliausios tikrovės dugne.
Kol žemė nuščiuvusi laukė atūžiančio vėjo,
Vakaris švelnus ją žolynais kvapniaisiais apsėjo
Ir virtęs garsu nubangavo, o kur – nežinia.

 

Sakei: ši naktis sugrąžina pasaulį į viena,
O tavo darželis lyg vartai gyvybės yra –
Mėnulio žaltys juos išlaužęs ateina ir pieną
Širdies jam palietą ragauja, kol džiugią naujieną
Įšvirkštas į kraują, pavirsta galybe tikra.

 

Sakei, jog tada tarp šviesių mūsų kūnų išblunka
Riba, ir lelijos išplinta akių dugnuose –
Jaunikis paliečia pro tamsą jam ištiestą ranką,
Ir žaibas nuvilnija pirštais, pramušdamas tankią
Jutimų apgaulę, ir virsta tyliąja šviesa.

 

Bet aš nebuvau tuo, kurs myli tave iki galo
Ir drįsta paniekint šešėlių graudžiuosius kelius,
Kurio išmintis tavo mylimo veido nedalo
Vardais augalų... Aš pro šarvą kiečiausio metalo
Einu pas tave, bet užkeltus randu vartelius.

 

 

Platelis, Kornelijus. Namai ant tilto: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.

 

 

 

 

Pastoralės

 

I
Kai tirštas lietus nušniokščia,
Paskleisdamas aštrų žolynų kvapą,
Nagai sakalų kietėja,
Ir iltys šernų boluoja, nuo meilės
Lauko tolstu slaptingais požemiais,
Ir žirgas tarp mano kojų tartum nuodinga gyvatė.

 

Nes jaučiu, kaip tu, nelaboji, grįžti,
Pardavus mane vergijon, ir pikto dvasios
Siaučia tinklu vakarinį pasaulio kraštą,
Į kurį dažniausiai nutolstu, grodamas lumzdeliu
Piemeniškas melodijas.

 

Ir žaibišku savo blakstienos judesiu
Priverti stot į nelygią kovą su šernu
Tą, kurio oda švelni
It žindomo paršelio, tą,
Kurio balsas saldus tavo ausiai!
Tą – iš perpjauto
Granato sėklos pažyra – hyes –

 

Ant auksinių šiaudų jo kraujas,
Ant auksinių šiaudų dideliais lašais,
Ant deivės pilvo perpjautas vaisius guli,
Bambos duobutė pilna granato sėklų,
O sesės!

 

II
Prie vandens ji ateina, klastingai nusivelka rūbą,
Lyg nejaustų sustingusio žvilgsnio pakrantės melduose,
Jos kojos tvirtos it miesto vartų stulpai,
Jos oda aklina it mano kalėjimo siena,
Sumūryta iš valandų geležies ir baimės.
Po lapų šilkais, tarp minkštų akmenų
Žvelgiu į nuščiuvusią jūrą – šventoji saulė
Dvejinasi deglose akyse
Ir grimzta iš lėto į rausvą vakaro vandenį.

 

Bet vos tik išeini šokti kūnuose savo,
Kerinčiai spindinti, mano liežuvis nutirpsta,
Ir kojos įauga į sužavėtus akmenis.
Tai muzika ir šviesa, paslaptingas
Upokšnis, pripildantis visas kilniausias formas
Ir tekantis troškulio pusėn,
Pasroviui pieno ir medaus upėm, tai debesis,
Kurio kiekviena garbanėlė tau žada
Apgaulingą nemirtingumą
Ir lengvą kelią žemyn su sėklom bei žiedlapiais.
Drėgnoji, stiprioji, skaisčiausioji!

 

III
Todėl kai širdis pabunda
Ir šokteli savo lopšy, jau žinau – Aušrinė
Teka ūksmingu taku iš marių, paskutinieji
Rasos lašai baigia džiūti kūno plaukeliuose.

 

Ta širdis lyg spyruoklė laiko pradžios taške –
Dangiškas skersvėjis košias pro ją į plačią
Pavidalų jūrą.

 

Artėja, ir pulsas muša jos žingsnių ritmą.

 

Pabundu tarp savo kiaulių tampriam Žemynos glėby,
Pasimuistau slidžiu, riebaluotu kūnu,
Bet veikiai nurimęs aukoju dievams aukas
Ir paikas daineles dainuoju, kol vėl nugrimztu į sapną.

 

IV
Į laukus ji išbėga.
Piktai nusiplėšia rūbą,
Pajutus ugningą žvilgsnį,
Dangaus pakrašty tamsuojantį,
Jos kalvos nuo įtampos virpa,
Jos slėniai laukimo pilni...
Ir staiga tvirtas kuilys krenta iš debesio kriokdamas,
Putotas jo snukis rėžias į juodą dirvožemį,
Ugninis sakalas
Skečia sparnus ir sminga į vėją,
Palaimingai ir šiurpiai vaitojant girioms,
Ir griausmas nusirita, viską ūmai atverdamas,
Ir tada ugnies,
Oro, vandens ir žemės dvasios susipina
Į staugiantį kamuolį,
Įsismelkia viena į kitą, viena kitą įtraukia...

