NEBYLŪS VANDENYS

       Žingsniai buvo lėti ir ramūs; tokiais žingsniais vaikščioti tik pajūriu, saulei leidžiantis, kai žvelgi į veidrodinį vandenį ir nieko nematai; bet suprasti įstengi – tokie žingsniai ir čia galimi, jais matuoji keliuką nuo slenksčio iki didžiojo tvenkinio, paskui iki ąžuolo, o iš tikrųjų matuoji gyvenimą. Tik kažin ar savo? Galbūt savo jau ir nenorėtum išmatuoti? Ir ta ramybė – tariamas pabėgimas nuo visų, norėjimas susitaikyti su savim ir žengti kitokius žingsnius? Ir galbūt juos žengsi, juk taip nedaug tereikia – tik žengti...
       Senasis Augustas pamatys ir supras – panelei kažkas negerai, ji ieško vienatvės. Jis bus teisus, nes tie lėti žingsniai tą ir sako; paskui prisimins ir žodžius – vieniša kaip sapnas. Dabar negalvoji apie tai, dabar tokie žodžiai būtų neteisybė, melas. Ir švysteli akmenuką į maurais apėjusį tvenkinį – žaluma sujuda ir vėl užsiveria; taip užsimerkia akys miegui, o galbūt sapnui. Didysis tvenkinys ramus, kaip ir tinka didžiajam; Augustas irgi artinasi ton pusėn, jo rankoj irgi akmenukas. Milda, taria jis, ar tau čia nėra ramu ir liūdna?
       Vakarienei jis atneša ant stalo ąsotį pieno, peilį ir prapjautą duonos kepalą; vėl išeina į prieangį ir ilgai ten krapštosi, o paskui žengia per kambarį su lėkštele medaus; norėčiau, kad jis butų mano vyras, aš visada pirma atsigulčiau į lovą ir laukčiau jo, ir jis visada artėtų į mane, kaip dabar su tuo medum; Milda juto, jog lėtas raudonas saulėlydis liejasi ant jos veido, ant rankų, ji pažvelgė pro langą – lygi, bežadė žaluma iki pat vieškelio. Medaus saldumas tvilkė burną; ji juto, jog Augusto akys liečia jos plaukus, nubėga kakta, lūpomis, sustoja ant kaklo; jis būtų pats geriausias mano vyras, jį mylėdama galėčiau viską užmiršti.
       Paskui pagalvojo: jeigu taip atsitiktų, ar turėtų teisę džiaugtis? Ji prisiminė visas savo pergales ir suprato, kokios jos buvo lengvos. Tik dabar pirmąkart dingtelėjo, kad joms kažko trūko. Jos tebuvo tik santykinės pergalės palyginti su kažkokia viena, tikra, kurios dabar troško ir dėl kurios buvo viskam pasiryžusi. Pasirėmusi delnu galvą, ji žiūrėjo Augustui į akis ir tarsi rašė į jas. Tačiau ką rašė, tebebuvo paslaptis, kurią norėjo nudrėksti it kokį sunkų, slegiantį drabužį.
       Augustas nesiskubino tiesti į ją rankas; nešdamas per kambarį medų, jis pajuto jos virpantį kūną, tas kūnas dar buvo toli, bevelk neįžiūrimas, bet jis buvo ir per daug arti, kad pajėgtum apie visa tai negalvoti. Jis prisiminė, kaip Milda čia svečiavosi su savo vyru – ta vasara prieš kokius trejus metus jam nieko nebesakė, bet ji atgijo dabar, keistai virptelėjo, kai akys palietė Mildos plaukus, lūpas, kaklą. Galbūt išvengsiu klaidos, pamanė Augustas, tikriausiai tai būtų dar viena klaida; tačiau neįmanoma išlikti teisiam, jei visada išsižadi klaidų, apeini jas.
       Jie gėrė pieną iš molinių puodukų, ir baltas švelnus skystis vėsino lūpas; jie mėgino šypsotis, tarsi būtų vaikai, ir iš tikrųjų šypsojosi, kaip šypsosi daug patyrę ir viską suprantantys žmonės. Milda jautė, jog Augustas galvoja apie ją; tai pirmieji žingsniai, pamanė ji, jis ryšis, nes jį priveikė laikas ir tas ramus, lygus gyvenimas. Metai ir dešimtmečiai negali neįveikti žmogaus, jeigu jis tikras žmogus; ji matė jo akyse ilgus, nykius rudenis, kurie ėda baisiau negu rūdys. Jis senas, pasakė sau, bet ne toks senas, kad būtų visiškai praradęs žmogaus tikrumą.
       Galbūt dar yra išeitis, gal dar galėčiau išvengti viso to? Tačiau kaip? Mano silpnumas jai neleis įveikti savęs; silpnumas pavirsta jėga, kai pasiryžti žingsniui, kurio gyvenime iki šiol dar nežengei. Aš nesu tiek užmiršęs gyvenimo, kad nepajėgčiau atskirti tų kelių dalykų, – jie aplanko kasdien, kasdien juos sunaikini, ir kai žvelgi į saulėlydį – jo raudonumas ramus, beaistris. Aš visada labiau norėjau žiūrėti į gyvenimą iš šalies negu iš tikrųjų gyventi, turbūt kaip ir dauguma, bet šito per maža, kad pateisintum save. Augustas ištiesė per stalą ranką ir palietė jos plaukus. Tai galas, pasakė sau.
