Antrasis Salomėjo Nėries eilėraščių rinkinys „Pėdos smėly“ (1931) praturtina poetės kūrybą dramatiškais meilės motyvais, poetinėmis socialinių kontrastų įžvalgomis, romantiniu protestu prieš gyvenimo banalybę ir lėkštumą. Tuo laikotarpiu įvyko staigus posūkis poetės biografijoje: ji nutraukė ryšius su katalikiškąja aplinka ir, patraukta socialinio teisingumo ir visų žmonių brolybės idėjų, suartėjo su avangardiniu „Trečio fronto“ sąjūdžiu.
Antrajame rinkinyje jaunystės juoką keičia juokas pro ašaras („Juokis, gyvenime!”), beatodairišką jausmą — mąslesnė intonacija, kuria kalbama apie prarastą meilę, prabėgančią jaunystę. Gyvenimas pamatuojamas ir mirtim, atsiranda išėjimo motyvas, kupinas gėlos ir skaudaus šviesumo.
SALOMĖJA NĖRIS. PĖDOS SMĖLY
KAIP ŽYDĖJIMAS VYŠNIOS
Mūsų dienos — kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios, —
Tai skubėkim gyventi,
Nes praeis — nebegrįš jos!
Tai skubėkime džiaugtis —
Greit praeis — nebegrįš jos!
Tos mūs dienos, kaip paukščiai,
Kaip žydėjimas vyšnios.
SAKALAI
Žali lapai ant mėlyno šilko išsiūti:
Rytas. Saulė. Dangus ir šilai.
Svyro pušys. Svajoti išmokau iš jų tik —
O virš jų —
Sakalai! Sakalai!
Žydrios upės apjuosė mūs žemę, kaip gyvos,
Į padanges iškilo kalnai.
Ten Sachara. Ten palmės. O čia kvepia alyvos —
Čia laisvi, mėlyni sakalai!
Mesk batus sudėvėtus, skylėtą kepurę —
Tegu saulė myluoja laisvai!
Uždainuokim linksmi, nors ir nieko neturim —
Ei, jauni, mėlyni sakalai!
GYVENIMO GIESMĖ
Gyvenimas mano — vėjas palaidas!
Kaip sakalas skrieja laisvai per laukus.
Gyvenimas mano — pavasario aidas.
Gyvenimas mano, tai sapnas klaikus!
Myliu aš gyvenimą, jauną, ugningą,
Kaip myli pavasarį lauko gėlė!
Myliu aš gyvenimo džiaugsmą aistringą —
Myliu, kaip jaunystė temoka mylėt!
O žeme, o motina mano brangioji!
Mielai tu puošiesi žiedais ir krauju —
Jei burtus tavuosius pakeistų man rojum,
Tai būtų taip ilgu — taip ilgu be jų.
Myliu aš tave, gaivalingas pasauli!
Ir jei, kaip žvėris, tu mane sudraskysi —
Tai mano daina, žaižaruojanti saulė,
Vis degs ir vilios — nepavysi!
JUOKIS GYVENIME!
O juokis, gyvenime, juokis
Pajaco juoku!
Paslėpęs krūtinės gelmėje,
Kas laukia pasku.
Kur bus ta vieta — nežinau aš,
Ir tu nežinai —
Kad truks tavo juoko kaskada
Ir dings amžinai.
Bus gaila dienų tų auksinių,
Sidabro naktų,
Tos meilės, kur supo krūtinę
Ir jūros krantų!
O visa tai — melas ir niekas
Po rausvu šilku!
Tad, juokis, gyvenime, juokis
Pajaco juoku!
SIDABRINĖS UOGOS
Mes išbėgom nuogos
Į rasotą girią —
Sidabrinės uogos
Nuo šakų nusvirę —
Kvepia žalios pušys,
Kvepia ryto vėjas —
Pasakyk man vėjau,
Ką esi žadėjęs!
— Girios tankumyne
Rasi lūšną seną —
Girios tankumyne
Ragana gyvena.
Lekia aukso dienos,
Lekia, kaip pašėlę!
Ei, išburk man laimę,
Laume raganėle!
JAUNAS APOLONAS
Pabalnotas jau pegasas
Kojom žemę kasa.
Nepamirški mano pasą —
Skrisim į parnasą.
Žalias vėjas šalim skrieja —
Su mumis nespėja,
Mes sutinkam žalią vėją,
Mes pralenkiam vėją.
Du, du, du, du — dreba oras —
Žvengia taip motoras.
Mirga mirga simaforas —
Žalias ir raudonas.
