KODĖL SAPNUOJI LOJANTĮ ŠUNĮ

      
       Žingsniuodamas šaligatviu užsimerki tik akimirksniui, o kai praveri akių vokus – viskas tebėra savo vietose: namai, tų namų langai, tų langų užuolaidos ir tų užuolaidų paslaptys. Užsimerki vėl – lengvai lyg per sniegą žengi keletą žingsnių, bet jau ketvirtas, penktas ar šeštas žingsnis pasidaro trumpesnis, baugštus, tarsi septintam pritrūktų to šaligatvio ir nudardėtum skradžiai žemės. Atsimerki – viskas tebėra savo vietose, tik į tavo veidą įbesti svetimi žvilgsniai; ko jie iš manęs nori, ko smelkiasi į mano akis, tarsi ten kas būtų padėta ar parašyta? Juk nieko jose nėra, nieko, aš pats kartais bijau į jas pažiūrėti. Man atrodo –viena jų platesnė, o kita siauresnė, ir labai panaši į mažytę žuvį. O gal abi jos lyg du mažyčiai paukšteliai, tik tokie niekam tikę, nepaskrendantys. Tačiau savo darbą jos dirba neblogai – pagauna tuos svetimus žvilgsnius it kokį lipnų molį, kurį tinkuotojas tėškė į sieną... Pagauna, kai kam net atgal grąžina. Ir staiga pasileidžia paskui geltoną troleibusą, vis greityn, greityn, kol mano kojos susipina, ir tada skrendu virš šaligatvio – aplinkui irgi viskas skrenda: ir namai, ir šiukšlių dėžės, ir namų langai su užuolaidomis, ir daugybė įspūdingų kojų... Svariai apsitaisęs dėdė mane ima už rankų ir kelia, mergaitiškas siauras delnas braukia nuo veido drumzliną vandenį, mano akys vėl atsimerkia ir įsiremia į kitas gailestingas akis, ir juokiasi – koks nuostabus buvo skrydis! Geltonas troleibusas it citrinos žievelė jau toli ir vis traukiasi traukiasi, virsta į nieką. Tikras liūdesys gniaužia širdį, bet mano mažytės akys ir vėl išgelbsti – tarp šaligatvio plytelių iškišęs galvą sliekas žvalgosi į visas puses. Linguoja savo liaunu liemeniu. O juk pražus – vienas batas už metro nuo jo, kitas tik už pusmetrio. Lįsk atgal, slieke, lįsk atgal – ir jis lenda, pats protingiausias sutvėrimas žemėje. O kodėl aš ne sliekas?
       Ar aš norėčiau juo būti? – išlįsčiau iš žemės ir vėl į ją įlįsčiau neatsimindamas nieko. Ach, kaip gražiai pavyko sugalvoti, o juk vis apie save galvoji, ne apie tą vargšą slieką, tau jis iš tikrųjų nė motais. Tau kiti dalykėliai rūpi – parslinkti į savo ketvirtą aukštą, ant sofos išsidrėbti, tris kiaušinius išsikepti. Ir išsikepsi, poetas Aloyzas spoksos į čirškiančią keptuvę, sakys – sveikinu sveiką pargrįžusį, atsiversk šitą įžymų laikraštį, jame esu aš. Veidrodyje vėl regiu savo akis, viena it plokščia bespalvė žuvelė, ji mato Aloyzo pirštuose smilkstančią cigaretę. Aloyzai, – ištariu pusbalsiu, – ar tu ką nors nutuoki apie vaizduotės perteklių: juk mes tik vaizduotėj ir gyvenam, o kai ji pasibaigia – tik šiaip sau esam, tūnom, kuičiamės. Aloyzas išpučia dūmus, išmintis nubėga jo kakta, jis sako: vyrų valia nekęst ir visa kelti į šviesą... Tai Homeras, brolyti, sako vėl Aloyzas, gal ir netobulas vertimas, bet su Homeru nepasiginčysi. Argi? – klausiu rimtai, – tu galėtum ir su juo pasiginčyti, su vienu tokiu užvakar juk susikibai į plaukus, ir ką? – nugalėjai... Eik tu, žinai kur, sako Aloyzas, tavo čia menkas reikalas. Jis pasiima storą knygą nuo sofos ir sveria ją vienu delnu, paskui klesteli į krėslą, spokso į mane, rausvos jo lūpos jau kruta, tuoj kažką vėl sakys. Ir sako:
       – Rytoj einu dirbti darbo. Į geležinkelio stotį. Atiduosiu tau visas skolas ir visiems viską atiduosiu, nė per nago juodymą niekam neliksiu skolingas ir išnyksiu iš čia.
       Noriu ramiai nusišypsoti, bet šypsnys it voratinklis pakimba ant veido – Aloyzas tokias kalbas varinėja kiekvieną savaitę, tačiau ką jis gali dirbti toj stoty? Knygius jis, ir tiek.
       – Niekur tu neišvažiuosi...
       Aloyzas akimis įsiremia į mane – žvilgsnis šaltas, baugštus; papurto savo juodą galvą, o paskui kartoja – išvažiuosiu iš čia, išvažiuosiu į Eldoradą, ten dabar tiesia geležinkelį, negirdėjai, ką?
       Ir pašoka it įkąstas iš krėslo:
       – Einam, eik su manim, aš tau turiu kai ką parodyti!..
       Šlapias šaligatvis žliugsi po kojomis, žliugsėjimas toks, lyg šimtakojis žmogus eitų ir eitų tuo šaligatviu. Tačiau svetimų žvilgsnių ant savo veido nebejuntu ir langų užuolaidos jau nebado akių. Kai nusiramini, net pati niūriausia rudens diena atrodo baltesnė, gali susigalvoti kokį džiaugsmelį ir šokinėti, ir pasirodys, kad visi taip šokinėja. Taip ir yra: vieni džiūgauja ir trepsi kojomis, kiti stypso lyg įbesti. Pasirink ką tau daryti, bet sąžinė – mūsų diena, kažkas taip pasakė.
