patackas gintaras

 

 

 

       RAUDONOSIOS ARMIJOS DIENOS

 

       Mėnesinės prasidėjo taip netikėtai, kad aš nespėjau net cyptelėti. Mano baltosios gražiosios kojinės pasruvo krauju, o atsigręžusi į sieną, pastebėjau paniekinamą voro šypseną.
       – Tai ką, kenčiam? – pasakė jis falcetu, primenančiu negimusio kūdikio čiulbesį.
       – Tylėk, niekše, – sviedžiau į jį kelnaites, ir jis nutilo amžiams.
       Buvo antra savaitės, kai negalima praustis, diena. Mat padariau įžadus nesibučiuoti su Pastaroku iki pirmadienio. Nusisukau nuo savęs ir išėjau į gatvę.
       Gatvėje visi kasinėjo lobius: žmones buvo apėmusi aukso karštligė, o ne švento Vito šokis. Pamaniau, kad laiku pamiršau kastuvą, ir todėl netrukdoma galėsiu nueiti iki sanepidstoties. Vėjas buvo palankus ir trenkė orgazmu, kaip šaunūs duobkasiai į laidotuvių būgnus. Perkarusi katė išniro skersgatvyje, ir vėl paniro į nesibaigiančią žmonių jūrą – juos pribaigti galėjo tiktai infliacija. Kvepėjo sertifikatais ir dinamitu, todėl mano kojoms buvo lengva žingsniuoti, nors iš paskos driekėsi ilgas raudonas pėdsakas. Buvo tikra to žodžio prasme – Raudonosios Armijos dienos.
       – Ką nužudėte, madam? – paklausė mielas mažylis, čiulpiantis suledėjusį pirštą. – Ar negalėčiau kuo nors padėti?
       – Paremk pinigais, jeigu gali, – išlemenau sušilusi ir nuvargusi ir atsisagsčiau gorsetą. Kvėpuoti pasidarė daug lengviau.
       Mažylis ištiesė saują monetų, ištekintų iš metalinių rublių. Sukišau jas už liemenuko ir žvangėdama pasiekiau barą. Barmenas – storas ūsuotas vyriškis su nukarusiomis krūtimis – kliūstelėjo stiklan taurę ašarų, riedančių per nedažytus jo skruostus, ir nusičiaudėjo, nes nusiperdęs buvo daug anksčiau. Aš irgi buvau nusiperdusi visuomenės veikėja, todėl netrukus kaip lygus su lygiu mudu galėjom šnekučiuotis apie ištikusią mane nelaimę.
       – Jaunystėje man irgi taip būdavo, – pasakė barmenas, santūriai grieždamas dantimis mozūrų polką, – bet paskui tariau sau griežtą ne. Ir, kaip jūs manote, – iki šiolei...
       – Iki šiolei tai iki šiolei... – pasakiau jam, vėl sunerimusi dėl upeliais žliaugiančio kraujo. – Bet kas bus paskui?..
       – Kas bus, tą krikštysim... – linksmai pasakė barmenas ir numirė. Man beliko tik tyliai pasišalinti.
       – Vis geriau negu vaikas, – mąsčiau, vaikštinėdama ratu apie Soborą. – Vis dėlto, koks jis didelis... – dar kartą tariau sau, jau mąstydama apie nueitą gyvenimo kelią, pažymėtą leukocitais ir eritrocitais. Taip tęsėsi ligi tol, kol mane areštavo pravažiuojantis sunkvežimis su čigonais, panašiais į praėjusio amžiaus babiloniečių karius. Kompanija buvo nuostabi ir tvarkinga, ir netrukus mano negalios baigėsi. Suvyniota į gysločius ir trauklapius, pajutau traukulius praeinant ir vėl pasijutau pilnaverte moterim. Šiuo metu aš dirbu troleibusų parke ir apie tai, kas man buvo, net neprisimenu. Viskas gerai, kas gerai baigiasi...

 

 

       Patackas, Gintaras. Lampėdžių karjero paslaptis; Gulago univermagas: Novelės. Pjesės. Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.