Mano jaunas Apolonas
Sauja ugnį žeria:
— Na, sakyk, ar nemalonu
Tarp dangaus ir žemės?
PIEMENAITĖ
Daržely diemedis verkšleno
Auksinių ašarų ugny —
Saulutei tekant margas karves
Giniau rasotan pagirin —
Man baltas kojas rasos plauja,
Saulutė kaitina veidan —
Naktigoniai iš miško joja
Ten vieškeliu ir moja man —
Vosilkos, degančios aguonos —
Tik mirga, mirga rugiuose —
Krūtinėje daina banguoja
Viltim rasota ir šviesia —
Myliu juodakį čigoniuką!
Iš raudonųjų dobilų
Jam vakar pyniau čia vainiką,
O šiandien ilgesį pinu —
VĖJAS IR VAIKAI
Jau pranašai linksmų dienų
Kas rytą lanko mus.
Ir vėjas, vėjas iš kalnų
Jau beldžias po namus.
Kvatoja vėjas — žino jis,
Kad juodi medžiai bus žali.
Pro langus skverbias, pro duris:
— Pavasaris jau netoli!
— Ei, vaikai, — šaukia jis vaikus,
Ei, susirinkite visi!
Aš tuoj nupūsiu jum takus,
Ir žaisite basi!
O vėjau, vėjau, kaip gerai!
O, koks pavasaris gražus!
Atversim langus tau kiaurai,
Kad myli mus, mažus!
***
Be bažnyčios, be altorių,
Be sumainymo žiedų...
Žirgai lekia, kiek tik nori,
Lekiam, lekiam vienu du!
Balti vėjai plaukus glosto
Jau toli žmonių garsai —
Iš auksinio žvaigždžių sosto
Štai, mus laimina Jisai!
Jis, kurs davė žmogui širdj
Su troškimais neramiais,
Vasaros vynu nugirdė —
Jis ir nuodėmes atleis!
Be bažnyčios, be altorių...
Žirgai lekia žvengdami —
Lekia, lekia musų norai
Nesulaikomi, jauni!
PABUČIAVIMAS
Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,
Ir, kaip žaibas staigus ir svaigus, kaip naktis —
O galinga pagunda! — Ir šventieji suklumpa..
Pabučiavimas tavo — pavogta kibirkštis.
Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų —
Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo —
Ji, kaip vergė, prie tavęs dieną naktį rymos.
Ne gyvatė įkando — karštos lūpos bučiavo!
Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna —
Negaliu aš pamiršti... Ne žinau, kad ir tavo
Visos mintys ir aistros — bendro laužo liepsna!
KADA MANĘS NEBUS
Kalnuos pilki ereliai nardo, —
Kalnuos ir mes abu.
Vai, kas kartos tau mano vardą,
Kada kalnų nebus?
Nerūpi nieks — ir paukščiais suokiam,
Čirenam vyturiais.
Vai, kas primins tau mano juoką,
Kai vasara praeis?
Su saule džiaugsmas nusileido,
Su saule vėl nubus —
Vai, kas pakeis tau mano meilę,
Kada manęs nebus?
***
Baltais balandžiais atlekia,
Juodais varnais išvyksta,
Tos mano dienos, naktys tos
Apvildamos jaunystą.
Rytojus mano tolimas,
Nežinomas, neaiškus —
Taip laukiamas, taip norimas
Kaip mylimojo laiškas.
MANO DIENOS
Tokios tolimos, tokios svetimos,
Vėjo supamos, vėjo nešamos,
Lyg ne mano jos, negrąžinamos,
Svajonėlės tos —
vasaros dienų!
Jūra skundžiasi, jūra barasi,
Bangos vejasi, bangos taškosi.
Svetima esi, tolima esi —
Nepagydysi —
skaudančios širdies!
Ašarų maldos, mylimos gaidos,
Nors širdis raudos, niekad niekados,
Niekad niekados lūpos nekartos
Laimės valandos —
skausmo sūkury!
DAR GYVENSIU
Šiandien man visur vaidenas
Mirties pranašai,
Žiūriu — mūsų laivą genas
Giltinių šimtai.
Gal sirenų pavilioti,
Puolė į bangas?
Jūra — visados besoti
Renkasi aukas.
Aš bijau, kad tu nemyli,
Tyčia tik sakai —
Man baisu — žinau, kad mūsų
Skiriasi takai.
Nebaisu jaunai pražūti, —
Mirti nebijau.
Bet, jei myli nors truputį —
Dar gyvensiu tau!