       Plaukai buvo juodi, papurę, pirštai juto jų minkštumą, ir Augustui atrodė, jog liečia švelnias pelkių samanas; pirštai nuslydo skruostu, ir jis ištarė: Milda. Pajuto, jog nebegalvoja apie ją kaip apie Mildą, priešais buvo moteris, kurios jis nepažįsta; bet lūpos tarė: Milda. Suprato, jog tas vardas nieko nebereiškia, liko tik gražus garsų skambėjimas, o ranka liečia moterį, kuri neturi vardo, kuri niekada jo neturės. Jam buvo gaila savęs, kad yra toks neryžtingas ir švelnus; savo švelnumą jis visada laikė visų savo pralaimėjimų priežastimi, bet slapčia džiaugėsi, jog dar neišnyko tas vaikiškas, graudus švelnumas. Atsigulęs lovon, jis žiūrėdavo į sieną ir jausdavo, kaip akyse tvenkiasi ašaros: tai jis vadino nesveiku gailesčiu sau ir stengdavosi kuo greičiau užmigti dar nenusigręžęs į sieną. Dabar pajuto, jog mato priešais save tą sieną ir kaip kažkas gomuriu kyla aukštyn; tai galas, vėl pasakė sau.
       Milda nuėmė nuo skruosto Augusto ranką ir suspaudė jo kietus storus pirštus; ji nežiūrėjo į juos, tik juto, kaip juose tvinkčioja kraujas, ir nusišypsojo Augustui. Vis dėlto jis nesiryžo, – persmelkė mintis, bet jau kitą akimirką ji suvokė, kad Augustas teisus; jis pralaimėjo kaip ir aš, kartojo sau Milda, jis nepajėgė laimėti tokios mažos ir galbūt netikros pergalės. Jis teisus, – pagalvojo ji ir lengvai atsidususi pabučiavo Augustui ranką.
       Mūsų šaltumas kaip nuodas, – šmėstelėjo Augustui, bet gerai, kad nereikia žodžių; ji būtų galėjusi būti mano moteris, nes jai nereikia žodžių, o aš visada jų bijojau. Tačiau man niekada nebuvo reikalinga paguoda, kurią gali suteikti paguodos trokštantis. Man buvo reikalinga jėga, kuri įveiktų, o gal ir visai sunaikintų mane patį, bet tokios jėgos nepatyriau, net moterys buvo bejėgės, pagalvojo šypteldamas Augustas.
       Jis atsistojo ir nunešė į prieangį ąsotį ir duoną, atsigręžęs nužvelgė sėdinčią prie stalo Mildą ir galutinai suprato, jog viskas baigta. Nesidžiaugė, bet ir nejautė jokio apmaudo; prisiminė, kaip šiandien mėtė į didįjį tvenkinį akmenukus – tada buvo vidurdienis, ir jis nežinojo, ar įveiks save. Dabar suprato, kad šįsyk įveikė save lengviau negu kitais kartais; gyvenimas traukiasi lyg riešutas kevale – vienądien perkasi tą kevalą, bet jis jau bus tuščias. Žvelgdamas į sėdinčią bežadę moterį, jis prisiminė šį rytą išsprūdusius žodžius: tu vieniša kaip sapnas. Milda neišsigando tų žodžių, bet Augustas matė, kaip jie susigėrė į ją, įsmigo jos sielon. Dabar tuos netikėtai išsprūdusius žodžius prisiminė ir tarsi regėjo juos prieš save: susigūžusią į kamuoliuką moterį, užmerktom akim, miegančią; jos lygaus alsavimo nesutrikdo net sapnas, bet jis jau yra, jis dirba savo darbą, jis veržiasi iš tos moters ir niekada nepajėgs išsiveržti. Sapnuojantis žmogus pats vienišiausias, jam niekas negali padėti, – pagalvojo Augustas, bet dabar nežinojo, kodėl rytą tuos žodžius ištarė Mildai. Jis nenorėjo jos išgąsdinti ir apsidžiaugė, kad ji neišsigando.
       Milda irgi atsistojo ir priėjo prie lango – saulėlydis jau buvo užgesęs, ir juostantis nakčiai dangus atrodė lyg šilkinis gaubtas. Akimirksnį ji pajuto gailestį sau, kad ryžosi čia atvažiuoti, bet įveikė tą gailestį mintimi, jog atvedė ją čia dar vieno, paskutinio pralaimėjimo troškulys. Santykinės pergalės galų gale atneša tikrus pralaimėjimus, dingtelėjo Mildai, ir ji prisiminė, kad kitados po tokios minties būtų garsiai nusijuokusi, bet dabar nesiryžo. Ji pakėlė ranką ir braukė pirštu per stiklą, braukė tiesias linijas ir mažus apskritimus, tačiau jų nematė – akys bėgo kitur, jose spindėjo niekada nerodomos, neišverkiamos ašaros. Tai nėra galas, pasakė ji sau, negali būti.
       Dangus jau juodavo nuo krašto iki krašto, tačiau Augustas ir Milda kažkodėl nuėjo prie didžiojo tvenkinio ir klausėsi, kaip minkštai supliaukši maurais užtrauktas vanduo, kai į jį nukrenta nedidelis akmenukas. Jie mėtė tuos akmenukus ir, rodės, šitaip kalbino tą visų užmirštą, nebylų vandenį. Ir galbūt iš tikrųjų jie kažką kalbino, ir galbūt iš tikrųjų jiems kažkas kalbėjo – niekam nereikalingus, nebylius žodžius.

