...niekados neužtekdavo to, ką turi. Dar sėdėdavai ant tos geležinės bendrabučio lovos, o jau tarytum tavęs nebėra – žvelgi pro langą kažkur į tolius, į juodą vakaro dangų, į tuos vėjo genamus pamėkliškus debesis, palikęs mane vieną čia, šitam kambary, kur taip nešvaru ir sujaukta, kur trenkia nikotinu ir pigiu vynu, kur viskas teliudija vien neviltį ir pavargimą. Nematydavai, kaip surinkdavau nuo stalo stiklines, iš kurią gėrėm, ir lėkšteles, į kurias rūkydami kratėm pelenus, ir išeidavau į prausyklą, atsukdavau iki galo čiaupą – vanduo kliokdavo, net vamzdžiai pradėdavo kaukti, – ir staiga apimdavo toks nuovargis ir silpnumas, kad vos begalėdavau pastovėti. Niekados nesijausdavau tokia vieniša, kaip tomis akimirkomis kartu su tavim, lūpos šnabždėdavo: išeik greičiau, palik, leisk išsižliumbti, o kartu verždavosi ir toks nuolankus prašymas, tokia aimana ir malda. Pynėsi jausmai ir, troškimai, bet niekados neapleisdavo vienatvės siaubas, tas ratas, iš kurio taip stengiaus išsiverži, bet kuris niekados neleisdavo ištrūkt iš savęs, krūpteliu, išgirdusi, kaip džergžteli į plytelėmis išklotas grindis stiklinė, išsprūdusi iš rankų.

Neatspėjami ir nepaaiškinami mūsų jausmų, potroškių ir geidimų vingiai – juk tiek ir tiek dienų, kai pagalvoji, prieš tai buvom praleidę vieni du, nežengdami nė žingsnio iš bendrabučio kambario, ir nieko – tik atsiribojimo, iškritimo iš sumaišties malonumas, o ten, tame name, pas tuos žmones, kurie priglaudė aną vidurnaktį, kai apšarmoję, sušalę, apledėję pagaliau įvirtom per aukštą slenkstį į vėtros drebinamą priemenę... Ar tik ne visas tris paras paskiau dar nerimo vėjai ir sniegas, keldami neramumą ir slegiantį, bet ne priešiškumą, o susitaikymą žadinantį savo menkumo ir bejėgiškumo jutimą, – bejėgiškumo, kuris blausiai spindėjo mūsų akyse, kai pavakariais žvelgėm pro apšarmojusius dvigubus langus į anapus šėlstančią pūgą ir girdėjom, kaip braška ant stogo audros lankstomi ir plėšiami apledėję skardos lakštai. Ir tik po to, žinoma, jau po to, kai viskas rimo ir tilo, kai dangus vėl tolo nuo žemės, o pavargę ir išskydę vėjai nugulė storomis pusnimis kalvų šlaituose ir negiliose lomose, aplink krūmynus, medžius ir namus, ir oras staiga pasidarė toks tyras ir vaiskus, kad atrodė – balsas, jei tik nestingdytų jo speigas, lėktų tūkstančius kilometrų, kai jau buvo galima važiuoti, tik kad keliai vis dar nenuvalyti, kaip tik tada berods... Neatspėjami ir nepaaiškinami vingiai, tylus alsavimas ir moters kūno kvepėjimas, kurį jauti virpant snūdulio pritvinkusioje erdvėje visomis savo odos poromis, ir staiga nežinia iš kur pojūtis – kaip visa tai toli nuo tavęs, kaip visa tai ne čia, tarsi mėnulio šviesa, o dangus, kuriame jis prišalęs, nepasiekiamas ir nepriartinamas, tik blausus atspindys, blykstelėjęs sąmonės veidrody. Nepajuto, kaip atsikėliau, neišgirdo, kaip cyptelėjo vyriai.
