BESIŠYPSANTI MOTERŲ LAIMĖ

       Nė viena trisdešimtmetė dabarties moteris neprisipažins, kad ji yra nelaiminga, nes nesuteikė laimės savo vyrui. Negana to: nė viena tokia moteris nesutiks su mintimi, kad ji privalėjo padaryti savo vyrą laimingą.
       Dabar ji sėdi prie stalo, nukrauto rankraščiais ir žodynais, už sienos ji girdi bendradarbių balsus, jos pirštai beveik automatiškai suranda cigaretes ir degtukus, dabar ji tingiai nusišypso mažam veidrodėliui, pati grožisi ta savo suorganizuota šypsena, ji junta, kaip dešinę koją spaudžia naujas batukas, kaire ranka ji kilsteli sijoną ir pasitaiso kelnaites (irgi naujas), staiga ją ima pilti lipnus prakaitas ir ji nežino, kurio rankraščio griebtis, galbūt ano, kurį vakar čia nutėškė vienas iš dešimties kontoros darbuotojų. Ji nusuka žvilgsnį į langą, mato, kaip lėtai skardiniu stogu tipena didelis rudas katinas, tą katiną ji mato jau ne pirmą sykį, bet dabar žiūri į jį ilgu smerkiamu žvilgsniu ir nė nejunta, kaip tas žvilgsnis, nė kiek nepasikeitęs, nubėga dar toliau, į gatvę, kuria slenka ankstyvų vasaros karščių apnuoginti žmonės. Ji spokso į juos, tarsi regėtų daugybę katinų, ji keistai junta tų žmonių, vyrų ir moterų, įkaitusias šlaunis, krūtines, rankas, tik kažkodėl niekaip neįstengia įžiūrėti veidų, kurių galbūt iš tikrųjų ir nėra. Staiga ją apima miegas ir ji nusižiovauja plačiai išžiodama burną, paskui ji pajunta seiles, daug seilių burnoj, ir jas be garso nuryja, o didelis rudas katinas dar vis tipena skardiniu slogu, ir jai atrodo, kad jis tuoj pro langą įšoks į kambarį. Pagaliau ji viena ranka prisitraukia arčiau savęs tą vakarykštį rankraštį (toks atsainus rankos judesys jai primena kažką, ko ji niekada ir niekam neprisipažins), ji suskaičiuoja to rankraščio lapus ir giliai atsikvėpdama šypteli. Ji žino atmintinai, ką perskaitys ir ką pataisys tuose bejėgiškuose sakiniuose, anksčiau jai atrodė, kad būtent tie sakiniai ir žudo jos gyvenimą, bet dabar ji sau leidžia šypsotis ir mikliu judesiu nusispiria tą spaudžiantį naują batuką. Po valandėlės, kai ji užsinorės į tualetą, kojos pačios, be jokių pastangų, susiras apavą, ir ji, žaibiškai delnais pasitaisiusi savo papurusius plaukus, įžengs į koridorių. Kaip ir tikėjos, koridoriaus gale stoviniuos trejetas vyrų, kurie tarsi ir telaukė progos garsiai pareikšti jai skirtus komplimentus. Bet ji praeis pro šalį nieko neištarusi, ir tai bus vienintelis reikšmingas šios dienos įvykis ne tik jos, bet ir visos kontoros gyvenime.
       Tualete ji vėl pasidžiaugs naujomis savo kelnaitėmis, bet jau kitą akimirką įsistebeilys į gana didelį veidrodį, kurį galų gale kažkas susiprato pakabinti. Bestudijuodama savo akis ir nosį, ji vis dėlto pasigailės, kad nesidavė užkalbinama tų vyrų, kurių grįždama į savo kambarį tikriausiai jau neberas. Tą apgailestavimą pažadino gurgesys pilve, ir ji atsiminė, kad už valandos reikės traukti pietų. Tačiau kur? Ir nejaugi vienai? Jeigu taip, galbūt ji šiandien visai neis pietauti.
       Sugrįžusi į kambarį pamatė, jog tas didelis rudas katinas plote prisiplojęs prie lango, akis įsmeigęs į jos rankinuką, taip neatsargiai paliktą ant stalo. Ji išsigando ir norėjo sušukti škic, bet katinas pažvelgė į ją, pažvelgė tokiu žvilgsniu, kokiu kartais yra pasakoma daug daugiau nei žodžiais. Ji neteko žado ir net nuraudo; ji pajuto keistą, nesuvaldomą norą priglausti tą katiną prie krūtinės ir visaip jį glostyti. Tačiau ji žengė keletą žingsnių artyn prie lango, ir, deja, katinas atatupstas ėmė trauktis, o paskui staigiai apsisuko ir nėrė kiek įkabindamas per saulės nupliekstą stogą. Atsisėdusi į savo kėdę, ji atsiduso, numetė rankinuką ant palangės ir įsmeigė nieko nematančias akis į rankraštį.