 

       Mušinskas, Danielius. Šviesa virš Tausalo: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1987.



       VEIDAI

       Vis labiau skaudėjo galvą, ir jis nuėjo prie ežero. Žiūrėjo į mažas bangeles, kaktą atstatęs lengvam vėjo dvelksmui. Saulė geso eglių viršūnėse, nutyko vėjas, bet jis nesitraukė nuo vandens. Iš toli atrodė lyg miegantis. Buvo panašus į žmogų, kuriam niekas nebesvarbu triukšmingam pasauly. Jis buvo tas, kuris tik šypteli išvydęs ašarą nelaimės ištiktojo veide. Bet jis ir to veido nebūtų pastebėjęs, jis spoksojo į lygų ežero vandenį ir norėjo pajusti tikrąją savo vertę. Tačiau jis pajuto tik veriantį žvilgsnį ir nė neatsisukęs kranto pusėn suprato, kad yra stebimas.
       Ji gailėjosi, jog prieš dešimt metų išvengė meilės, išvengė lyg kokio nelaimingo atsitikimo. Iš pradžių, tiesa, ji džiaugėsi, didžiavosi, kad neatsidavė pirmam sutiktajam, bet dar po kelerių metų pajuto, jog tarsi kybo virš žemės ir negali ant jos nusileisti. Ji turėjo draugių, kurios nebuvo tokios atsargios, jos atsidavė viena po kitos jų panorusiems vyrams, jos ištekėjo, pasigimdė vaikų ir dingo iš horizonto. Ji suprato, kad visos draugės nusileido ant žemės, o ji tebekybo aukštai, skrenda lyg kokia vėjų pakylėta pušis. Kartais ji niekindavo tą žemę, kartais bijodavo ir pažvelgti į ją, bet dabar vis dažniau jautė, jog gailisi, kad prieš dešimtį metų savo vienatvės neatidavė pirmam sutiktajam.
       Nuo kranto ji stebėjo žmogų, kuris lyg sustingęs visą valandą žiūri į vandenį, kuris pats tarsi pavirto vandeniu, ir tas jo nebylumas jai tapo paslaptingas. Ji įsivaizdavo žmogų, kurį atstūmė pasaulis. Ji vaizdavosi, kaip kažkada tas žmogus puolė į gyvenimo sūkurį, kaip jis siekė moterų, galbūt net jos draugių, bet dabar štai atstumtas styro vienas, ir ji grožėjosi tuo reginiu. Ji norėjo, kad tas žmogus verktų, brauktų rankove šykščias ašaras, ir tai būtų jos paguoda, savotiška kompensacija už ilgus, tuščius metus, kurių viena pati nebepajėgė įveikti. Ji norėjo matyti kito žmogaus pralaimėjimą ir džiaugtis juo, ji troško nors tokiu būdu nusileisti arčiau žemės ir pajusti, jog nėra visiškai pralaimėjusi.
       Ji žinojo, kad ne vėjas ją atplėšė nuo žemės ir neleidžia pulti pirmam sutiktajam į glėbį. Ji didžiavosi savo išdidumu, bet jau buvo išgėrusi pilną jo taurę; keista, bet dabar ji labiausiai negalėjo pakęsti išdidžių žmonių ir džiaugėsi, jog tokių sutikdavo vis mažiau. Su buvusiomis draugėmis ji nebegalėjo susikalbėti tarsi su ateivėmis iš kito pasaulio ir matė, kad jų išdidumas ne didesnis negu žolių, augančių juodoj žemėj. Gyvenimas atėmė iš jų visiką, ir jos pavirto žolėmis, kuriose patinka žaisti vaikams, į kurias malonu žiūrėti, kuriose gera kvėpuoti. Bet jos tik žolės. Tačiau ir savo išdidumo daugiau nebegalėjo pakęsti; kartais ji trokšdavo pulti į kelio dulkes ir nesikelti iš jų, kartais būtį paniekinta, nuskriausta ir lieti beviltiškas ašaras; neseniai naktį ji įsivaizdavo, kaip iš gatvės atsivedė nepažįstamą vyriškį ir atsidavė jam, nepaklaususi net vardo, palaimingai šypsodamasi it nugalėtoja.
       Tačiau ji tebekybojo virš žemės, ir jos sparnai nepaliesdavo net pušų viršūnių. Ir dabar, stovėdama ant kranto ir stebėdama įbridusį vandenin žmogų, ji laukė – galbūt tie sparnai susiglaus, ir ji galės pati prieiti prie vandens, nusiprausti veidą, ištarti kokius nors žodžius. Ji spėliojo, kokie žodžiai tariami tokiu atveju; ji be garso šnabždėjo ,,labas vakaras“, ,,ar aš jums nesutrukdysiu?“, bet nežinojo, ar iš tikrųjų tokiais žodžiais nusileidžiama žemėn. Ji dar labiau gailėjosi, jog prieš dešimt metų išvengė meilės, išvengė lyg kokio nelaimingo atsitikimo.
