norkaitis tomas       Tomas Norkaitis (g. 1987) – poetas, prozininkas. 2005 m. jaunuolis baigė Tauragės „Versmės“ gimnaziją, šiuo metu studijuoja istoriją Vilniaus universitete. Eilėraščius spausdino „Literatūroje ir mene“, interneto svetainėje bernardinai.lt, sėkmingai pasirodė Nacionalinio diktanto konkurse. T. Norkaičio poezija – ironiška, dirbtinai nužeminta iki buitinės kasdienybės lygio, paremta paradoksu, anekdotine situacija, kalambūru. Ryškios agnostinės filosofijos tendencijos. „matai / šis eilėraštis neturi / jokių gilių prasmių / ir labai dvasingų tikslų / galbūt jis visai beprasmis / galbūt jis visai ne eilėraštis“ (Tomas Norkaitis).

 

 

 

       ***

 

       O taip

       Mirusiųjų ir bepročių draugas

       O taip

       Žiūri kaip į kvailį čia

       Ir čia

 

       O taip

       Per daug žmogus

       Kvailys

 

       O taip

       Išvis nebežiūri

       Nebepastebi

       Lyg jau nebebūčiau

 

 

 

       ***

 

       Kaip norėčiau parašyti

       Eilėraštį apie mamą

       Ne sau

       O mamai apie mamą

       Gerą eilėraštį mamai

       Apie mamą

 

 

 

       ***

 

       Kas tie žodžiai?

       Ir šitas, va

       Žodis

       Kas jis?

       Ką jis reiškia?

 

       nebūna tokių žodžių

       

       Nebūna tokių žodžių

       Kai beprotiškai skauda

       Išsakyti

 

 

 

       ***

 

       Kaip atsidėkoti tai,

       Kuri man davė gyvenimą?

 

       Kokiais darbais?

       Kokiais žodžiais?

 

       Vis ne tie žodžiai.

       Vis ne tie darbai.

 

       Ką daryti man

       Su šia dovana,

       Mama?

 

 

 

       ***

 

       Mes buvome tie

       Kurie ėjo aukštai iškėlę galvas

       Mes buvome tie

       Kuriems lenkėsi pasaulis

       Mes buvome tie

       Kurių širdys šoko

       Mes buvome tie

       Kurie plačiai šypsojosi

       Mes buvome tie

       Kuriems plačiai šypsojosi

       Mes buvome tie

       Kurie mylėjo

       Beprotiškai norėjo

       Mes buvome tie

       Kurie laimėjo

       Mes buvome tie

       Sunkiai nusakomi

       Kurie ėjo per pasaulį

       Šokdami

                     Kobe Bryant‘as ir Pau Gasolis

 

 

 

       ***

 

       Aš

       Perplėšdavau gerklę

       Ir išgerdavau kraują

 

       Žmonės man sakydavo:

       „Kas tau yra?“

 

 

 

       ***

 

       Žodžiai,

       Kylantys į dangų,

       Smingantys į širdį

 

       Žodžiai,

       Užkariavę pasaulį

 

 

 

       ***

 

       Tik poetai

       Šiais laimės ir

       Pritekliaus metais

       Turi tokią

       Privilegiją –

       Jie gali liūdėti.

 

 

 

       ***

 

       Va taip turi miegoti

       Poetas –

       Tušinukas rankoj,

       Sąsiuvinys po pagalve.

 

       Jis šauks

       Atėjus romėnams,

       Mirčiai ar

       Pasaulio pabaigai 2012 metais:

       „Neliesk mano tušinuko,

       Sąsiuvinio, pagalvės,

       Moters, draugų,

       Mano pasaulio!“.

       „Eik iš čia!“.

 

 

 

       ***

 

       Man sakė viduje:

       „Tu beprotis, bliamba,

       Ką tu darai?!

       Tu nurengi,

       Tu išplėši sielą,

       Bliamba, ką tu darai?!“

 

 

 

       ***

 

       Jis saugojo pasaulį

       Nuo tiesos

       Iš chaoso darė tvarką

       Neleido žmonėms liūdėti

 

       O kas apsaugos jį?