 

 

 

       OPUSAS, NE BE AUTORIAUS PASTANGŲ VIRSTANTIS TEKSTU

 

       Rytojus pavainikiui buvo nepaprastai sunkus. Kėlėsi skaudama galva ir, užsilipęs ant palangės, nusišlapino į šalia esančią mergautinę rūtų klombą. Po to puolė prie šaldytuvo, kuris, išsigandęs jo netikėto veiksmo, griuvo atatupstas ir užgęso amžiams. Atplėšęs užšąlusias dureles, viduje pamatė tvarkingai sulankstytą suledėjusi kostiumą ir apšarmojusią skrybėlę. Jais, deja, nepasisotinsi, – pamanė, bet, instinkto spiriamas, sumetė viską, kas buvo šaldytuvo viduje, į didžiulį katilą, po kuriuo degė nejauki spiritinė ugnis. Skersvėjis atplėšė kambario duris, ir jos nuskriejo oru vidutinišku 60 km/h greičiu. Už jas greičiau skrieti galėjo tik laiškanešys, šunų kinkiniu vežąs Maskvos depešas apie demonstracijų rengimo ceremonialą.
       Nelaukdamas, kol viralas užvirs, pavainikis skubiai puolė rengtis. Kumščio smūgiu nokautavo dešinįjį batą ir apalpusį užsimaukšlino ant kairiosios tripirštės kojos, dešinę, šešiapirštę, apmūturiavo nežinia iš kur pasiskolinta staltiese ir apkamšė laikraščiais taip, kad nė menkiausias vėjo gūsis nepakeistų kraujo cirkuliacijos po šiurkščia žvynuota oda. Uodegą skubiai įsigrūdo į burną, kad užgniaužtų pasibaisėjimo klyksmą po to, kai pamatė, kad trobesio neliko. Ten, kur buvo jo įspūdingas būstas su šešiais grotuotais kambariais, liko tik viena svetainė su lova, burbuliuojančiu katilu, mirusiu šaldytuvu ir sieninės tapybos freska iš kurtizanių gyvenimo. Pagaliau jis viską prisiminė, bet ne tai, kas buvo buvę. Triko klausa, lyties ir lytėjimo organai, ir vaizdas apie susidariusią padėtį išėjo neteisingas. Todėl jis nieko neėmė širdin, kurios neturėjo, bet viską susikimšo į kepenis ir nusprendė užsimiršti. Iš pradžių tai buvo nepaprastai sunku, bet paskui, pastenėjus, praėjo, kaip greitasis traukinys Kaunas–Lužnikai, vežantis vasarotojus grybauti.
       Buvo šaltas kovo mėnuo, ir pavainikis nusprendė, kad ilgiau taip negali tęstis, todėl atleido gumą, ir ši nedelsdama susitraukė į pirmykštę padėtį. Tai buvo nepakartojamas vaizdas: dvi būtybės – pavainikis ir guma – sėdi vienas priešais kitą, kaip kad turi būti, ir nežino, ką daryti. Nežino, ką daryti, ir autorius, pakliuvęs į keblią padėtį su finansais, todėl suprantamas redaktoriaus ryžtas nespausdinti šito kūrinio, bet toliau sėdėti savo kėdėje, nekvaršinant sau galvos dėl pastovaus užmokesčio – prieduro prie nepajaminių santaupų, plūstančių, kaip ir kiekvienam iš mūsų, žinomais ir nežinomais keliais. Taigi pavainikio asmenybė ir peizažo koloritas pamažu nyksta iš šio opuso, užleisdami vietą netyčia primargintam tekstui, už kurį savo nuožiūra turi atsiskaityti skaitytojas, karminės bausmės būdu prikišęs nosį prie nieko nereiškiančios informacijos, kuri, kaip ir kiti panašūs pasipelnymo būdai, baigiasi griežtu tašku arba minkštinančiu aplinkybes daugtaškiu.

 

 

       Patackas, Gintaras. Lampėdžių karjero paslaptis; Gulago univermagas: Novelės. Pjesės. Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.

