patackas gintaras

 

 

 

VIENO PAVEIKSLO PARODA

 

Paskutinis žmogus ant krūtinės,
Nukryžiuotas ant vieno vinies,
Paskutinis, kaip lašas degtinės,
Kurio negeria nieks.

 

Visą amžių paveikslas tik vienas –
Aukso kūnas, įsmigęs dangun –
Viena moteris ir vienas mėnuo,
Nesuspėjęs patekti vidun.

 

Ir todėl, išsiilgusi veiksmo,
Subraškėjus kaip stogo skarda,
Apsilanko minia prie paveikslo
Ir pati tampa jo paroda.

 

 

Patackas, Gintaras. Kurtizanija: Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1995.

 

 

 

PROGRESAS

 

Toks liūdesys, kai Viešpatis ant stalo
Išgertą tuščią taurę tau pastato,
Kai valgis, lūpų trokštamas, atšalo,
O akys įkvėpėjo nebemato.

 

Kapnoja liūdesys iš porceliano,
Įrėžęs raukšlę kaktoje neryškią,
Kai tavo Išganytojas išgano
Voratinkly užsmaugtą peteliškę.

 

Nusivalyki lupenas nuo frako,
Kad grimztų lūpos į aksomą rausvą,
Kai liūdnas trečias brolis nebesako
Pirmajam nieko – veidas reiškia skausmą.

 

Iš nešvarių kaip prekijas pasažų,
Iš kapitalo, į kurį įdėjęs
Buvai tu tiek vilčių – ištrauki mažą
Daiktų neegzistuojančią idėją –

 

Taip bus geriau. Nulūžta balso pusė,
Prieš lietų savo tinklą ardo voras,
Ir zvimbia girtas angelas kaip musė
Idėjos link. Teneužsprings motoras.

 

 

Patackas, Gintaras. Kurtizanija: Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1995.

 

 

 

GRĮŽIMAI IR PASIKARTOJIMAI

 

Vietinis laikrodukas tiksi ir tiksi.
Po pasimatymo lygiai valandos šešios.
Pasaulis spalvingas tik tol, kol jame liksi.
Paskui sudils ašys,

 

Sekundės, minutės, pavarėlės,
Už pavadėlio vadeivą naktibaldą vesis
Į artimiausią tašką, kur moterų vėlės
Ant tavo kūno lyg patrakusios mesis

 

Įžiebti ugnį sausai spragsinčio žiebtuvėlio.
Bergždžiai tarpuvartėj cigaretę
Pridegti bandysi, deja, susigundęs mėlis
Pasiglemš rožinę lesbijietę,

 

Gulbę, paukštį kivį, žirgą per fiestą,
Vykstančią butuose prie puodelio šaltienos.
Atsikosėjęs vienas grįši per lapkričio miestą
Namo.
Ten, kur ienos.

 

 

Patackas, Gintaras. Kurtizanija: Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1995.

 

 

 

SKRYDIS VIRŠ GEGUTĖS LIZDO

 

Gegutės lizdas būna be pūkų
Ir artimiausio ateities punktyro,
Ir, jeigu čia bandai ieškot sliekų,
Tai atrandi, kad vien tik švirkštas styro.

 

Plunksnuotas padaras neišvaizdus –
Išsprogę akys ir žandai beždžionės,
Nepramušamas lazeriu vidus,
Kur vaikščioja tik kralikai, ne žmonės.

 

Gegutė puošia lizdą išdidi,
Kad tiek daug sau gyvybės prisirinko,
Ir, kad skersą tu ant jos dedi,
Jauti – neverta, nes seniai pašvinko.

 

Matavimas jos būna subtilus:
Narkotikai, isterija, degtinė.
Ir vargas tam, kuris pas ją paklius –
Pravirks tarytum kekšė paskutinė.

 

Pasiust ir keiktis būtų negražu,
Bet, norint siekti žinomo dalyko,
Gegutę reikia smaugti pamažu,
Nupešti ir pamauti ant šašlyko.