PILKOSIOS AKYS
Beethoveno simfonijos
Ir burtai Moulin Rouge’o,
Linguojant tango svaiguly,
Į deimantus sudužo.
Pro deimantus, pro debesis
Šimtai akių man šypso,
Ir klausia jos ir stebisi,
Kodėl aš... kaip iš gipso.
Todėl, todėl, kad ten toli,
Liūdnoj mano tėvynėj,
Taip sunku buvo man palikt
Pilkas akis dvi — mylimas.
Numirsiu muzikos garsuos!
Sustingsiu šokio vingy!
Ir pilkos akys man šypsos,
Kaip deimantai vylingi.
VIENA VASARA
Kur baltos statulos
Ir tamsiai žalios nišos,
Ten vieną vasarą
Likimai mūsų rišos.
Tos karštos pietų naktys
Pagundomis pritvinę,
Svaigino rožių kvapas,
Kalnuose sirpo vynas.
Kaskados baltos tėškė
Perlus po mūsų kojų —
— Surinki juos ir neški
Papuošti mūs rytojų!
Ir grojo naktį kiaurą
Simfonija — pagunda:
— Negrįžk, negrjžk į šiaurę,
Kur baltos pūgos siunta!
„Nei tėviškės, nei protėvių. —
Iš kur? Kada ir kaip?
Ar glostė rankos motinos,
Kai svirpliu pravirkai?
Kaip šaltas lietaus lašas
Ežero dugne —
Kaip baltas edelveisas
Žydįs ties bedugne — “
Nežino nieks, nematė nieks,
Ir negirdėjo nieks,
Šnibždėjomės gyvatėmis
Prie žėrinčios ugnies.
O, neužmiršt to vakaro
Bučiavimų karštų!
Numirsiu aš pavasarį, —
Ir tai pamirši tu.
Nei tėviškės, nei protėvių! —
Lydės juodi varnai —
O nuotaka — skrajotoja!
Tau kraitis — pelenai!
VAKARAS PAŽAISLY
Tamsiose alejose vakaras rymo —
Mažyčiai lašeliai jų lapuose kuždas —
Ir liepos vienuolės kalba maldas.
Balti tavo rūmai — gilaus vienuolyno —
Nuo amžių čia vaikšto niūri paslaptis —
Baugu mano sielai jos žingsnių klausytis.
Aukšti tavo rūmai — užburtas žinynas —
Paklydo, paklydo širdis mano juos.
Vai, kas ją išves? — kas išvaduos?
VASARA PRAĖJO
„Vasara praėjo, vasara praėjo! —“
Groja vėjo smuikas, rudeninio vėjo.
Gluosniai nusiminę vieškelin žiūrėjo:
„Vasara praėjo, vasara praėjo!“.
Gauskit, visos stygos, gauskite pašėlę!
Grokit mano skausmą, grokit mano gėlą!
Miršta aukso dienos, saulėje viešėję —
Grokit vėjo stygos, grokite pašėlę!
TIK BERŽAS
Rudens purvuoti pirštai
(O, panieka dievų!)
Rausvai geltoną šilką
Nudraskė nuo klevų.
Tik beržas plevėsuoja
Šventadienio skaras —
Jis gintarą man mena
Ir mėlynas marias.
Tas vakaras ant kopų
Baltųjų — Ar žinai —?
Nuo milžinų kanopų
Dundėjo vandenai.
Centaurai ir sirenos —
Ir juokas ir daina, —
Ir naktys tos, — kaip dienos!
O jūra — amžina!
Tik viens geltonas beržas —
O sielai taip smagu!
Siela į saulę veržias
Iš rudenio nagų.
APLEISTAM PARKE
Kai čia orkestras grojo ir žydėjo gėlės,
Buvai ir tu, baltasis mano džiaugsme!
Dabar taikai apleisti — rauda vėjas —
Ir lapai skrenda, kaip geltoni paukščiai.
Ir mintys, tos kankinančios, taip margos:
Paliki čia jaunystę žalią vysti! —
Sukąsk dantis, ir būki vargo vergas!
Skrisk su geltonais paukščiais, skrisk į vėlių karalystę!
RUDENIO PASAKA
Klausyk! — Tai rudenio pasaka
Šlama tarp krintančių lapų!
Argi ta saulėta vasara
Liko tik tolimas sapnas?
Gaila, taip gaila, lyg motiną
Veža į raudančias kapines —
Išganymo netartą žodį
Uždarė į amžiną atilsį.
Ū-ū — dejuodamas vėjas
Skverbias į širdį ir sielą.