       Aloyzas žengia nesižvalgydamas, veda siaurais skersgatviais, kiemais į šešioliktą amžių, o gal dar giliau. Kai sustojame, girdžiu kaukiantį šunį. Gal tas šuo užmūrytas sienomis? Paskui nutyla, o Aloyzas jau tempia mane pasieniu, graibydamiesi tamsoj leidžiamės žemyn suktais kaip spiralė laiptais. Aloyzas įbrėžia degtuką, iš kišenės išsitraukia žvakigalį – jau galima šį bei tą ir įžiūrėti. Nykus rūsys. Galvoj subraška – štai ir užmirštas laikas, nebūtin prapuolęs šimtmetis, niekada negalvojai iš taip arti išvysiąs jį, o dabar gali pirštais paliesti baltus jo kaulus. Ir paliesk, ir jie gal prabils į tave, jie juk nori išsiveržti į šviesą ir keliauti per pasaulį... Akys palengva įveikia rūsio tamsą, jau matyti pasieny stalas, knyga ant jo, keli popieriaus lapai. Aloyzas nupučia dulkes nuo vieno lapo ir paduoda man.
       – Skaityk, tuos žodžius nurašiau nuo sienos. Štai ten, – ranka mostelėjo kiton pusėn.
       Skaičiau lėtai, vos įžiūrėdamas raides:
       Tam kely mes buvom vieniši, tačiau vis žengėme į priekį, nežinodami kada sustosime. Tamsus nakties dangus mus gąsdino, mes regėjome, kaip iš aukštos žolės keliasi ir slenka į mus keisti siluetai. Tie šešėliai praslinkdavo per žingsnį nuo mūsų, įbrisdavo į ramų ežerą ir tada pranykdavo. Mes irgi žengėme to ežero link, bet išgąstis kaustė mūsų žingsnius. Tas ėjimas buvo ilgas lyg visas gyvenimas. Mes ieškojom kietų akmenų ir, suradę nedidelius akmenėlius, daužėm juos vieną į kitą, kad kibirkštimis pasišviestume sau kelią. Tai buvo neįprastas darbas – šviesa akimirksniu prarydavo mus, paskui tamsa tvyrodavo dar aklesnė. Staiga pasijutau likęs vienas su dviem akmenukais rankose, privalėjau įskelti ugnį ir pats joje pranykti. Aš taip ir padariau.
       – Labai išmintinga, Aloyzai, tiesiog genialu, – pasakiau perskaitęs. – Tavo paties kūryba, atpažįstu iš kvapo. Išplėšei tamsos gabalą iš savęs ir atsivedei mane, kad perskaityčiau. Bet tave apgauna žodžiai, visų pirma tave patį...
       – Tu meluoji. Tu man pavydi, – teištarė Aloyzas.
       Jis prisišliejo prie sienos, paskui pasakė:
       – Žodžiai nesunaikina tamsos, tas teisybė, ir ji kasdien keliauja su manim. Žodžiais tik pabaltinam ją, bet vienąsyk ji pasiglemžia mus galutinai. Viena, ką galime, – bėgti nuo jos, bet juk ne visi gali būti geri bėgikai.
       Aukštyn vėl kilome spiraliniais laiptais, kieme vienas kitam padėjome nusivalyti nuo drabužių voratinklius, mūro trupinius. Dangus atrodė dabar šviesesnis, išsilijęs. Aloyzas tipeno šaligatviu susigūžęs, nepažvelgdamas į praeinančius vyrus ar moteris, nežiūrėjo ir tie į jį; didžiuliai pasauliai lengvai prasilenkdavo lyg iš tikrųjų tų pasaulių nė nebūtų. Paskui Aloyzas paklausė:
       – Ar matai gatvę? Kiek daug čia žmonių! Bet visi jie gali pasakyti – tam kelyje mes buvom vieniši... Ir visi jie taip pasakys, tik tu paklausk jų. Ir todėl jie skuba, jie užsiėmę skubėjimu į užmirštų šešėlių pasaulius. Visos gatvės į juos, šita irgi, gali tuo neabejoti...
       – Ir neabejoju. Išgirdau tavo eilinius lyrinius nukrypimus, kurių gylis perdėm seklus, juose niekas net nuskęsti negalėtų.
       – O aš, kaip matai, galiu, – išsišiepė Aloyzas. – Ir, ko gero, ne tik aš vienas.
       Padaviau Aloyzui ranką ir pasukau už kampo; geriau vienam kėblinti prilyta gatve, negu dar ką nors šnekėti. Vakare jis sėdės prie stalo įbedęs akis į knygą, ir jo veidas bus kaip knyga. Paskui atslinks ir vėlyva nakties ramybė – taip pasibaigia beveik kiekviena mūsų diena: aš užmingu, o Aloyzas palinksta prie savo popierių, kad išspaustų iš savęs kelias gyvas eilutes. Išspaustų ir nusiramintų.
       Kai atsirakinu duris, Aloyzas iš tikrųjų sėdi nurimęs lyg nieko ir nebūtų atsitikę. Atsigulu ant sofos, apie lemputę palubėj sukasi trys musės, o tuo metu Aloyzas traukia iš po stalo kažkokį paketą. Palengva išvynioja ir tiesia man spalvotą stiklinį šunį.
       – Iš kur? – klausiu, nes kambary mes niekada neturėjom tokių įdomybių.
       – Pasiėmiau, – Aloyzas spokso į manė, – nuėjau į turgų ir pasiėmiau. Gali išmesti lauk, niekam nereikalingas.
       – Čiagi tavo sapnas, juk sakei, kad vis lojantį šunį sapnuoji. Kaip tu dabar be jo?
       – Ne sapnas, nusipirkau už tris rublius. Jis saugos mane nuo nežemiškos tamsos, kurios visi mes taip bijom, ar ne?
       – Galbūt, bet tu kvailai atrodei tame rūsy. Tau iš akelių sunkėsi ašaros...
       – Prisiekiu – daugiau nesisunks. Paskutinis sykis, prisiekiu. Ir į jokią geležinkelio stotį dirbti neisiu, ir jokių skolų niekam atiduoti nesiruošiu. Svarbiausia – įveikti ir sunaikinti save. Gal žinai naujų būdų?