       Saulės jau nebuvo, ir miško tamsa gulėjo ant kranto ir ant vandens. Ji pajudino rankas ir jautė, kaip suvirpėjo oras; ji žengė kelis žingsnius, po kojom vos girdimai trakštelėjo sausa šaka; jai atrodė, jog šitaip lūžta jos gyvenimas, ir džiaugėsi, kad pati savo kojomis trupina tą gyvenimą. Ji dar atkakliau įbedė akis į tamsoj boluojantį siluetą, išsigando, kad jis gali susilieti su tamsa ir išnykti. Girdėjo, kaip daužosi širdis, ir jai atrodė, jog privalo skubėti, kad suspėtų. Ji jautė, kaip auga tas tamsos ir tylos kalnas, jis tuoj pasiglemš viską aplinkui – ir ją, ir tą žmogų, įbridusį vandenin. Ji pasileido tekina ir atsitokėjo, kai vandens purslai pažiro ant veido.
       Atgavusi kvapą, ji apsidairė ir ištarė – ,,kur jūs?“ Matė, kaip tie žodžiai slenka vandens paviršiumi ir už kelių žingsnių prapuola tamsoj. Ji norėjo šūktelti garsiau, bet staiga suprato, jog greta nieko nėra. Aštriu žvilgsniu skrodė tamsą, bet aplinkui nieko nebuvo. Prisiminė, jog prieš dešimt metų ir ji taip dingo tamsoj, išvengusi meilės; tada ji juokėsi toj tamsoj, įsivaizduodama, kaip jos ieško svetimos rankos; ji juokėsi, ir tas juokas tada kėlė ją aukštyn nuo žemės, stipria banga nešė virš palapinių, kuriose, ji žinojo, jos draugės alsuoja pirmąja savo meilės naktim. Ji grįžo išaušus ir iš draugių veidų, kaip iš atverstų knygų, norėjo perskaityti paslaptingus ženklus. Tačiau neperskaitė nieko, draugės juokavo ir bėgo į ežerą praustis, jos garsiai šaukė viena kitą vardu, bet nė sykio ji neišgirdo savo vardo. Netrukus susirinko savo daiktus ir sugrįžo į miestą, ir jai atrodė, kad ten, prie ežero, liko tik krūva pelenų.
       Dabar apėmė neviltis, jog ji išsidavė tuo savo puolimu į vandenį ir tuo šūktelėjimu – „kur jūs?“ Ji išbrido į krantą ir pagalvojo – kaip nubausti save, kad tai daugiau niekada nepasikartotų. Tyliai džiaugėsi, kad niekas jos nematė, neišgirdo; dabar vėl ji įstengs pakilti aukštai virš žemės, jos rankos ir širdis niekada nepanirs į tamsą, kuria alsuoja pailsę vyrai ir moterys. Praslinko dešimt metų, ir ji vėl išvengė meilės lyg kokio nelaimingo atsitikimo. Ji triumfavo, ji brido per juodas nakties žoles į savo palapinę ir apčiuopom rinkosi daiktus, kad tuoj pat, vos praaušus, galėtų apleisti šitą pragaištingą vietą. Ji užčiuopė veidrodėlį ir akloj palapinės tamsoj pakėlė jį prie veido. Ji žiūrėjo veidrodėliu ir nejuto, kad akys užmerktos. Matė savo veidą – išbalusį kaip drobė, sustingusį, bet juo neriedėjo nė viena ašara. Ji pirštais palietė skruostą, bet ašaros iš tikrųjų nebuvo.
       Jis išgirdo, kaip už nugaros ant kranto trekštelėjo sausa šaka, ir tyliai nubrido šalin. Ežero tamsa gaubė jį lyg kokia marška, ir šyptelėjo supratęs, kad minkšti žingsniai skuba ton vieton, kur ką tik jis stovėjo. Išgirdo šūktelėjimą – ,,kur jūs?“ Lyg ir norėjo atsiliepti, bet akimirksniu prieš save išvydo pailgą moters veidą, ir jam pasirodė, jog tą veidą yra matęs. Jis žengė dar kelis žingsnius ir tykiai atsisėdo ant kranto. Abejingai spoksojo į nejudančią ežero tamsą; žinojo, jog niekas neprivers jo sukrutėti, jam niekas nesvarbu šitam triukšmingam ir jausmingam pasauly. Jis pirštais palietė savo veidą: visada buvo patenkintas juo – ramiu, didingu. Galva irgi nustojo skaudėjusi, ir kitą dieną jis galės imtis, darbo. Jis buvo iš tų, kurie ir per atostogas nudirba didelius darbus. Dar sykį šyptelėjo, prisiminęs tą šlumštelėjimą į vandenį ir tą beviltišką balsą– „kur jūs?“

 

       Mušinskas, Danielius. Šviesa virš Tausalo: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1987.