Taką, kuriuo vaikštinėjom,
Greitai užklos baltas sniegas.
Šaltą pageltusį lapą
Spaudžiu prie degančių lūpų —
O, negražinama vasara!
Veltui su ašarom klūpau.
VĖJAS
Vėjas ūžia dainą gūdžią,
Vėjas pučia dainą rūsčią
Apie tuos takus,
Kuriais niekas nebevaikšto,
Kur nukritę medžių skraistės
Purvyne supus. —
Vėjas pučia dainą rūsčią,
Vėjas staugia dainą baugią
Apie tas mares,
Kur per naktį puotą kėlė, —
Paviliojo bernužėlį
Į gelmes sūrias.
Vėjas gaudžia dainą graudžią,
Vėjas suokia rūstų juoką
Apie širdį tą,
Kur, kaip vėjas glamonėja,
Kur laisva — laisva, kaip vėjas
Ir kasdien — kita.
PALYDĖK
(Iš Anos Achmatovos)
Palydėk, palydėk mane, vėjau!
Tik vakaras klaidžioja čia.
Draugai, artimi neatėjo,
O žemė tyli ir kurčia.
Aš buvau, kaip ir tu, laisvūnas.
Perdaug troškau gyvent ir mylėt.
Matai, vėjau, atšalęs štai kūnas.
Ir rankų nėra kam sudėt.
Šią juodąją žaizdą paslėpki
Po vakaro pilka skraiste.
Ir mėlynam debesiui liepki —
Teskaito maldas prie manęs!
Ir kad būtų lengviau man, vienužei,
Užmigt amžinuoju miegu, —
Tegu žalios vinkšnos suūžia
Pavasarį mano... Tegu...
MYLIMA
Taip mylima! Kaip lauko gėlei saulė
Mylima.
O tolima! Kaip nusileidus saulė
Tolima.
Tas kambarys — baisus, tylus, lyg karstas,
Be tavęs.
Gili naktis. O aš vis rymau, laukiu dar
Tavęs.
O mylima! Už šimto juodų mylių
Mylima.
Ar laukti man? Ar grįš karstan saulytės
Šilima?
KAI NUMIRSIU
Kai numirsiu, tik nekaskit,
Tik nevežkit į kapus! —
Į liepsnas skaisčias įmeskit —
Tegu laužas karstu bus!
Tegu kyla juodi dūmai
Dangaus skliautais mėlynais —
Ir bejausmis mano kūnas
Tepavirsta pelenais!
Dulkes tas paleiskit vėjams,
Laisvės paukščiams ant sparnų —
Tegu neša, tegu sėja
Dainą mano pelenų!
LIK SVEIKA!
Lik sveika, tėviškė žalia! —
Klajūno kelias ilgas.
Man tavo ašarų dalia
Akyse tebežvilga.
Už okeano, už plataus —
Pamiršiu gal tave —
Vai, nežinau, vai, nežinau.
O mano Lietuva!
Kaip pamotė — su akmeniu.
Kaip motina — su ašarom.
Tu mano!
Su balto smėlio pajūriu,
Kur vasaros, kaip pasakos.
Tu mano!
Su tais beržais pakelėmis,
Liūdnais draugais artojo.
Su savo skausmo dainomis,
Kurias man kraujas groja.
Su rūtomis, rugių laukais,
Su vieškeliais ir kryžiais.
Su vargo žmonėmis pilkais,
palinkusiais po kryžium.
Tu mano! Ir išplėšt tave,
Nebent kartu su širdžia —
O, liūdnas krašte, nežinau,
Ar aš tave pamiršiu!
PILKAM BROLIUI
Pilkas mano broli,
Juodo vargo verge!
Eidama pro tave —
Laimė užsimerkia.
Tavo kietos rankos —
Tiktai žemei versti,
Tiktai arklui spausti,
Tiktai plienui gniaužti.
Ir pailsę žingsniai,
Nuo aušros lig tamsai,
Milijoną kartų
Juodą dirvą mina.
Milijoną kartų
Sausos rankos tiesias —
Šviesią viltį sėja —
Juodas vargas dygsta.
Juodas vargas dygsta,
Juodas vargas želia —
Pilkas tu, kaip žemė,
Kaip akmuo prie kelio!
VIENOJ
Nakties bare šoka mergos,
Tokios laibos, tokios tiesios,
Kad gilioj palėpėj vargas,
Tokis juodas, tokis liesas.