       – Žinau. Vienas jų – pasiversti į slieką ir suplasnojus sparnais skraidyti palei debesis, kad tavęs niekas nesumindžiotų.
       – Labai geras. O jeigu rimčiau?
       – Sunaikink vaizduotės perteklių ir galėsi vaikščioti aukštai iškėlęs galvą.
       – O sapnai? Kaip susidoroti su sapnais?
       Ir Aloyzas pradėjo juoktis susiėmęs už pilvo. Mūsų pokalbis baigėsi. Po valandžiukės jis pasistatė stiklinį šunį prieš save ir ėmė garsiai loti. Amsėjo gerą pusvalandį, paskui nusirengė ir kietai įmigo, tačiau vidurnaktį mane pažadino keisti garsai – lyg už lango, lyg čia pat, pasieny, kažkas tyliai viauksėjo, ir prisiminęs Aloyzo stiklinį žvėriūkšti, nesunkiai suradau kaltininką. Apgraibom, nedegdamas šviesos, sugriebiau jį už ausų ir išmečiau į tualetą, į šiukšlių dėžę. Iš ten minutę kitą dar sklido slopus šuns balselis, bet paskui nutilo. Tačiau atsibudęs rytą niekaip negalėjau atsiminti – tas lojimas buvo iš tikrųjų ar tik sapnas. Bet Aloyzo klausti nesiryžau – jis susikrovė ant stalo krūvelę knygų ir įniko į jas; pirštai versdavo plonytį knygos lapą, Aloyzas pakeldavo akis ir tada jose galėjai pamatyti mažus žiburėlius, kurie greitai ir vėl pranykdavo, tarsi juos kažkas užlietų tamsiu vandeniu.

       T R I P T I K A S   A P I E    N E P A Ž Į S T A M Ą J Į

       1. UŽMIRŠTŲJŲ MIEGAS

       Vėl provincijos miestelis, vėl du išblyškę veidai; galbūt dar šmėkštels trečias, galbūt už lango pasigirs banali melodija... Ir žiovulys bus užspaustas delnu, ir žodžiai: kaip nuobodu... Šlapias, tamsus vakaras nepaliks nė kibirkštėlės vilties, jog kas nors gali atsitikti kitaip, gali aukštyn kojomis apvirsti likimai, sudužti svajonės, riedėti neišverkiamos ašaros...
       Bet tai nėra visa paaiškinanti ir visa išsemianti tiesa. Gal taip triumfuoja autorių įveikęs nuovargis, o kitas, autoriui dar nepažįstamas žmogus, įsipila stiklinėn valerijonų lašų, susiverčia juos į burną, kažką šnabžda... Kas išgirs tą šnabždesį, žmogus visame name vienas, tik blėsta pelenai mažoj krosnelėj. Įsitaiso priešais ją, palei jo kojas sena medinė dėžė, jis kiša ranką į tą dėžę ir traukia popieriaus lapus, primargintus pieštuku ir plunksnakočiu.
       Už lango pro debesų plyšį švysteli gelsva mėnulio skiltelė, bet vienišo žmogaus akys dar nenukrypsta į ją, vienišas žmogus jau džiaugiasi, jog suspurdėjo gyvastis pelenuos. Jis krauna popieriaus lapus ton krosnelėn ir vėl kažką šnabžda...
       Tada ir atsitinka neįtikėtinas dalykas: kitame miestelio gale irgi plyksteli ugnis: ji įveikia nuovargį, ji pažadina prie stalo užsnūdusį autorių, ir jis išeina į juodą nakties gatvę. Jis skuba, nes jaučia, kad gali nesuspėti. Jis petimi stumia duris ir sugriebia nevilties ir įkarščio kupiną ranką. Dvi kietai suspaustos rankos virš šiltų pelenų, ir autoriui pasivaidena, jog tas vienišas žmogus yra jo herojus. Autoriaus kaltė, kad buvo jį užmiršęs, palikęs likimo valiai.
       Dabar jis žvelgia tam žmogui į akis ir laukia žodžių. Jis nieko neišgirsta, tik tankų alsavimą, ir pats sušunka: tu apgautas! Kas mane apgavo? – klausia žmogus, – tu nesistenk čia įpainioti moters, jos niekada čia nebuvo. O laiškai, kuriuos degini? Ir laiškų niekada nebuvo, – sako žmogus, – tik tuščias popierius.
       O kas buvo, turėjo kas nors įvykti, jeigu nugyventas gyvenimas ir deginami popieriai? Galbūt ten užrašytos tavo skriaudos, – klausia autorius, – ir tavo puikybė neleidžia, kad jas sužinotų kiti? Tu ir dabar, pražilęs ir pralaimėjęs, nenori susitaikyti su pasauliu, su šituo provincijos miesteliu, kurio oras persisunkęs tingiu snauduliu.
       Kalbėk už mane, aš įpratęs, kad kiti kalbėtų mano lūpomis, – sako žmogus. – Imk šituos popierius, pasišildyk rankas ir kalbėk. Kalbėk visą mano gyvenimą, viską, ko niekada neturėjau ir netroškau turėti. Pasakyk, ar galėjo taip atsitikti, kad visi troškimai praslinkdavo pro mane manęs nepalietę?
       Tu pats nelaimingiausias iš visų mano herojų, – sako autorius. – Tave kūriau, kai ranka nelinko prie švaraus popieriaus lapo, kai širdy neturėjau meilės, kuria būčiau su tavim pasidalinęs kaip duona. Buvau atstumtas ir vienišas, ir todėl tu toks...
       Jis juokiasi, tas žmogus prie krosnelės. Iš kur jis turi jėgų juoktis, jeigu autorius tų jėgų jam nesuteikė. Bet jis juokiasi ir rankomis žarsto pelenus. Tu stipresnis už mane? – klausia autorius, – tu nori įrodyti, jog esi stipresnis už mane?..