       Niekada ji nebūtų patikėjusi, jog šitaip prabėgs visas jos gyvenimas; ji mylėjo ir vertino savo gyvenimą, kaip yra mylimas ir vertinamas gražus ir brangus drabužis. Labiausiai ji džiaugėsi, jog yra visiškai nepriklausoma ir, užtrenkusi kontoros duris, gali keliauti bet kurion pusėn. Šeštadieniai ir sekmadieniai irgi buvo jos laisvės ir nepriklausomybės įrodymas, ir ji džiaugėsi savim, vartydamasi ant plačios sofos. Labiausiai ji mėgo žiūrėti madų žurnalus, kurių jau turėjo per šimtą ir kuriuose vis regėjo save. Jai atrodė, jog vienąkart ji visam laikui apsigyvens tokiame žurnale – ta svajonė jai teikė ir dvasinių, ir kūniškų jėgų.
       Tačiau dabar laikrodžio rodyklė jau rodė pietų metą, ir ji vėl nuo palangės prisitraukė rankinuką, vėl prieš mažą veidrodėlį pasitaisė savo šukuoseną, papūtė lūpas, grakščiai atsiduso ir, patenkinta savimi, žengė į koridorių. Jos laimei, tie trys vyrai vėl stovėjo prie durų ir tarsi kažko laukė; dabar ji nusišypsojo daug sakančia šypsena, ir jie visi patraukė į prospektą. Prospektas mirgėjo spalvom, spindėjo įkvėptais veidais ir buvo šviesus it siela. Jie išsirinko pačią naujausią kavinę ir per valandą suvalgė pačius skaniausius pietus. Kontoros koridoriuje jie šypsodamiesi dėkojo vienas kitam už kompaniją, ir ji nė nepajuto, kaip vėl atsidūrė už savo stalo. Kai pažvelgė pro langą, skardiniu stogu atsargiai tipeno didelis rudas katinas; ji prisiminė, jog tą katiną jau kažkur yra mačiusi.
       Prieš akis keistai šokčiojo raidės, bangavo žodžiai, lėtai, bet galingai siūbavo sakiniai. Be jokios baimės ji nėrė puslapio gelmėn, ji kilo paviršiun ir vėl nėrė gilyn, ji plaukė dideliais grybšniais kabindama puslapio vandenį, netoli jau buvo ir krantas, štai beliko įveikti ir paskutinį sakinį. Tik dabar ji atsimerkė, supratusi, jog visą laiką plaukė užmerkusi akis. Ji staigiai ir neramiai sukluso, ji negalėjo patikėti, jog moteris yra nelaiminga, jeigu nesuteikė laimės savo vyrui. Netiesa, norėjo sušukti, nė viena moteris nesutiks su mintimi, jog privalo padaryti savo vyrą laimingą.
       Ji pastūmė rankraštį šonan, kaip pastumiama nešvari lėkštė; ji užsidegė cigarete ir nedidelį dūmų kamuoliuką papūtė tiesiai į tą puslapį. Ji nusispyrė koją nuspaudusį batuką ir vėl mikliai jį apsiavė; kambary tarsi stigo oro, ir ji pravėrė langą. Tačiau prieš akis gulėjo tas rankraštis, kurį sudraskyti buvo per maža. Ji užžiebė degtuką, dviem pirštais, kad nesusiteptų rankų, pakėlė pirmąjį puslapį ir kantriai laukė, kol tas užsiliepsnos. Paskui matė, kaip degdamas popieriaus lapas leidžiasi ant grindų ir ten, pavirtęs į juodus pelenus, kažką dar šnara. Ji nepagailėjo savo naujų batukų ir grakščiu judesiu užmynė tuos pelenus.
       Paskui pažvelgė į laikrodį ir suprato, jog rodyklės jau rodo darbo pabaigą. Ji stropiai užrakino kambario duris ir išėjo į gatvę; ji žingsniavo viena, slaptu žvilgsniu vis nuverdama parduotuvių vitrinas, ji palengva šypsojosi pati sau, kaip moka šypsotis tik savimi patenkinti ir laimingi žmonės. Prieš akis dar buvo ilgos vakaro valandos, dar laukė daug įstabių dalykų, kurie niekada nepateks į tą taip gražiai, skaisčiai degantį popieriaus lapą. Ji užsimerkė ir keletą žingsnių žengė tamsoj; ji atsimerkė, ir vėl aplinkui buvo šviesu, ir ji vėl pati sau šypsojos.

       Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.



       NEBYLĖ

       Sulaukusi trisdešimties metų, Aurelija vis dar netikėjo, jog gyvena dabar. Niekaip ji negalėjo patikėti, kad gimė ir užaugo šiame mieste ir kad jame gyvena savo vienintelį gyvenimą, o ne kažkieno kito, svetimą ir nelabai reikalingą.
       Tos mintys ją labiausiai apnikdavo grįžtant iš darbo, iš kulinarijos parduotuvės, kur pilstė į mažus puodukus kavą ir pardavinėjo bandeles. Per dieną ji pripildavo penkis tūkstančius puodelių ir parduodavo dvigubai daugiau įvairių pyragaičių, tačiau visa tai, jai atrodė, nieko bendro neturi su ja pačia ir su jos būsimu gyvenimu. Kada ir kaip turi prasidėti tas naujas gyvenimas, ji nežinojo, bet laukė jo kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį.
       Niekas iš Aurelijos pažįstamų ir bendradarbių dėl to nekvaršino sau galvos. Jie turėjo savo gyvenimus, vienintelius ir neįkainojamus. Jie laukė, kol užaugs vaikai, jie stovėjo eilėse prie butų, prie mašinų, prie paprasčiausių rankšluosčių arba naktinių marškinių. Jie žinojo, jog gyvenimas nėra amžinas ir kad tą neamžiną gyvenimą tenka nugyventi dabar. Aurelija nesistengė jų suprasti; jai vis atrodė, kad štai vieną rytą patekės visai kita saulė ir tik tada prasidės... Kas prasidės? Ak taip, prasidės amžius, kurį bus galima pavadinti, pavyzdžiui, dvidešimtuoju, ir ji, Aurelija, tą naują rytą atsibus iš ilgo ir slogaus miego.
       Tiesa, ji buvo įtikėjusi, jog iki to naujo ryto privalo įsigyti šviesią ir išmintingą širdį. Todėl ji skaitė daug knygų, ypač mėgo poeziją, o Dantės „Dieviškąją komediją“ net mokėsi atmintinai. Ant savo stalo ji laikė lapelį, kuriame buvo užrašyta: „Vieninteliai žmonės pasaulyje, kurie yra tikrai mylimi, tai tie, kurie turi išmintingas širdis“.
       Daug kas jai pavydėjo atsainaus šaltumo ir tvarkingo proto. Kai Aurelija neskubėdama žingsniuodavo gatve, bendradarbės ją sekdavo iš paskos – lyg pro rakto skylutę jos trokšdavo pažvelgti į neįspėtą paslaptį. Kartais jos pakišdavo Aurelijai raštelius, kuriuose kažkas ją kviesdavo į pasimatymus arba prisipažindavo meilėje. Tačiau visa tai dar nė sykio jos nepažadino iš miego – taip stipriai jį sapnavo savo būsimą gyvenimą kitame dvidešimtame amžiuje.
       Žingsniuodama iš kulinarijos parduotuvės, Aurelija kartais atsimindavo, jog šiandien dar nėra pratarusi nė žodžio. Ji sukrutindavo lūpas ir stengdavosi išgirsti savo pačios šnabždesį. Ji sustabdydavo praeivį ir klausdavo, kuri valanda. Įsitikinusi, jog dar neprarado balso, vėl žingsniuodavo toliau. Kai miesto laikrodis mušdavo vakaro valandas, ji pasitikrindavo, ar tebemoka teisingai skaičiuoti.
       Tačiau nepažįstamas dvidešimtas amžius, kuriame ji netikėjo gyvenanti, vis dar tęsėsi. Labiausiai ją stebino, jog keičiasi dienos ir naktys, ji pripila tūkstančius puodelių kavos, parduoda dešimtis tūkstančių bandelių, tačiau aplimk ją vis tie patys ir tie patys žmonių veidai. Galbūt prieš mane neišsemiamo vandenyno lašai, kurie per pasaulį rieda lyg per didžiulį stiklą. Tačiau ji niekada nesimokė neapykantos ir dar nė sykio neįsileido jos savo vidun. Jautė, jog nepažįstama, niekada nesutikta išmintinga širdis vieną rytą nusileis ant žemės, negalės nenusileisti.
       Tą vakarą pro virtuvės langą Aurelija spoksojo į gatvę, melsva prieblanda jau gaubė visą miestą, ir ji iš tikrųjų pamatė aukštą išbalusį vyriškį. Ji susverdėjo iš netikėtumo, atsitokėjusi ji puolė pro duris, ji bėgo viduriu gatvės iki pat miesto aikštės, skruostais riedėjo ašaros, ji juokėsi ir verkė, tačiau žmogaus su ta išsvajota širdim neįstengė pavyti. Jai rodės, kad tas žmogus bėga dar greičiau negu ji, tas žmogus tarsi šaipėsi iš jos.
