patackas gintaras

 

 

 

ČIAPAJEVO BŪRYS

 

Kai baigias šnapsui pajamos
Ir nebėra ko krušt,
Vasilijus Čiapajevas
Baltųjų eina mušt.

 

Per girią joja tankiąją
Čiapajevo būrys,
Ir buteliai tačiankoje
Linguoja: viens du trys...

 

„Kak bieluju bytj chočietsia,“ –
Užtraukia jie bosu,
Ir Anka Pulemiotčica
Jiems pritaria bisu.

 

Kampan pastatęs kojines,
Čiapajevas sustos,
Už Armiją Raudonąją
Įkaldamas baltos.

 

O Pietia su armonika
Tuojau užgros gyvai:
– Ach, Vieročka, Veronika,
Verandočka, davaj.

 

Ach, Vieročka, užmėtyki
Baltuosius pagaliais,
Kai jie rausvam saulėteky
Prieš mus į mūšį eis.

 

Ach, Anuška, ach, angele,
Tu durtuvu krūties
Akis išdurki Vrangeliui
Ir imk jį ant danties.

 

Jums Petia ir Vasilijus
Tik ačiū pasakys,
Na, o paskui lai myli jus
Čiapajevo būrys.

 

 

Patackas, Gintaras. Lampėdžių karjero paslaptis; Gulago univermagas: Novelės. Pjesės. Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.

 

 

 

DIDVYRIO MEILĖ

 

– Nudurk mane, – šnabždėjo ji karštai,
Priglusdama prie didvyrio krūtinės, –
Aš viską atiduosiu tau už tai,
Nes trokštu tavo meilės žūtbūtinės.

 

– Aš tavo, – ji šnabždėjo tuo metu,
Kuomet jisai užkėlė jai sijoną, –
Štai mano krūtys – balandėliai du,
Bučiuoki jas, bučiuoki Desdemoną.

 

– Aš negaliu, – sukliko ji ūmai,
Kuomet ranka jo slinko prie kelnaičių.
Aš atsiduosiu tau tenai, žemai,
Kaip daro tik nedaugelis mergaičių.

 

Herojus sagstė liemenuką jai
Ir šarvus savo nusviedė į šalį,
Ir jo šlaunis aptaškė jos kraujai,
Kaip patinui, kurs paima patelę.

 

– Giliau, giliau, – dejavo ji, kada
Jisai savy pajuto baisią jėgą.
Ir taip praslinko meilės valanda,
O gal prabėgo taip, kaip sperma bėga.

 

Paliko klony ištrypta žolė,
Kvadrato formos, kaip atlikus aktą.
Ji tarė; „Vis dėlto esu kvailė“, –
Ir pabučiavo didvyrį į kaktą.

 

Jie išsiskyrė ties tvoros kampu,
Nes kiekvienam truputį palengvėjo.
Jisai namo sugrįžo zigzagu,
O ji – gan išdidžiai, nes taip reikėjo.

 

 

Patackas, Gintaras. Lampėdžių karjero paslaptis; Gulago univermagas: Novelės. Pjesės. Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.

 

 

 

LIUCIJA IR GYVENIMAS

 

Prie jūros, perrišta šilkais, maža bėgiojo Liucija,
Ereliai sklandė virš uolų ir vyko revoliucija.

 

Mergaitę ruošės išbandyt Gyvenimas, jos budelis
Žalsvom kriauklainių akimis, pražilęs tartum
                                                           pudelis.

 

Kapų tyla, bangų narsa pleveno virš galaktikos...
Mergaitė buvo dar jauna ir neturėjo praktikos.

 

Iš vietos tos, kurioj širdis, Jisai ištraukė skalpelį,
Užkando sūrio, lašinių, kad nugalėtų alpulį,

 

O ji veik tuo pačiu metu šukavosi dainuodama,
Žuvėdrų skrendančių būriams balta ranka
                                                  mojuodama.

 

– Pavirsiu po mirties gulbe ir skrisiu į
                                                  Italiją, –
Dainavo ji, kuomet Jisai ją apglėbė per taliją,

 

Pamirkęs gniužulą vatos į destiliuotą spiritą
Ir įsikišęs sau burnon, lyg mėgtų pieną virintą:

 

– Aš nežinau, kas daros man, – pasakė jai
                                       Gyvenimas, –
Kurion čia vieton tau įsmeigt, kad neapimtų
                                                  nerimas.

 

Širdis sveika, kasa vešli, dubuo platus kaip
                                                  Azija.
Aš nežinau, ar bus gerai, kada įvyks invazija.