 

 

 

       IŠŠOKĘ KAMŠČIAI

 

       Jis degė iš nerimo ir įkarščio užrašyti pasiutusius šios dienos įvykius. Atsisėdo prie stalo ir įsikišo kotelį į ausį. Balsas tarė:
       – Rašyk!
       – Klausau! – atsakė jis kariškai, bet ištraukti kotelio iš ausies negalėjo – šis išleido šaknis kaip augalas.
       – Kvailai atrodau, – pagalvojo ir nutipeno prie veidrodžio. Veidas buvo žalias ir mėlynas.
       – Tai nuo pavydo, – tarė balsas. – Atsimink, ką darei troleibuse!..
       – Įlipau su degančia cigarete, – atsiminė. Paskui siūliau vairuotojai tapti mano žmona!
       Kotelis, pūpsantis ausyje, pradėjo skleisti purpurinius lapus. Išsprogo žiedas ant kurio atsitūpė musė. Jis mostelėjo ranka, norėdamas ją nuginti, bet paskui persigalvojo. Suprato, kad šitaip nieko nelaimės.
       – Prigulsiu, – tarė liūdnai ir įsilipo į sklidiną purvinų baltinių vonią. Pajuto, kaip į kojas švelniai baksi snukučiais mažytės žuvytės, ir tuoj pat užmigo.
       Pabudo visas permirkęs aklinoje tamsoje. Visos elektros lemputės buvo užgesusios.
       – Taip, šituose namuose trūksta šeimininkės, – tarė balsas. – Paskutinioji išėjo prieš savaitę.
       – Tu vis dar nesiliauni, – agresyviai atkirto jis. – Maniau, kai išsimiegosiu, dingsi. Be to, ji nebuvo paskutinioji...
       Drebėdamas nuo įtūžio, nuėjo pas kaimyną pasiskolinti degtukų. Šiam pradarius duris, stvėrė už atlapų:
       – Paskolink tris...
       – Še, – atkišo kaimynas, – visą dėžutę! Po atlyginimo grąžinsi.
       Netrukus virtuvėje spingsojo jauki dujinės liepsnelės šviesa, sūdytos menkės uodega gražiai maišė viralą, o jis pats lėtai džiūvo, pasikabinęs ant vagio.
       – Sako, kad šiais laikais vagių nebūna, – pagalvojo už jį balsas, – kas nušvilpė šviesą?
       Paskui priminė, kad, jam giliai įmigus; atėjo trys studentės praktikantės, pakviestos čia į svečius švęsti gimtadienio. Viena ant įjungto magnetofono išpylė šampano taurę.
       – Kamščiai iššoko, – nudžiugo. Įgrūdo balsą į butelį, užkišo šampano kamščiu, ir netrukus tapo šviesu kaip vaikystėje. Iš vaikystės grįžo motina, nusiuntė jį ruošti pamokų, o po pusvalandžio, atėjusi į kambarį, sūnaus neberado. Iš balkono į žemę driekėsi virvinės kopėčios.
       – Blogais keliais eina sūnelis! – pasakė ji garsiai už mus visus. – Ką daryti?
       Ir perpykusi pagimdė jį antrą kartą. Šį sykį – dada stiliumi.

 

 

       Patackas, Gintaras. Lampėdžių karjero paslaptis; Gulago univermagas: Novelės. Pjesės. Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.

 

 

 

       V. GOG IVANOVO LAIŠKAS SU KIN SINUI

 

