Accessibility Tools






       1. UŽMIRŠTŲJŲ MIEGAS

       Vėl provincijos miestelis, vėl du išblyškę veidai; galbūt dar šmėkštels trečias, galbūt už lango pasigirs banali melodija... Ir žiovulys bus užspaustas delnu, ir žodžiai: kaip nuobodu... Šlapias, tamsus vakaras nepaliks nė kibirkštėlės vilties, jog kas nors gali atsitikti kitaip, gali aukštyn kojomis apvirsti likimai, sudužti svajonės, riedėti neišverkiamos ašaros...
       Bet tai nėra visa paaiškinanti ir visa išsemianti tiesa. Gal taip triumfuoja autorių įveikęs nuovargis, o kitas, autoriui dar nepažįstamas žmogus, įsipila stiklinėn valerijonų lašų, susiverčia juos į burną, kažką šnabžda... Kas išgirs tą šnabždesį, žmogus visame name vienas, tik blėsta pelenai mažoj krosnelėj. Įsitaiso priešais ją, palei jo kojas sena medinė dėžė, jis kiša ranką į tą dėžę ir traukia popieriaus lapus, primargintus pieštuku ir plunksnakočiu.
       Už lango pro debesų plyšį švysteli gelsva mėnulio skiltelė, bet vienišo žmogaus akys dar nenukrypsta į ją, vienišas žmogus jau džiaugiasi, jog suspurdėjo gyvastis pelenuos. Jis krauna popieriaus lapus ton krosnelėn ir vėl kažką šnabžda...
       Tada ir atsitinka neįtikėtinas dalykas: kitame miestelio gale irgi plyksteli ugnis: ji įveikia nuovargį, ji pažadina prie stalo užsnūdusį autorių, ir jis išeina į juodą nakties gatvę. Jis skuba, nes jaučia, kad gali nesuspėti. Jis petimi stumia duris ir sugriebia nevilties ir įkarščio kupiną ranką. Dvi kietai suspaustos rankos virš šiltų pelenų, ir autoriui pasivaidena, jog tas vienišas žmogus yra jo herojus. Autoriaus kaltė, kad buvo jį užmiršęs, palikęs likimo valiai.
       Dabar jis žvelgia tam žmogui į akis ir laukia žodžių. Jis nieko neišgirsta, tik tankų alsavimą, ir pats sušunka: tu apgautas! Kas mane apgavo? – klausia žmogus, – tu nesistenk čia įpainioti moters, jos niekada čia nebuvo. O laiškai, kuriuos degini? Ir laiškų niekada nebuvo, – sako žmogus, – tik tuščias popierius.
       O kas buvo, turėjo kas nors įvykti, jeigu nugyventas gyvenimas ir deginami popieriai? Galbūt ten užrašytos tavo skriaudos, – klausia autorius, – ir tavo puikybė neleidžia, kad jas sužinotų kiti? Tu ir dabar, pražilęs ir pralaimėjęs, nenori susitaikyti su pasauliu, su šituo provincijos miesteliu, kurio oras persisunkęs tingiu snauduliu.
       Kalbėk už mane, aš įpratęs, kad kiti kalbėtų mano lūpomis, – sako žmogus. – Imk šituos popierius, pasišildyk rankas ir kalbėk. Kalbėk visą mano gyvenimą, viską, ko niekada neturėjau ir netroškau turėti. Pasakyk, ar galėjo taip atsitikti, kad visi troškimai praslinkdavo pro mane manęs nepalietę?
       Tu pats nelaimingiausias iš visų mano herojų, – sako autorius. – Tave kūriau, kai ranka nelinko prie švaraus popieriaus lapo, kai širdy neturėjau meilės, kuria būčiau su tavim pasidalinęs kaip duona. Buvau atstumtas ir vienišas, ir todėl tu toks...
       Jis juokiasi, tas žmogus prie krosnelės. Iš kur jis turi jėgų juoktis, jeigu autorius tų jėgų jam nesuteikė. Bet jis juokiasi ir rankomis žarsto pelenus. Tu stipresnis už mane? – klausia autorius, – tu nori įrodyti, jog esi stipresnis už mane?..