       Kas jo chaosą pavers tvarka?

       Kas nudžiugins jo vienišą širdį?

       Viešpatie

 

 

 

       ***

 

       Vaidenasi jiems,

       Kad jie poetai,

       Kad tai poezija.

 

       Ko verti tie jų žodžiai?

       Bet kaip sudėliotų

       Žodžių rinkinys!

 

       Po galais, man maudžia

       Dar labiau tai girdint –

       Tikiesi sutikti gyvą žmogų,

       O sutinki...

       O nesutinki.

 

 

 

       ***

 

       Jie tai vadino talentu

       O aš tiesiog jaučiau

       Kaip nykstu

       Mirštu

 

       Tai ne talentas

       Tai aistra gyventi

 

 

 

       ***

 

       Taip nenorėjau eiti

       Norėjau dar pabūti

       Bent iš tolo pažiūrėti

       Kaip atrodo

       Gyvenimas

 

 

 

       ***

 

       Dar viena vasara,

       Kurią aš mokysiuosi

       Gyventi.

 

       Dar viena ilgesio vasara,

       Kuriai baigiantis aš,

       Kaip ir pernai,

       Vienas vaikščiosiu laukais.

 

 

 

       ***

 

       Nes mano eilėraščiai

       Auga ant medžių

 

 

 

       ***

 

       kodėl man šį vakarą

       vaidenas milžinai?

       kodėl man?

       kodėl šįvakar?

       kodėl tie milžinai?

       tokie dideli, kaip būna

       tiktai milžinai

       tokie aukšti, tokie galingi

       tokie didingi

       kai šiurpas su pagarba susimaišo viename

       tokie nepaaiškinami, nesuvokiami

       apie ką nepapasakosi net ir

       geriausiam savo draugui

 

       tai ne milžinai

       tai mano milžiniškoji vienatvė

 

 

 

       ***

 

       kilti

       aukštyn

       aukštyn

       aukštyn

       virš debesų

       virš ironijos

       virš to, kas sukurta

       į ten, kur mano siela

       pati rašo eilėraščius

 

 

 

       ***

 

       tai žvėries sąmonė

       tai užspeisto žvėries sąmonė

       jis padarys viską, kad išsilaisvintų

       jis bus gudrus

       jis nepuls aklai į mirtį

       nes jis nori gyventi

       jis, žvėries snukiu, nori gyventi

 

       neįmanoma susitaikyti su mirtim

       neįmanoma to suvokti protu

       įmanoma tik jausti šitą milžinišką dvasią

       maišto dvasią

       genijus – tai maištas

       tai maištas prieš visa

       ką esate girdėję

 

       eiti nepramintais takais

       eiti toli

       eiti per toli

       per brūzgynus, per tamsą

       kur nėra, kas vestų

       nėra, kas apšviestų

       kur nėra kelio ženklų

       kur nėra ir pačio kelio

 

       tai dvasios kelias

       tai ilgesio dvasios kelias

       paklydusios sielos kelias

       atsiskyrusios avies kelias

       kurios nesuganė rūpestingasis piemuo

 

       tai tremtinio kelias

       joks tremtinys nepasirenka savo kelio

       ne turistas –

       mane ten išsiuntė

       negalėjau susitaikyti

       niekur nenorėjau keliauti –

       neklausė

       ištrėmė

       išėjau

 

 

 

       „Tu manęs nesustabdysi...“

       

       Kai nėra tos energijos

       Tos laukinės aistros

       Tos gerosios agresijos

       To kuriančio pykčio

 

       Kai yra tik kažkur kažkoks

       Beveik pamirštas pasaulis,

       Kuriame ir aš buvau,

       Bei retkarčiais kas nors primena,

       Kad vis dar esu

 

 

 

       ***

 

       sėdėjo senas Grajauskas

       prie Šilo stotelės

       sėdėjo su lazdele

       ir su skrybėle

       žiūrėjo senas Grajauskas

       žiūrėjo į nuvažiuojančius troleibusus

       į mane viename iš jų

       išlipsiantį kitoj stotelėj

       sėdėti senti žiūrėti

 

       Gintaro lašai, 2009-09-23, 2009-11-25