       Aš juokiuos iš tavo baimės. Parašei kelis puslapius ir viliesi sukūręs žmogų. Kokia naivi ta tavo viltis! Tu net nesugalvojai man vardo, o kremtiesi dėl mano likimo. Atsipeikėk! Štai sudegs tie primarginti popieriaus lapai, ir aš išnyksiu. Pasakyk, ar aš suspėsiu tau ištarti sudie? Tokiems kaip aš, neišnešiotiems kūdikiams, užmarštis pati geriausia dovana. Todėl tu dabar gali nedrebėti it sugautas nusikaltimo vietoje. Grįžk į savo būstą ir ilsėkis.
       Palauk! Ugny jau sudegė daug tokių lapų. Juose buvo daug panašių į tave, jie visi priešinosi man, jie visi norėjo išsprūsti iš mano rankų. Bet dabar, vidurnaktį, aš atskubėjau tau į pagalbą, aš lėkiau per miegantį miestelį kaip paklaikęs, kad tik suspėčiau. Ar tai ne svarbiausia? Kas gali būti svarbiau tokią naktį, kai pasaulis nugrimzdęs į miegą, kai tavęs niekas kitas neišgirs? Aš tavo autorius, ir tu negali nuo manęs turėti paslapčių.
       Šiąnakt mes abu užmirštieji, – sako žmogus ir pučia blėstančius pelenus. – Šiąnakt mūsų balsų neišgirs niekas, tik ugnis krosnelėj, ji pasiglemš viską. Todėl negailėk tiesos, klok ją iki galo.
       Autorius užsimerkia, jis nepajėgia žiūrėti į tą žmogų, kurio prieš kelias valandas dar nebuvo pasauly, o dabar jis ragina sakyti tiesą. Niekinga laisvė sukurti žmogų ir nesakyti jo lūpomis tiesos. Neduoti toms lūpoms švenčiausio dalyko, neatverti jų.
       Galbūt tu norėjai sukurti nebylį? – autorius girdi ramius žodžius. – Aš galiu būti nebylys. Tokių daug. Mūsų likimas nėra blogesnis, tyla visada priima mūsų tiesą ir išsaugo ją. Tik išgelbėk mane nuo sielos nebylystės, prašau tave!
       Man laikas grįžti, – sako autorius, – manęs laukia kiti tušti popieriaus lapai. Turiu viltį, jog kiti mano herojai bus laimingesni už tave. Aš bijojau, kad tu nežūtum šią naktį, ši naktis man pasirodė tokia gūdi ir lemtinga. Dabar matau – tu gyvensi, tau užteko vieno mano atodūsio, tau nereikėjo net vardo. Ar tu galėsi, kai aš išeisiu, ramiai atsigulti ir miegoti?
       Aš įsivaizdavau provincijos miestelį, – sako autorius, – nuobodulį, kuris lyg katė išdidžiai vaikšto tuščiomis miestelio gatvėmis, įsivaizdavau žmogų apleistam kambary plėšantį ir deginantį savo jaunystės laiškus, tuos skausmingus prisiminimus. Aš vaizdavausi melodramą, kurios neįveiks tavo širdis ir tu pats ant kelių atšliauši pagalbos... Dabar iš tikrųjų galiu atsisveikinti su tavim ir grįžti. Jau tuoj išauš rytas, ir aš privalau numigti, dieną manęs laukia kitas gyvenimas – susitikimai, kalbos, spūstis. Nežinau, ar mes besusitiksim. Tu nepaklusai mano vaizduotei, išsiveržei iš jos, tu atsisakei mano pagalbos – toks herojus pavojingas. Ne, aš nesakau, jog man išėjus tuos kelis puslapius tu mestum krosnelėn. Aš nelinkiu tau išnykti, bet ir neprižadu, jog greitai susitiksim.
       Tu reikalavai per daug, – jau tarpdury sako autorius. – Aš tiek negaliu duoti kiekvienam, kuris iš nebūties išnyra ant popieriaus lapo ir trokšta sugerti visą mano gyvastį. Nematau kitos išeities, turiu nugramzdinti tave į miegą. Tebūnie tai užmirštųjų miegas – pats ilgiausias ir sunkus kaip nepajudinamas akmuo. Užmirštųjų miegas, atsimink tai.
       Jis pasitraukia nuo stalo, atsidaro langą į naktį ir godžiai geria gaivinančią tamsą. Užmirštųjų miegas, – dar kartoja sau, – ir staiga suvokia, jog tie du žodžiai smenga sielon ir ją skrodžia lyg žaibas. Nori šaukti: tokio miego nėra, tai melas, tie du žodžiai išsprūdo ant popieriaus netyčia, juos nubrauksiu, ištrinsiu... Tačiau jėgos išseko, ir jau kitą akimirką jis griūva į lovą ir užmiega – nieko neatmenančio, pavargusio žmogaus miegu.

 
       2. SKRUZDĖ IR CEMENTAS

       Vis sunkiau ir sunkiau grūmėsi su žodžiais. Užsidarydavo kambary ir staiga pajusdavo, jog žodžiai apninka it skruzdės; bet žodžiai buvo negyvi, sudžiūvę. Ištardavo: žolė, medis, tačiau jokia gyvastis nesuplazdėdavo prieš akis, nesušnarėdavo žolė, nesulinguodavo medžiai. Užsirūkydavo cigaretę, bet ir žodis dūmai, kurį ištardavo pusbalsiu, neprimindavo tikrų dūmų.
       Nusileisdavo laiptais kieman ir nuskynęs geltoną pienę iš pradžių ją kišdavo prie nosies, uostinėdavo, paskui sumaigydavo, sutrindavo delne, – taip norėjo pajusti tikrą kvapą, gyvastį. Išsigando, jog atsitiko kažkas nebepataisoma, ir delnais glostė savo šonus, pirštais spaudė kojas, krūtinę, veidą. Atrodė, jog nebejaučia ir skausmo, nes ir žodį skausmas jau daug sykių rašė ant popieriaus.