       Aš juokiuos iš tavo baimės. Parašei kelis puslapius ir viliesi sukūręs žmogų. Kokia naivi ta tavo viltis! Tu net nesugalvojai man vardo, o kremtiesi dėl mano likimo. Atsipeikėk! Štai sudegs tie primarginti popieriaus lapai, ir aš išnyksiu. Pasakyk, ar aš suspėsiu tau ištarti sudie? Tokiems kaip aš, neišnešiotiems kūdikiams, užmarštis pati geriausia dovana. Todėl tu dabar gali nedrebėti it sugautas nusikaltimo vietoje. Grįžk į savo būstą ir ilsėkis.
       Palauk! Ugny jau sudegė daug tokių lapų. Juose buvo daug panašių į tave, jie visi priešinosi man, jie visi norėjo išsprūsti iš mano rankų. Bet dabar, vidurnaktį, aš atskubėjau tau į pagalbą, aš lėkiau per miegantį miestelį kaip paklaikęs, kad tik suspėčiau. Ar tai ne svarbiausia? Kas gali būti svarbiau tokią naktį, kai pasaulis nugrimzdęs į miegą, kai tavęs niekas kitas neišgirs? Aš tavo autorius, ir tu negali nuo manęs turėti paslapčių.
       Šiąnakt mes abu užmirštieji, – sako žmogus ir pučia blėstančius pelenus. – Šiąnakt mūsų balsų neišgirs niekas, tik ugnis krosnelėj, ji pasiglemš viską. Todėl negailėk tiesos, klok ją iki galo.
       Autorius užsimerkia, jis nepajėgia žiūrėti į tą žmogų, kurio prieš kelias valandas dar nebuvo pasauly, o dabar jis ragina sakyti tiesą. Niekinga laisvė sukurti žmogų ir nesakyti jo lūpomis tiesos. Neduoti toms lūpoms švenčiausio dalyko, neatverti jų.
       Galbūt tu norėjai sukurti nebylį? – autorius girdi ramius žodžius. – Aš galiu būti nebylys. Tokių daug. Mūsų likimas nėra blogesnis, tyla visada priima mūsų tiesą ir išsaugo ją. Tik išgelbėk mane nuo sielos nebylystės, prašau tave!
       Man laikas grįžti, – sako autorius, – manęs laukia kiti tušti popieriaus lapai. Turiu viltį, jog kiti mano herojai bus laimingesni už tave. Aš bijojau, kad tu nežūtum šią naktį, ši naktis man pasirodė tokia gūdi ir lemtinga. Dabar matau – tu gyvensi, tau užteko vieno mano atodūsio, tau nereikėjo net vardo. Ar tu galėsi, kai aš išeisiu, ramiai atsigulti ir miegoti?
       Aš įsivaizdavau provincijos miestelį, – sako autorius, – nuobodulį, kuris lyg katė išdidžiai vaikšto tuščiomis miestelio gatvėmis, įsivaizdavau žmogų apleistam kambary plėšantį ir deginantį savo jaunystės laiškus, tuos skausmingus prisiminimus. Aš vaizdavausi melodramą, kurios neįveiks tavo širdis ir tu pats ant kelių atšliauši pagalbos... Dabar iš tikrųjų galiu atsisveikinti su tavim ir grįžti. Jau tuoj išauš rytas, ir aš privalau numigti, dieną manęs laukia kitas gyvenimas – susitikimai, kalbos, spūstis. Nežinau, ar mes besusitiksim. Tu nepaklusai mano vaizduotei, išsiveržei iš jos, tu atsisakei mano pagalbos – toks herojus pavojingas. Ne, aš nesakau, jog man išėjus tuos kelis puslapius tu mestum krosnelėn. Aš nelinkiu tau išnykti, bet ir neprižadu, jog greitai susitiksim.
       Tu reikalavai per daug, – jau tarpdury sako autorius. – Aš tiek negaliu duoti kiekvienam, kuris iš nebūties išnyra ant popieriaus lapo ir trokšta sugerti visą mano gyvastį. Nematau kitos išeities, turiu nugramzdinti tave į miegą. Tebūnie tai užmirštųjų miegas – pats ilgiausias ir sunkus kaip nepajudinamas akmuo. Užmirštųjų miegas, atsimink tai.
       Jis pasitraukia nuo stalo, atsidaro langą į naktį ir godžiai geria gaivinančią tamsą. Užmirštųjų miegas, – dar kartoja sau, – ir staiga suvokia, jog tie du žodžiai smenga sielon ir ją skrodžia lyg žaibas. Nori šaukti: tokio miego nėra, tai melas, tie du žodžiai išsprūdo ant popieriaus netyčia, juos nubrauksiu, ištrinsiu... Tačiau jėgos išseko, ir jau kitą akimirką jis griūva į lovą ir užmiega – nieko neatmenančio, pavargusio žmogaus miegu.

