***
Prasideda vėjų kova žūtbūtinė,
Apie tave aš galvoju nedrąsiai,
Tavo rankos tebekvepia pieva ir vasara.
Kai žiedą Šalpusnio po langu nuskynei,
Tušti kambariai mus išskirstė po vieną.
Baltų tavo rankų šalta mėnesiena
Mane tarsi aklą vėl atveda atveda,
Kai medžių ošimas pažadina akmenį,
O sienų nelaisvėj plazdėjimą sielų,
Kažkas ten, nedegdamas žiburio, sėdi.
Tamsi tavo gatvė...
Paulauskaitė, Danutė. Gatvė vėjuotą dieną: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
EILĖRAŠTIS SU OBUOLIAIS
Ką mes darysime rytoj?
Kam šitaip nusikaltom?
Tu negali akių pakelti,
Aš negaliu akių pakelti.
Kokie juodi nakties langai.
Tu ranką ištiesi lengvai,
Bet ji manęs pasiekt negali,
Aš sėdžiu ant kėdės kraštelio,
Kava ir obuoliai ant stalo
Po tokia tolima ranka.
Paskui prisimeni kažką,
Stiklinę pastumi netyčia,
Kažkas turėjo atsitikti,
Kaip garsiai laikrodis čia tiksi,
Kaip tu ilgai šukes renki.
O gal svečiai atsilankys?
Aš ranką nuo kėdės keliu,
Bet tau padėti negaliu, –
Tarp mūsų šaltis obuolių
Iš sodo vystančio.
Paulauskaitė, Danutė. Gatvė vėjuotą dieną: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
ILGAI VAŽIAVO TRAUKINYS
Studijų draugams
Per lietų niekas neateis.
Nuspręsk trumpai ir blaiviai:
Stoty tylėdami kadais
Sėdėjo du praeiviai.
Ilgai važiavo traukinys
Per tos nakties pasaulį nykų,
Kai tu miegojai, bet verkei,
Mane tylėdamas šaukei...
Ir nieko nieko neįvyko.
Aš gyvenu, tu gyveni,
Geltonas lapas trupa knygoj,
Rami, šilta rudens diena.
Bet ko tie lietūs kartais kalbas
Apie palinkusias žemai
Nakčia prie knygos mūsų galvas?..
Paulauskaitė, Danutė. Gatvė vėjuotą dieną: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
***
Dabar aš po kitą pasaulį bastausi,
Daugiau aš tavęs neišdrįsiu mylėti,
Dabar aš bastausi tarp sausio ir sausio,
O gatvės tavim ir manim tebekliedi.
Dabar aš ant skardžio sau namą statausi, –
Čia nieks nežinos, kaip manęs nemylėjai, –
Jame aš nuo ryto lig ryto draugausiu
Su vėju ir saule, su saule ir vėju.
Rytoj aš anksčiau už visus atsibusiu,
Erškėčių vainiką surasiu ant slenksčio,
Nuo lapų rūdijančių dulkes nupūsiu,
Kelionei ilgai aš žemai nusilenksiu.
Paulauskaitė, Danutė. Gatvė vėjuotą dieną: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
LAUKAS
Jonuko – brolelio atminimui
Teįsiminiau varnas, bažnyčią ir lietų,
Pajuodusių medžių procesiją lėtą,
Kažkieno šaltą delną ant savo kaktos.
Negreitai virš miško aušra sužėrėjo,
Kažkas iš už medžio kiekvieno žiūrėjo,
Pelėsiais ir skruzdėm kvepėjo tamsa.
Mus vijosi vėjas, akis man užmerkė,
Iš miško man atpūtė paukštį atsargų,
O medžiuos teliko sparnų šnaresys.
Jo niekas tuomet tamsoje nepamatė,
Mane tarsi pūką jau kėlė iš ratų,
Trumpos jo giesmės neišgirdę visai.
Kaip aš nenorėjau iš sapno pabusti,
Paukščiu tuo daugiau niekada nebebūti,
Tik plunksną surasti ant žemės kietos.
Paulauskaitė, Danutė. Gatvė vėjuotą dieną: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
KAI ARKLIUS PARGENA NAMO
Kol eina per lauką arkliai – jų nuolankios
sušalusios galvos.