       Užsivilko švarką ir patraukė į užeigą. Nežinojo, ką ten veiks, bet kartojo sau: užeiga mane išgydys, žodžiuose vėl nubus gyvas kraujas, jie vėl pasidarys sultingi, kvapnūs kaip žemė. Jis atsiminė, jog žodis žemė negali būti bekvapis. Kaip sunku prisiminti žodžius, sušnibždėjo, kurie būtų ne tik raidės ir skiemenys, kurie turėtų ir gyvybės.
       Užeigoje matė žmonių veidus, bet ir jie atrodė sustingę ir tartum nupiešti popieriuje. Keletas veidų buvo lyg ir pažįstami, jie sveikinosi, linkčiojo, bet jis neįstengė prisiminti vardų, užeigos gyvenimas tarsi skendo rūke. Ir kai pajuto lengvą ranką ant savo peties, nepatikėjo, jog ta ranka yra iš tikrųjų, jog ji ne penkios raidės ir du skiemenys.
       Iš užeigos išėjo pavakary, saulė jau kabojo kitapus miško. Jis apsižvalgė ir pamatė moterį, prisiminė, kad jie sėdėjo už vieno staliuko. Palaukit, riktelėjo jis, aš eisiu su jumis.
       Moteris juokėsi. Jis matė jos didelius, baltus dantis, jos ilgą įraudusį kaklą, jam atrodė, jog tą moterį jis neseniai užrašė ant popieriaus. Tu neturi vardo, ištarė jis, aš užmiršau sugalvoti tau vardą.
       Moteris juokėsi. Tas juokas buvo it akmenėlio riedėjimas skardiniu stogu, tas juokas gėrėsi į melsvą pavakarę, į blyškius saulės spindulius. Tu negali juoktis, supyko jis, tu neturi vardo ir esi tik žodis.
       Moteris juokėsi dar labiau. Ji buvo įpratusi užkalbinama ir kiekvienąsyk juokdavosi, nes gerai žinojo, kuo visa tai baigsis. Tu nepersistenk, pasakė ji, esu tave mačiusi ir žinau, kas esi. Galbūt iškvaišai prie tų savo popierių, pasakė ji ir vėl juokėsi.
       Moteris buvo iš tikrųjų, ji nebuvo žodis, ir jis iš pradžių išsigando, kad dabar reikės tą moterį kalbinti, lydėti į namus, atsiprašinėti. Jie ėjo pamiške, ir moteris įsikibo jam į ranką. Tada jis galutinai patikėjo, jog ta moteris yra iš tikrųjų. Jis pajuto, kokios šiltos nuogos jos rankos. Galbūt jai šalta, pamanė jis ir nusivilko švarką. Ne, ne čia, vėl susijuokė moteris, aš norėčiau apsilankyti pas tave.
       Ant popieriaus buvo daug sykių rašęs žodį moteris, bet niekada parašyta moteris neįsikibdavo jam į ranką, niekada jis neišgirsdavo tokio goslaus juoko. Kai pravėrė kambario duris, jo žvilgsnis nubėgo baltais popieriaus lapais, išsiskleidusiais ant stalo. Jam pasirodė, jog tie lapai ėmė kilti aukštyn, vartytis palubėj. Mėgino keletą jų sugauti, bet vėl išgirdo prislopintą juoką ir atsigręžė į tą moterį. Ji sėdėjo ant lovos ir juokėsi, bet dabar tas juokas buvo ne akmenuko riedėjimas skardiniu stogu.
       Akimirksniu jis suprato, jog ta moteris čia sėdi todėl, kad jis nebegali įveikti žodžių, kad tie sausi, negyvi žodžiai jam užgožė viską, kas gyva ir tikra. Vienu rankos judesiu jis galėjo nubraukti ir sunaikinti daugybę sakinių ir žodžių, bet jokiais žodžiais nebeįstengė įveikti to migloto, drungno pasaulio, įtraukusio jį savo sterblėn. Moterie, ištarė jis, aš nekaltinu tavęs.
       Ji juokėsi ir, susikėlusi kojas ant lovos, lengvai suposi tarsi laukė jo, galbūt net kvietė, ir kai jis atsisėdo šalia, ji ėmė juoktis dar labiau. Kodėl tu juokies? – klausė jis ir viena ranka glostė jai kaklą. Ji neįstengė nieko atsakyti, tik alsavo jam į veidą, karštis tvilkė akis, jis užsimerkė, bet abi rankos pačios surado jos liemenį, ir kai ji nusivilko drabužius, jis vėl atsimerkė.
       Balti popieriaus lapai vėl pakilo nuo stalo ir skraidė apie galvą, jis atsiminė, kad nieko nespėjo parašyti į tuos lapus, bet dabar tarsi skaitė iš jų gyvus, deginančius sakinius. Jis nustebo, kad tie sakiniai degina jo gyvenimą, iš jų veržiasi suspausta, pavargusi jo siela, ta siela sukilo prieš jį patį. Aš nemokėjau kitaip gyventi, riktelėjo jis, aš bijojau pasaulio ir slėpiausi nuo jo žodžiuose. Tu įtikėjai, jog žodžiai svarbiau negu tikri žmonės, dabar įtikėsi, jog žodžiai yra niekas. Aš sutinku, sušvokštė jis, bet ar begalėsiu pamilti šitą pasaulį, visą šitą gyvenimą. Aš nebeatpažįstu jo.
       Atsimerkęs glostė baltą moters kūną, pirštai tarsi lietė marmurinę skulptūrą; jis negalėjo atsiminti, kada paskutinį sykį šitaip buvo lietęs moterį. Nustebo, kad tos moters liemuo toks liaunas ir stangrus, nustebo, kad visas moters kūnas jam priminė jaukią užuovėją, kurioje pasislėpdavo dar būdamas mažas ir pratūnodavo ten ištisą dieną. Ir dabar, palietęs tą kūną, jis tarsi ištirpo jame, nebejuto jokio pasipriešinimo ir baimės, ir nebeįstengdamas užsimerkti, džiaugsmingai stebėjo tą besijuokiančią, kitan pasaulin nugrimzdusią moterį.