Didžiulė balta erdvė tarsi pienas liejos priešais akis, o virš jos supos žvaigždynai, ir tokia ramuma ir tyla, kad vargiai galėjai patikėt jos tikrumu po tokio šėlsmo ir ūžesio. Baugu buvo ir žingsnį žengti ir sutrikdyti tą sustingimą tarsi paveiksle, tą beaistrį nuovargį, staiga užplūdusį visą gamtą. Regis, laikas būtų sustojęs ir dabar akimirka liejas erdve kaip amžinybė, o amžinybė tėra vienas akimirksnis, ledo gabalėlis, štai stingdomas geliančio nakties šalčio. Kažkur jau buvo regėtas šitas plynumos vaizdas, tas tuštumo ir nykumo pojūtis toks pažįstamas, kaip sugrįžtantis prisiminimas, galvojau: iš kur visa tai? – ir staiga krūptelėjau. Tarsi būčiau grįžtelėjęs atgalios ir išvydęs aną rudenį – tokį pat tuščią kaip ir šitie laukai, tokį pat plyną ir nykų, be nieko. Nuo nebuvimo net skambantis oras, menkumas ir smulkmeniškumas, ir koks nieko nenorėjimas, koks tūnojimas vienoje vietoje, koks nugrimzdimas į kasdienybę! Išvydau paukščius, strypčiojančius tolyn, jų nuleisti sparnai braukia per sniegą, palikdami ilgus plunksnų įspaudus, ir regėjos, kad tie paukščiai – tai sielos, jau nebeturinčios jėgų atsispirti ir pakilti nuo žemės. Kokia menka staiga pasirodė ta mūsų meilė, įsprausta tarp keturių sienų, nors nebuvo beaistrė, bet ir niekur nesiveržė, pamažu virsdama nuoboduliu ir kartojimusi. Žvelgiau į jokių žmonių ir gyvulių pėdsakų, jokių takų ir kelių, ir slidžių provėžų nesudrumstus baltus tyrlaukius ir stebėjausi pats savimi: tik ką sakei, kad nieko daugiau nėra, tik kasdiena, ji viena mūsų protui ir jausmui pasiekiama realybė, ir reikia susitaikyti su ta mintimi, nes visa kita – bevaisis veržimasis, nepasiekiamumo siekimas, yra tik žaidimas – nuobodokas, dažniau varginantis, negu teikiantis džiaugsmo, visuomet besibaigiantis pralaimėjimu, kad ir kaip stengtumeis, – skutimosi peiliuko braukimas per venas, tik reikia išmokt nejaust skausmo, – o dabar štai vėl jau nerimsti, jau vėl regis, kad už tų horizontų, iki kurių nusidriekus balta tuštuma ir nykumas, už tų nuobodžių tyrulių slypi didysis prasmių pasaulis – kviečiantis ir viliojantis, ir jau vėl nebeužtenka tokios meilės, tokio uždarumo, tokio lėkimo pavėjui, vėl kažkas stumia ir ragina, ir kelia nerimą.
Stovėdamas daržovių krautuvės tarpdury (ir kaip čia atsidūrė?), mato, kaip paima tą stiklainį su agurkais, kaip praskleidžia krepšį, kaip apsidairęs staigiu judesiu kiša vidun, mato, kaip po to slenka palei konteinerius, stabtelėjęs paima bulvių ryšulį ir dedasi apžiurinėjąs, dedasi ketinąs pirkti, dedasi nusprendęs, kad nekokios, palikęs eina tolyn, žvilgsniu braukdamas per suvytusias petražoles, per ištįsusius ankstyvuosius agurkus, per tuos konservuotų vaisių ir daržovių stiklainius – net apdulkėję, taip niekas jų neperka, štai ir kasos, kelios senės, stumiančios pirkinių vežimėlius, be abejonės, taip ir praeina pro šalį lyg niekur nieko.
– Mikliai apsisukai, – sako Vilius, kai prasilenkia. Nustemba, bet nelabai.
– Juk nepradėsi šaukti?
– Bene panašus?
– Kiekvienas, kuris per daug mato, įtartinas.
Nušiurusio brezento lietpaltis (ir kam jis tokią dieną?), nubrizgę džinsai, iškleipti zomšiniai batai, o veidas randuotas, o skruostikauliai prakaulūs, o paakiai juostelėję – ar nuo nemigos, bet veikiausiai nuo gėrimo, riebaluoti plaukai susiviję virvelėm, sakytų – valkata. Tos atsitiktinės pažintys iš neturėjimo ką veikti, kai tereikia menkiausios dingsties ir bent kruopelytės panašumo ar palankumo, kurį, žinoma, pajunti, vos tik žvilgteli, – jos visuomet keistos ir įtartinos tiems, kurie amžinai neturi laiko ir kurių visos dienos suskirstytos kaip tas šaligatvis plytelėmis... Kas be ko, anas Kitas buvo keistokas. O paskui kaip kokį suokalbio bendrininką ar šiaip seną draugą pakvietė be jokių užuolankų ir varžymosi ant agurkų, ir visai nerėžė ausies, tas gal ir sąmoningai pabrėžiamas kalbos netaisyklingumas taip derėjo prie jo išvaizdos ir aprangos. Vilius gūžtelėjo pečiais, bet tai reiškė greičiau ne abejojimą, o sutikimą: ir kodėl gi ne, juk vis tiek bastausi, nerasdamas kuo užsiimti.
Patraukė Siaurąja gatve link Krantinės. Veik pietų metas, minios žmonių, visur eilės, stumdymasis ir barimasis, o štai ten – sulinkę darbininkai, ant kuprų užsivertę sunkias fanerines dėžes, neša jas į aną parduotuvę, spjaudydami sau po kojomis ir garsiai keikdamiesi.
– Pagirios. Nors skradžiai žemėn lįsk.
Sėdėjo po tiltu, žvelgė į vandenį ir valgė tuos raugintus agurkus.
– Mokaisi?
– Mokausi.
– O aš spjoviau.
– Nepatiko?
