Senas ir beveik amžinas miestas pavargusį keturiasdešimtmetį žmogų pasodina ant akmeninio grindinio, ir tada tam žmogui nebėra kitos išeities, kaip susiimti rankomis galvą. Jis ilgai spokso į pilką mūro sieną ir pagaliau pusbalsiu klausia – jeigu nugyvensi gyvenimą, o tavo pavardė nė sykio nepateks į laikraštį, – ar iš tikrųjų būsi gyvenęs? Kaip įrodysi, kad gyvenai?
       Jis nežino atsakymo ir palengva kiūtina į savo vieno kambario būstą. Tą kambarį neseniai vargais negalais įsitaisė, džiaugėsi it saulės užtekėjimu, tačiau dabar ne tai rūpėjo, dabar kasdien nusipirkdavo krūvelę laikraščių ir skaitydavo juos nuo pradžios iki galo. Tas skaitymas tiesiog varė iš proto, jis netikėjo nė vienu straipsniu, nerasdavo net sakinio, kuriuo galėtų pasidžiaugti. Atrodė, jog visi tie rašinėtojai į laikraščius yra tarp savęs susimokę ir tyčia jį vedžioja už nosies. Kartais tikėdavo, kad tuoj ras parašyta apie save ir galės nusiraminti. Tačiau apie save nerasdavo nė žodžio. Tikriausiai aš nė negyvenu. Manęs nėra! – šaukė jis ir įniršęs 1akstė po kambarį. Štai jie, aprašytieji, išliaupsintieji, štai jų nuotraukos, o aš ir vėl užmirštas, gyvas palaidotas, manęs nereikia šitam pasauliui...
       Dažniausiai jis suplėšydavo perskaitytus laikraščius ir vėl eidavo pirkti naujų, bet šią savaitę kilo kitokia mintis. Ne, daugiau nebeplėšys, jis klijuos tuos idiotiškus laikraščius ant kambario sienų. Klijuos tol, kol net jam pačiam nebeliks vietos. Kambaryje nebeliks nė gurkšnio oro, ir jis uždus. Taip bus atkeršyta tiems, kurie susimokė prieš jį, kurie trokšta jo mirties. Jis labai apsidžiaugė tokiu sumanymu ir tą dieną nusipirko dvigubai daugiau laikraščių.
       Naujas užsiėmimas jį kiek apramino ir dabar, perskaitęs laikraštį, nebelakstė įniršęs po kambarį, o tepė klijais sieną. Prilipdęs dar kurį laiką grožėdavosi, bet tuoj stverdavo kitą. Ėmė gailėtis, kad skaito gana lėtai ir kad kambarys perdėm didelis. Taip darbuodamasis ir per metus neuždus. Kodėl tokie ploni tie laikraščiai! – dabar jis keikė ne tik straipsnių autorius, bet ir popierių. Per mėnesį visos sienos jau buvo išklijuotos po tris kartus, bet kambary dar tvyrojo be galo daug erdvės. Tačiau savo sumanymo jis nesiruošė atsisakyti ir kiekvieną rytą stropiai patikrindavo klijų atsargas.
       Kartais laikraščiuose aptikdavo pažįstamų pavardes ir joms ramiai nusišypsodavo. Jis džiūgavo, kad visi, apie kuriuos rašo laikraščiai, pagels ir išnyks čia, ant sienų. Nejuto gailesčio niekam, net gražiosios aktorės ir dainininkės nesusilaukdavo jokio pasigailėjimo. Visiems bus atsiteista, visiems iki vieno! – šnabždėdavo palei lubas lipdydamas naują laikraštį. Ne, aš nesu žiaurus ir beširdis, kažkada ir aš rodžiau pačius tyriausius jausmus, aš ir dabar galiu padėti nuskriaustam, bet savo darbą privalau padaryti. Nė viename laikraštyje apie mane nė eilutės! Todėl ir jums bus atsiteista!