       Moteris apsirengė, ir jis pamatė tvarkingai ant stalo gulinčius baltus popieriaus lapus. Pažiūrėk į juos, ištarė puse lūpų, ar jie prirašyti? Jie turėtų būti prirašyti, aš į juos ką tik rašiau žodžius. Juose tik vienas žodis, štai jis, – ir ji pakėlė popieriaus lapą. Akies krašteliu jis nužvelgė ir perskaitė: moteris. Bet tas žodis vėl buvo negyvas, tai buvo net ne žodis, o tik septynios raidės ir trys skiemenys. Išeik, pasakė jis ir įsistebeilijo sustingusiu žvilgsniu į sieną.
       Po valandėlės dar girdėjo moters juoką, bet jokios moters kambary nebuvo. Nervingais žingsniais jis vaikščiojo nuo stalo iki sienos, trumpam sustojo prie lango ir žiūrėjo į sutemusį mišką ir dangų, pamėgino nusišypsoti. Prisiminė, jog taip lengvai išsižadėjo viso ligšiolinio savo gyvenimo; dabar purtė galvą ir rūsčiai kartojo: ne, niekada.
       Niekada ir už jokias gėrybes neleis išmesti tų baltų popieriaus lapų. Jie tušti, bet juose užaugins savo dvasią, ta dvasia svarbiau nei užeiga, svarbiau už tą moterį, už sudužusį gyvenimą ir nepadarytą karjerą. Užauginta dvasia nebus tik žodis, neįveikiamu daigu ji prasikals pro akmenis ir cementą. Ir net jeigu tose grumtynėse už savo dvasią jis vėl pasijus nugalėtas, vis tiek neišsižadės balto popieriaus lapo.
       Aprimęs įsitaisė prie stalo ir pajuto, kad žodžiai vėl jį apninka it skruzdės. Atsargiai pirštais jis lietė tuos mažus padarėlius ir džiaugėsi jais. Jam rodėsi, jog jie neša trapią, bet amžinai krutančią gyvastį, ir pasilenkęs su nuožmiu įkarščiu skubiai ėmė rašyti žodžius, tarsi pilte pilti susitvenkusią viso savo gyvenimo nuoskaudą. Ir ne tik savo. Tą akimirką tikėjo, jog nuo jo žodžių išsisklaido virš miško juodi debesys, ir blausūs saulės spinduliai perbėga žmonių veidus.

 
       3. DIDŽIOJI MOTINA

       Kai atsibudo – pažadino kažkoks žiaurus ir beprasmis sapnas – laikrodis rodė trečią valandą nakties. Reikėjo apsiversti ant kito šono ir vėl užmigti, tačiau atsikėlė ir užsidegė šviesą. Girdėjo, kaip už lango juodoj tamsoj vėjas lenkia pušų viršūnes, ir atsisėdo prie stalo. Neseniai nuo jo buvo ir pasitraukęs, todėl tie patys žodžiai, kurie kamavo prieš porą valandų, dabar vėl badė akis. Jis užvertė popieriaus lapus, kad nematytų tų žodžių, ir įsistebeilijo į melsvą sieną. Stengėsi taip nejudėdamas išsėdėti kuo ilgiau, kad galvoj nušvistų naujų žodžių, kurių laukė ir pats, ir tie popieriaus lapai. Nejuto, kaip slenka laikas; o gal sekundės ir minutės nebeslinko, ir tas vidurnaktis jau niekada nebepavirs į pilką vėlyvo rudens dieną. Ne sykį vaizdavosi, kaip kada nors atslinks toks vidurnaktis ir nebesitrauks; dabar išmušė ta valanda. Tu pasirinkai tamsą, troškai jos, dabar įveik ją, įveik, jei turi jėgų ir vaizduotės.
       Apsigyvendamas toli nuo miesto, apleistoj ežero pakrantės trobelėj, jis džiūgavo, kad yra stiprus ir neįveikiamas. Pasitikėjo savo vaizduote, galinčia sukurti tokių vaizdų, kurie privers sudrebėti kiekvieną. Gyvenimas vaizduotėje jam atrodė pats tikriausias. Jis nusileisdavo į praėjusių šimtmečių požemius, susitikdavo su visiškai nepažįstamais žmonėmis, kurių gyvenimai jau buvo pasibaigę. Vaizduotėj jis gyveno daugybę gyvenimų; visi tie gyvenimai susiliedavo į vieną, kai atsisėsdavo prie baltų popieriaus lapų. Žodžiai išgelbėdavo nuo vaizduotės pertekliaus. Kai vėlyvą rytmetį skaudančia galva keldavosi iš lovos ir traukdavo paežerėn, niekas nebūtų įtaręs, jog čia tas žmogus, kuris šiąnakt valdė visą pasaulį.
       Dabar jis atsivertė lapą ir pradėjo rašyti. Prieš akis nubangavo rugių laukas, per kurį brido sena moteris ir mažas berniukas. Toli ant kalvos stiebėsi baltas bažnyčios bokštas. Moteris spaudė berniuko ranką savo delne, jų žingsniai buvo greiti, taip žengiama tik patį vidurdienį. Jie išgirdo tolimus varpo dūžius, tie dūžiai nusklendė virš jų galvų, ir atrodė, jog virpa visa skaidri, neaprėpiama erdvė.
       – Sustokim ir pasimelskim, – pasakė moteris.
       Ji sustingo, ir jos lūpos ėmė krutėti; berniukas spoksojo į ją užvertęs galvą, į jo mažas mėlynas akis sutilpo visas tos moters siluetas. Berniukas kantriai laukė, kol nustos krutėjusios lūpos, ir jis vėl galės bėgti siauru taku per rugių lauką. Laukdamas užsižiūrėjo į baltą debesį ir jam atrodė, kad tuoj iš to debesies išlįs žmogaus galva. Jis norėjo ir pats pasiekti tą debesį ir jau tiesė rankas, bet senoji moteris ištarė:
       – Eime.