       Anąsyk pasakiau „ne“, o šiuomkart galiu pasakyti „taip, tu – genijus“. Tik nesipūsk, nes pats žinai, kuom tai baigiasi.
       Po to, kai davei mano katei tų lašų, jai, atrodo, šeimyninis gyvenimas susitvarkė – ištekėjo už kaimynų šunio ir apsigyveno jo būdoje. Netrukus susilauks ir vaikučių – įdomu, los jie ar kniauks?
       Išbandžiau tavo vaistus ir pats sau. Iš pradžių kniaukiau taip vykusiai, kad pavyko prižadinti žmoną ir išpešti iš jos pasižadėjimą, kad santechnikas atvyks ne dažniau kaip tris kartus per mėnesį. Po to kibau į atlapus uošvienei ir siunčiu tau juos šiame laiške. Pats matai, kad materijolas netikęs ir gali suerzinti net mažiau išlavintą skonį. Paskui išstūmiau pro duris dukterį nupirkti degtukų, ir, kaip žinai, – degtukai mūsų mieste išnyko, užtai mano garažas dabar primena parako sandėli. Neseniai gavau dar vieną vargšelės degtukų siuntinį iš Džezkazgano – į garažą nebetelpa, o į rūsį nešti bijau – sudrėks.
       Bet ne apie tai aš norėjau tau šiame laiške parašyti. Labiausiai mane sukrėtė tavo fokusas su televizoriumi. Nuo to laiko, kai jį pataisei, įjungus jame visą laiką plaukioja žuvytės. Užlietas žalia ir ultramarinine šviesomis su įspūdingais vandens augalais, jis dabar vykusiai atstoja akvariumą. Bėda ta, kad mano sūnus sumanė jame pažvejot ir gavo elektra per nagus; juos taip pat siunčiu tau šiame laiške – manau, gal tau pravers tavo asmeniniame ir pomirtiniame gyvenimuose.
       Visko šiame laiške nesuspėsiu išdėstyti, bet norėčiau trumpai tau padėkoti už unitazo patobuliną. Neseniai švenčiau savo gimtadienį, ir svečiai, kurie užėjo į tualetą, nebesugrįžo, dideliam mano džiaugsmui, o hidropaštu buvo išsiųsti ir įbesti gintariniame Baltijos pajūryje. Kadangi šį reikalą dabar tiria milicija, siunčiu tau ir kvietimą atvykt; į vidaus reikalų skyrių. Jei suspėsi atsivežk ir tų neįkainojamo skonio česnakų, kurių užvalgiusį žmonos draugė išvažiavo per savo antrąjį bei pirmąjį galus į Kolumbijos universitetą ir dabar jame dėsto savo vidaus reikalų organus pirmo kurso studentams. Pasirodo, kad mes taip pat turime ką pateikti eksportui, o jų kokybė tai jau tarptautinių ekspertų darbas.
       Pridedu tau taip pat nuomonę apie save, taip pat mūsų draugystės nuorašą, kurį prikalėme vinimis prie stalo. Kadangi stalo negaliu atplėšti nuo nuorašo, siunčiu juos drauge atskiru vagonu, ir siuntinys tave gali pasiekti šiek tiek pavėluotai. Jeigu išgirsi stalčiukuose kažką tiksint – neatidaryk – tai mano mažas siurprizas tau. Pragaro mašiną šiais laikais labai sunku gaut, ir jeigu mano triūsas nueis perniek, suteiksi man daug liūdesio.
       Mano nuomonė apie save būtų tokia: taip, kaip žmogus aš myliu ir gerbiu savo artimą, ypač tokį tolimą kaip tu; taip, esu išsilavinęs, nes niekad po tokia lavina dar nebuvau patekęs; taip – esu optimistas: neseniai pastačiau su optikais tavo misteriją klojimo teatre, kuris griūdamas mirtinai užklojo užklydusį dvidešimties ekskursantų-migrantų būrį, netyčia supainiojusiu klojimą su valgykla; taip – pasilieku ištikimas tau iki grabo lentos, kurią šiuo metu obliuoju ir netrukus, kai mano kūrinys bus baigtas, atsiųsiu jį tau, įpakuotą į nerūdijantį marmurą, ir pažadu kasdien lankytis prie tavo kapo, jeigu man, kaip sako Ekleziastas, nepraeis noras tuštintis šioje tuštybių mugėje – gyvenime!

 

       Tavo Vinčencas!

 

 

Patackas, Gintaras. Lampėdžių karjero paslaptis; Gulago univermagas: Novelės. Pjesės. Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.