Nudažytos lūpos šiepias,
Akys meilę džiaugsmą žada,
Kad širdis skurdžioj palėpėj
Miršta nuo kančios ir bado.
Et, negaila tuščio juoko!
Tik širdies truputį gaila;
Bet juk sidabru užmoka
Ir už juoką ir už meilę.
Rausvas vynas — kraujas šiltas,
Lankstos mergos — grakščios, jaunos.
O paskui... gal aukštas tiltas
Ir Dunojaus bangos sriaunos.
PERGREIT PRARASTA
Ar ji dar kūdikis, ar moteriškė?
Ją, vakarą grįžęs, prie durų randu.
Akys įdubusios, veidas išblyškęs,
Ko nori nesako, nei kuo ji vardu.
Ir neima centų, nei duonos, nei vyno,
Nei, mirštančių tyliai, nuskintų gėlių.
Jos liemenį liekną škurliai apkabino,
Ir rožės suvyto plaukuos tarp spyglių.
O akys — bedugnės į sielą taip sminga,
Ji man artima, ir baisi ir prasta!
Sakyk, kas esi tu viešnia nelaiminga?
— Aš — tavo jaunystė, pergreit prarasta...
LAIŠKAS Į KALĖJIMĄ
Tam, kurio dienas prarijo
Tamsios naktys,
Krauju žėrinčiom žarijom
Dega akys.
Plėšia viltį iš krūtinės,
Čiulpia dūšią:
Kumščia sienos geležinės
Nepramuši!
Aš užkirsiu mirčiai kelią,
Kančiai kelią!
Tegu bus tie žodžiai melas,
Vienas melas.
Žydi gėlės, tos aguonos
Rudeninės.
Plazda vėliavos raudonos,
žengia minios.
Kiaurą naktį prirašytas
Lapas margas
Tam, kurio svajotas rytas —
Juodas vargas.
VOLGOS TRUBADŪRAS
Kas atvedė tave, jaunasis trubadūre,
Nuo Volgos lig Dunojaus mėlyno?
Ir kaip keistai čia skundžiasi bandūra —
Kaip paukštis, kurs į pietus pasivėlino —
Ar besupras tą tavo dainą sotūs, pasipuošę?
Juk ilgesys jų niekad nekankino.
Pažvelgs į atlapą krūtinę, mes tau grašį...
Nes kam rūpės klajonė valkatos vaikino.
Tik aš tau pritariu. Tu sakalo akis pakėlei —
Iš tamsaus veido šypsos, kaip aušra vakarė.
Nustebusios sustingo valandėlę,
Dėkingos man... Už širdį?... Ar už varį?...
PRIEBLANDOS IR SNAIGĖS
Snaigės prakalbino juodas gatves,
Snaigės, kaip pasakos vaiko dienų,
Puola, bučiuoja lūpas, akis.
Baltąjį vakarą jis aplankys...
Mėlynos sutemos verpia sapnus.
Plazda padange balti sparnai.
O aš jo vardo dar nežinau,
Nors jį svajoju senai, senai...
Prieblanda, kam tu mane žudai?
Kam mano laisvę krauju kaišai?
Žiema — ir gėlės — rausvi žiedai —
Sniegas — ir juodo kraujo lašai...
TU TAIP TOLI
Ateina vakaras nykus,
Ir sutemos — išblyškę šmėklos,
Apgaubia mėlynais sparnais.
Ateina vakaras —
Ir vienumoj tave šaukiu —
Visa siela, visais jausmais.
Tu taip toli. Tu neišgirsi mano šauksmo.
Tu taip toli. Kaip saulė nusileidus —
Tu taip toli — o, negrąžinamas pavasari!
Jaunystė — visagalinti!
Ir greitakojis tyrų žirgas
Atneš mane prie tavo slenksčio —
Nedrąsiai pasibelsiu j duris:
— Neatnešiau nei aukso, nei sidabro,
Nei perlų iš giliausio marių dugno.
Tik atnešiau dainuojančią jaunystę
Ir tavo židiniui negęstančiąją ugnį.
SNINGANT
Baltas, baltas vakaras.
Nuo dangaus lig žemės balti šydai nutiesti.
O po šydais širdys plakas:
„Laimę, laimę norime pajust!"
Balta laimė nutiesė sau taką
Nuo širdies ligi širdies —
Ir dabar kartu mūs širdys plaka....
Vai, kodėl, kodėl toks baltas vakaras?
Tu žinai, — nes tavo žemė ir dangus.
Leisk palieski lūpom tavo rūbų kraštą —
Ir laimingas bus žmogus —
Nors akymirksnį, nors vieną...