       UŽEIGOS MONOLOGAS

       Ne visada iškart ir įspėsi, kas kieno veidan įrašyta, kokia mintis užsislėpusi tūno. O kartais tokiam veide gal ir visai nieko nėra – tik primerktos, paskendusios dūmuose akys, sučiauptos lūpos. Nieko iš tokio veido neperskaitysi, lupte neišlupsi. O aš perskaitau ir žinau, kuriam ko reikia. Niekas manęs neapgaus, matau – visiems sava didybė rūpi, visi iškilti trokšta, bet ne už pinigus, ne, pinigai čia nieko negali. Paklausyk jų – tik apie savo sielą, dvasios didybę ir tešneka. Gal jie tom šnekom ir galvoja išsigelbėti. Ko kito, jeigu ne išsigelbėjimo, čia ieško, – kiekvieną pavakarį jie čia sueina, suplaukia kaip žuvys prie duonos trupinių. Ir geria jie iš pradžių nedaug, iš mažų stiklinėlių siurbčioja, ir, pasakysiu, ne dėl skanumo geria, net purtosi nuriję, keikiasi gražiais žodžiais, bet ir vėl geria, vėl maukia, nes negali kitaip – reikia kankiniu pabūti, per kančią mat tas išsigelbėjimas. Tu nors vieną veidelį parodyk, kuris šypsotųsi, parodyk, na! Gal tas ten prie sienos: tos sučiauptos lūpos, akys jau iškeliaujančios kažkur, akelės jau visai ne čia, ne mūsų mieloj užeigėlėj. Arba va anas, gerokai pagyvenęs, gražus paliaukis kabo, barzdele nori pridengti, tas čia dažnai atgailauja, visą savo gyvenimėlį, praleistą jūroje, dabar vainikuoja, sakosi nė savo moters, nė vaikų neturįs – tegu bus paguostas, tegu. Arba dar šitas, toks jaunutis, o jau paklaikusiom akim, apie save jis turbūt mažiau žino, negu aš jam papasakoti galėčiau. Nepažįsta savęs ir nenori pažinti, tik kremtasi, draskosi, kankinasi, užtat ir veidelis išblyškęs. Neramu man juos visus čia kiaurai regėti, tokias trapias, pailsusias jų sieliukes it aklus vabalėlius pirštais liesti. Bet ar dėl to esu kaltas? Menka ta mano kaltė, sykiais pakišu kuriam nors taurelę, išlenkia, atrodo, lyg deguonies gurkšnį būtų nurijęs. Atsigauna tada, pasakoja savo visus nutikimus, atvirų atviriausiai atsilapoja, plikom rankom tokį už širdies paimtum. Nesu to vertas, tas teisybė. Gal ir visai nieko nesu vertas, kiurksau čia kiauras dienas ir vakarus, paskutinius trupinius pro pirštus leidžiu, byra jie ant grindų, ant žemės – ar tu kada matei, kaip byra paskutiniai trupimai? Nematei, pasakysiu, – labai lėtai lėtai ir švelniai krinta jie, lyg kristų visai kas kitas, galbūt koks sniegas ar šiaip juoda užmarštis. Ne, aš nekaltinu nieko, ir savęs nekaltinu, gal to ir norėjau, nors visi tik atvirkščiai moko – ir laikraščiai, ir tie televizoriai, betgi ne žodžiuose gyvenimas, ne žodžiais tie trupiniai byra. Taigi ir aš toks, kaip ir visi toj mūsų užeigėlėj, ne geresnis, ne. Bet kadaise norėjau kitoks būti, geresnis už visus, tada dar ir visus tuos laikraščius, ir knygas skaitydavau – kiekvieną dienelę tada spraudžiau save į išvažinėtas vėžes ir tomis vėželėmis pirmyn atgal, pirmyn atgal. Bet sykį parpuoliau ir tose vėželėse, parpuoliau ir pajutau – nebegaliu taip pirmyn atgal, pirmyn atgal. Juk nieko nėra baisiau, kaip žmogus be atminties, toks tik savęs žiūri, toks tik pirmyn – be atminties. Tada parpuoliau ir supratau: žmogui atmintis yra duona ir siela; augalui šaknys, žmogui – atmintis. Gal tau ir nedidelė teisybė tie mano žodžiai, tau atrodo, jog nieko nereikia – dirbi, gyveni, išgeri, ir gerai, viskas telpa tose vėželėse. Bet atmintis, žmogau, jose netelpa; o kas tada kai ne tik mano vieno – ir kitų atmintis tose vėželėse netelpa? O svetimų, žinok, atmintis kita, joje tai jau nesušilsi ir neatsikvėpsi, ją nebent kaip kokį akmenų maišą užsivertęs gali nešti – toli nuneši, arti nuneši – nesušilsi ir neatsikvėpsi. Taigi ir aš sužvarbau, atslinkau čia, ir ką – matau visus kiaurai, bet gailesčio nė vienam neturiu. Gailesčio tėvynės nėra – tuo aš jau puikiai įsitikinau, pažiūrėk į aną kampą – irgi jauniklis sėdi, linksmina kūną, apie savo ateitį svajoja, fantazijas kuria – kam jam ta ateitis, jis juk ir taip visas savy sutelpa. O gal ir ne – kišenės jo pilnos popierėlių, o juose – atspėk – kas? Eilėraščiai, žmogau tu dievo, eilėraščius eiliuoja, išsigelbėjimą juose nori rasti, didybę savo. Gaila man tokių! Kaip ligoniai jie, bet ateina čia ir sveikų, tiems tai jokių kliūčių nėra, per viską jie perlipa: ir per tave, ir per mane perlips, jei reikės. Juos atpažinti tai jau užvis lengviau, jie ir sėdi kitaip, ir geria – lyg kokį darbą dirbdami. Svarūs jie, bet sykiais taip persistengia, kad krisk iš juoko. Kai kas ir krenta, bet aš ne, aš pavedu už kampo, atremiu į sieną – tegu išsižiaukčioja, išsikrato tuos savo švarumus, gyvenimas juk dar jiems prieš akis ilgas, dar daug reikės nuveikti visokių žygdarbių, nesijuokim dabar iš jų. Tik liūdna, kad kitą dieną tokie su tavim nė nepasisveikina, pramauna pro šalį lyg be akių – baimės pilnieji. Taip aš juos vadinu – baimės pilnaisiais. O tu kas toks esi, klausaisi štai dabar manęs, o ką apie visus čia susirinkusius galvoji? Nemanyk, nepasislėpsi ir tu nuo manęs, būsi atpažintas. O gal tu pats nori pažinti visus? Žmogaus likimas jau toks daiktas – kaip ant delno. Reikia viską žinoti apie save ir kitus, viską, kas atsitiks rytoj ir poryt. Aš žinau, dieve, kaip aš visa tai žinau!.. Net plaukai nuo to žinojimo šiaušiasi. Žiūrėk, eina žmogus, tempia, velka savo naštą, atrodo, dar ilgai temps, bet gerai įsižiūrėk – ir pamatysi: jau iš paskutiniųjų jėgelių, jau įsiręžęs it nuvarytas kuinas, ir kai ryt poryt nebepatemps – ar tai paslaptis man? Ne! Todėl sakau – tik matyti reikia. Ne tik matyti – ir pagelbėti? Ne, su tuo nesutinku, kokia čia gali būti pagalba, begelbėdamas tik dar labiau žmogų pribaigsi, paskutinę viltį iš jo atimsi, o be vilties, kad ir pačios kvailiausios, mes nė žingsnio. Viltis – mūsų motina, tu gi pats puikiai žinai tuos gražius pasakymus, juose daug teisybės, be galo daug, beveik tiek pat, kiek ir melo. Išgerkim dabar, prišnekėjom jau nemenką krūvelę, galima ir išgerti. Tu iš kaimo atkeliavai į šitą miestą, matau, kad iš kaimo, studentas būsi. Studentai dabar ne tokie kaip anksčiau, dabar visi švarūs, ir galvelės jų švarias, piktos minties jose nė su žiburiu nerasi. Tik vienas kitas čia užsuka, į tą užeigėlę, vos nepasakiau – mano užeigėlę. Jau penkiolika metų aš čia, beveik kiekvieną vakarą, ir ką – gyvenimas dėl to nė kiek nepasidarė liūdnas. Tau turbūt kvailas senis atrodau, taip ir yra, jau ganėtinai sukvailėjau ir pasenau, bet ko norėti – niekada nesijaučiau perdėm protingas ir jaunas. Niekada nekurpiau tų eilėraščių, kaip jūs dabar. Mano gyvenimas ne toks, bet kainą ir jis turi. Kiek duotum už mano gyvenimą, nebijok, sakyk tiesiai – kiek duotum? Savo gyvenimą ar duotum už manąjį? Neduotum! O jeigu aš tavo brolis arba dar geriau – tėvas? Kaip tada, ką? Nebijok, nesu aš tau joks giminė, tik žmogus, o juk žmogus nėra žmogui giminė, taip išeina, ką? Ne visada, bet sykiais taip išeina, ir nieko čia nepadarysi. Todėl, kai išmuša valanda, kiekvienas ir traukiam kas sau, akis nunėrę į žemę. O paklausia kas – ir nežinom, kur traukiam ir kodėl. Ir jau galbūt nebespėsim sužinoti, ir nesistenkim per daug – kelias toks ilgas, bet jis vis trumpyn. Už tą kelią ir išgerkim, užeigėlę jau tuoj uždarys, buvo malonu susipažinti su tamsta ir pasišnekėti – toks jaunas esi, bet jau kultūringas. Toks visada būk, laimė neaplenks tavęs, išgersi jos taurę iki dugno. O jeigu kas nors atsitiks kitaip, jeigu ta taurė suduš, tada prisiminsi mane, netiki dabar tuo, bet pažadu – prisiminsi mane. Tokie susitikimai neišnyksta kaip dūmas, svetimas žmogus – pati didžiausia giminė, svetimas – labiau nei brolis. Pridėk savo ranką va čia, prie mano širdies, girdi, ji plaka kaip ir tavo, kaip ir kitų, argi to neužtenka, kad būtum brolis? Užtenka, todėl ir sakau: neužmirši tamsta mūsų susitikimo, kad ir norėtum – jau neužmirši.

 

       Mušinskas, Danielius. Šviesa virš Tausalo: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1987.