 
       2. SKRUZDĖ IR CEMENTAS

       Vis sunkiau ir sunkiau grūmėsi su žodžiais. Užsidarydavo kambary ir staiga pajusdavo, jog žodžiai apninka it skruzdės; bet žodžiai buvo negyvi, sudžiūvę. Ištardavo: žolė, medis, tačiau jokia gyvastis nesuplazdėdavo prieš akis, nesušnarėdavo žolė, nesulinguodavo medžiai. Užsirūkydavo cigaretę, bet ir žodis dūmai, kurį ištardavo pusbalsiu, neprimindavo tikrų dūmų.
       Nusileisdavo laiptais kieman ir nuskynęs geltoną pienę iš pradžių ją kišdavo prie nosies, uostinėdavo, paskui sumaigydavo, sutrindavo delne, – taip norėjo pajusti tikrą kvapą, gyvastį. Išsigando, jog atsitiko kažkas nebepataisoma, ir delnais glostė savo šonus, pirštais spaudė kojas, krūtinę, veidą. Atrodė, jog nebejaučia ir skausmo, nes ir žodį skausmas jau daug sykių rašė ant popieriaus.
       Užsivilko švarką ir patraukė į užeigą. Nežinojo, ką ten veiks, bet kartojo sau: užeiga mane išgydys, žodžiuose vėl nubus gyvas kraujas, jie vėl pasidarys sultingi, kvapnūs kaip žemė. Jis atsiminė, jog žodis žemė negali būti bekvapis. Kaip sunku prisiminti žodžius, sušnibždėjo, kurie būtų ne tik raidės ir skiemenys, kurie turėtų ir gyvybės.
       Užeigoje matė žmonių veidus, bet ir jie atrodė sustingę ir tartum nupiešti popieriuje. Keletas veidų buvo lyg ir pažįstami, jie sveikinosi, linkčiojo, bet jis neįstengė prisiminti vardų, užeigos gyvenimas tarsi skendo rūke. Ir kai pajuto lengvą ranką ant savo peties, nepatikėjo, jog ta ranka yra iš tikrųjų, jog ji ne penkios raidės ir du skiemenys.
       Iš užeigos išėjo pavakary, saulė jau kabojo kitapus miško. Jis apsižvalgė ir pamatė moterį, prisiminė, kad jie sėdėjo už vieno staliuko. Palaukit, riktelėjo jis, aš eisiu su jumis.
       Moteris juokėsi. Jis matė jos didelius, baltus dantis, jos ilgą įraudusį kaklą, jam atrodė, jog tą moterį jis neseniai užrašė ant popieriaus. Tu neturi vardo, ištarė jis, aš užmiršau sugalvoti tau vardą.
       Moteris juokėsi. Tas juokas buvo it akmenėlio riedėjimas skardiniu stogu, tas juokas gėrėsi į melsvą pavakarę, į blyškius saulės spindulius. Tu negali juoktis, supyko jis, tu neturi vardo ir esi tik žodis.
       Moteris juokėsi dar labiau. Ji buvo įpratusi užkalbinama ir kiekvienąsyk juokdavosi, nes gerai žinojo, kuo visa tai baigsis. Tu nepersistenk, pasakė ji, esu tave mačiusi ir žinau, kas esi. Galbūt iškvaišai prie tų savo popierių, pasakė ji ir vėl juokėsi.
       Moteris buvo iš tikrųjų, ji nebuvo žodis, ir jis iš pradžių išsigando, kad dabar reikės tą moterį kalbinti, lydėti į namus, atsiprašinėti. Jie ėjo pamiške, ir moteris įsikibo jam į ranką. Tada jis galutinai patikėjo, jog ta moteris yra iš tikrųjų. Jis pajuto, kokios šiltos nuogos jos rankos. Galbūt jai šalta, pamanė jis ir nusivilko švarką. Ne, ne čia, vėl susijuokė moteris, aš norėčiau apsilankyti pas tave.
       Ant popieriaus buvo daug sykių rašęs žodį moteris, bet niekada parašyta moteris neįsikibdavo jam į ranką, niekada jis neišgirsdavo tokio goslaus juoko. Kai pravėrė kambario duris, jo žvilgsnis nubėgo baltais popieriaus lapais, išsiskleidusiais ant stalo. Jam pasirodė, jog tie lapai ėmė kilti aukštyn, vartytis palubėj. Mėgino keletą jų sugauti, bet vėl išgirdo prislopintą juoką ir atsigręžė į tą moterį. Ji sėdėjo ant lovos ir juokėsi, bet dabar tas juokas buvo ne akmenuko riedėjimas skardiniu stogu.