       Parėjusi į virtuvę, ji vėl spoksojo pro langą, o paskui ant lapelio užrašė: „Sugrįžtu į šį amžių ir sutinku jame gyventi, nes žmonės, kurie bėga taip greitai, negali būti mylimi“.
       Kitą dieną kulinarijos parduotuvėj ji vėl pilstė kavą ir jai atrodė, kad niekada nėra dirbusi šito darbo. Ji pavargo jau iki pietų ir be jokių priežasčių aprėkė kelis pirkėjus. Eidama namo, ji prisikišo į maišelį bandelių, lygiai taip, kaip ir kitos bendradarbės. Ji alkūnėmis įsigrūdo į sausakimšą autobusą, o paskui taip pat energingai išsprūdo iš jo. Įsijungusi televizorių, ji klausėsi diktoriaus balso ir apstulbo, kad pasaulyje tiek daug nelaimingų, badaujančių ir žūstančių. Karčiai šyptelėjusi, ji save priskyrė prie laimingųjų, kurių, pasirodo, irgi labai daug. Tada ji išjungė televizorių ir atsigulė lovon. Prieš užmigdama regėjo kaimyną, kuris prieš porą metų vidurnaktį taip tyliai beldėsi į jos duris, kad tik ji viena apie tai ir težinojo. Naktys ir dienos dabar buvo jos rankose, ji galėjo stipriai suspausti pirštus, kad net sutraškėtų, ir šitaip įveikti visas savo likusias nebylias dienas ir naktis.

       Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.



       PAJŪRIO ŽMOGUS

       Vaikščiojo pajūriu ir rankiojo mažus blizgančius akmenukus. Buvo ramus, nugyvenęs didžiąją savo gyvenimo dalį. Neturėjo jokių slaptų minčių ir troškimų, kurie išmuštų iš pusiausvyros. Buvo pasiryžęs sulaukti gilios senatvės. Džiaugėsi, jog laikas teka lygiai ir monotoniškai lyg slėnių vanduo. Žinojo, jog rytoj vėl vaikščios pajūriu ir vėl rankios mažus blizgančius akmenukus.
       Atsivertęs laikraštį pajuto, kad staiga išaušo kitokia diena. Atsirado daug neramių žmonių, kurių širdys daužėsi iš nevilties. Staiga tie žmonės panoro pranešti apie save visam pasauliui. Jie šaukė – mes esam, mes esam, mes esam. Tą laikraštį jis gerte gėrė akimis ir nepajėgė nieko suprasti. Jam buvo keista, kodėl tie žmonės nevaikšto rytais pajūriu ir nerenka mažų blizgančių akmenukų.
       Pajuto, jog šiek tiek virpa rankos ir dreba kojos. Atsigėręs arbatos, išėjo į smėlio kopas, apaugusias skurdžiom pušelėm. Ryto saulė buvo drungna ir gaivi. Atsigręžęs žiūrėjo į savo pėdas smėly. Jam regėjos, jog pėdos tuoj pat pradingsta. Ir jis vėl žengė tolyn į saulės nupliekstą smėlyną.
       Sugrįžęs dar sykį atsivertė laikraštį. Kodėl staiga atsirado žmonės, kurių iki šiol nebuvo? Kodėl jie atsibudo nerimui, užmiršę savo ramybę? Vyrai, moterys ir net vaikai. Gal todėl, kad jiems nė karto neteko rinkti mažų blizgančių pajūrio akmenukų?
       Ramiu žingsniu jis pasuko kiton pusėn. Anksčiau čia beveik niekada neužklysdavo. Tačiau buvo įsidėmėjęs tą pastatą su mozaikine pašto karieta ant fasado. Jis tyliai pravėrė duris, įžengė į vidų. Pašte nebuvo nė vieno žmogaus, tik jis. Atsirėmęs palangėn, išsitraukė parkerį auksine plunksna ir minutę mąstė. Paskui pasilenkė, greitai ėmė rašyti. Parašęs jis atidavė lapelį pašto tarnautojai ir paprašė išsiųsti.
       Jauna mergina keistai ir su gailesčiu žiūrėjo į jo veidą, bet neištarė nė žodžio. Visiems žmonėms, – patikslino jis. – Aš žinau, kad pajūrio akmenukų turi užtekti visiems žmonėms. Užmokėjęs pinigus, jis išėjo iš pašto ir pasuko prie jūros. Dabar vėl buvo lengva ir gera. Nevirpėjo rankos, prieš akis tyvuliavo mėlynas lygus vanduo.