 

Gal durti čia, po krūtimi, gal tikrinti charakterį...
– Tu kvailas dar esi visai, – pasakė ji kaip
                                                  aktorė, –

 

Yra tiktai viena vieta, kurią man sopa
                                                  retkarčiais,
Tad smeik jon skalpeliu greičiau, nes susilauksi
                                                  atkirčio.

 

– Galbūt tu ir esi teisi, – pasakė jai
                                                 Gyvenimas, –
Reik operuoti tas vietas, kurias galbūt įmanoma.

 

Dejavo: „Mirštu...“ – pamary maža mergaitė
                                                 Liucija,
Kai prasidėjo jai pirma Gyvenimo poliucija.

 

 

Patackas, Gintaras. Lampėdžių karjero paslaptis; Gulago univermagas: Novelės. Pjesės. Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.

 

 

 

GYVENIMO MUILAS

 

Lojimas liūdnas alkanų šunų
Paliečia mano širdį švelnumu,
Tirpstu tarytum cigaretės dūmas.
Lašelis vyno, ir manęs nėra,
Ir kaupiasi namų rūsti audra,
Lyg dykuma praūžiantis ramumas.

 

O aš į svaigų griovį nuvirstu
Ir vandeny šaltam toliau tirpstu,
Ant krašto tupi blogis – mano brolis.
Mane greit faraonai du paims –
Bus peno paskaloms, gandams, mintims:
– Jį užmušė kareivis Al – Koholis.

 

Aš nesikaunu su tamsiom jėgom –
Grimztu savosios sielos prabangon,
Rūkau, geriu ir parašau romaną,
Ir moterį sugundau nekaltai.
O balsas kalba: – Kiek tu praradai
Vaikų savų per gėrimus ir meną.

 

Šią naktį vyksta debesų puota,
Po žemę šlaistosi gėlė girta,
Ir skamba pagiringas telefonas.
Aš pakeliu ragelį. Tu sakai,
Kad rankos sunkios, suvelti plaukai,
Kad neprarasčiau turinio dėl formos.

 

Naktis tamsi. Aš iškviečiu taksi:
Žygūnų vienas – dvidešimt penki.
Į moteries duris banknotas skrenda.
Idėjos tvaksi kairiame pety, –
Jo tatuiruotos rožės atminty, –
Pro kaukolės akis švelnumas lenda.

 

Kaip paskutinis duonos trupinys
Į lūpų šviesą skrenda bučinys,
Ir antklodė aritmiškai alsuoja.
O danguje vėl kaupiasi audra:
Jinai gera, bet ir žmona – gera,
Ir vaiko verksmas pakelia ant kojų.

 

Tai rožės pražydėjimas tamsoj,
Kurį radau aš išpintoj kasoj,
O likusį gyvenimą – į muilą.
Gerai, kad šaškių partija yra,
Labai gerai, kad artinas aušra
Prie ištvermės vandens, kantrybės mulo.

 

Dar vienas žodis – ir prabils tiesa.
Dar judesys – ir supinta kasa,
Gurkšnelis vienas – ir nutrūksta kinas.
Vėl stalas, cigaretė, arbata,
Riba blaivybės, užbaigta puota.
Aš taip baigiu. Tegu kiti kankinas.

 

 

Patackas, Gintaras. Lampėdžių karjero paslaptis; Gulago univermagas: Novelės. Pjesės. Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.

 

 

 

ŠUNYS

 

Ak, nekeikime likimų,
Jei ne pagal pašaukimą
Mes gyvename kaip šunys,
Storo kaulo laukdami.
Lojam, žvanginam grandinėm,
Einam lakt į užkandinę,
Ir nė vieno mūsų balsas
Nekeliauja dangumi.

 

Šuniui dvesiant, renkas žvėrys,
Būsimuoju kaulu gėris,
O tuos žvėris nuo viršūnių
Stebi akys vanagų...
Kurgi tas didysis protas,
Kurs ištiesina kuprotus,
Jiems keturpėsčiaut neleidžia
Arba vizgint uodegų.

 

Nusikaltusią žmoniją
Plaka žaibas kaip leliją,
Tarp kontorų ir tarp salių –
Laidotuvių šurmulys.
Argi atsiras bent vienas,
Kurs į cerberio blakstienas
Spjaus ir mirdamas bent sykį
Jam teisybę pasakys?

 

 

Patackas, Gintaras. Lampėdžių karjero paslaptis; Gulago univermagas: Novelės. Pjesės. Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1990.