 

Ir nurimsta. Pro debesis
Švysteli saulė, vanduo susigeria žemėn.
Ji tyliai grimzta į slaptą nėščiosios ramybę.

 

Ir aš pamažu imu
Atgauti amą – virpančiom rankom
Skaičiuoju savo kiaules, savo daiktus,
Savo gamtovaizdį.

 

 

Platelis, Kornelijus. Namai ant tilto: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.

 

 

 

 

Senelės istorija

 

Kampe – alijošius.
Ji buvo su apvaliarėmiais akiniais,
Po langu dažniausiai kniaukdavo kačiukas,
O dulkės ypatingai mėgdavo gulti ant radiolos.
Kalbėdama apie praeitį, sakydavo: consummatum est
Ar dar ką nors lotyniškai –
Vieną filosofą labai mylėjo.
Atrodo – Kaligulą.
Bet mes buvome taip užimti šiuo pasauliu...

 

Kada ji mirė,
Viskas atiteko man.
Svarbiausia – radiola, kuria iki pamišimo
Galėjau groti madingus šlagerius.
Netgi kačiukas
Po langu, kuriame vakarais
Raudonuodavo saulėlydžiai, ir aš pirmą kartą
Patyriau, koks šis pasaulis senas.
Dar prieš pasiskelbdamas dieviškuoju.
O paskui mano radioliška burna subrendo,
Suakinėjo rankos, ir visas kūnas
Gailiai kniaukdavo, kuomet jo paviršių
Paliesdavo aštrūs alijošiški pirštai,
Ir dieviški sapnai šokdavo beprotybės dulkėse –
O saldybe!

 

Pasaulis galbūt senesnis už mano senelę –
Sakiau, išsisklaidęs jo pavidaluose –
Jei siela ištirpo, nenugalėjusi pasipriešinimo,
Ir tik naktimis sau pasiskiria triumfus
Erotiškoj prietemoj. Bet galiausiai
Supratau, koks sunkus kelias vedė iš mano senelės namo,
Koks rūstus dievas jai lėmė dienas ir viltį.
O šlageriai, grojami radiolos, buvo taip pat seni,
Nebemadingi, ir mano kūno ląstelės,
Virtę dulkėmis, taip atšipino adatą,
Jog vakarais ėmiau gerti virintą pieną
Ir net virpėdamas iš malonumo
Stebėti kaimynų gyvenimą.

 

Valandos yra tokios gilios, ir jeigu
Senelė būtų nuskendus jose be skausmo,
Šiandien turėtų daug už ką padėkoti
Gydomosioms alijošiaus savybėms.

 

 

Platelis, Kornelijus. Namai ant tilto: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.

 

 

 

 

Dviratininkas su Sapfo biustu

 

Surūdijęs vaikystės dviračio ratlankis
Yra kuplus alyvų krūmas sodo kampe
Ir dubuo vandens, ir baltas narcizo žiedas,
Jo stipinai – dygūs mergaičių žvilgsniai,
Aštriom adatėlėm smingantys –
           skendinčio migloj Mnemosinės veido
                      bruožai neryškūs –
Tačiau jo padangos gerai žino kelio dulkes,
Asketišką prakaitą bei tamsų kritimų kraują.

 

Yra ąsotis kupinas, vis nusiliejantis,
Anapus veidų dienose, už paslaptingos
Sodo ribos, už jazminų svaigaus kvepėjimo
Dunkso krantai – baltosios kūno uolos –
           vynmaišis, sapnų debesis keleiviui,
           persikas, tyloj nokstantis, bei rožė,
           pienas ir puta, ir gegužio sodus
                      gaubiantis kvapas.

 

Tai kada vos prasiveria vyšnios žiedas,
Po nuotakos baltumu slepiantis saldų vaisių...
Jo rėmas yra standus,
Balnelis kietas it bręstančių klubų dienos...
Bet ploni kerėtojos pirštai iš sutemos gelmių
Ima karklo birbynę – jos lūpos
Lyg vartai drėgnos tamsos bei karšto vėjo,
O būgnelis – tai mano širdis,
Kažkur sodo tankmėj mušanti užmaršingą ritmą.

 

Bet pamažu nuo pedalų įdiržta kūnas,
Kietėja krūtinė, ir moteris ryto brėkšmoj
Atgauna standų, nuvilti skubantį kūną,
Ir žemė sunkia našta prislegia raumenis mūsų.