 

Greit sąmonę į tvarstį supakuos,
Tačiau, kai baigs sudegti laiko relės,
Tau vienąkart gegutė užkukuos,
Ir sieloje sušvis pavasarėlis.

 

 

Patackas, Gintaras. Kurtizanija: Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1995.

 

 

 

DEGTINĖ

 

Man patinka kadagių degtinė,
Sąmonę nukaunanti staiga,
Kai, po lempom staugdama naktinėm,
Atsiduoda griovyje merga.

 

Aš imu į ranką ne paletę,
Nes visai nebegaliu juokaut,
Aš imu į ranką pusę litro
Savo kūnui kaukiančiam nukaut.

 

Moterys man gėrimo pavydi,
Ima ištvirkauti palaidai.
Nuo degtinės visos akys žydi,
Verkia kaip savižudžiai laidai.

 

Vemia šis pasaulis, nes jam bloga,
Aš jam šiąnakt taip nusikaltau,
Kai ryte, atvertęs nekrologą,
Savo mirtį laikrašty skaitau.

 

 

Patackas, Gintaras. Kurtizanija: Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1995.

 

 

 

ŠLYKŠTUS EILĖRAŠTIS

 

Šlykščiais eilėraščiais šlykščiuos,
Sugrįždamas vėl į pernykščią
Problemą tavo apačios,
Be abejo, kaip reikiant šlykščią.

 

Ir kojos dieviškos – šlykštu,
Ir talijos prailgęs metras,
Nes amžiais man šlykštynė – tu,
Nuožmiai graži kaip sentimentas.

 

Šlykštėkim butelio dugne,
Lyg lipdami į uolą stačią.
Valstybės abstrakčios himne
Apglėbę koją vėl tą pačią.

 

Nulipki nuo manęs, prašau,
Kol seksofonas neužkimo,
Po tavim nepasirašau,
Nes nesulaukiu pareiškimo.

 

 

Patackas, Gintaras. Kurtizanija: Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1995.

 

 

 

SŪDUVOS MERGAITĖ

 

Sutemus girdisi graudus perdimas,
Iš kelnių tyliai nušlama lietus.
Iš kur jėgų gyvenimui tiek imas,
Kad praskečia šlaunis jis tris kartus.

 

Esu tikriausia Sūduvos mergaitė,
Išgerti mėgstu, dulkintis, juokaut.
Policijoje susikrovus kraitį,
Iš restorano tyliai nusiplaut.

 

Kai užpilu sau liustrą degalinėj,
Sugaunu kadrą, įteikiu raktus.
Gamta man daro žalą begalinę,
Todėl aš nieko prieš prieš abortus.

 

Nuo Sūduvos lig Kauno – žingsnis vienas,
Iš pykčio man net noris pasikart:
Mane patvarkė tris kartus indėnas,
Na, o aborigenas – dar nėkart.

 

Nuo čiabuvių galva iš tolo svaigsta.
Čionykštę fauną aš labai giriu.
Su ja smagu nugrimzt į patį raistą,
Su ja lig ryto padugnes geriu.

 

Aš ir mergaitė – keistas sutapimas,
Nes nekaltybės dar nepraradau
Subinėje, todėl graudus perdimas
Šį vakarą, mielasis, skirtas tau.

 

 

Patackas, Gintaras. Kurtizanija: Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1995.

 

 

 

MYŽANTI MOTERIS

 

Nei poetas aš, nei ginekologas,
Nei aukštųjų linijų monteris...
Tolumoj, tartum kaltų kuolą kas
Girdis garsiai myžanti moteris.

 

Miestas rimsta ir nekelia panikos,
Jo nekausto griežtas režimas,
Nes šalia, tartum skęstų „Titanikas“,
Plaukia silpstantis rausvas myžimas.

 

Myžalų pasiklydę srovelėse
Čirškia žvirblis ir maudos balandis,
Ant asfalto kūšelis vėl kalasi,
Braška tartum mergystės užantis.

 

Sekas tai, kur gyvenime ryžosi
Ištekėt be vestuvinio alaso.
Eikš, gražuole mana apsimyžusi,
Ant sušlapusio, kylančio faloso.