– Nusibodo.
– Dirbi?
– Ne.
– Ką veiki?
– Nieko.
– Nenuobodu?
– Kaip nežinau kur.
– Ko niekuo neužsiimi?
– Ieškosite ir nerasite.
Ir švystelėjo stiklainį į upę, ir nuplaukė, nuslydo vandeniu tolyn, tarpais blykstelėdamas saulėje. Buvo kažkoks kategoriškas ir labai jau pasitikintis savimi. Galbūt šito man labiausiai ir trūksta? – pagalvojo Vilius. Betgi negalėjai nepastebėti, kad ir tas kategoriškumas, ir tas taip prikišamai pabrėžiamas pasitikėjimas viso labo tebuvo priedanga, po kuria užteko vietos ir nusiminimui, ir liūdesiui, ir galbūt net nusivylimui savimi.
– Nusibodo. Ir apskritai...
Nusivylimui savimi... Anapus upės miglose įsižiebiantys vakarėjančio miesto žiburiai, metalinių tilto sijų drebėjimas, kaulus gelianti tolyn labyn juostančio vandens drėgmė, galbūt dar lietus. Kaip jūros banga, besiveržianti į krantą, bet štai jau po akimirksnio vėl srūvanti atgalios – argi ne taip ir pats skubėjai pabėgti, skubėjai ištrūkti, kad po to taip ilgėtumeis sugrįžimo? Žinoma, gali sakyt, kad nė motais, bet juk vis vien tas miestas toks ir liks – paženklintas ano rudenio žyme, nors galbūt tai ir tebuvo tik prisirišimas; krantinė, tas skersgatvis, Rotušės aikštė – nereikia jokių pastangų, tas kamuolys štai jau vyniojasi pats. O galbūt viso labo praėjusio laiko ilgesys, prisiminimų, išvaduojančių nuo konkretybės ir slegiančio buitiškumo, jaukumas? – galbūt.

...sakė: kvailė, pagalvok, ką darai, bet kad iš tiesų nebenorėjau būti tame mieste, o kas link mokslų, tai po teisybei niekados jie man per daug nerūpėjo. Negalvok, kad kaltinu – būtų naivu, jeigu ne kvaila, šiaip tik. Tikriausiai nemokėjome žaisti, paprasčiausiai nusibodom vienas kitam, tapom tais senais daiktais, kuriuos išmeti, nors paskui truputėlį ir gaila. Galvojom: argi tik tiek, turi būti kas nors daugiau, ir ilgėjomės to kitko, bet neradom, kad ir kaip stengėmės, – juk taip?

– Kas apskritai?
– Apskritai kiek turi? – Kitas spragtelėjo pirštais.
– Devyniolika kapeikų. Nemelavo – iš tikrųjų tiek teturėjo. Nusijuokė.
– O aš visus du rublius. Gal vyno?
Ir Vilius pajuto, kaip norėtų išgerti.
Sutiko.
Vėl grįžo į senamiestį, ir dabar šis jau buvo kitoks negu rytą – tas šešėlių ir spalvų žaismas, formų ir linijų kaita čia stiprėjančios, čia silpnėjančios, vis iš kitos pusės krintančios šviesos fone kaip besikeičiantis veidas – tereikia geriau įsižiūrėti. Nei iš šio, nei iš to prisiminė anas naktis, praleistas beslampinėjant šitom gatvėm jau po išsiskyrimo su Juste. Būdavo liūdna, ir tas liūdesys toks nerimą keliantis, kai nutilus miestui žvelgi į pajuodusį plytų raudonį ar akimis apskrieji aplink šv. Kotrynos bažnyčios bokštus. Atsisėsdavo kur nors šventoriuj ant plytų krūvos: taip viskas apleista, taip viskas nušiurę, sakytum niekam nereikalinga – išdaužyti langai, suklypusios durys, ir tik kurčias nebūtų galėjęs išgirsti skundo ir aimanos, sklindančios iš nakties tamsos ir smelkiančios iki pat gyvuonies. Sudaužytų butelių šukės, pūvantys lentigaliai, o ten – rūdijančios vielos ritiniai, patvoriai, apžėlę kiečiais, – viskas čia bylojo apie mūsų bejėgiškumą, apie mūsų silpnumą, apie mūsų negalią ir nevalyvumą. O geriau įsiklausęs, galėdavai girdėti, kaip plakasi sparnais erdvėj spurdančios dvasios, ką tik išsiveržusios iš tų formų, kuriomis buvo sukaustytos, ką tik pakilusios nuo tų bažnyčių ir vienuolynų, ir šiaip namų fasadų, prie kurių buvo prigludusios, kaip jos, tyliai šiurendamos, slysta vaiskiu ir tyliu nakties oru, kaip supasi – sukasi po juoda dangaus begalybe ir, išsigandusios staiga atsivėrusios, taip plačiai tyvuliuojančios laisvės, štai vėl sklendžia žemyn ir vėl trokšta būti apčiuopiamos, vėl trokšta įgauti tvarius pavidalus, vėl trokšta būti įkūnytos, kad galėtų priešintis laikui, kitaip juk – tik akimojo dvelktelėjimas, tik akimirksnio švystelėjimas ir išnykimas. Galvodavo: laiko tekėjimas – tai perdavimas ir kartu begalinis atsinaujinimas, laiko tekėjimas – tai buvusio susijungimas su būsimu, mes – vidury, bet kokia duobė ten, kur mes, kaip mes nemokam įkūnyt tos dvasios, kuri štai atsrūva iš praeities, kuri štai ištrūksta iš buvusių savo pavidalų, į kuriuos andai buvo nutupdyta ir sustingdyta. Tik kvailiausios pareigos, turinčios suteikt byrančioms dienoms prasmę, tik begaliniai įpareigojimai ir įsipareigojimai, užpildantys visą laiką, tik lėkimas ir skubėjimas be pabaigos, o iš tiesų viso labo saviapgaulė, viso labo prasmės tariamybė, pamiršimas to, kas svarbiausia. Mūsų miestas, sakydavo sau, apimtas liūdesio ir rezignacijos, štai apleista šv. Kotrynos bažnyčia, štai tie liūdnai siūbuojantys bokštai.