       Akimirksniu jis suprato, jog ta moteris čia sėdi todėl, kad jis nebegali įveikti žodžių, kad tie sausi, negyvi žodžiai jam užgožė viską, kas gyva ir tikra. Vienu rankos judesiu jis galėjo nubraukti ir sunaikinti daugybę sakinių ir žodžių, bet jokiais žodžiais nebeįstengė įveikti to migloto, drungno pasaulio, įtraukusio jį savo sterblėn. Moterie, ištarė jis, aš nekaltinu tavęs.
       Ji juokėsi ir, susikėlusi kojas ant lovos, lengvai suposi tarsi laukė jo, galbūt net kvietė, ir kai jis atsisėdo šalia, ji ėmė juoktis dar labiau. Kodėl tu juokies? – klausė jis ir viena ranka glostė jai kaklą. Ji neįstengė nieko atsakyti, tik alsavo jam į veidą, karštis tvilkė akis, jis užsimerkė, bet abi rankos pačios surado jos liemenį, ir kai ji nusivilko drabužius, jis vėl atsimerkė.
       Balti popieriaus lapai vėl pakilo nuo stalo ir skraidė apie galvą, jis atsiminė, kad nieko nespėjo parašyti į tuos lapus, bet dabar tarsi skaitė iš jų gyvus, deginančius sakinius. Jis nustebo, kad tie sakiniai degina jo gyvenimą, iš jų veržiasi suspausta, pavargusi jo siela, ta siela sukilo prieš jį patį. Aš nemokėjau kitaip gyventi, riktelėjo jis, aš bijojau pasaulio ir slėpiausi nuo jo žodžiuose. Tu įtikėjai, jog žodžiai svarbiau negu tikri žmonės, dabar įtikėsi, jog žodžiai yra niekas. Aš sutinku, sušvokštė jis, bet ar begalėsiu pamilti šitą pasaulį, visą šitą gyvenimą. Aš nebeatpažįstu jo.
       Atsimerkęs glostė baltą moters kūną, pirštai tarsi lietė marmurinę skulptūrą; jis negalėjo atsiminti, kada paskutinį sykį šitaip buvo lietęs moterį. Nustebo, kad tos moters liemuo toks liaunas ir stangrus, nustebo, kad visas moters kūnas jam priminė jaukią užuovėją, kurioje pasislėpdavo dar būdamas mažas ir pratūnodavo ten ištisą dieną. Ir dabar, palietęs tą kūną, jis tarsi ištirpo jame, nebejuto jokio pasipriešinimo ir baimės, ir nebeįstengdamas užsimerkti, džiaugsmingai stebėjo tą besijuokiančią, kitan pasaulin nugrimzdusią moterį.
       Moteris apsirengė, ir jis pamatė tvarkingai ant stalo gulinčius baltus popieriaus lapus. Pažiūrėk į juos, ištarė puse lūpų, ar jie prirašyti? Jie turėtų būti prirašyti, aš į juos ką tik rašiau žodžius. Juose tik vienas žodis, štai jis, – ir ji pakėlė popieriaus lapą. Akies krašteliu jis nužvelgė ir perskaitė: moteris. Bet tas žodis vėl buvo negyvas, tai buvo net ne žodis, o tik septynios raidės ir trys skiemenys. Išeik, pasakė jis ir įsistebeilijo sustingusiu žvilgsniu į sieną.
       Po valandėlės dar girdėjo moters juoką, bet jokios moters kambary nebuvo. Nervingais žingsniais jis vaikščiojo nuo stalo iki sienos, trumpam sustojo prie lango ir žiūrėjo į sutemusį mišką ir dangų, pamėgino nusišypsoti. Prisiminė, jog taip lengvai išsižadėjo viso ligšiolinio savo gyvenimo; dabar purtė galvą ir rūsčiai kartojo: ne, niekada.
