Accessibility Tools


platelis kornelijus.jpgplatelis kornelijus.jpg



ALUS SEKMADIENIO RYTĄ

 

Šiandien toks jaukus, ūkanotas rytas
sustingo sniege: dvi galvos virš balto
staltiesės lauko, snieguotų
alaus bokalų viršukalnių.
Po moters ranka
trys nugeibę žiemos gvazdikai,
geriantys vaiskią sekmadienio tylą.
                                                    Žvilgsniu
ieškau tavęs,
kuri galbūt gyveni šalia kūno skulptūros
ir veidrodžio – savo tauraus instrumento,
kur šoka lengvais šilkais apsidarę sfinksai
arba sekmadienio nuotaikos klauso
                                             mano giesmių,
ir surandu putotą tavo pavidalą,
priplotą prie pokalbio stiklo – mus riša
                                                     tas pats
judesys, ta pati baltuma: vardan
                                             džiaugsmingos akimirkos
atsižadame savęs ir puoselėjame nuogą,
skaistų pokalbio žiedą, gimusį iš putos.
(Kaip tada, kai tu pakibai virš rojalio,
atvožei dangtį ir vėsų kambarį
turėjo užlieti muzika.) Gelsvas alus
teka į mano skrandį,
pilną aštrios mėsos, žuvies bei tabako
                                                     dūmų, ir teka
į tavo švelnųjį skrandį, skalaujamą pieno upių,
krinta agresyvi jo angliarūgštė, kartumas
                                                     bei alkoholis...
Ten išsiskiriam vėl
begalinių sekmadienių vienumai, bet šį rytą
mūs kūnai yra iš putos, jie plevena
lengvai virš bedugnių ir pina žodžių girliandas
sesei Anadiomenei, kurios įsikūnijęs grožis
vysta ant stalo nūnai
po suglebusia tavo ranka.

 

 

Platelis, Kornelijus. Žodžiai ir dienos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

 

 

 

PIENAS IR POMIDORAI

 

ji paliko raštelį: brangusis
nupirk du butelius pieno ir du
pomidorus jis ilgai svajojo
virtuvėje ant taburetės perskaitęs
raštelį koks baltas pienas stiklinėje
tirštas ir baltas
tartum jos veido oda
jis tekės pro lūpas į skrandį
po to ji šluostysis balta
servetėle o pomidorai
raudoni kaip lūpos jų sulčių
srovelė srovens marmuriniu smakru
kol ją nubrauks baltas delnas
(sultingi juk pomidorai!)
jos akys spindės geismu
ji bus užsivilkus baltą suknelę
arba languotą sijoną

 

jis būtinai nupirks
du butelius pieno ir du
pomidorus

 

 

Platelis, Kornelijus. Žodžiai ir dienos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

 

 

BEKONAS RYTĄ

 

Bekonas buvo standus
tarsi pripumpuotas oro
raudonskruostis uodegėlė žaviai
suriesta į iškalbingą spiralę, o balsas!
ankstų saulėtą rytmetį virš auksinių
šiaudų įsirėžęs į švelnų rūką! O
baltaodė ir stambiakrūtė šėrėja
nešanti saldžiai garuojantį jovalą! Šviesūs
šeriai. valiūkiškos akys baltai raudona
skerdiena ant lygiai chromuoto kablio!
                                                       balti
apdarai švarus katafalkas o raudonskruostė
virėja! o proporcingas kūnas! Dešimt
jo kojų bus tvarto plotis dešimt aukštis
ir dvidešimt ilgis ir viena
dviašmenis peilis... bekonas buvo standus
bei rausvas tarsi saulėtekis.

 

 

Platelis, Kornelijus. Žodžiai ir dienos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

 

 

 

KLOUNAS, GROJANTIS FLEITA

 

Klounai
paprastai groja fleita šitaip:
prisideda instrumentą prie lūpų
ir kūnu akompanuoja muzikai,
kuri įrašyta į magnetofono juostą
liejasi iš garsiakalbių
kartu su klouno veiksmais
sukeldama garsų juoką.

 

Klouno fleita yra nebyli, butaforinė,
tad jis neatsako už muziką,
o tik už save ir, suprantama, juoką.

 

Bet kadaise aš pažinojau vieną
talentingą, nevykusį klouną,
kuris taipogi grodavo fleita (t.y. už jį
grodavo magnetofonas), ir nesveikai
vargšas jautėsi atsakingas už muziką
(jeigu galima tai pavadinti muzika),
be galo pergyvendamas dėl įvairiausių
disonansų bei džeržgesių garsiakalbiuose.