       Išjungęs šviesą, atsigulė į lovą, tačiau neužmerkė akių, ir šitaip ilgai skendėjo tamsoj; už lango kilo vėjas ir vis garsiau šniokštė pušų viršūnės, kažkur toli ėmė trinksėti nesandarios laukujės durys; jis apsivertė ant šono, bet ir dabar tamsa plūdo į akis; suprato, kad šiąnakt užmigti nepavyks, –
       paskui suprato, kad verkia dėl savo vienatvės; verkia kaip mažas vaikas, užrakintas tamsiam kambary; sugniaužė kumščius ir taip gulėjo pusvalandi, laukdamas, kol tamsos tumulai pasitrauks iš akių; tačiau tai buvo bergždžias laukimas; vidurnakti jis išlipo iš lovos ir nupėdino prie spintos, kurioje buvo paslėpęs pusiau nugertą butelį; lyg tamsaregys jis įsikliukino į stiklinę ir užsivertė; tada nuėjo prie lango ir žvelgė į nepermatomą, juodą pajūrio pušyną, –
       jis išvydo saulėtą pavasario rytą, kuris aušo prieš daugybę metų, kuris kilo iš rūko kaip fantastinis, puošnus laivas, tereikėjo sėsti į jį ir plaukti; grojo svaigi muzika, orkestrantai baltais marškiniais atrodė kaip didžiulės laukų ramunės; miestelio aikštėn plūdo kolonos žygiuotojų, sutartinai mušdami kojomis; tai buvo naujųjų pasaulio užkariautojų maršas, džiaugsmingas kvaitulys tų, kuriuos iš raudonos tribūnos jis sveikino ir vadino Naujaisiais žmonėmis; jis matė, kaip miestelio aikštėje blaškėsi balandžiai, nerasdami sau vietos, –
       dabar jis dejavo vienatvėj ir gėrė tamsą, jis ramino save seno traktato žodžiais: žmogus ir rožė atsiranda rytą, o vakare jų jau nebėra; dar negreit ėmė brėkšti, jis stovėjo sustingęs prie lango ir niekaip negalėjo patikėti, kad išaušo kitokios dienos, į kurias jam nelemta įžengti; jis netarė jokių žodžių, tačiau it apgautas vaikas šluostėsi akis, –
       aušo rytas, ir jis buvo apgautas tų, kurie nuėjo nuo scenos; didelių ir mažų aktorių, suvaidinusių savo roles; susilaukusių aplodismentų ir gėlių puokščių; jis meldė savo sielos, kad toji nepradėtų klykti, –
       aušo rytas; jis prisiminė mažus blizgančius pajūrio akmenukus, kurių buvo prisirinkęs pilnas kišenes; kasdien juos iškratydavo kopose ir vėl rinkdavo; dar neišnyko paskutiniai nakties šešėliai, kai jis nuskubėjo prie jūros, –
       daugiau jis neatsivertė nė vieno laikraščio ir pametė dienų skaičių; tiems, kurie pirmąkart atvykdavo į šį miestelį, jis buvo keistas pajūrio žmogus; neįžvelgiamas ir amžinas kaip ir pati jūra – – –

       Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.



       PRIEŠPIETIS

       Drįstu pranešti, jog mūsų gyvybei ir mūsų gerovei niekas negresia ir nėra jokio pamato priešiškiems gandams, kad mes visiškai susidėvėjome. Iki šiol tebesu ganėtinai žvalus ir viskuo patenkintas. Manęs nekankina nemiga, pulsas normalus. Prieš save regiu šviesią ateitį, kurioje gyvens mūsų palikuonys. Jie neturi jokios teisės atsisakyti mūsų įdėto triūso ir mūsų kilniųjų idėjų. Tikrai tokios teisės neturi ir neturės. Tačiau kai kas man kelia nerimą.