BALTOJI POEMA
Šj rytą — Pasaka šarmota baltam parke.
Šį rytą baltos nuotakos alėjom vaikšto — —
Taip tyliai — nesugirgžda šilko skaros —
Taip tyliai — kaip padangėj baltas garas.
Ją vakar išvariau. Ji, kaip gyvatė, čiulpė mano sielą —
Paskui verkiau — —
Ilgai verkiau — Kaip telegrafo vielos švilpiant vėjui.
Kur ji — manoji meilė ugniažiedė?
Ją išvariau j šaltą tuščią naktį,
Ir užsklendžiau duris — — —
Tai buvo vakar, vakar — — —
Šį rytą parko medžiai — baltos nuotakos.
Šį rytą brilijantų nubertais takais jinai sugrįžo —
Mano meilė ugniažiedė — — —
Baltom alėjom ji sugrįžo — — —
Ko sugrįžai, ko parėjai, nelaukiamoji?
Man tavo burtų vergija skaudi, skaudi — — —
Ji tyli. — Snaigės pėdas mūs užkloja — —
Tylėdama man ranką deda ant peties — —
Ir ant snieguoto balto tako
Pabiro brilijantai mėlyni —
Jos ašaros — —
BALTOJI NUOTAKA
Ei, Kalėdos! šventė ši —
Nuotaka baltoji!
Šiandie tu pas mus vieši,
Su visais kvatoji.
Platūs vieškeliai — balti,
Spardo pusnį žirgai.
Eglių bokštai apsnigti,
Brilijantais mirga —
Ko šarmoti taip žirgai?
— Nuotaka važiavo!
Ko rausvi jaunų veidai?
— Nuotaka bučiavo!
Kas už šydo — paslaptis?
Už to balto šydo —
Saule teka ateitis?
Ar krauju pražydo?
Ei, Kalėdos! Laimė mūs —
Tolima, miglota!
Kaip varpelis neramus,
Kaip tylieji plotai.
Iš BOEKLINO PAVEIKSLO
Vėjas linguoja topolius juodus —
Vėjas pravirkdė baltas vilnis.
Mano svajonė, mano paguoda —
Jūra tamsioji, jūra — naktis.
Vieniša, liūdna tuos baltuos rūmuos —
Jūra — belaivė, šalta naktis.
Verkiančios bangos — vienuolio dūmos,
Lyg amžinybė, lyg paslaptis.
Vėjas linguoja topolius juodus,
Vakaru supas balta pilis.
Ūžianti jūra — mano paguoda,
Vieniša jūra — verkia vilnis.
SUGRĮŽTU
Sugrįžtų į tave, mano mūza baltoji!
Sugrįžtu...
Aš buvau ten, kur džiaugsmas, kur taurės putoja,
Kur pilna šviesos ir žiedų.
Aš mačiau kaip jaunystė svaigiam pokily juokės
Aistri ir nuoga.
Aš mačiau — tai jaunystė šypsodamos vyto
Po nakties uždanga.
Ir verkiau aš pamačius, kaip žūva jaunystė,
Kaip vysta žiedai.
Aš verkiau — ir mane mirtinai apkerėjo
Saldūs, saldūs nuodai.
„Tavo laimė ne čia, kur vainikai ir vynas,
Tavo kelias ne čia!
Ir klaikus, kaip bedugnė, ir skaidrus, kaip žvaigždynas,
Tavo kelias nakčia!
Ir išvydau — tai tu iš kalnų mane moji,
Mano motina tu!
Sugrįžtu į tave, mano mūza baltoji!
Sugrįžtu...
DUNOJUI
Sidabro žvaigždės krinta i Dunojų,
Griūvančios pilys į debesis remias —
Dulkių nebliko pilių valdovų —
O jom taip gaila palikt gražios žemės.
Ir man taip gaila, o juodas Dunojau —
Valandos bėga, kaip žvaigždėtos srovės.
Vasara mano, kur paukšte skrajojau,
Bus aukso sapnas rūkuose tikrovės.
Ar atsiminsi, mielas Dunojau,
Kada numesi skraistę naktinę,
Kad aš ant, tavo krantų dūmojau
Drąsiąją dūmą, dūmą laukinę:
Ar likti laisvėj — sausą plutą krimsti,
Kalnų viršūnes, bedugnes mėginti?
Ar grįžt į slėnį? — Ten sotu ir linksma,
Ten viskas leista... tik laisvė užginta.
Pratark, Dunojau, išrišk mano mintį!
