Didelis, gražus, su baltu kryžiumi ant nugaros voras keliavo savo keliu – aukštyn iki lubų, žemyn iki grindų, iki lango vienoj pusėj ir iki durų kitoj. Jis niekada neskubėjo: nei dieną, nei vakare, nei iš ryto, tačiau apeidavo visas savo valdas. Jis buvo tylus ir beveik nematomas, jis nieko neprašė ir nereikalavo, jis niekada nesiguodė, galbūt jis buvo laimingas. Jis matė viską, kas vyksta šitame kambaryje, bet neišdavė jokių paslapčių. Jis gerai įsidėmėjo kambario šeimininką, dar jauną trisdešimties metų vyrą, ir šeimininkę – dviem metais jaunesnę moterį. Jis nesislėpė, nes puikiai suprato, kad gyvens čia, kol tam vyrui arba tai moteriai vieną dieną nusibos ir bus išmestas laukan, o gal net negyvai nutrėkštas. Jo gyvybė visą laiką kabojo ant plonyčio siūlo, iš tokio pat jis nerdavo voratinklį kvailoms musėms. Jis be baimės pasitikdavo kiekvieną naują rytą ir džiaugdavosi sėkmingai sulaukęs nakties.
Jis nebijojo vienatvės ir galėjo kiauras dienas praleisti neužkalbintas, tačiau išgirdęs balsą niekada nepuldavo slėptis. Moteris prie jo sustodavo dažniau, jis atpažindavo ją iš kvapo (tai buvo paslaptingas ir neapsakomas kvapas) ir žvelgdavo jai į akis. Moteris jį vadino savo draugu, negailėjo jam pagyrimų, ir jis tikrai jautėsi esąs to vertas. Kai kambary nebūdavo šeimininko, jis įsitaisydavo matomiausioje vietoje ir laukdavo, kol iš virtuvės ateis moteris ir užkalbins. Jeigu ji neateidavo, jis nuliūsdavo ir ilgam pasislėpdavo kampe prie lubų.
Jis daug sykių žvelgė mirčiai į akis, kai vyras iš miesto pareidavo įniršęs ir pareikšdavo, kad seniai laikas atsikratyti tuo neprašytu gyventoju. Moteris palengva nusukdavo kalbą į kitus dalykus – apie vasarą ir būsimas atostogas, apie vyro draugus, kurie esą skambinę telefonu (jis gerai žinojo, kad niekas šeimininkui niekada neskambina), o kartais pripildavo didelę taurę vyno ir linksmai pasiūlydavo išgerti. Tokią minutę jis didžiavosi moters išmintim ir suprato, kad pasaulis be moters būtų pasmerktas žūti. Jis klausėsi jos balso lyg stebuklingos muzikos.
Tačiau ir vyras ne visada būdavo įniršęs, kartais pats užvesdavo mįslingus pokalbius. Dažniausiai liedavosi žodžiai apie gyvenimo beprasmybę, ir suprato, kad vyro pasaulis yra persmelktas baimės. Jam buvo keista, kad toks didžiulis padaras neturi ramybės, kankina save nuo ryto iki vakaro. Tu nesi pasmerktas mirti labiau negu aš, –norėjo pasakyti, tačiau niekada neištarė nė garso, tarsi suprasdamas, kokios tuščios tos kalbos.
Kai šeimininkas ilgam išvyko iš namų, jis dar labiau prisirišo prie moters. Maitė, kaip kantriai ji šluosto dulkes nuo knygų lentynų, kaip laisto gėles ir mažyčius kaktusus, kaip ji neskubėdama mezga didžiulį mezginį. Jos judesiai buvo minkšti ir grakštūs, ir jis troško palikti savo valdas, keliauti per visą kambarį, įsikurti moters delne. Tai buvo didžiausia svajonė. Tačiau jis nesiryžo palikti sienos, skirtos jo gyvenimui. Moteris ilgai vakarodavo, jaukiai įsitaisiusi fotely, kartais ji pažvelgdavo sienos pusėn, ir jam atrodė, kad moters žvilgsnis byloja meilę.
Šeimininkas sugrįžo, jis vėl pasislėpė kampe, tačiau nežinojo, ar gyvenimo akimirkos nėra suskaičiuotos. Jis atpažino vyro balsą, tas balsas buvo dar svetimesnis ir grasesnis, ir netrukus pasigirdo moters verksmas. Jis klausėsi to verksmo, girdėjo nervingus vyro žingsnius koridoriuje ir virtuvėje ir pirmąkart pajuto baimę. Kai vyras įžengė į kambarį, jis įsispraudė kamputy ir tapo beveik nematomas.
– Gyvenk su tuo šešiakoju, tau tik su juo ir gyventi!
Tą akimirką baimė prapuolė, jis nuskubėjo į sienos vidurį, jis drąsiai puolė moteriai į pagalbą. Tačiau moters nebuvo, ji garsiai kūkčiojo virtuvėje. Jis pažvelgė šeimininko pusėn, tikėdamasis, kad jų žvilgsniai susitiks. Vyriškis stovėjo prie lango ir virpančiais pirštais maigė cigaretę. Paskui tyliai kambarin įžengė moteris, nulenkusi galvą, tarsi prašydama pasigailėjimo.
– Sugrįžau pasiimti savo daiktų, – pasakė kietu it geležis balsu vyras.
Po valandėlės moteris vėl sėdėjo fotely ir žvelgė į sieną. Jis matė jos žvilgsnį – blausų ir tuščią, tačiau nesijudino iš savo vietos. Jis laukė, ir moteris netrukus prisiartino.
Jam atrodė, kad dėl visko yra kaltas; jis neatnešė tai moteriai laimės, nors privalėjo atnešti; nepajėgė įtikinti to vyriškio, kad pasaulis griūna jo viduje ir kad niekas iš tų griuvėsių nepastatys naujo pastato; dabar moteris tiesė į jį rankas – jis nebėgo slėptis. Moters pirštai buvo švelnūs, tą švelnumą pajuto iškart, kai moteris jį nuėmė nuo sienos ir nusinešė į kambario vidurį. Jis galėjo šokti nuo jos delno ir slėptis po stalu, po foteliu, po knygų lentynomis, tačiau taip nedarė. Moteris palengva ėmė artintis prie lango. Jis matė jos veidą, užverktą, bet gražų, jis norėjo kažką pasakyti moteriai, tačiau visi žodžiai buvo nebylūs.
Viena ranka moteris pravėrė langą, ir jis pajuto ankstyvo pavasario vakaro šaltį. Buvo pasiruošęs viskam – atsisveikinimu: su šiais namais, šuoliui į nežinią, net mirčiai. Švelnūs moters pirštai lietė jį, bet ir buvo pasiruošė kiekvieną akimirksnį sutraiškyti jį. Staiga išvydo, kaip moteris giliai įkvėpė ir ištiesė delną tolyn nuo savęs. Jis norėjo ištarti sudie, tačiau ir šis žodis buvo nebylus. Moters lūpos tarsi sprogo, išpūsdamos karšto oro gurkšnį – jis krito staigiai žemyn, krito iš septinto aukšto į tamsą, krisdamas jis regėjo baltą sieną, kuri buvo jo gyvenimas, ir moterį, kuriai neatnešė laimės.
Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.