       Niekada ir už jokias gėrybes neleis išmesti tų baltų popieriaus lapų. Jie tušti, bet juose užaugins savo dvasią, ta dvasia svarbiau nei užeiga, svarbiau už tą moterį, už sudužusį gyvenimą ir nepadarytą karjerą. Užauginta dvasia nebus tik žodis, neįveikiamu daigu ji prasikals pro akmenis ir cementą. Ir net jeigu tose grumtynėse už savo dvasią jis vėl pasijus nugalėtas, vis tiek neišsižadės balto popieriaus lapo.
       Aprimęs įsitaisė prie stalo ir pajuto, kad žodžiai vėl jį apninka it skruzdės. Atsargiai pirštais jis lietė tuos mažus padarėlius ir džiaugėsi jais. Jam rodėsi, jog jie neša trapią, bet amžinai krutančią gyvastį, ir pasilenkęs su nuožmiu įkarščiu skubiai ėmė rašyti žodžius, tarsi pilte pilti susitvenkusią viso savo gyvenimo nuoskaudą. Ir ne tik savo. Tą akimirką tikėjo, jog nuo jo žodžių išsisklaido virš miško juodi debesys, ir blausūs saulės spinduliai perbėga žmonių veidus.

 
       3. DIDŽIOJI MOTINA

       Kai atsibudo – pažadino kažkoks žiaurus ir beprasmis sapnas – laikrodis rodė trečią valandą nakties. Reikėjo apsiversti ant kito šono ir vėl užmigti, tačiau atsikėlė ir užsidegė šviesą. Girdėjo, kaip už lango juodoj tamsoj vėjas lenkia pušų viršūnes, ir atsisėdo prie stalo. Neseniai nuo jo buvo ir pasitraukęs, todėl tie patys žodžiai, kurie kamavo prieš porą valandų, dabar vėl badė akis. Jis užvertė popieriaus lapus, kad nematytų tų žodžių, ir įsistebeilijo į melsvą sieną. Stengėsi taip nejudėdamas išsėdėti kuo ilgiau, kad galvoj nušvistų naujų žodžių, kurių laukė ir pats, ir tie popieriaus lapai. Nejuto, kaip slenka laikas; o gal sekundės ir minutės nebeslinko, ir tas vidurnaktis jau niekada nebepavirs į pilką vėlyvo rudens dieną. Ne sykį vaizdavosi, kaip kada nors atslinks toks vidurnaktis ir nebesitrauks; dabar išmušė ta valanda. Tu pasirinkai tamsą, troškai jos, dabar įveik ją, įveik, jei turi jėgų ir vaizduotės.
       Apsigyvendamas toli nuo miesto, apleistoj ežero pakrantės trobelėj, jis džiūgavo, kad yra stiprus ir neįveikiamas. Pasitikėjo savo vaizduote, galinčia sukurti tokių vaizdų, kurie privers sudrebėti kiekvieną. Gyvenimas vaizduotėje jam atrodė pats tikriausias. Jis nusileisdavo į praėjusių šimtmečių požemius, susitikdavo su visiškai nepažįstamais žmonėmis, kurių gyvenimai jau buvo pasibaigę. Vaizduotėj jis gyveno daugybę gyvenimų; visi tie gyvenimai susiliedavo į vieną, kai atsisėsdavo prie baltų popieriaus lapų. Žodžiai išgelbėdavo nuo vaizduotės pertekliaus. Kai vėlyvą rytmetį skaudančia galva keldavosi iš lovos ir traukdavo paežerėn, niekas nebūtų įtaręs, jog čia tas žmogus, kuris šiąnakt valdė visą pasaulį.
       Dabar jis atsivertė lapą ir pradėjo rašyti. Prieš akis nubangavo rugių laukas, per kurį brido sena moteris ir mažas berniukas. Toli ant kalvos stiebėsi baltas bažnyčios bokštas. Moteris spaudė berniuko ranką savo delne, jų žingsniai buvo greiti, taip žengiama tik patį vidurdienį. Jie išgirdo tolimus varpo dūžius, tie dūžiai nusklendė virš jų galvų, ir atrodė, jog virpa visa skaidri, neaprėpiama erdvė.
       – Sustokim ir pasimelskim, – pasakė moteris.
       Ji sustingo, ir jos lūpos ėmė krutėti; berniukas spoksojo į ją užvertęs galvą, į jo mažas mėlynas akis sutilpo visas tos moters siluetas. Berniukas kantriai laukė, kol nustos krutėjusios lūpos, ir jis vėl galės bėgti siauru taku per rugių lauką. Laukdamas užsižiūrėjo į baltą debesį ir jam atrodė, kad tuoj iš to debesies išlįs žmogaus galva. Jis norėjo ir pats pasiekti tą debesį ir jau tiesė rankas, bet senoji moteris ištarė:
       – Eime.