 

 

Patackas, Gintaras. Kurtizanija: Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1995.

 

 

 

WC NOKTIURNAS:
JOSIFUI BRODSKIUI
PER TOMĄ VENCLOVĄ

 

I
Sveikas, Josifai. Tavo
šiltą leteną spaudžiu, pritūpęs šioj pusėj Atlanto
psichiatrinio skyriaus WC. Cigaretė nasruos
ant palangės agava
muša lapais muses įnirtingai, kaip Kremliaus kurantai
Šičia laikas neturi paros,
tik iš krano teškena vanduo. Ir bloknotas ant kelių
godžiai gaudo žinias. Teleptas ir buvęs vagis
niūriai lopo pižamą.
Grotos smaugia čia esančius lyg Dezdemona Otelo,
Ir kaktoj atsivėrus trečioji akis
regi gimtąjį namą –
paradizu pavirtęs, pranoksta jis rampas Brodvėjaus.
Numarinta lytis. Moters kvapą atstojantis chekas
dubenėliuos cinkuotuos pakviečia pietaut.
Sanitaro įkaušusio praną kaip vėją
pasiglemžia koridorius ir, kantrybės netekęs,
siūlo mane nusišaut.

 

II
Brežnevinis laikotarpis.
Televizorius kaip automatas
atakuoja lėlytę gamybinio rojaus vaizdais:
dūzgia staklės. Darni brigada
žodžiais viršija planą. Patylom viską pasiunti matais
telefono bevielio laidais.
Garbingiausioji skyriaus dama,
pomada
pasidažiusi antpečius, velkasi baltą chalatą.
Vizitacijos metas.
Kohorta išrikiuotų kretinų
Atiduoda jai pagarba. Raportuoji, kad viskas gerai!
Žmogžudys, čia patekęs per blatą,
jai išėjus, vėl maukia degtinę
WC restorane,
kur sklinda čefyro garai.

 

III
Kaip ten, Josifai, Tomas?
Judu šauniai išmovėt,
taip, kad man pavydėti tik lieka! Tarp valdiškų sienų
tyliai burbu Rožančių ir mokaus minčių karate.
Čia gyvent neblogai!
Kartais pririštas būnu prie lovos,
kad išmokčiau būt vienas
paskutiniame Dantės rate.
Čia gyvent neblogai!
Už papildomą porciją barščių
masažuoju su šluota koridoriaus nugarą. Menas
būt savim čia prasideda, kaulinant dorą kancarą
iš turtingo kaimyno. Čia stogas apsaugo nuo karščių,
ypač tuos, kurie čia jau virš dvidešimt metų gyvena
ir gyvens ligi grabo, ko gero!
Kiek man teks? Nežinia...
Klaustrofobijos priepuolis kartais
pasodina prie lango, ir akiratis tampa platus,
tartum šulinio sėdint dugne,
kad suprasčiau galop savo vertę
ir išžengčiau pro laisvės vartus.

 

IV

Krinta kortos ant stalo.
Būgnų damą užlaužia karalius.
Onanistas po antklode lytį mankština slapčia
ir paleidžia astralą
į vizijų žalią pievelę,
kur bėgioja lyg stirna Afroditė nuo Markso nėščia.
Gitara su dviem stygom
į rankas atkeliauja kaip dovis. Dainuoti, kol kas,
dar neuždrausta. Minimalus
laisvės kiekis, kaip teigia instrukcija knygoj,
leidžia žiopčioti, krutinti kojas, rankas.
Ir įvyksta stebuklas:
nugirdo vanduo kaip alus!
Prisileidęs iš krano šampano,
saliutuojant raketoms, sutinku aš Naujuosius Metus
psichiatrinio skyriaus WC.
Ant šiukšlių dėžės
atsisėdęs, kažkuo panašus į profaną,
į bloknotą rašau, Tomai, Josifai, jums sonetus,
kur gėlos daug daugiau
nei tulžies.

 

 

Patackas, Gintaras. Kurtizanija: Eilėraščiai. – Kaunas: V.Oškinio leidykla, 1995.