Šiame mieste kasdien numirdavo po vieną poetą, kartais net ir po du. Tačiau niekas dėl to labai nesielvartavo; jau dešimtmetį miestą valdė Naujieji Išminčiai (kartais juos vadindavo ir Naujaisiais Lietuviais), kuriems saldžiausia poezija buvo valstybės turto privatizavimas ir, žinoma, jų pačių personos, sėdančios kas rytą į juodus limuzinus ir lekiančios valdyti Didįjį Miestą. Tačiau miestas iš tikrųjų buvo didelis, išsikerojęs į visus pašalius kerėpliškomis ataugomis, kurias žmonės vadino miegamaisiais rajonais, todėl gyvų poetų vis dar netrūko. Tarsi vieniši rūstūs tarakonai jie lindėjo savo buveinėse, tik retkarčiais ryždamiesi išlįsti į gatvių šviesą bei triukšmą; kartais jie panūsdavo pamatyti ir išgirsti vienas kitą, parodyti savo naujausius poetinius verpalus – tada tikrai pajudėdavo iš blokinių daugiaaukščių, o atsitiktiniai praeiviai spoksodavo į juos lyg į ateivius iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų.
Poetas K. (galėtume, žinoma, pavadinti ir A, B ar D) irgi gyveno šiame, keliais žodžiais sunkiai apibūdiname, didmiestyje. Šiemet jam sukako – būkime tikslūs - keturiasdešimt dveji, treji, o gal penkeri ar šešeri metai. Taigi beveik jubiliejus. Taip ilgai gyvendamas jis tapo visiškai nepanašus į visus kitus savo miegamojo rajono žmones, todėl vidury dienos bijodavo išeiti iki artimiausios krautuvės. Sulaukdavo tamsios lyg čigonės plaukai pavakarės, tada įsispirdavo į trečios jaunystės šlepetes ir šlepsėdavo išklypusiu, duobėtu šaligatviu, – tas šlepsėjimas jam pačiam primindavo muzikos garsus, kuriuos vienąsyk girdėjo didžiojoj filharmonijos salėj. Mažojoj negirdėjo jokių garsų, nes į ją niekada nebuvo pakliuvęs. Tas šlepsėjimas užtrukdavo valandą, kartais pusdienį, jeigu poetas K. sustodavo prie vieno iš septyniolikos čia esančių barų ir leisdavo pats sau tapti muziejiniu eksponatu. Visų pirma niekinančiu žvilgsniu jį perliedavo atsitiktiniai gėrovai, kurie niekada nė nesapnavo, kad šitaip arti, ranka pasiekiamas gali iš kažkur ( iš septinto aukšto, jokia paslaptis) nusileisti tikras poetas, o ne šiaip statistinė vidutinybė, drabužiais bei kvapais net padoriam valkatai neprilygstanti. Tiesa, tie maži, įžūlūs gėrovai domėjosi tik savimi, privatizuojamo turto likučiais ir Naujaisiais Išminčiais, kurių vienas kitas netyčia užklysdavo ir į šitą barą. Tačiau dažniausiai tokios šventės nebūdavo – bare teliūskuodavo tik devintas vanduo nuo kisieliaus – Išminčių padėjėjai arba padėjėjų padėjėjai.
Taigi poetas K. drąsiai nužvelgė Naujųjų Išminčių ginklanešius, pažino juos netiek iš kvapo, kiek iš pustuščių taurių ir ką tik baigto penkto butelio, norėjo šūktelėti – sveiki, paukšteliai! – tačiau prisiminė, jog anądien toks pasisveikinimas panašiems tipams visiškai nepatiko. Buvo beužveriąs baro duris, tačiau eiti nebuvo kur, nes iš tikrųjų todėl ir išslinko iš savo narvo, kad atšlepsėtų į lempų nupliekstą šviesų gyvenimą. Beliko viena išeitis – artintis prie barmenės, kuri tikrai žinojo poetą K. esant poetu. Taip ir buvo padaryta, ir išdidusis K. (galime neįžeidami pavadinti išdidžiuoju, nes šią akimirką kai tik pabudo poeto K. didybė) ryžtingai ir garsiai kreipėsi:
– Ponai, keptas poetas pietums! Brangūs mūsų mylimos tėvynės ponai, kartoju – keptas poetas pietums!.. Prašom nepasididžiuoti!..
Barmenė atsigręžė į K. ir šypsojosi, ji vėl džiaugsmingai prisiminė – štai poetas! Naujųjų Išminčių klerkai nutaisė itin rūsčias grimasas, lyg ką tik būtų prasidėjęs Didysis Posėdis, po kurio bus atimtos šiltosios kėdės. Jie sustingo, jų rankose sustingo pakeltos taurelės, taurelėse sustingo ugninis vanduo. Staiga vienas jų, toks Z. ar Ž., žvilgterėjo į laikrodį:
– Dabar ne pietų metas, dabar vakaras, naktis, atleiskit, mes jums iškviesim policiją...
– Jis poetas, – įsiterpė barmenė, – mūsų miegamojo poetas…
– Man visiškai nesvarbu – rytas ar naktis. Už prieinamą kainą aš pasiduodu pietums! - išdidžiai kėlė balsą K.
– Perku! – trenkė kumščiu į stalą tikras Naujasis Lietuvis. – Perku su visomis plunksnomis ir plunksnakočiais!..
Poetas K. įsistebeilijo išpūtęs akis – tai buvo tvirtas storasprandis, matyt, užaugintas specialiuose voljeruose, maitintas specialiu pašaru. Nespėjo gerai nė sumirkčioti poetas K. – buvo nupirktas, išnarstytas, sukramtytas ir nurytas. Visa tai atsitiko Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, o gal Kovo 11-osios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse. Tikrai nesitikėjo poetas K., kad taip atsitiks. Buvo įpratęs taurelę iškaulyti, neprarasdamas savo orumo. Tačiau kad šitaip pasielgtų naujoji valdininkija… O juk buvo girdėjęs apie jos apetitą, buvo kultūringame žurnale skaitęs, jog aštriadančių lietuvių naujoji demokratiškai renkama nomenklatūra iš prigimties trokšta tik trijų dalykų – valdžios, privilegijų ir malonumų. Nepadėjo kultūrinė spauda poetui K. Tačiau šiaip jau nieko antgamtiško neįvyko, kasdien šiame mieste numirdavo po vieną poetą, kartais net ir po du. Niekada nežinai, kada ir kaip išmuš tavo valanda; pasirodo, ne ką težinojo ir poetas K.
Tiesa, Charles Baudelaire`as būtų galėjęs pamokyti poetą K. atsargumo, juk ne be reikalo į savo dienoraščius prancūzas užrašė: „Jeigu poetas iš valstybės išprašys teisę laikyti savo arklidėje keletą buržua, visi labai nustebs, tačiau jeigu buržua paprašys savo pietums iškepto poeto, visiems atrodys, kad taip ir reikia“.
2001