       Kai pasibaigė rugių laukas ir jau reikėjo žengti į vieškelį, senoji moteris atsisėdo ant žemės ir, rodės, daugiau niekada ir niekur nebeis! Berniukas irgi atsitūpė šalia, nusiskynė smilgą, glostė ją mažyčiais pirštais, ir jo veidelis spindėjo vidurvasario šviesa. Paskui pamatė boružę ir įsidėjo delnan. Ta boružė jam buvo it geras nebylus draugas, kokio dar niekada neturėjo. Taip prabėgo gal valanda, o senoji moteris vis nesijudino iš vietos, tik retkarčiais pažvelgdavo į berniuką, ir liūdnas šypsnys šmėstelėdavo jos lūpose. Atrodė, ji gailisi to vaiko ir kartu tarsi pranašauja jam ateitį.
       – Grįžkim, – ištarė, ir jie vėl keliavo siauru taku per rugių lauką. Prieky bėgantis berniukas moteriai nebeatrodė toks vienišas. Kartais berniukas išklysdavo iš tako, o ji sustodavo ir neramiai gręžiodavosi pirmyn ir atgal.
       – Aš čia, – linksmai sušukdavo berniukas ir vėl įšokęs į taką dumdavo prieky.
       Jis užvertė popieriaus lapą ir prisiminė savo motiną. Tačiau tas prisiminimas tetruko gal mirksnį, motina jam keistai nusišypsojo ir išnyko. Vėjas už lango vis labiau lenkė pušų viršūnes. Kiek reikia vaizduotės, kad tokią naktį išvystum savo motiną, karčiai pamanė jis. Motiną, kuri guli kaimo kapinaitėse ir baugščiai šypsosi jam.
       Iki ryto brėkšmos dar buvo toli, trys ar keturios valandos, ir vaizduotėje jis dar galėjo nukeliauti šimtus kilometrų. Galėjo ir nepajudėti iš vietos, tik graužti nagus, kad atskyrė save nuo pasaulio, kurio taip visąlaik troško ir nuo kurio visąlaik slėpėsi ir bėgo.
       Taip bėgo ir anas berniukas, o kai vėl pasibaigė rugių laukas, jis jau dūmė kiek įkerta kojos, ir senoji moteris žinojo, kad ras berniuką namie už stalo. Likusi viena ji nebesiskubino; delnais pasitrynė akis ir suprato, kad iki miestelio jau niekada nebenueis. Taip turėjo vienąsyk atsitikti, ir taip atsitiko šiandien. Nustebo, kad nesukaustė baimė; dabar ji keliaus tik apie savo trobą, toks dabar bus jos gyvenimo ratas.
       Tačiau berniukas įlėkė kambarin išbalęs ir visas drebėdamas ištarė:
       – Mano senelė...
       Apsisukęs jis vėl norėjo skuosti atgal, bet buvo pagautas ir paguldytas į lovą. Jam matavo temperatūrą ir davė gerti vaistų; užmigęs jis blaškėsi ir šaukė: mano senelė!..
       Senoji moteris sėdėjo prie berniuko lovos, ji vėl krutino lūpas ir retkarčiais priglausdavo savo įjuodusį raukšlėtą delną berniukui prie kaktos. Kai berniukas atsimerkė, žiūrėdama jam į akis pasakė:
       – Aš dar nemirsiu.
       Jis jautė, jog pušų viršūnės lenkiasi beveik iki žemės, bet pro lango tamsą negalėjo nieko įžiūrėti. Galbūt po dienos kitos galėsiu grįžti į miestą, pamanė jis ir prisitraukė arčiau savęs tuščią popieriaus lapą. Jam vaidenosi, kad yra pasmerktas kaip ir tas lapas. Ilgai negalvojęs jis užrašė: Didžioji Motina. Paskui pajuto, kaip karščiuoja akys, svaigsta galva. Didžioji Motina, rašė jis, tu ir dabar tebeini per tą amžiną rugių lauką, matau kiekvieną tavo žingsnį, matau tavo krutančias lūpas. Tu niekada neišbrisi iš to lauko, galbūt tik pavirsi boruže nepažįstamo berniuko delne...
       Jis pasižiūrėjo į savo delną – juo iš tikrųjų bėgo boružė.

       Mušinskas, Danielius. Šviesa virš Tausalo: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1987.