Vėl grįžo į senamiestį. Priėjo vyno parduotuvę. Nusmurgėlis valkata paprašė kapeikų, bet tas Kitas pasiuntė jį velniop. Vos patiems užteks.
Sėdėjo ant suoliuko ir žvelgė į praeivius. Lengvas vėjelis pažeme nešiojo dulkes ir šiukšles. Verkiant reikėjo skylės – taip nesinorėjo gerti slepiantis kokiam dvokiančiam kieme.
Liūdnai siūbuojantys bokštai...
Visa nelaimė, kad, suvokdamas tą beprasmybę, niekaip neįstengi iššokt iš jos rato. Sakai: ne tas, niekai, o kurgi pasidėti? Štai taip ir toliau slampinėti be tikslo? Atsitiktinės pažintys, nežinia, kur nuklysi, nors ar ne vis vien?
– Apie ką mąstai? – paklausė tas Kitas, ir Vilius gūžtelėjo pečiais:
– Šiaip.

...ateina didžiojo liūdesio laikai, – atleisk, kad vėl rašysiu skųsdamasi, kad vėl rašysiu sentimentaliai ir – galbūt tau pasirodys – mergiotiškai naiviai, bet juk nesakyk, kartais ir to sentimentalumo, ir vaikiško naivumo taip pasigendam, – mūsų liūdnieji laikai: tyla, susitaikymas ir bejėgiškumas be nerimo. Klausomės štai su mama dainos, atsklindančios iš senos, prieškarinės plokštelės, nors ir žinom žodžius, bet nei viena, nei antra jos nedrįstam dainuoti. Jaučiam – jau nemokam šito širdį veriančio graudulio, kurį mokėjo tie turbūt jau seniai mirę žmonės. Kai klausaus tos dainos, tai drebu nuo šalčio, sklindančio iš aukšto dangaus skliauto, ir matau žmones, išėjusius į lankas ir besigūžiančius į krūvą, matau jų ištemptus gyslotus kaklus ir vėjo šiurenamus plačius baltus marškinius, matau basas, nuo rasos sužvarbusias kojas ir sunkias, veik iki žemės nukarusias raukšlėtas rankas. Jų balsai kyla į nakties aukštį tarsi leistųs į šulinį, ir giesmė aidu skrieja tolyn, kviesdama atsiliepti tas šaltas, nebylias aplinkinių laukų erdves. Ir toks yra tų žmonių liūdesys: liūdesys – kaip malda; liūdesys – susitaikymas, liūdesys – sutapimas su amžina mus supančio pasaulio kaita.
Jau pamiršę tokį liūdesį, nebemokame taip.
Sako: kokie jūs sutrikę, kaip jūs patys nežinot, ko norit.
Turbūt teisūs tie, kurie šitaip sako.
Smiltelės šiurenimas smėly, žolės sučežėjimas vėjy, šaukimas į tolimą dangų, kurį, norėdamas prisijaukinti, vadini gražiais Šienpjovių, Pikučio, Paukščių Tako vardais.
Ir mūsą liūdesys kitoks. Mūsų liūdesys – tai besipriešinančių ir pralaiminčių liūdesys, tai piktos negalios liūdesys.