       Sakiau, tebesu žvalus ir gyvas. Šitai galiu patvirtinti tokiais faktais: šįryt kaip visada išgirdau čirškiantį žadintuvą ir sėkmingai iššokau iš lovos, spėriai nužirgliojau į tualetą ir viską padariau, kas įprasta civilizuotame pasaulyje. Paskui išsiviriau arbatos ir ją išgėriau vienu mauku, nes taip esu įpratęs nuo ankstyvos jaunystės. Marškinius ir kelnes apsimoviau per rekordiškai trumpą laiką ir išdūmiau prie autobuso. Laukiau tik penkias minutes ir įsispraudžiau kaip silkė statinėn, niekam nesulaužydamas nei šonkaulių, nei kitų reikšmingų kaulų. Važiuodamas iki miesto centro, kur tarnauju mažuoju sraigteliu Didžiojo Smagračio mechanizme, gaudžiau brangų tėvynės orą bei privačias žinias, kuriomis dalinosi keletas įvairiakalbių piliečių. Iš autobuso iššokau gyvas ir pro gražiuosius pastatus nudrožiau likusį kelio gabalą. Pajutau gilų dėkingumą, kad šiandien virš miesto nušvito saulė, o juodi lietaus debesys išsisklaidė. Spaudos kioske nugriebiau oficialų dienraštį, iš kurio tikiuosi sužinoti šios dienos savo sukimosi Didžiajame Mechanizme svarbą ir teisingą kryptį. Vakar vakare leidau sau užmesti akį į kelis visiškai nereikšmingus spaudos leidinius, kuriuose mažųjų sraigtelių sukimasis traktuojamas perdėm voliuntaristiškai, o man tai nėra priimtina. Tenai teigiama, jog aš privalau pats apsispręsti, kurion pusėn suktis ir kokiu greičiu.
       Visų mažųjų sraigtelių vardu tvirtinu, kad tokios problemos mūsų nejaudina, jos yra išlaužtos iš piršto. Negana to, mūsų vardu kėsinamasi išardyti ir sulaužyti Didįjį Mechanizmą, kad paskui ir mus būtų galima išmesti į istorijos šiukšlyną. Kas yra šiukšlynas, aš nežinau, nė sykio jame nesu atsidūręs, bet mėginu įsivaizduoti. Tačiau vien vaizduotės čia neužtenka, aišku, kad suktis reikiama kryptimi ten nebus jokių sąlygų.
       Atsisėdęs už savo stalo, energingai ėmiausi darbo: pirmiausia atidžiai išstudijavau popierius, kuriuos atnešė sekretorė iš Didžiojo Smagračio kabineto. Trečdalį jų sudarė šmeižtai ir apkalbos, esą mūsų laikas sustojo ir mes nebeįstengiame suktis reikiamu greičiu. Tokie laiškai ir popieriai tik apsunkina mūsų tikrąjį darbą. Kai kas drįsta ieškoti teisybės, kurią pametė prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Jiems patariau kreiptis į Radinių biurą. Kiti teiraujasi apie laisvę, kurią supranta irgi voliuntaristiškai, tikriau – visai jos nesupranta. Laisvė – tai tikslus sukimasis apie savo ašį, žinant, kad šitaip sukasi ir visas likęs pasaulis. Tiesa, nudžiugino du laiškai apie meilę Didžiajam Mechanizmui – jie dvelkia nuoširdžia pagarba ir teisingu mąstymu. Šių laiškų autorių pavardes pabraukiau raudonu pieštuku, juos siūlau įtraukti į atsarginių detalių nomenklatūrą.
       Atlikęs šiuos visus darbus, giliai įkvėpiau ir supratau, kad mūsų pasaulis yra labai gražus. Ką daryti, kad jis toks išliktų ir ateity? Už save galiu garantuoti – suksiuos iki paskutinio atodūsio. Jeigu staiga atsitiktų koks nelaimingas įvykis ir tektų išeiti iš rikiuotės, tai būtų tik mano asmeninė žūtis, o tai yra niekis. Geležinė tvarka yra svarbiau už viską. Tačiau kaip padaryti, kad būtų galima laiduoti ir už visus kitus? Manau, šiuo klausimu dar labiau turėtų rūpintis specialieji skyriai. Jokiu būdu jiems neleistina užmigti ant laurų, nes toks miegas mums visiems labai brangiai kainuotų.
       Dabar artėja pietų pertrauka, ir aš valandėlę atsikvėpsiu. Tačiau tai tikrai nebus visiškas išsijungimas iš Didžiojo Mechanizmo veiklos. Kramtydamas maistą visada juntu atsakomybę, kad jis būtų kuo smulkiau sukramtytas. Tai rūpestis ne tik šia diena, bet ir mūsų ateitimi. Aš džiaugiuos, kad šitaip intensyviai praleidau priešpiečio valandas ir savo beveik nepastebimu, bet nuoširdžiu ir kilniu darbu prisidėsiu prie mūsų visų bendro kūrinio kūrimo. Tikiu, sukurti greit nepavyks, tačiau mano žvilgsnis visada nukreiptas į priekį. O jeigu kada atsigręžiu atgal, irgi regiu tik tikruosius mūsų laimėjimus ir tą šviesą, kuri sklinda iš jų.
