Niekada nepamiršk, kaip vienui vienas gyvenai šiame mieste; taip gyvena niekam nereikalingas atvažiavėlis, kuris drebėdamas ir krūpčiodamas vis dėlto ryžtasi iškišti savo svaigstančią galvą ūžiančion gatvėn ir dairytis. Svetimas, nepažįstamas miestas, tačiau galbūt čia pažadėtoji žemė, galbūt čia, tankioj gatvių raizgalynėj, susirasi gerą užuovėją, ir tada tavo gyvenimas eis pirmyn diena po dienos, laimingai ir tyliai… Taip ir buvo, ištirpo kalnas metų, ir tos pačios gatvikės, ūžiančios, tviskančios naujais miesto užkariautojų veidais, tos pačios gatvės vedžioja tave dabar kaip seną, gyvenimo užguitą šunį.
Ar yra kas svarbiau, gyvenant svetimam pasauly, kuris vadinasi Didžiuoju Miestu, už vienatinį ir patikimą kelią į savo landynę. Į savo būstą, į būdą; būk tikslus – į kambarį palėpėj, kur užsitrenkęs duris atsiduri išsigelbėjimo saloj, atsiduri dievo užanty, tau niekas čia nebegresia, tu dar neparkritai neatpažintas ant grindinio ar ant siauručio šaligatvio, tu suspėjai pareiti ir štai gyvas išsitiesei ant savo trofėjinės sofos ir gaudai apspangęs iš laimės kvapą… Kodėl toks laimingas? Nes nieko nėra svarbiau, kaip šiame svetimame pasaulyje, kuris vadinamas Lietuvos didmiesčiu, rasti kelią į savąjį narvą.
Tu jį radai. Štai kokia laimė! Pro krautuves, kuriose išstatyti poniutės kailiniai, ponulio dviračiai ir velniai žino kieno marškiniai bei kojinės; pro krautuves, kurių vitrinose išdėlioti tūkstančiai akinių, batų, nuostabių moterų biustų bei dar nuostabesnių užpakaliukų su visų vaivorykštės spalvų kelnaitėm, kurias nepajėgūs numauti jokie vyrų žvilgsniai… Tas kelias tave veda, tu negali apsirikti, jeigu apsiriktum – būtum žuvęs, tave ištiktų niekieno neužfiksuota ir nieko nejaudinanti pabaiga: iš pradžių tave pastumtų prie cementinio patvorio, kad nekliūtum praeiviams, paskui įkaušę studentai nepatingėtų tave permesti per tvorą į kiemą, kuriame stovi mažutėlė bažnyčia ir paminklas žmogui,kažkada irgi gyvenusiam šiame mieste; vakarop tave apuostytų šunys, o užsidegantys šalies Didžiojo Miesto žiburiai nuspalvintų tave mėlyna mirusiųjų spalva,kokios jau tikrai ir būtum vertas… Tačiau nereikia savęs gąsdinti – tu gyvas, tu praeini kelnaičių vitrinas, kurios neskleidžia jokio kvapo, tu suki už kampo, kur nebėra pasaulio, bandančio įtikinti žmogų, kad jis šiandien nemirs visiškai vienišas; čia nebėra tų įspūdingų vitrinų, bet stovi penki įspūdingi šiukšlių konteineriai,ir supranti, jog keliauji vieninteliu teisingu keliu į savo būstą. Dar kilometras ir būsi išsigelbėjęs – taip vakar ir užvakar. Taip visada iki šiol, nes teisūs yra tik tie, kurie kas vakarą pareina į savo būstą, bejėgiai susmunka užstalėn ar parkrinta lovon, ir jų veidai nušvinta laime, jie tyliai triumfuoja, – įveikti šį didmiestį dar nors vieną dieną – kokia akiplėšiška drąsa, už kurią reikia mokėti grynais!