 

Beje, jis buvo publikos numylėtinis –
negalėjai nesusijuokti,
stebėdamas jo kančias –
atrodė, sklindančias iš pačių
esybės gelmių.

 

O nuostabiausia tai,
jog mūsų herojus neįtarė
virkdąs nebylią, butaforinę fleitą.

 

Taigi vargšelis kas vakarą
pagarbiai keldamas instrumentą prie lūpų
maldavo likimą sušvelninti jo kančias.

 

Tačiau vienąkart po vaidinimo
klounas nutarė pasilikti vienas
ir truputį parepetuoti –
žodžiu – pakentėti sau.

 

Arenos vidury jis kaip visada nusilenkė
ir pradėjo savo įprastą muziką,
bet aplinkui tvyrojo tyla.

 

Pirmiausia jis pagalvojo,
jog tapo visiškai kurčias,
ir cirko kupolą perskrodė
siaubo kupinas riksmas,
kuris ir apsakė klounui
jo visą nelinksmą istoriją
be nereikalingų smulkmenų,
labai išsamiai ir vaizdžiai.

 

Darbininkai rytą arenoje
rado sulaužytą fleitą,
ir niekas daugiau nebematė
genialaus mūsų klouno.

 

 

Platelis, Kornelijus. Žodžiai ir dienos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

 

 

 

MIESTELIO MĖSININKO ISTORIJA

 

Miestely sustojo laikas,
buvo šviesu lyg sprogus
atominei bombai, miestely, galima
sakyti, vaikščiojo tik šešėliai,
buvo toks kvailas metas, o mėsininkas,
kaip turėjo jaustis mėsininkas
kruvinomis savo rankomis, kai aplinkui
tik juoda ir balta, tik visiškai
juoda ir balta?

 

Trisdešimt kartų jisai pabučiavo
metalinio viešpaties kojas,
trisdešimt kartų jisai pabučiavo
kvailo laikotarpio nervą,
trisdešimt kartų jisai pabučiavo konstrukciją,
sekmadienį eidamas į bažnyčią.

 

Mėsininkas buvo kaip pridera storas,
raudonas, plaukuotomis rankomis, dievo-
baimingas, puikus buvo mėsininkas.

 

Miestelyje juoda ir balta, užakę
laikrodžių akys, ir ašys nulūžę,
miestelyje baugiai gražu,
ir netgi ne tai.

 

Galimas daiktas, miestelio iš viso
nebuvo, kiurksojo tiktai jo
konstrukcija – juodas apdegęs karkasas
baltoje šviesoje po atominės bombos sprogimo
miestely tada viešpatavo kūrėjas,
nuleidęs ant jo savo pirštą, t. y.
suspaudęs tarp kojų lyg pešamą vištą,
taigi miestelyje blaškės kūrimo dvasia.

 

Taip griuvo namai,
sijos virto kolonomis,
stogai sudarydavo sienas
arba atvirkščiai, o žmonės?
Jie vaikščiojo tartum šešėliai.

 

O mėsininkas su savo kruvinomis,
plaukuotomis rankomis, dievo-
baimingumu ir storybe?

 

Jisai skerdė gyvulius,
didžiuliu kirviu kapojo
raumenis, leido į puodus
kraują, ir lašiniai
virsdavo plokštėmis,
kumpiai – kertiniais akmenimis,
kaulai – lankais ir sijomis,
jau nekalbant apie dešras,
farširuotus skanėstus ir vėdarus,
nekalbant apie atliekas.

 

Mėsininkas mylėjo savo užsiėmimą,
nes tai buvo puikus bei kilnus
užsiėmimas: stebėti, kaip kirvio
ar peilio ašmenys liečia skerdieną,
sudarydami nuostabias mūsų gyvybės formas –
kapoti ir kurti.

 

Bet kaip turėjo jaustis mėsininkas juodai
baltame mūsų miestelyje,
kai aplinkui šešėliai teslankiojo
maitindami savimi
išbadėjusius laikrodžius?

 

Mėsininkas buvo vienišas,
kraupiai ir dieviškai vienišas savo storybėje,
jo krumpliai kalkėjo bei akmenėjo vakuume,
ir jo
trisdešimt pabučiavimų metalinėms
                                       viešpaties kojoms,
trisdešimt pabučiavimų kvailo
                                      laikotarpio nervui,
trisdešimt pabučiavimų konstrukcijai
išpirko miestelį
metalinio viešpaties žvilgsnyje.