Tyli... Ir vilnys vis į tolį klysta,
Į laisvę, naujų troškimų auginti,
Be atsako skuba, kaip mano jaunysta.
RAUDONA ROŽĖ
Šią naktį pas mane Karmen atėjo,
Juoda Karmen, su degančiom akim.
Ji būrė man, kortas padėjo —
Ir gąsdino nelemta ateitim.
Krūtinė jos karštai alsavo —
Virpėjo rožė kruvina:
„Klajonė — gyvenimas tavo...
Ir meilė — tavoji daina."
— O kas paskui? — „Paimki šitą rožę,
Tai sužinosi kas dar bus —
Tik vienas žodis laimę mums atvožia
Ir vienas žodis atveria kapus."
Karmen dainavo meilę pražūtingą,
Gyvenimą be prietarų ir baimės.
Ir siūlė rožę man raudoną, nuodėmingą,
Užburtą širdimi ir laime.
... O su naktim išnyko ir Karmen, —
Tik jos daina aistringai ir liūdnai skambėjo —
Ir keistą dovaną paliko man:
Raudoną rožę. — Laimės nežadėjo...
SUDEGINKIT MANE
Sudeginkit mane, kaip raganą!
Sudeginkit mane žėruojančiame lauže!
Nesudrebėsiu aš nė vienu sąnariu,
Nė žodžio nepratarsiu, klausit ar neklausit.
Nepasakysiu mano burtų žodžio,
Kurio galia pasaulis rojumi pavirsta.
Jr nežinosit jūs, kodėl aš jum atleidžiu
Ir nesuprasit jūs, kodėl šypsodamos aš mirštu.
Bučiavo žemę vasaros dangus —
Ir žemė, balta nuotaka, saldžiai sapnavo.
Ir tolimosios žvaigždės dainavo meilę mūs.
Ir mano žalios akys laimę pranašavo...
Dabar — sudeginkit mane kaip raganą,
Kur žemę užkerėjo dieviška ugnim!
Aš jum paliksiu jūsų pragarą!
Bet dangų — pasiimsiu su savim.
VALKATA
Jis valkata — paskutinis brodiaga —
Šaukia žmonės. O aš vos gyva.
Nuo jo žvilgsnių širdis mano dega,
Nuo jo žodžių man sukas galva.
Kaip sacharose vėjai laisvūnai —
Visagalė jo smuiko daina.
Ji nupirko ir sielą ir kūną
Savo magiškų burtų kaina.
Tik paliepk — aš nueisiu į dangų,
Aš nužengsiu juodan pragaran!
Dėl tavęs ne tik mirt pasirengus,
Bet gyvent ir nemirt amžinai!
SKAUSMAS
Kodėl tu ateini tą valandą,
Kada aplinkui juokas, užmiršimas ir daina?
Kodėl tiktai mane tu išskiri tada,
Kad aš kentėčiau ir dainuočiau verkdama?
Rymojau aš prie pijanino —
Vidurnakčio puota aplink skambėjo.
Ir jis atėjo, apkabino —
Ir demono akim akysna pažiūrėjo.
Nebegaliu berūpestingai žaisti.
Išbėgau — ašaros netinka ten, kur juokas.
O šaltas skausmo demone, myliu tave!
Tave, kurį visi prakeikė.
Sparnuotas juodas kunigaikšti!
Klaupiuosi prieš tave, o skausme!
Tu pervėrei mane giliausiomis bedugnėm
Ir nunešei aukščiausion aukštumon.
Tylu. Juodi sparnai plasnoja. —
Galingas milžine, visa aš tavo,
Visa, lig paskutinės ašaros!
Per tave pajutau, jog aš esu.
Kodėl, kodėl tu ateini tą valandą,
Kada aplinkui juokas, užmiršimas ir daina?
Kodėl tiktai mane tu išskiri tada,
Kad aš kentėčiau ir dainuočiau verkdama?
BAISUS TAVO DIEVAS
Baisus tavo dievas, kuriam tu meldies,
Nes tavo malda — kruvina!
Stovėti ant krašto juodos prapulties,
Neverkt laimingiausios pasauly nakties,
Nekeikt, kad išplėšta gražiausia diena!
Nublukusią gėlę jis tau dovanojo
Už tavo sparnuotas dainas.
Krauju nudažei — ir gėlė suliepsnojo
Primindama tau negrąžinamą rojų
Ir žydinčias laimės dienas.