       GRIŪVANČIOS PUŠYS

       Aukšta storakamienė pušis pasvyra į saulę ir leidžiasi ilgai ir lėtai, ant žemės be garso išsitiesia juodas šešėlis, nugramzdindamas į tą juodumą ir jį. Šalimais lyg pašauta jau griūva ir antra pušis, ir jis dar labiau susigūžia, bet nustemba, kad ir vėl nepasigirsta jokio trenksmo, ir jam atrodo, jog visa tai panašu į sapną. Jis nori įsitikinti, ar tai iš tikrųjų nėra sapnas, ir sunkiai lyg per vandenį kelia vieną ranką, tiesia kuo toliau nuo savęs ir nieko neužčiuopęs pats rieda ton pusėn. Paskui vėl tiesia dešinę ranką, jau suvokdamas, jog tuoj užčiuops šiltą ir jaukų moters kūną, tas suvokimas jį keistai nutvilko, ir ranka paliečia veidą, nuslenka kaklu, akimirką sustoja ant krūtinės. Jis kiek pasikelia ant kitos rankos ir tamsoj įžiūri, kaip atsimerkia dvi didelės akys, mėgina nusišypsoti joms, ranka pasiekia nugaros išlinkimą, slenka žemyn, ir jis visas artėja į tą šiltą ir jaukią moterį, nepajėgdamas praverti lūpų, ištarti bent žodi. Užsimerkia, ir vėl pasvyra į saulę aukšta pušis, ilgas šešėlis krinta ant žemės, jis visu savo kūnu prisiglaudžia prie moters kūno, dabar jau abiem rankom glosto tą kūną, suvokdamas, kaip trokšta jo, kaip visą laiką jo troško ir kad dabar jokia jėga neprivers pasitraukti nuo jo. Jis mato, kaip dvi didelės akys iš labai arti žiūri į jo veidą, akimirkai lūpomis jis paliečia tas akis ir tada nudžiunga, pajutęs, kad svetimos rankos irgi liečia jo kūną, slenka juo it karštas vanduo. Nejučia pagalvoja, jog tamsa kvėpuoja į jų kūnus, tamsa apkabina juos nė kiek nesidrovėdama, tamsa ir yra tas neįveikiamas troškimas ir geismas. Dabar jis mato prieš save visą baltą moters kūną, nustemba, jog tamsoj tas baltumas toks ryškus ir permatomas; jis skverbiasi į tą kūną kažką šnabždėdamas, bet ir pats negirdi savo balso, ir to balso iš tikrųjų nėra. Tik vėl storakamienė pušis pasvyra ir dabar ji krinta ant liepsnojančių kūnų, jis žaibiškai atmerkia akis, kad pamatytų, jog jokios pušies nėra, ir pamato moterį – jos ilgą ir krūpčiojantį kūną, abiem rankom suspaudžia jį, lyg vėl norėdamas įsiskverbti į jį, išnykti jame.
       Pusryčiaudamas jis apžiūrinėja nepažįstamą veidą. Jis mato, kaip balti dantys atkanda gabaliuką duonos, ir kaip tas duonos gabaliukas pranyksta mažytėj burnoj. Jis mato ir akis, kurios kartais perbėga jo veidu, tarsi tas veidas priklausytų toms akims. Jis pagalvoja, jog du veidai vienas prieš kitą dar nieko nereiškia, tada prisimena ir tą nakties veidą ir apstulbsta, kad jie yra visiškai skirtingi. Prisiminęs naktį, jis slapčia džiūgavo, jog pažino moters kūną ir ta pažintis nenuvylė, ir dabar jam atrodė, jog moters veidas nėra toks gražus, kaip jos kūnas. Gerdamas arbatą, jis pajuto norą atsisveikinti su ta moterim, išsigando, kad atsisveikinti gali būti sunkiau negu jis tikėjosi. Tačiau jie netarė vienas kitam jokių žodžių, ir ta baimė palengva atslūgo, jis pagalvojo, jog moteriai visa tai gal nėra taip reikšminga kaip jam. Bet nė vienu judesiu neišsidavė, kad prisiminė naktį, gal tik ranka nevikriai pakibo ties tranzistoriaus rankenėle, ir jau kitą akimirką jis dėjosi skęstąs keistoj muzikoj. Moteris valgė ilgai ir lėtai, paskui užsirūkė cigaretę ir žiūrėjo pro langą, jis irgi akimis nubėgo pro langą tolyn, iki pušų, bet dabar nė viena jų negriuvo it pašauta ant žemės, ir jis įsitikino, kad tai būta sapne. Išsigando, kad pušys, ko gero, visąlaik primins nepažįstamą moterį, ir pagalvojo, kad to išvengs, jeigu gyvens kur nors dideliame mieste, o ne čia, pajūrio pušyne.
       Nutilus muzikai, jis norėjo pasakyti kelis žodžius tai moteriai, bent ištarti jos vardą, bet išvydo jos žvilgsnį, ir tas noras praėjo. Žvilgsnis buvo pilnas nakties tamsos, jis apstulbo, kad naktis dar nepasitraukė iš jų alkių, ir nepajuto, kaip pirštais pasitrynė savo akis. Moteris dar kartą užsirūkė cigaretę, ir degtuko žybtelėjimas, ir pravertos lūpos, ir dūmai, kylantys aukštyn ir aitrinantys jutimus, jį vėl keistai nutvilkė lyg tas atsibudimas vidurnaktį, ir jis uždėjo rankas ant jos liemens. Paskui ištraukė cigaretę iš jos lūpų, užgesino ir dar labiau pajuto, kaip kyla keistas ir nesuvaldomas geismas. Jam atrodė, jog moters lūpos šypsosi, suprasdamos tai, todėl apkabino ir suspaudė jas liemenį, pirštai neįtikėtinai vikriai atsegė jos drabužius, ir jau kitą akimirką jis juto karštą, stangrų kūną. Iš pradžių išsigando, jog šviesa apakins akis, ir jis nepajėgs išvysti to viso baltumo, kurį regėjo naktį, bet paskui nustebo, jog dienos šviesa ir nakties tamsa beveik niekuo nesiskyrė, jos tarsi susipynė į vieną, ir tik tankus jo ir moters alsavimas ošė lyg oštų tos pušys čia pat, kambary. Jis kelis kartus ištarė jos vardą, bet taip tyliai, jog beveik ir pas neišgirdo, tik nustebo, kai ta moteris sušnabždėjo jo vardą – aiškiai ir, jam pasirodė, kažkaip gailiai. Tada jis dar labiau suspaudė ją ir dabar jau skverbėsi tarsi į gilų rūką, ir akys vos begalėjo įžiūrėti jos baltą krūtinę, jos ilgą kūną, ir jis pagalvojo, jog niekada dar taip nebuvo laikęs moters, nors slapčia šito visada troško ir laukė. Išgąstis pervėrė ji, kai vėl pamatė į saulę svyrančias pušis ir griūvančias tiesiai ant jų baltų kūnų, jis riktelėjo ir parkrito veidu į pagalvę. Paskui juto, kaip moteris glosto jo galvą, kaip atsikėlė ir apsirengė, tada jis apsivertė ant nugaros ir žiūrėjo į ją nupliekstą vidurdienio saulės.