       Kai pasibaigė rugių laukas ir jau reikėjo žengti į vieškelį, senoji moteris atsisėdo ant žemės ir, rodės, daugiau niekada ir niekur nebeis! Berniukas irgi atsitūpė šalia, nusiskynė smilgą, glostė ją mažyčiais pirštais, ir jo veidelis spindėjo vidurvasario šviesa. Paskui pamatė boružę ir įsidėjo delnan. Ta boružė jam buvo it geras nebylus draugas, kokio dar niekada neturėjo. Taip prabėgo gal valanda, o senoji moteris vis nesijudino iš vietos, tik retkarčiais pažvelgdavo į berniuką, ir liūdnas šypsnys šmėstelėdavo jos lūpose. Atrodė, ji gailisi to vaiko ir kartu tarsi pranašauja jam ateitį.
       – Grįžkim, – ištarė, ir jie vėl keliavo siauru taku per rugių lauką. Prieky bėgantis berniukas moteriai nebeatrodė toks vienišas. Kartais berniukas išklysdavo iš tako, o ji sustodavo ir neramiai gręžiodavosi pirmyn ir atgal.
       – Aš čia, – linksmai sušukdavo berniukas ir vėl įšokęs į taką dumdavo prieky.
       Jis užvertė popieriaus lapą ir prisiminė savo motiną. Tačiau tas prisiminimas tetruko gal mirksnį, motina jam keistai nusišypsojo ir išnyko. Vėjas už lango vis labiau lenkė pušų viršūnes. Kiek reikia vaizduotės, kad tokią naktį išvystum savo motiną, karčiai pamanė jis. Motiną, kuri guli kaimo kapinaitėse ir baugščiai šypsosi jam.
       Iki ryto brėkšmos dar buvo toli, trys ar keturios valandos, ir vaizduotėje jis dar galėjo nukeliauti šimtus kilometrų. Galėjo ir nepajudėti iš vietos, tik graužti nagus, kad atskyrė save nuo pasaulio, kurio taip visąlaik troško ir nuo kurio visąlaik slėpėsi ir bėgo.
       Taip bėgo ir anas berniukas, o kai vėl pasibaigė rugių laukas, jis jau dūmė kiek įkerta kojos, ir senoji moteris žinojo, kad ras berniuką namie už stalo. Likusi viena ji nebesiskubino; delnais pasitrynė akis ir suprato, kad iki miestelio jau niekada nebenueis. Taip turėjo vienąsyk atsitikti, ir taip atsitiko šiandien. Nustebo, kad nesukaustė baimė; dabar ji keliaus tik apie savo trobą, toks dabar bus jos gyvenimo ratas.
       Tačiau berniukas įlėkė kambarin išbalęs ir visas drebėdamas ištarė:
       – Mano senelė...
       Apsisukęs jis vėl norėjo skuosti atgal, bet buvo pagautas ir paguldytas į lovą. Jam matavo temperatūrą ir davė gerti vaistų; užmigęs jis blaškėsi ir šaukė: mano senelė!..
       Senoji moteris sėdėjo prie berniuko lovos, ji vėl krutino lūpas ir retkarčiais priglausdavo savo įjuodusį raukšlėtą delną berniukui prie kaktos. Kai berniukas atsimerkė, žiūrėdama jam į akis pasakė:
       – Aš dar nemirsiu.
       Jis jautė, jog pušų viršūnės lenkiasi beveik iki žemės, bet pro lango tamsą negalėjo nieko įžiūrėti. Galbūt po dienos kitos galėsiu grįžti į miestą, pamanė jis ir prisitraukė arčiau savęs tuščią popieriaus lapą. Jam vaidenosi, kad yra pasmerktas kaip ir tas lapas. Ilgai negalvojęs jis užrašė: Didžioji Motina. Paskui pajuto, kaip karščiuoja akys, svaigsta galva. Didžioji Motina, rašė jis, tu ir dabar tebeini per tą amžiną rugių lauką, matau kiekvieną tavo žingsnį, matau tavo krutančias lūpas. Tu niekada neišbrisi iš to lauko, galbūt tik pavirsi boruže nepažįstamo berniuko delne...
       Jis pasižiūrėjo į savo delną – juo iš tikrųjų bėgo boružė.

       ŽENKLAI

       Tikėjo, kad iš vieno slapto ženklo galima atpažinti žmogų, visą jo buvusį ir būsimą gyvenimą, ir pats savy ieškojo tokio slapto ženklo. Kartais jį, atrodo, surasdavo: išvysdavo save įsispraudusį į tolimiausią klasės suolą ir laukiantį, kol pasibaigs pamoka... Arba vėliau – regėdavo tuščią bendrabučio kambarį, visi kurso draugai išvažinėję į namus, išsivaikščioję po kinus, kavines, – ilgas, nykus šeštadienio vakaras, o jis stypso prie lango ir negali pakrutėti... Jau tada, prieš dešimt, prieš penkerius metus tai buvo ženklai, kuriuos tereikėjo tik pamatyti ir suprasti. Galbūt kas nors juos ir matė, bet jis, Aurimas, buvo tarsi aklas.
       Dabar jis gyveno pasauly, kuris, jam atrodė, yra nepažįstamas.
       Jis negalėjo suprasti, kas priverčia šio didelio miesto žmones anksti rytą pašokti ant kojų, o vėlai vakare jas vėl ištiesti trumpai nakčiai, ir tai kartojasi šimtus ir tūkstančius kartų... Jis išsigando minties, ar kartais nesiruošia atsisveikinti su šiuo pasauliu.
       Jis norėjo įsigyti juodą garbanotą šuniuką, kuris be perstojo striksėtų lyg prisuktas, toks šuniukas Aurimui atrodė tikras išsigelbėjimas.