O liūdesio tyrai, juodoji Sachara,
Apleistasai kelias mirties! —
Balta ji ateina per juodąjį barą
Artyn vis... O vėjas plėtoja jos skarą —
Ja greitai akis tau užties. —
Baisus tavo dievas, besparnis granitas,
Beširdis, nes jam negana,
Kad tavo pasaulis krauju nudažytas,
Garbės tavo kelias vien ašaroms ritas —
Ir tavo malda — kruvina!
PASKUTINĖ DONŽUANO MEILĖ
Aukštyn kojom restoranas —
Išsiskirstė — jau vėlu.
Tik jis vienas — Donžuanas
Guli girtas po stalu.
„Katarinka! Katarinka!“
Uodeguotas velnias suka.
Publikos kad prisirinko!
Salė, kaip pekla, prirūko.
Vyrai frakuose, raguoti,
Moterys — pusiau beždžionės.
Poros, poros — išrikiuoti,
Staugia, žviegia, kaip ne žmonės.
Tamsumoje sfinkso akys.
Tai Jieva — visa nuoga.
Nuodėmingą kūną slepia
Palšo rūko uždanga.
Donžuanas tiesia ranką:
„Mylimoji! mylimoji!"
Ji žvaigžde aukštyn pasprunka
Ir skardžiai nusikvatoja.
— Mielas mūsų Donžuane,
Ką gi tu prasimanei? —
Degančia siera į veidą
Spjovė septyni velniai.
Orgija senai nutilo
Ir prasmego po žeme.
Mėnuo slenka, slenka tyliai,
Kaip išbalus mergina.
— Donžuanas! Donžuanas!
Susirinko svetimi.
— Kerštas, kerštas Donžuanui!
Vyrai griežia dantimi.
Lūpos iškreiptos putoja:
Sukapot į šmotelius!
Kaip pasiutę, spardo kojom,
Smeigia degančius peilius.
Tylu. Išsiskirstė vyrai,
Plieno peiliais nešini.
Tylu. — „Cypianti gyvatė,
Ši prakeiktoji tyla!“
Kaip šešėlis slenka tyliai
Moteriškė. Kas jinai?
Kaip ji žavi, kaip ji myli?
Neįspėsi amžinai.
Šaltas sfinksas iš granito!
Pamatyti vieną kart,
Ir mylėti ligi ryto, —
Ir — nei žodžio neištart.
Ji nuplėšė juodą kaukę,
Pažiūrėjo j akis —
Sužavėjo! — jis nelaukė —
Vienintelė moteris!
Ei, didvyri, Donžuanai,
Taurė dar neišgerta!
Daužkim! Gerki meilę mano!
Tegul skamba mūs puota!
Ji be šydo, ji be nieko —
Jos tik kaulai: viens, du, trys
Taip mylėjo Donžuaną
Paskutinė moteris.
***
Nebausk manęs, kaip rūstusai patėvis!
Nebark manęs, kaip pamotė pikta!
Neilgai būsiu čia, neilgai čia viešėsiu,
Tik, kol suvys raudona radasta.
Aš atėjau pašokt tik vieno šokio,
Ir padainuot gyvenimo dainos;
Sukurti ugnį, saulei nusijuokti.
Tegu jin’ ilgai, ilgai jum liepsnos.
Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja,
Kai astrai baigs žydėt ir žiogas nebegrieš.
Neimsiu nieko. Ir už viską užmokėsiu
Tyru krauju, nedirbtinos širdies.
***
Dar momentas: paspausiu šaltą plieną,
Išskris dūšia, kaip rudenį kregždė.
Gulėsiu jau rami ir bus visviena,
Ar kas į žemę ar ant laužo dės.
Jei ašara kam kris, tegul ji krinta;
Tik nedarykite tragedijos iš to!
Melu kvėpuojam čia, melu siela čia minta,
Tai gal mirtis iš melo išvaduos?!
***
Kaip gėdos dėmė
Ant išbalusio veido,
Taip jūs, mano dainos, sustingot ant popierio.
Sunki nuodėmė mano dūšioje beldėsi,
Kurios jūs atleisti negalit, nemokate.
Jei šiandie šypsaus ir tikiu į gyvenimą,
Tai todėl, kad nueitą kelią nulaužiau,
Kaip vyšnios išdžiūvusią šaką.
Sugrioviau altorių, kur melstasi amžiams,
Kur garbinta meilė ir mėlynos pasakos.
Ir tiltą į praeitį visą sudeginau.
Išleido „Sakalo“ bendrovė
Kaunas, 1931
Tekstai skaitmenizuoti iš knygos egzemplioriaus, kurį suteikė Venclovų namai