Kai vėl ją išvydo, buvo nebe tokia žavinga. Ko norėti, turbūt visa diena ant kojų – štai ta pati jauna ekskursijų vadovė, mokanti grakščiai mostelėti ranka ir nubrėžti gražų lanką nuo aukštų varpinių bokštų iki pat akmeninio gatvės grindinio. Klegantis studenčių būrelis, senė, stumianti vežimėlį ir tarpais vis žvilgčiojanti į dangų – gražu bus, kai pradės lyti, kas galėjo pagalvot iš ryto? – tuokart tas Kitas tebesistengė prisidegt cigaretę, abiem delnais pridengdamas degtuką nuo ūmai pakilusio vėjo, bet jau kelintą sykį nesėkmingai, o jis pasijuto sakytum toj ekskursantų grupėj, ir miestas toks pat svetimas kaip ir tiems – tik trumpam atvažiavusiems. Panūdo būti ne čia, nežinojo ir kur – kai veik visą dieną praslampinėji, nieko nuostabaus, kad į pavakarę apima suirzimas ir nepasitenkinimas, ir graužatis dėl perniek švaistomo laiko, nors ir toliau taip pat. Iš tiesų, visai neblogai būtų bent lašelį išgėrus, pamanė, kaip ranka bematant nuimtų ir nerimą, ir visa kita, betgi juokinga tąsytis su tuo buteliu po visą miestą, nerandant vietos, įgriso. Kaip tik tuo kartu tas Kitas pagaliau prisidegė ir, pakėlęs galvą, pamatė aną ekskursijų vadovę. Pažįstama. Pastebėjusi ir jį, mostelėjo ranka, kad palauktų – jau bebaigianti.
Priėjo. Iš tikrųjų buvo pavargusi. Nubloškė rankinuką ant suolo.
– Gal cigarete pavaišinsit?
Kad ir kaip būtų liūdna, tačiau nei vienas, nei antras jau nebeturėjo. O sakėsi taip norinti, taip norinti parūkyti, ir nuėjo tada visi trys į tą mažytę tabako krautuvėlę, kuri pagrindinės senamiesčio gatvės gale. Į vidų Vilius neužsuko, tik pro nelabai švarų langą matė, kaip paduoda cigarečių pakelį, aišku, pigiausios, be filtro, – prisiminė, ta pati pardavėja, kuri kadaise pavaišino juodu su Juste, kai jau neturėjo už ką nusipirkti, – paskui dar keletą vakarų buvo užėję šiaip pašnekėti. Plepėdavosi ten apie kažką, o jis tuo tarpu žvelgdavo pro langą į šitą lietaus nublizgintą gatvelę – ruduo, į vandenin atsimušančius vakaro žiburius, praeivių siluetus – šmėsteli trumpą akimirksnį ir vėl dingsta, – kartais jausdavosi kaip namie ir nenorėdavo niekur išeiti.
Kai sužinojo, kad neturi kur išgerti, pasikvietė pas save. Sakė: senė ligoninėj, nieko tokio.
Patraukė pėsčiomis – kažkur netoliese. Jau buvo įsukę į Pilies skersgatvį, kai pradėjo lynoti, – Kito būta įžvalgaus, štai kaip pravertė lietpaltis. Bet nespartino žingsnio, ėjo kaip ėję, kas tas lietus. Pasakojosi, kaip jai nusibodęs tas darbas, koks beprasmis – bene per pusvalandį išguldysi, kas dėjos ištisus šimtmečius, o ir mažai kam terūpi. Dar klausė: kaip prasismelkti ligi to, kas slypi po tuo eižinčiu cementu, jeigu nieko nėra, tai kas gi tada taip skauda, kai žvelgi nuo Bekešo kalno į tolumos miglose vilnijančius bažnyčių bokštus – sakytum brauktų per vidines venų ir arterijų sieneles aštriu daiktu. Be abejonės, beprasmiška buvo laukti atsakymų į tokius klausimus, veikiausiai nė nesitikėjo, – slinko per žingsnį atsilikusi, aplenkdama pasitaikančias balutes, – šiaip tik susimąstymo akimirka ar noras išsilieti...
Mosteli ranka ir rodo: miestas.
Miestas – traukiantis ir atstumiantis, toks savas ir kartu svetimas. Nusidriekia palei Upių santakos slėnį, lipa į kalvas ir vėl griūva žemyn. Jo sutrūkinėjusiais lietvamzdžiais liejas vanduo, ir kartais gražiau už gražiausią muziką. Jo kreivais čerpių stogais čiužinėjasi dūkstantys vėjai, ir žiūrint iš viršaus, – tai gyvas paveikslas. Paslaptingi kaip eilėraštis tie naujai atkastų gotikinių namų pamatai.
Melsdama šiam miestui malonės, prie Aušros vartų suklupusi senė maldaujančiomis akimis žvelgia į dangų, kuriame be garso kryžiuojasi reaktyvinių lėktuvų keliai. Jaučia, kaip dreba vartų, vedančių į Medininkus, šimtasiūlės sienos, pro šalį lekiant sunkvežimiams ir savivartėms, ir silpstančia klausa girdi, kaip dunda tolumoj prasilenkiantys traukiniai, kai jų tekiniai atsimuša į bėgių sandūras. Čia pat šmirinėja valkatos katės, kurias gena lazda.