       Ką dar norėčiau pasakyti šią paskutinę iki pietų likusią minutę? Niekada nepraraskim mažųjų sraigtelių tikslumo, jis yra mūsų būties pamatas. Daug kas kėsinasi į Didįjį Smagratį, tačiau jeigu mes būsime tvirti ir vieningi, niekas neišardys mūsų mechanizmo. Jokie skersvėjai, jokios rūdys neįstengs sustabdyti mūsų sukimosi. Kai geriau pagalvoji, supranti, jog gyvenimo laimę atneša ne materialinės gerovės siekimas, o pati amžinojo sukimosi idėja. Tą idėją vieną dieną iškėlėme kaip vėliavą ir jos neturime teisės nuleisti. Nepamirškime, kad vėliavos tik tada tvirtai ir aukštai iškeltos, kai jos didingai plevėsuoja mumyse pačiuose.
       Girdžiu, kaip laikrodžio mechanizmas išmušė lygiai pirmą valandą – pietūs! Pagalvokite patys – jeigu laikrodžio mažieji sraigteliai... jeigu jie... jeigu atsisakytų... Ką dabar rodytų didžiosios rodyklės?! Koks smūgis šią akimirką ištiktų mus – ar tikrai esame tokie tvirti, kad galėtume tai ištverti?!

       Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.



       GRAŽI MIRTIS

       Sielos neturiu, nes niekada jos neturėjau. Gal ir norėjau turėti, neatsimenu – gal ir norėjau. Yra pasakyta: tik žmogaus vidus gražus, o visa kita... Aš tuo tikiu. Kas pasakyta apie vidų – viskuo tikiu, bet apie išorę turiu savo nuomonę. Štai guliu po stalu, – ką tik išsitiesiau, tylutėliai išsliūkinęs iš ano kambario – ten trys damos, du poetai ir vienas prozininkas, – guliu ant grindų, džiaugiuos, kad minkštas kilimas paklotas, tikriausiai šitaip ir užmigsiu... Gal dar išvysiu nuogą moterį, prieš užmigdamas dažnai ją išvystu, tačiau tai paslaptis. Galvą pasidėjau ant savo letenų, – kambarinis šunytis, bet grindys ne mano. Ir visas šitas pasaulis ne mano. Gal valdiškas, gal trijų damų, dviejų poetų ir vieno prozininko? Nežinau, man tai nėra svarbu. Aš esu viskuo patenkintas, o patenkintiems mūsų visuomenėje niekas nesvarbu. Todėl jie ir yra patenkinti, kad svetimame bute guli ant grindų, ne šiaip guli – tuoj ir užmigs, o prieš užmigdami dar ir nuogą moterį išvys... Kažkodėl apie save mąstau daugiskaita, o juk vienas toks tesu – tačiau švarus, dar neapsivėmęs. Jeigu iškiltų tokia grėsmė, suspėčiau į tualetą, visada suspėju. Ten išsikratau iš savęs viską, kas bjauru, bet sielos niekada neišvėmiau. Todėl ir sakau, kad sielos neturiu. Toks pagrindinis argumentas, o du poetai ir vienas prozininkas vis dar jos tebeieško – išverčia savo vidų kaip marškinius ir žiūri: spurda juose kas, ar niekas nespurda. Gal jie užmiršo, kad po stalu yra vienintelė vieta, kur niekas netrukdo atsitolinti nuo šio pasaulio – čia reikia aiškintis pagrindinius klausimus. Štai ir nuogą moterį regiu, ji prie pat mano nosies, ištiesk ranką ir... Bet ranka nejuda, nuoga moteris žiūri į mane, ranka neklauso, grindys ima plaukti kaip laivas... „Adomas jau miega“, – iš ano kambario balsas pasiveja tolstantį laivą. ,,Jo eilėraščiai labai prasti, tai, ką jis skaitė šįvakar, net nepanašu į...“ „Jis nebeturi jėgos, anksčiau dar kažkas buvo panašaus į...“ „Ir nėra jokių šansų, kad...“ „Nes...“ Pagaliau iš paskutinių jėgų ištiesiau ranką, bet nuoga moteris pasitraukė porą žingsnių. Kodėl ji taip nedraugiškai pasielgė? Nuogos moterys visada turi būti pasiekiamos. Gal ji nežino, kad negaliu šliaužioti po kambarį. Jeigu imčiau šliaužioti, nusižengčiau savo principams – man tai nėra gražu. Aš visada ramiai guliu ten, kur atsigulu. Šito reikalauja estetika. Žinoma, jėgų šliaužiojimui irgi neužtektų, tačiau tai kitas klausimas. „Jis miega kaip kūdikis ir nesuka galvos, kad jo eilėraščiai beviltiški. Jis laimingas“. Prozininkas