       Jis nustebo, kai vasaros įkarštyje iš pat ryto susilaukė trijų žmonių delegacijos. Dvi dailiosios lyties atstovės ir vienas pliktelėjęs vyras nedrąsiai pabeldė į kambario duris, o paskui su išgąsčiu žvelgė jam į akis. Jis kantriai klausėsi mandagių žodžių apie netaktišką savo elgesį, o akimis varstė sienas ir stengėsi prisiminti, kurioje vietoje įklijavo tas dvi gražuoles ir tą aukštakaktį. Pagaliau prisiminė ir ranka mostelėjo: jūs čia! Išvydo baugščiai klydinėjančias akis ir ėmė garsiai juoktis. Paskui surimtėjęs paklausė: koks jūsų alibi? Neišgirdęs atsako, plačiai atvėrė duris ir nuo slenksčio dar pamojavo ranka.
       Dienos lėkė taip greitai, o jis vis klijavo ir klijavo. Vakarais atsigulęs į lovą žavėjosi savo darbu ir jautė tikrą nusiraminimą. Tiesa, akys nuo begalinio skaitymo smarkiai įsiskausdavo, bet užtat rankos niekada nepavargdavo. Sienos jau buvo sustorėjusios kokia trisdešimčia centimetrų, ir jis tikino save, kad kambary oro gerokai sumažėjo. Dar metai, kiti, ir pasieksiu savo tikslą! Pasaulis negalės man prikišti, kad nieko nenuveikiau. Mano darbas įtikinamiausiai parodys, kas iš tikrųjų teisus. Mano visas gyvenimas bus kaip alibi! Aš nebegalėsiu žengti nė žingsnio, aš uždusiu, net nežinau, kaip mane iš čia išneš, tačiau aš nugalėsiu!
       Kitą rudenį vėl pas jį apsilankė delegacija, šįsyk iš dešimties žmonių, ir jie ne visi betilpo į kambarį. Pastebėjo, kad delegacijos moterys buvo ypač meilios, o dvi jaunesnės vis rodė savo šlaunis. Tačiau jis stovėjo šaltas kaip ledas. Jokios pagundos nesumenkins mano teisumo, – pasakė jis. – Jūs kasdien šlovinate save, skelbiate, kad jūsų menki darbai nemirtingi, tačiau pažiūrėkit į sienas. Štai tikroji jūsų vieta, kaip jaučiatės šitame pageltusiame kapinyne?
       Tačiau delegacija nesiruošė taip lengvai pasiduoti. Mes turime įgaliojimus, pareiškė gana prakilnus vyras (prisiminė, kad tą tipą klijavo ant sienų kokius penkiasdešimt kartų), ir norėtume vesti rimtas derybas. Aš, kaip delegacijos vadovas, esu įpareigotas pareikšti, kad artimiausiu laiku apie jus teigiamai parašys mūsų labai padorus laikraštis.
       Iš pradžių jis sukluso ir parodė delegacijos vadovui į vienintelę kambary esančią kėdę. Mano pavardė, pakartojo jis, laikraštyje... Jūs siekiat, kad ir aš pats priklijuočiau save ant sienos?.. Ne, jūs siekiat, kad mesčiau tokį prasmingą darbą, o jūs ir vėl galėtumėt liaupsinti save... Ir tai kalbate jūs, kurį štai čia, štai čia, štai čia (jis parodė į visas keturias sienas) daugybę kartų klijavau savo drebančiomis rankomis... Prašom išsinešdinti iš kambario ir netrukdyti man dirbti.
       Tačiau delegacija tikrai nesiruošė pasiduoti. Yra dar ir mūsų laikraštis, prašneko išblyškęs jaunuolis, mes pasiryžę apie jus išspausdinti gana ilgą straipsnį, paminėsime visus jūsų nuopelnus visuomenei ir kultūrai, pamatysit, jūs būsit patenkintas... O mūsų savaitraštis gali įdėti jūsų nuotrauką gana matomoj vietoj, – įsiterpė paliegusi akiniuota moteris ir kumštelėjo vieną tų, kurios šlaunų šilumą jis jau buvo spėjęs pajusti. – Na, kaip?
       Dabar jis tylėjo, tik akys klaidžiojo po laikraštines sienas. Sąlygos nėra blogos, – vėl prakalbo delegacijos vadovas, – o gal jūs trokštate išvysti save pirmame puslapyje? Tai irgi nėra neįmanoma, bet, žinoma, ne iš karto, reikėtų šiek tiek palaukti... Visi mes laukiame, kol apie mus parašo, – tyliai prakalbo dar vienas vyriškis, – nieko čia blogo...