Į šitą miestą važiuoja iš kitų mažesnių miestų, miestelių ir kaimų, ir jis vis didėja. Nežinia, kas taip traukia. Tarytum koks gyvis, kurio čiuptuvai vis ilgyn ir ilgyn. Važiuoja demobilizuoti kareiviai, darbininkai, kolūkiečiai, visokio plauko valkatos ir girtuokliai, čia daug ir studentų, važiuoja ir seni žmonės iš sugriautų vienkiemių numirt pas savo vaikus, kurie gyvena daugiabučiuos namuos. Pasitikdamas moja ilgais fabrikų kaminais, iš kurių dieną naktį verčiasi dūmai. Upė labai užteršta. Autobusai ir troleibusai sausakimši žmonių. Tai kas gi tada traukia čionai, kur vien cementas, betonas, asfaltas ir stiklas?
Tai senas Europos miestas. Kadaise labai garsus. Dabar dar drovisi atsispirti nuo žemės ir, šoktelėjęs aukštyn, nusipurtyt provincialumo žymes, bet jau bando.
Melsdama šiam miestui malonės, prie Aušros vartų suklupusi senė maldaujančiomis akimis tebežvelgia į dangų, kuriame be garso kryžiuojasi reaktyvinių lėktuvų keliai.
Čia jau buvo Pankė – paskui sužinojo, kad neturi kur dėtis, niekur nedirba, tai taip ir prakiurkso visas dienas šitam kambarėly. Paskui dar atėjo toks dailininkas nubrozdintu skruostu – sakė, žmona nustūmė nuo laiptų, ir visi juokėsi. Vilius kiurksojo atsisėdęs už sofos kambario kertėje, ant grindų, ir klausė savęs: ir ko čia atsivilkai, juk nei jie tau, nei tu jiems... Gerai, kad nors nekibo – šnekučiuojasi sau apie kažką, garsiai juokdamiesi, tik vyno stiklinę atsiunčia, kai prieina eilė. Nedaug tebuvo išgėrę, o jau juto, kaip svaigsta.
Juto, kaip svaigsta ir kūną užlieja maloni šiluma. Viskas pamažu ima lietis, išskysta štai kaip cigaretės dūmai. Daiktų šešėliai ir žmonių siluetai – telieka tik tiek, ir tuščiai čia ieškosi kokios prasmės ar sąryšingumo. Ar tik nebus kiekvienas atsakas į klausimus „kam?“ ir „kodėl?“ viso labo iliuzija, iliuzija, reikalinga, kad ištvertume – sakytum siauro lieptelio turėklai, kuriuos spaudi, kad nepaslystum, o kai išsisklaido rūkas, pamatai, jog rankos tuščios – nei kas čia buvo, nei kas čia yra, tik tavo išsigalvojimas. Taip ir šmėžuoja tik blausūs pavidalai – kaip kokiam šešėlių teatre.
Kaip kokiam šešėlių teatre. Ir ne vien tik kiti, bet ir pats sau atrodai keistas ir nesuprantamas, ir nepaaiškinamas. Tuščias burnos aušinimas tie klausimai, kodėl pasielgei vienaip ar antraip, tik pabiri įspūdžiai, kaipgi suimsi viską į vietą? Jeigu tebuvo viso labo prisirišimas, tai ko vis taip maga grįžti atgal, o galbūt iš tiesų tik dabar ir teįsimyli tą blausų praeities šešėlį, išsigandęs vienatvės ir viso to, kas aplink, svetimumo?
Prisimena: nors pati nieko nesakė, bet vis vien iš kažkur sužinojo, kada išvažiuoja. Gūdžiai bildėjo, o garas tiesiai šovė į viršų – šalčiai vis tebespaudė, nors nebe taip, kaip viduržiemį. Atėjo gerokai per anksti: traukiniai tai atvažiuodavo, tai vėl išvažiuodavo, apsikarstę ryšuliais ir krepšiais, pro šalį praskubėdavo žmonės – susijaudinę, kad, gink dieve, nepavėluotų, ir sunerimę, – vėjas judino blausias lempas, kybančias palubėj, ir matės, kaip čia pailgėja, čia vėl sutrumpėja jo šešėlis ant grindinio. Nežinia, ko reikėjo, – suprato, kad ir pačiam, ir jai būtų geriau, jeigu viskas įvyktų tyliai, taip ir išvažiuotų, lyg nieko nebuvę. Galbūt kokią neapibrėžtą kaltę pajuto, o veikiausiai jau tada persmelkė nuojauta, kad štai vėl atsisveikini su tuo, ko paskui taip ilgėsies.
Matė tik iš tolo – taip ir nedrįso prieiti. Nešina mažu lagaminėliu – tarytum trumpam išvažiuotų.
Kokia tuščia ir beprasmė pasirodė ta perono sumaištis, tas bėgimas, triukšmas, barimasis, kai po kiek laiko traukinys trūktelėjo ir tolyn greityn nuvažiavo – monotoniškai kaldamas tekiniais į apledėjusius, užmiestin nusidriekiančius bėgius.