 

Taip gieda vaiduoklis paukštis ant strofos marmuro,
Liežuvis jo tarsi šlaunies kūdikis.
Vakarais už posūkio
Pasivaidena procesija – nakties vienuolyno dviratininkės
Rimbais čaižo švelnias savo nugaras,
Ir kraujas tykšta ant
           rankų, ir tenai sulapoja vešlios
                      vizijų gėlės.

 

 

Platelis, Kornelijus. Namai ant tilto: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.

 

 

 

 

Restauratoriai

 

Mes radome šokančią koją aukštoj žolėj.
Marmurinė mergaitė turbūt ją pametė, naktį
Bėgdama mūsų giriomis.
Saulėtekis rausvino baltą, žvilgančią blauzdą,
Kokią tik deivė nešioti gali. Mūsų krūtinės
Ūmai prisipildė galios atkurti ją visą,
Tad ėmėme greitai
Iš bičių vaško lipdyti trūkstamus kūno sąnarius,
Apkibę ją it paršelių vedlius.
Kalbėjome užkeikimus ir braižėm slaptuosius ženklus,
Kol geidžiamas atvaizdas
Pradėjo švisti miglotose mūsų tinklainėse.
Ji buvo kaip deivė – ilgais kviečių geltonumo plaukais,
Jaunu kūnu, ryškėjančiu pro plonutę drobę.
Jos klubai virpėjo vos matomai,
Įtempti sustingusio, karšto, laukinio šokio.
Kažkas kalbėjo „Tėve mūsų“, kažkas pravirko.
Mes liepsną
Išvydom pulsuojančią po plona jos oda, alsavimo
Kilnojamą krūtinę, lūpų vylingą krustelėjimą.
Nes staiga siaubas ir beprotybė užtvino kraujagysles,
Rankos tiesės į ją, nebeklausydamos valios.
Laikėme vienas kitą, kol sąmonė neapleido mūsų,
Paskui užgiedojome meilės himnus, piktai
Grūmodami ištuštėjusiam dangui.
(Pasaulis tęsės už mūsų, savyje mes tebuvome patys.)
Po to pradėjome
Muštis kumščiais ir, kai pasirodė kraujas,
Griebėmės kirvių.

 

Vienas tik liko gyvas – nugalėtojas.
Po ryškia vidudienio saule
Ir šaltai spindinčia deivės šypsena. Visas
Raudonas nuo kraujo. Numetė kirvį ir droviai
Apglėbė liekną mergaitės liemenį.
Vaškas
Staiga ištirpo nuo begalinės širdies kaitros.
Geltonos srovelės tekėjo veidu, pečiais, tįso liemeniu,
Kol padengė visą jį ir bežiūrint
Sustingo į bronzą.

 

 

Platelis, Kornelijus. Namai ant tilto: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.

 

 

 

 

Grifai

 

 

Užsiimti filosofija yra sveika ir smagu.
Seneka. „Laiškai Lucilijui (70)“

 

Ilgas nakties apsiaustas plaikstėsi vėjyje. Miestas
Suposi slėny apgirtęs ant Tiberio bangų, mes
Plaukėme žemyn tarp didžiulių juodų namų,
Kuriuose šnopuojama baugiai, kikenama,
Keičiamasi gyvybėm. O juk
Kiekviena dabartis – tai žmonijos veido sklypelis.
Malonumų akimirkos –
Nelyginant šviesūs kalnai ašarų jūroj, Lucilijau,
Miestas girtas, ir mes štai gebenių vainikais
Puošiame galvas – skersvėjis
Atlapoja abi Januso burnas...
(Bet Dorybė – aukščiau visko, Dorybė – pirmiausia.
Tai aš sakau – trokštantis tobulėjimo!)
Pro pirmąją burną
Mes išjojame dvasios pakilime,
Raiti ant mulų, apsirengę karnavaliniais rūbais.
Būtis neturi prasmės, jeigu jos negali apglėbti.
Ir antrininkai mus pasitinka triukšminguose
Smuklių uostuose, kur tik čepsėjimas ir kalba,
Kalba ir čepsėjimas maišosi su tabako dūmais,
Kur girtų žvilgsnių kūdrose nardo pudruotos „žuvytės“,
O prie barų nusišėrę grifai
Tąso imperijos reikalus, o prie
Arenų, teatrų ir stadionų
Minios ištroškusiais žvilgsniais
Narso apgaulės iškreiptą erdvę, Lucilijau,
Roma merdėja, užkrėsdama laukus ir jų žmones,
Gyvybė išseko, dievai paliko aukurus, Išsilaisvinę
Iš miesto kerų, tapsime skaistūs it kūdikiai, ir nauja
Galia užpildys dievai mūsų atvėsusias širdis.

 

Tačiau Dorybė pirmiausia, ji – kelias,–
Sakiau pro juodą siaubo ir malonumo rūką,–
Ji mūsų vienintelis kelias, Lucilijau, iki skustuvo
Ašmenys atveria kitą kelią gyvybei ir aš.

 

Platelis, Kornelijus. Namai ant tilto: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.