yra humanistas, prozininkų tokia profesija – būti humanistais, todėl užjaučia mane, nereikalaudamas jokio atsilyginimo. Esu pasiryžęs pravirkti – jaudina mane jautrus žmogiškumas. Jau verkiu, bet ašaros nebyra. Nematau ant kilimo prieš save nė vienos ašaros. Kodėl taip yra? Jeigu turėčiau sielą, argi taip būtų? Dar vienas įrodymas, kad... Negražu girdėti pokalbį, kuriame pats nedalyvauji. Tai panašu į budrios klausos profesijos atstovų užsiėmimą. Net gulint ant grindų taip daryti yra amoralu, tikriausiai ir instrukcijos to nerekomenduoja. Kita vertus, jokios tarnybos neturiu ir galiu girdėti ką noriu. Esu sveikas žmogus, gimęs ir užaugęs sveikoj šaly. Atsiguliau po stalu paprasčiausio saugumo sumetimais – kad niekas manęs nesumindžiotų. Tai perdėtas rūpinimasis savo likimu, tačiau vis dar kažkodėl nenoriu būti sumindžiotas. Literatūros vakaras, kuriame skambėjo gražūs žodžiai, seniai pasibaigė. Trisdešimt, gal keturiasdešimt (ne daugiau) pagyvenusių šio miesto piliečių jau suvalgė sočią vakarienę ir, nusiplovę kojas, lipa į plačias dvigules lovas. Visa tai regiu kaip ant delno. Jeigu stverčiau tokiam piliečiui už šlaunies, ką jis darytų? Tačiau nestversiu, ramiai palauksiu, kol jie sulips. Nuoga moteris taip arti, bet nepasiekiama. Ji gailiai žiūri, žinau, ji norėtų mane paglostyti. Gal ji irgi sėdėjo ten, tame literatūros vakarėly, ir už tikrą meną yra pasiryžusi atsilyginti. Tačiau išmaldos man nereikia. Išmaldą aš pats dalinu, net čia, gulėdamas po stalu, esu dosnus kaip karalius. Ateikit ir leskit iš mano delno... Niekas neateina, visi sotūs, sulipę į dvigules lovas laukia, kada išauš kitas rytas. Aš irgi to paties laukiu – šviesaus rytojaus. Todėl ir esu patenkintas, nes jis negali neišausti. Tada stryktelsiu ant kojų, išeisiu į gatvę – kas pasakys, kad tysojau po stalu? Niekas. Šviesus rytojus priklausys visiems po lygiai. Atsilaušiu savo dalį, įsikišiu kišenėn. Jeigu jis bus valgomas, įsikišiu burnon. „Reiktų patikrinti, gal Adomas susirgo, gal jam širdis...“ „Tiek nedaug, atrodo, išgėrė, o...“ „Ne visi gali tiek, kiek...“ „Poetu gali ir nebūti, bet...“ Nepraverdamas lūpų garsiai šaukiu: sielos neturiu, nes niekada jos neturėjau!.. Ir nuogos moters jau nebėra. Kur ji? Kodėl ji pasitraukė nuo tokio laimingo žmogaus? Gal iš tikrųjų?.. „Man regis, Adomas atsisveikina su šiuo...“ „Jo eilėraščiams tai išeis tik į ...“ „Vis dėlto nemalonu, kad...“ „Per vėlu, nes...“ Šalta ranka liečia mano kaktą. Mane tempia kilimu, savo balso negirdžiu, bet kartoju: sielos ne..., nes nie... „Kokia graži mirtis, kaip neparašytas...“ „Nė nepajutom, o jau...“ „Galima teigti, kad jis...“ „Dar viena auka ant...“ „Menas – pabaisa, kuri ryja...“ Iš paskutinių jėgų stengiuosi atmerkti akis, tačiau jos neatsimerkia. Palaukit, neišvežkit manęs į... Jie negirdį. Kodėl jie negirdi, argi ir jie neturi sie...? Mane gabena laiptais žemyn, ten laukia speciali mašina vežioti tokiems... Mašinos vairuotojas skubina – greičiau, greičiau! Jam baigiasi pamaina, šiąnakt aš jam paskutinis, jeigu ne aš, jis jau būtų namie! Jie sustirę stovi prie laiptų, net nepamojuoja rankomis! Argi tai atsisveikinimas? Aš neturiu sie..., bet ir jie niekada neturėjo... Tačiau kodėl jie tyli? Kodėl neprisipažįsta? Gal jie laukia savo mir...? Vairuotojas keikiasi, jis jau būtų namie ir ramiai... Jie lipa laiptais aukštyn, trys damos, du poetai ir vienas prozininkas. Jie susėda prie stalo tylėdami, tik prozininkas, tas humanistas, nes prozininkų tokia profesija, sako: „Adomas užmigo kaip kūdikis. Jis...“

       Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.