Įžengus naujiesiems ateiviams, miestas apmirė. Tuščias gatves plieskė kaitri saulė, vėjas nešiojo dulkių sūkurius, skraidė senų pageltusių laikraščių skiautės. Toli, skersgatvy, juodai apsitaisiusi senė traukė savo keliu, persimetusi per petį tuščią krepšį. Naujieji ateiviai pasirodė balkone ir vienas kitam didingai šypsojosi. Dar jie nepratarė nė žodžio, tačiau jų ausys jau girdėjo ovacijas. Taip buvo visur, visame krašte, šitaip turės būti ir šiame mieste. Jų veidus akinančiai baltino saulė, prieš save jie nieko neįstengė įžvelgti, tačiau buvo įsitikinę, kad minios žmonių užplūdo gatves ir laukia jų tvirtų it plienas žodžių. Vienas naujųjų ateivių (gal tai buvo jų vadas?) pasilenkė prie mikrofono ir sušuko: jūs mūsų laukėte, ir mes jau čia! Jis nutilo, kad pasiklausytų griausmingų ovacijų. Naujieji ateiviai spaudė jam ranką ir sveikino. Po penkių minučių prie mikrofono žengė kitas ir riktelėjo: mes nešame jums tiesą, kuri išgelbės jus ir atves į tikrąjį kelią! Jis ėmė karštai ploti, nes pasakė didingą mintį, kurios niekas kitas negalėjo pasakyti. Naujieji ateiviai žvelgė į saulės nupliekstą gatvę ir matė tai, ką norėjo matyti. Tačiau vienas jų, pasitraukęs į balkono kampą ir pakliuvęs šešėlin, išvydo tolstantį juodai apsirengusios senės siluetą. Gatvė buvo tuščia, vėjas suko dulkių stulpus. Jis karštligiškai ėmė trinti akis, žengė į balkono vidurį ir čia, saulės apakintas, vėl išvydo šimtatūkstantinę minią, pasiryžusią juos visus nešioti ant rankų. Svaigdamas jis įsikibo kitam ateiviui į alkūnę, kad nepargriūtų. Jis norėjo sušukti: jų čia nėra, tačiau burna buvo surakinta neįveikiamo išgąsčio. Dabar jis žiūrėjo į saulę ir meldė, kad ji nepasislėptų už aukštų miesto pastatų. Jis meldė taip karštai, jog saulė pakluso. Ji negailėjo auksinių spindulių, dvi valandas ji kybojo nė kiek nepasislinkdama šonan, kol naujieji ateiviai apleido balkoną. Vėsiam kambary jie sukrito į minkštus fotelius, tačiau akys teberegėjo kiekvieną jų žodį gaudančią minią. Ausyse lyg jūros gausmas ūžė netilstančios ovacijos. Po pusvalandžio jie susėdo į aklinai uždangstytas mašinas ir apleido šį tuščią, apmirusį miestą. Vieniša senė nusimetė nuo pečių krepšį ir atsiklaupusi persižegnojo. Saulė tą pačią akimirką nunėrė už aukštų kalvų, miestą apgaubė sutemos.
       Kitą rytą senė beldė į namų duris, tačiau ji neprašė išmaldos, tik klausė: kas yra išminties bokštai, jeigu jie sugriūva it smėlio pilys? Niekas jai nesiteikė paaiškinti. Ji sugrįžo į miesto centrą ir, žvelgdama į tuščią balkoną, vėl klausė: kas yra naujieji ateiviai, kurių balsą vakar privalėjo girdėti kiekvienas, o šiandien tas balsas jau ištirpęs tyruose?

       Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.