Galvoja: praeitis, dabartis, pradžia, pabaiga, – ar yra koks ryšys, o gal nieko daugiau, tik nostalgiškas liūdnumas, kai išvysti prisiminimų šviesos nutviekstą save, stovintį anapus. Jeigu pajustum turįs magnetinę šerdį, sulydančią buvusį, būsimą, esantį, jeigu pats sau neatrodytum subyrėjęs į smulkiausius gabalėlius, jeigu pajėgtum suvokti save kaip visetą... Išdėstyti viską į vieną plokštumą ir išvesti tiesią atstojamąją – atrodo, kas galėtų būti lengviau, o juk kad ir kiek stengtumeis, nė velnio: minčių eiženos, pokalbių atplaišos, veidai ir įvykiai, iškylantys tarsi nuotrupos ir vėl grimztantys atgalios, dabartis – viso labo prisiminimų tąsa.
Susikišęs rankas į kišenes, stovi priešais langą ir žvelgia į savo atvaizdą, toli gražu nesigėrėdamas ir nesižavėdamas, o tik stebėdamasis: koks vientisumas, koks aprėžtumas, kad ir išskydusią dvasią taip galėtum suimti į viena!
Lynoja už lango, ir girdėti, kaip barbena į skardinius stogus lašai.
– Klausykit, bene normalu? Užsimanai žmogus su kuo nors pasišnekėti, tai kas, kad jau trečia valanda nakties – užėjo, ir tiek, taigi užsimanai su kuo nors paplepėti, o kaip tyčia – nė gyvos dvasios, taip tuščia, sakytum visas miestas būtų išmiręs, su kuo nors pakalbėti kad ir apie orą, o nė vieno žmogaus, ir pamatai tą skelbimą ant budinčios vaistinės durų – paspauskit mygtuką ir sakykit va į šitą dėžutę, – įsivaizduojat, koks džiaugsmas, stačiai išganymas, jei dar ne daugiau! „Labas vakaras“. – „Labas vakaras“, – nors koks ten vakaras, giliausia naktis, pats vidurnaktis, bet juo nuostabiau – pasirodo, tereikia paspausti mygtuką. „Panele, pažiūrėkit pro langą, taip norėtųsi pamatyti tamstos veidą“, – nudžiugęs sakai, neturėdamas, be abejonės, nė kruopelytės piktų kėslų, šiaip tik – kad žinotum, su kuo ten kalbiesi, nes taip nejauku, tarytum į sieną. Bene normalu – kaip pasiutus katė: „Pilieti, kaip jūs drįstate, pilieti, čia jums ne... ne... ne... aš jau pagyvenusi moteris ir neleisiu žemint savo orumo, aš turiu vyrą, aš turiu šeimą, aš... aš... aš... – net užsikirsdama, net springdama, – aš paskambinsiu į miliciją, pilieti, čia vieša įstaiga, čia vaistinė, čia aspirinas, čia pentalginas, čia ibuprofenas...“ – nė ką besakyti.
– Paguoda?
– Kokia ten paguoda. Seniai jau nebetiki jokiom paguodom. Šiaip paplepėti, ir tiek.
– Vėl neužteks cigarečių. Nė vyno. Ir vėl sėdėsim nei lupti, nei paglostyti.
– O nesakyk, sykiais taip užsimanai paimti ir peržengti tą „šiaip“.
– Išsiveržti, taip sakant, betgi juokinga. Peržengti slenkstį, peržengti „šiaip“. Kažkokia metafora, ir nieko daugiau. Nes kurgi tu žengsi?
– Berniukai, būkit geri, užtenka. Geriau pagalvokim, iš kur reiks gaut vyno.
O kai nuskrenda žuvėdra, transcendencija, ir tiek.
Transcendencija, ir tiek. Be abejonės, tas Kitas jau buvo kaip reikiant apspangęs, o ir dailininkas pasiekęs tokį lygį, kai atsiriša liežuvis ir vienodai laisvai gali varinėt visom temom be galo žavėdamasis savo giliamintiškumu. Nors ir iš pradžių ne kas, bet tolyn darėsi vis nykyn, kaip ir visados tikriausiai būva, kai vynas jau eina į pabaigą. O už lango dar štai lietus. Lietus, tyliai barbenantis, ir jokios paguodos, kurios taip prisireikia. Užsirūko ir paduoda Pankei jau vėl tuščią stiklinę, – nors ir nepatenkinta, kad be eilės, bet vis tiek pripila. Gurkšnoja sau pamažu, o kaip tik tada ir ateina į galvą tas palyginimas su durimis. Įtraukia dūmą, išpučia ir taria:
– Kiekviena diena – tarsi durys, kurias praverdamas viliesi, kurias praverdamas tikiesi, kurias praverdamas tariesi... O nieko daugiau, tik kas buvo – tik tos pačios betikslės klajonės, tik tie patys atsitiktiniai vienadieniai susitikimai, kai nesužinai net vardų, tik tas pats papilkavęs miestas. Užklysti šen, užklysti ten, persimeti su kuo pora žodžių – žiūrėk, ačiū dievui, jau vakaras, tuoj laikas miegoti, ir štai naujos durys – vėl, kurias praverdamas viliesi, kurias praverdamas tikiesi, nors ir žinai – vėl viskas iš naujo.