       Jis negirdėjo, kaip moteris išėjo, ir suprato, jog buvo užmigęs. Nuliūdo, kad miegas sukaustė taip nelaku, bet jau kitą akimirką apsidžiaugė likęs vienas. Klausėsi, kaip muša širdis, paskui kaip ošia už lango pušys. Iš to ošimo suprato, jog atslenka vakaras – ilgas, ramus, bet širdis ėmė daužytis stipriau, ir jis vėl prisiminė tą moterį. Negalėtų pasakyti, kad vėl troško jos, tačiau baltas kūnas artėjo į jį, šįsyk jis priminė lūžtančių bangų baltumą, jautė to kūno šilumą ir judesius, išsigando to reginio aiškumo. Tačiau atsikratyti juo neįstengė, tik juto, kaip kaista ir svaigsta galva. Paskui išgirdo bildesį į duris, jis pasakė – įeikit, ir duryse pamatė Aurimą. Tai buvo vaikystės draugas, su kuriuo žadėjo kartu važiuoti į miestą.
       – Kas tau? – išgirdo balsą. – Tu sergi?
       Gal tai ir panašu į ligą, pamanė jis, ypač tos griūvančios pušys, kai pro jas skverbiasi saulė. Tačiau niekas šito liga nevadina, pušys nenugriūva, jos vėl lieka stovėti ir tįsta į saulę.
       – Ne, – pasakė jis. – Aš tuoj susiruošiu. Jis nusiprausė ir užsivilko geltonus marškinius, prieš veidrodį susišukavo plaukus, tada pažvelgė į Aurimą, susitiko klausiančias akis. Autobuse žmonių buvo nedaug, ir jie įsitaisė prie lango. Tada Aurimas tyliu balsu ištarė:
       – Pas tave buvo moteris?
       – Buvo, – pasakė jis.
       – Tu vėl su ja susitiksi? – dar paklausė Aurimas.
       – Nežinau, – pasakė jis.
       Aurimas daugiau nebeklausinėjo. Jie išlipo miesto centre, pamatė, kad būrys paauglių spiečiasi prie kino teatro kasų, į tą spiečių jie žiūrėjo iš tolo ir suvokė, jog į kiną nueiti negalės. Tarp tų paauglių dar buvo ir pažįstamų, tačiau nuo šiol jų keliai išsiskyrė. Jis pagalvojo, jog spiečius dėl to turbūt nė kiek nesumažės.
       Gerdamas kavą, jis matė neramius Aurimo judesius ir manė žinąs, kodėl jie neramūs.
       – O tu? – paklausė jis.
       – Aš irgi, – atsakė Aurimas. – Prieš savaitę.
       – Bet daugiau su ja nesusitinki? – dar paklausė.
       – Ne, – atsakė Aurimas.
       Po miestą jie vaikščiojo ilgai, kol sutemo ir užsidegė žibintai, paskui sulaukė savo autobuso ir grįžo namo. Tarp medžių nebuvo taip šviesu kaip mieste, ir jie girdėjo tik savo minkštus žingsnius.
       – Bet nedaug kas pasikeičia, ar ne? – paklausė jis.
       – Pasikeičia, – pagalvojęs pasakė Aurimas. – Man pasikeitė.
       – Kas? – paklausė jis.
       – Nemoku pasakyti. Pamatysi pats, – pasakė Aurimas ir ištiesė ranką atsisveikinti.
       Jis prisiminė, kad jie niekad anksčiau atsisveikindami nepaspausdavo vienas kitam rankos, tačiau tame paspaudime juto kažkokį tvirtumą ir įžengęs į kambarį dar sykį pasižiūrėjo į savo ranką. Paskui nuėjo praverti lango, ir pušys vėl sviro į jį, bet kiek padvejojęs langą vis dėlto paliko pravirą. Atsigulęs kietai užmerkė akis, spėliodamas, ką pamatys, bet šią akimirką tik juoda tamsa tavaravo aplinkui, ir jis apsidžiaugė ta tamsa. Iš toli, iš labai toli į ausis artėjo pušų ošimas, jam pasirodė, jog tai šiugžda už lango žolės, ir nusisukęs į sieną tą pačią akimirką užmigo.

       Mušinskas, Danielius. Šviesa virš Tausalo: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1987.