Ir saulėlydis atseka vėžėmis ligi namų,
Paskutiniai arkliai, ryškios vakaro spalvos
Ant medžių, ant sienų, veidų artimų.
Tu viską gerai įsimink, nors prieš auštant
pravirksi,
Kai ledėja vanduo kibiruos, kai visi
tebemiega saldžiausiu miegu,
Kai iš kiemo į kiemą keliauja sukrypusios
svirtys,
Lyg arkliaganio seno šešėlis ant sniego –
juokingas ir nerangus.
Paulauskaitė, Danutė. Gatvė vėjuotą dieną: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
LABANAKT
Labanakt. Žiūrėk, kaip pajuodo
Laibos šakos obels,
Kažkas iš numirusio sodo
Tau į langą pabels.
O žodžiai keli – ne paguoda,
Labanakt vis tiek,
Kol galiu tau per gruodą
Šaltą ranką ištiest.
Kalbėčiau ilgai. Bet labanakt,
Jau spindi žvaigždė,
Patekėjusi šiąnakt
Iš mano širdies.
Paulauskaitė, Danutė. Gatvė vėjuotą dieną: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
***
Dar palaukit manęs. Jums ant veido šviesa
– paskutinio raudono saulėlydžio.
Pasiliksiu laukų vidury, ir užmiršit mane lyg
nebuvusią.
Ant kalno degs jūsų laužai, kol vanduo
suledės ratų vėžėse,
Ir dūmais pakvipusį dangų laižys aštrus
karvių liežuviai.
Čia miškai prie manęs pasislinks – svetimi
ir tušti jau,
Mano kojos į molį įklimps, ir lig jūsų langų
aš atbėgt negalėsiu.
Sutemus dainuodami miško kirtėjai
Eis pro šalį į tolstančią, gęstančią šviesą.
Nuvažiuosit į mažą miestelį sekmadienį,
Aš stovėsiu arklių akyse ir į viską žiūrėsiu
liūdnai kiek ir vaikiškai,
Jus sugrįžtant žiema pasitiks, ir, šalčiu pirmą
kartą išgąsdinęs,
Jūsų namas girgždės, lyg po jį kažkas
svetimas vaikščiotų.
Paulauskaitė, Danutė. Gatvė vėjuotą dieną: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
***
Kodėl aš naktį pabundu,
Kieno vienatvė tūkstantmetė
Sapne sudrumsčia mano kraują?
Tik nebylus šešėlis medžio,
Kai po langais juoduoja kraupiai
Rūsti, šalta akmens bedugnė.
Kaip atkakliai ten akys sminga –
Du žiburiai tamsoj, dvi ugnys,
Tačiau lietus negailestingas.
O gal norėdamas sušildyt,
Man tyloje pabusti liepia
Kažkas, suradęs mano širdį,
Per sapną droviai ją palietęs?
Kažkas iš mano lango juodo,
Sapne pašaukdamas vardu,
Man savo kitą veidą rodo,
Kada aš naktį pabundu.
Paulauskaitė, Danutė. Gatvė vėjuotą dieną: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
RUDUO
Kambariai mus išmoko tylėti,
Žiūrėti, kaip sodai pagelsta,
Ir lapą nuo suolo pakelti,
Namo nebegrįžti per lietų.
Atspindi nutolstančius veidus
Langai, už kurių negyvena,
Srovena lietus mūsų venom
Ir niekur sustoti neleidžia
Prieš tuščią, prieš tolimą kelią,
Kai paukštis vos juda per lietų.
Kieno šaltos rankos mus liečia,
Praeivi, kantrus mano broli?..
Paulauskaitė, Danutė. Gatvė vėjuotą dieną: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
KELIAS TEMSTANT
Dabar apie mane galvok –
Jau sunkūs miego paukščiai sklando
Virš mano pašiauštos galvos,
O ant vandens šešėlis lengvas.
Sušukt, pabust, išsivaduot,
Kai tamsoje rankas paliečia
Ir drumsčiasi griovių vanduo,
Ir paukščiai nejuda iš vietos...
Paulauskaitė, Danutė. Gatvė vėjuotą dieną: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.