Bet niekas nekreipė dėmesio. O gal ir nepasakė garsiai – tik pagalvojo?
– ...nuskrenda žuvėdra, transcendencija, ir tiek.
Ta ekskursijų vadovė jau miegojo, kritusi su visais drabužiais skersai lovos. Kitas su dailininku vis tebesišnekėjo apie tas pačias komunikacijos problemas, o Pankė, neturėdama ko daugiau griebtis, vis taikės įkišt savo trigrašį, nors ir taip nesisekė pataikyt į temą.
Bene liko kas daugiau? Pasilenkė ir paėmė iš po stalo paskutinį butelį, ir atsikimšo. Ir vėl viskas bus gerai. Kaip sviestu patepta. Dar ne pro šalį surūkyt ir paskutinę cigaretę. Ir tada jau be jokios sąžinės graužaties visiškai pasigerti. Nes nieko gi daugiau nebelieka šį vakarą.
Nežinia, kaip atsidūrė stoty. Turbūt pabėgo iš ten – visados pasigėręs pabėga. Sėdėjo laukiamojoj salėj. Prieblanda, ir ant medinių suolų knapsantys žmonės veikiausiai atrodė dar niūresni ir pavargę negu buvo iš tikrųjų, nors ne vienam tai turbūt toli gražu ne pirmoji bemiegė naktis – ten, prie kasų, tokios eilės, ir nežinia, kada išvažiuosi. O kiti galbūt paprasčiausiai neturi kur dėtis, štai snaudžia, laukdami, kol išauš rytas. Papilkavę, niūrūs veidai ir suglebę kūnai. Senės, apsikarsčiusios didžiausiais krepšiais, ir moterys, ir vyrai, retsykiais vis išeinantys parūkyti, verkiantys kūdikiai, valkatos, kažko šmirinėjantys suolų tarpueiliais, čigonai, kuriuos gena šalin, kareiviai... Kartais ateina milicininkas ir prikelia tuos, kurie išdrįsta atsigulti, – to daryti kažkodėl negalima, – o jeigu ir antrą kartą užtinka, veja į lauką, katrie jam pasirodo įtartini, išsiveda kažkur su savim. Sėdėdami įstengia užmigti tik labiausiai pavargę. O dar tas sienų drebėjimas, kai dundėdami lekia pro šalį sunkieji traukinių sąstatai, – iš pradžių vis krūpčioji išgirdęs, paskui pripranti.
Kas ten žino, kiek laiko jau čia sėdi. Pačiam atrodo ilgai. Tas triukšmas, ta žmonių erzelynė, tas stumdymasis ir puldinėjimas prie kasų, tikintis gaut bilietą, – visa tai taip įprasta ir pažįstama, sakytum jau seniau kažkur kitur regėta. Ir tas laukimas. Laukimas, smelkiantis kūną, laukimas, neleidžiantis ramiai nusėdėti, tačiau ir viltį teikiantis laukimas...
Bet bakst, muilo burbuliukas eilinį sykį susprogsta, ir vėl nieko nėra. Tavo studijos, tavo meilė... Laukimas.
Prasiskverbti ligi tikrosios prasmės, prasiskverbti ligi grynosios esmės, prasiskverbti ligi... O gal jokia kelionė – kaip ir ta, prie jūros – čia nė negali baigtis, visada kelyje, bet niekados ne namuose, tik ilgesys, bet niekados – išsipildymas?

...ir kai pagaliau užmiegu, man sapnuojasi ilgos plačios gatvės, balandžiai, savo raudonomis kojytėmis tyliai krebždenantys skarda apkaltas palanges, ir tų balandžių skrydį palydintys balti bažnyčią varpinių bokštai, – jie linguoja tarsi didžiulės, vėjo judinamos pievų smilgos, įsisupusios į debesis, šoka savo fantastišką nakties šokį, aukštai iškeltais paauksuotais kryžiais glosto žvaigždėmis nusėtą dangų – dangų paguodžiantį ir priglaudžiantį, tą pačią akimirką būvantį visose pasaulio vietose, nugalėjusį traukos jėgą ir tapusį begalybe, tapusį mano sapnu. Visa tai taip arti – regis, tereikia ištiesti ranką, tereikia žengti vieną vienintelį žingsnį, tereikia... tereikia... tereikia...

1984 spalis

¹ R. M. Rilkė (J. Degutytės vert.).

Papievis, Valdas. Užmaršties slėnis: Apysakos. – Vilnius: Periodika, 1989.