Šiukšlių konteineriai jau beveik pilni; kiekvienas jų turi savo šeimininką – jie neskubėdami, nė žodžiu nepersimesdami tarpusavy, lyg būtų visiškai vienas kito niekada neregėję, lyg būtų patys svetimiausi vienas kitam ir visam šiam didybe besididžiuojančiam miestui, lyg nebylūs šunys, lyg amžinus tylėjimo įžadus davę apdriskę šventieji pasilenkia prie tų konteinerių, sukiša rankas, kažką ištraukia, numeta atgal, vėl kiša ranką, ištraukia moterišką batą, ilgai jį apžiūrinėja, įsideda savo kuprinėn, tada pasitraukia kelis žingsnius iki mūro sienos ir atsiremia į ją lyg visa tai vyktų sulėtintame filme arba Jozefo K. sapne. Kiekvienas jų elgiasi visiškai vienodai, lygiai taip elgtumeis ir tu, jei tavo kelias sustotų čia, bet už puskilometrio tu dar turi savo būstą ir savo batus, ir savo duonos žiauberę, ir puodelį vandens iš krano, ir druskos… Kas tu esi, kad praeini ramus pro tuos, kurių rankos niekada nepaliesi, tik prasilenksi su jais kaip akmenys prasilenkia su medžiais, kaip išdidžios šito miesto sienos prasilenkia su vienadieniais praeiviais? Kas esi, klausiu?
Tada pasuki įkalnėn ir žingsnis po žingsnio mini aukštyn, tuntai automobilių, leisdami smirdinčius dūmus, aplenkia, tačiau tuoj sustoja beveik įsirėmę vienas į kitą. Jie laukia žalios šviesos į savo palaimingus gyvenimus; sulaukę tos šviesos jie tuoj pasuks prie milžiniškos krautuvės, kuri iš tolo plieskia didžiuliais langais; jie laukia žalios šviesoforų šviesos į pasaulio pabaigą, bet jos niekada nesulauks, nes ir pasaulio pabaigą reikia nusipelnyti. Pagaliau jie neria riaumodami, kad suspėtų nesusitikti vienas su kitu, ir iš tikrųjų jie nesusitinka, nes tuose automobiliuose nėra jokių žmonių, tūkstančiai automobilių kaip tuščios dėžės stovi aplink tą milžinišką krautuvę, o jos viduje kruta šešėlių virtinės. Kas visa tai pavadino Didžiuoju Miestu ir žmonėmis? Koks akių dūmimo virtuozas, koks fokusininkas, dabar sėdintis kitame svetimame pasaulyje ir žiūrintis į visą šį reginį?
Jau netoli iki uždaro kiemo, į kurį pasuksi pro šlapimu dvokiančią arką, paskui dar šimtas žingsnių ir štai nudilę cementiniai laiptai į palėpės būstą, kuriame gyvena vienas šio pasaulio užmirštųjų. Ar ne tu ten gyveni, niekam nežinomas ateivis iš gatvės pro penkis šiukšlių konteinerius, pro įkalnėj lyg švyturys tviskančią milžinišką krautuvę, pro ten, apačioj, susiraizgiusių siaurų gatvių kamuolį. Pareini į pradinį tašką, iš kurio kažkada, gal prieš trisdešimt metų, pajudėjai į šitą Didįjį Miestą, tikėdamasis jame rasti žmonių ir kartu su jais gyventi. Tačiau dabar žinai, jog visi prasilenkė su visais. Miestai tam ir pastatyti,kad žmonės juose niekada nesusitiktų. Tyliai kentėk užspeistas savo vienišam būste ir lauk žalios šviesos, kurią didysis fokusininkas netruks uždegti.
Tačiau vieną dieną pasiryžai ir, priėjęs gatvėj prie amžinų vienišųjų, ištarei:
– Mano vardas Jonas, čia gyvenu trisdešimt metų, ar mes nesam pažįstami?..
Spėjai pamatyti, kaip svetimu veidu nubėgo mažytė skruzdė, po akimirkos jų jau bėgo daug, dar po mirksnio prieš tave lėkė visas knibždėlynas, ir tu pats buvai tik skruzdė šitame degančiame ir klykiančiame iš nebylaus siaubo Lietuvos skruzdėlyne.
2001