 

Ir mėsininkas sekmadieniais
tebevaikščiojo į bažnyčią,
ir buvo jam nusispjauti
į skaudų kūrėjo pirštą
(buvo jam nusispjauti
į viską, išskyrus mėsą
ir metalinio viešpaties kojas).

 

Toks buvo mūsų mėsininkas.
Ramybė jam.

 

 

Platelis, Kornelijus. Žodžiai ir dienos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

 

 

 

ŠUNIŠKA ISTORIJA

 

         Mirtis apvainikavo galvą šunies
         mirė šuo
         šuns akyse išaugo šakotas
         nebūties medis
         šuo pasitampė ir nusprogo
         nebėr šunėko
         vargšelis

 

o mirė jisai nes mėgo be galo staugti
prieš baltą apvalų mėnesį vakarais
gavęs lupti
(šunį lupdavo nuo pasiutligės profilaktikai)
dieną šuo vežiodavo mėsos vežimėlį
tai buvo mėsininko šuo
dirbantis už arklį
vežimėlis buvo šuniškai mažas
bet šuniškai sunkus ir mėsininkas
buvo mažas šuniškai mažo miestelio
                                               mėsininkas
(didelė buvo tiktai lazda
kuria gaudavo lupti šuo)
ir nutiko taip jog paseno šuo
nebepatraukė vežimėlio ir baigta
o mėsininko širdyje buvo gabalas
šuniškos meilės tad jis nepribaigė šuns
o sakė išėjo į pensiją tegu pagulės
saulėkaitoj tegu pasidžiaugs
šunišku savo gyvenimu
ir šuo gulėjo saulėkaitoj dieną
gulėjo dvi ir savaitę gulėjo grauždamas
kaulus ir nebegaudamas lupti
jis bandė žinoma staugti
prieš baltą mėnesį vakarais
bet jam neišeidavo nieko
be didžiosios lazdos pliaukšėjimo
taigi šuniškai mažas tapo
nukaršusio šuns gyvenimas
netikras neapčiuopiamas ir beprasmiškas
laikas tekėjo lėtai neornamentuotas
kraupiais balsingais koncertais
į kvailą mėnesio veidą
ir šuo ėmė sapnuoti angelus
dangaus karalystę ar ne dangaus
bet jau ne žemišką ėmė
mąstyt apie mirtį ir jo akyse
išaugo šakotas nebūties medis
iškerojo didingoje tyloje
(be lazdos ji turbūt didingiausias dalykas
šuniškoje istorijoje)
taigi didingoje tyloje
kur susitinka būties klausimai
tokie kaip nebūti ar būti
bet kokie jau ten klausimai
jei nebestaugi prieš mėnulį
jeigu akyse iškerojo šakotas medis
taigi šuo
pasitampė ir nusprogo
vargšelis
nebėr šunėko.

 

 

Platelis, Kornelijus. Žodžiai ir dienos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

 

 

 

KEISTAS NUOTYKIS

 

Maždaug prieš du tūkstančius mūsų
metų, kuriais matuojame žmones,
gyvulius, geležinkelius arba laikrodžio
spyruoklės judesius, viešpaties atminty
užsikirto mažas, visiškai mažas sraigtelis,
judinęs mūsų miestelio laiką, ir mūsų miestelyje
apsigyveno nemirtingumas.

 

Nemirtingos vištos, sliekai, tarakonai,
galvijai, idėjos ir, žinoma, žmonės.

 

Jie sakė, jog viešpats
nuleido savo malonę
tiesiog iš dangaus ant miestelio,
ir džiaugėsi nemirtingumu, ir puotavo,
valgė nemirtingas vištas, gėrė alų.

 

Bet pamažu miestelin
įplaukė užmarštis
iš gilių požeminių upių,
ir žmonės galiausiai užmiršo,
jog buvo kadaise mirtingi,
džiūgavo, verkė, mylėjos, puotavo,
iš lėto pamiršo viską, net patys save,
o miestelis tyliai pakilo nuo žemės
ir atsidūrė kažkur danguje.

 

Ir niekas nieko daugiau negirdėjo
apie nemirtingas vištas, tarakonus,
galvijus, idėjas ir, žinoma, žmones.

 

 

Platelis, Kornelijus. Žodžiai ir dienos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.