       Trys laikraščiai... – abejingai pamanė jis, – o ploni iliustruoti ir stori literatūriniai žurnalai? Ne, pradėtos kovos negalima taip lengvai pralaimėti. Nesutinku! – pasakė jis garsiai. – Mano darbas – klijuoti, ir aš klijuosiu. Gyvenimas toks trumpas, aš privalau nugyventi jį kaip doras žmogus. Atleiskit, bet dabar turiu skuosti į parduotuvę ir nusipirkti klijų. Ir nauji laikraščiai jau laukia manęs kioske.
       Jis vėl plačiai atvėrė duris į kiemą. Delegacija muistėsi, trypčiojo vietoje, bet kitos išeities jai nebuvo. Esat kietas riešutas, man patinkat, – pašnibždėjo išeidama palei ausį ta, kuriai buvo kumštelėjusi akiniuotoji, – jeigu vakare užsukčiau, ką?..
       Atsikratęs netikėtų lankytojų, jis vos įstengė nusėdėti kėdėje. Kambario sienos ėmė suktis dideliu greičiu, aplink galvą, prie akių skraidė laikraščių skiautės, jis griebė jas rankomis, bet nieko negalėjo pagauti. Tada užsimerkė ir pusbalsiu sau kartojo: gyvenimas kaip alibi... Gyvenimas kaip alibi.

       Šitaip praslinko ruduo, žiema ir pavasaris. Vidurvasarį jis pamatė, kad kambaryje begali žengti tik kelis žingsnius. Sienos dabar buvo tokios storos, kad joks pašalinis garselis nepasiekdavo ausų. Užtat dabar gerai pažinojo visus miesto ir krašto kultūros bei meno veikėjus, jie buvo stipriai priklijuoti prie sienų. Jis nesuklysdamas galėjo pasakyti, kad pirmosios delegacijos vadovą klijavo dar šimtą penkiolika kartų, o antrosios – aštuonis šimtus trisdešimt. Tiesa, vis atsirasdavo ir naujų liaupsinamųjų, kuriuos jis priklijuodavo su itin dideliu susikaupimu ir dėmesiu. Tada, vasarą, pirmąsyk atsitiko ir taip lauktas įvykis – tvankią rugpjūčio pavakarę jis pajuto, kad trūksta oro. Aš dūstu! – apsidžiaugė jis, – pagaliau aš dūstu iš tikrųjų!.. Laimingas jis spoksojo į storas laikraščių sienas ir žiopčiojo kaip žuvis, išmesta ant kranto.
       Tačiau visiškai uždusti dar nepajėgė. Iš kiosko parsinešė glėbį naujų laikraščių (dabar visada parsinešdavo glėbiais) ir įniko skaityti. Perskaitęs vieną laikraštį nuo pradžios iki galo, jau lipo ant kėdės, bet oro stygius buvo toks didelis – jis susverdėjo ir griuvo žemėn. Atsimerkęs įniko skaityti kitą laikraštį, ir akys tuoj užkliuvo už straipsnio, kuris vadinosi „Gyvenimas kaip alibi“. Pajuto, kad apleidžia paskutinės jėgos. Ne, ne, – sušvokštė jis, – tik mano gyvenimas yra kaip alibi, tik aš neleidau liaupsinti savęs ir savo darbų, ir todėl, ir todėl...
       Akyse buvo tamsu, tačiau, prišliaužęs prie sienos, priklijavo ir tą laikraštį. Artinosi tvanki vasaros naktis, ir jis gaudė paskutinį kvapą. Iš laimingo pasaulio jis skriejo it popieriaus skiautė.
       Kitą dieną jį rado ant grindų apglėbusį krūvelę laikraščių. Kalbėjo, kad išvežė jį provincijos miestelin ir palaidojo gražiose kapinaitėse. Po savaitės tą kambarį aptiko pulkelis penktokų ar šeštokų – jie kaip įmanydami plėšė nuo sienų tuos laikraščius ir tempė į makulatūros supirkimo punktą. Dvi protingos mokytojos į visa tai žiūrėdamos kraipė dideles savo galvas, bet, laimei, nė vienam penktokui nekilo noras paklausti: jeigu nugyvensi gyvenimą ir tavo pavardė nė sykio nepateks į laikraštį – ar iš tikrųjų būsi gyvenęs? Kaip įrodysi, kad gyvenai?

 

       Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.