       Tačiau labiausiai jis bijojo žodžių, kuriais, jam atrodė, lyg kokiais slidžiais žvynais yra apsitraukęs pasaulis ir nebegali jų nusipurtyti. Kai eidavo šaligatviu, kojos tarsi slysčiodavo ant tų žvynų, jis pasilenkdavo ir norėdavo juos paliesti rankomis, o paskui ieškodavo vandens ir ilgai plaudavo pirštus. Į kontorą, kurioje tarnavo jaunesniuoju instruktoriumi, Aurimas įžengdavo abejingu veidu, tačiau toks veidas galėjo reikšti ir didelį susikaupimą, ir stropų pasirengimą dirbti. Atsisėdęs prie stalo, popieriaus lapu jis nubraukdavo lygų paviršių: taip tarsi prasivalydavo mažytį bežvynį plotelį, kuriame sulaukdavo vakaro.
       Kartais matydavo, kaip pro durų plyšį jį stebi kontoros viršininkas, tačiau tas žvilgsnis Aurimo nepasiekdavo; jis išdidžiai šypteldavo – dėdavosi, jog ką tik jo galvoje gimė išganinga mintis. Viršininko kabinete irgi šypsodavosi, o paskui matydavo, kaip čia pat, palei burną ir akis plaukioja tie slidūs, glotnūs žvynai. Neištvėręs jis sykį nuėjo į žuvų krautuvę ir ilgai stebėjo, kaip beveidė moteris dideliu samčiu gaudo vos gyvus karpius, kiša juos į celofaninius maišelius ir krauna ant svarstyklių. Atgal jis pasileido tekinas, stipriai sučiaupęs lupas, kad nepradėtų čia pat, gatvėje, vemti.
       Kai šitame dideliame monotoniškame mieste nuo ryto iki vakaro lydavo lietūs (o taip būdavo gama dažnai), Aurimas vėl prisimindavo slaptą, tolimą ženklą. Tada dar buvo moksleivis ir per vasaros atostogas jie keliavo panemuoiais. Jie – tai mokyklos pirmūnai, geriausi ir drausmingiausi mokiniai. Jie žygiavo nuostabiomis vietovėmis, kuriose naktimis dar nubunda praėję amžiai ir girdėti, kaip kažkas po žeme slogiai rauda. Vieną tokią naktį jis sėdėjo ant žilo piliakalnio, klausėsi to verksmo, tolumoj plaukė Nemunas, ir jis, Aurimas, dešimtos klasės mokinys, juto, jog gyvenimas veriasi prieš jį visa savo gyvybės ir mirties paslaptimi; dar metai – ir jis bus tikras tos paslapties saugotojas. Mažame miestelyje išvydo paminklą, kurio stiprybė tvino į jį; amžiai, apie kuriuos jis beveik nieko nežinojo, dabar buvo prie jo kojų.
       Paskui jiems paaiškino, kad tai nuodai, kuriuos turi sunaikinti kiekviena stipri atmintis. Naktimis čia niekas nerauda, sakė jiems, iš po žemių neiškyla joks garsas ir niekada neiškils. Jis paspyrė koja minkštą velėną ir iš tikrųjų nieko neišgirdo.
       Praslinkus dar penkeriems metams, jis perskaitė vieną seną griežtą prancūzą: „Istorija – pats pavojingiausias produktas, kurį pagamina intelektas. Jos savybės gerai pažįstamos: ji iššaukia svajones, apsvaigina tautas, pagimdo nesveikus atsiminimus, nuodija senas žaizdas, trikdo ramybę, veda į didybės arba persekiojimo maniją...“
       Jis pėdino šaligatviu, kurio plytelės buvo taip glaustai suklotos, kad pro jas negalėjo išlįsti nė menkas vabalas. Aurimui atrodė, kad ir jo atmintis panaši į tas šaligatvio plyteles, ir jis niekada nebandė jų pajudinti...
       Žiūrėdamas į jaunus žmones, savo vienmečius, jis troško pamatyti naujo gyvenimo ženklų, kurie atvertų akis, kurie parodytų – štai toks tu esi tikras. Kartais jis jau kažiką matydavo: kulinarijos parduotuvėje prie kavos staliuko išvydo verkiančią merginą, ištiesė jai nosinę, nušluostė ašaras. Kodėl tu verki? – norėjo paklausti Aurimas, bet ta mergina jau skuodė iš parduotuvės. Jis mėgino užkalbinti dar kelis praeivius, bet nė vienas jų nesuprato Aurimo žodžių. Paskui jam ilgai vaidenosi, kad gyvena nebylių mieste, kur girdėti tik pravažiuojančių mašinų ūžesys. Be žodžių jis numesdavo ant prekystalio tris kapeikas ir pasiimdavo vakarinį laikraštį. Perskaitydavo apie tai, kad prakiuro stogas, sutrūko kanalizacijos vamzdis, įsiveisė tarakonai. Visi tie įvykiai drebino šį nebylų pasaulį, jiems įveikti buvo sunaudojamos nežmoniškos pastangos. Aurimui atrodė, kad netekęs jėgų jis parkris vidury gatvės.
       Tačiau slaptų ženklų kalba turėjo ir privalumų. Šeštadienį arba sekmadienį jis kartais atsidurdavo turguje ir stebėdavo, kaip rudi, azijietiški veidai, pasislėpę už arbūzų kalno, spinduliuoja nepažįstamo pasaulio šviesą. Toje šviesoje Aurimas įžiūrėdavo saulės nupliekstas stepes, kupranugarių vilkstines, dunksančius kalnus. Ir stebėjosi, jog tie tolimi kraštovaizdžiai dabar yra čia pat, ranka pasiekiami. Jis ilgai derėdavosi dėl mažo arbūzo, dėl nešvaraus granato, ir buvo keista, kad burnoj vėl atsiranda žodžių, tiesa, ne tų, kuriais jis kalbėjo vaikystėj, tačiau tai buvo žodžiai, jie trumpam įveikdavo nebylų miestą. Pasiryždavo išvažiuoti ir daugiau niekada čia nebegrįžti. Įsivaizduodavo, kaip sėdi traukiny ir nepaliaujamas ratų dunksėjimas it plonus siūlelius sutrauko paskutinius saitus, rišusius su šituo kraštu.
       Taip vienu įsėdimu traukinin buvo galima įveikti stipriąją atmintį. Tačiau Aurimas nežinojo, kokius savo gyvenimo arbūzus galėtų nuvežti į tuos tolimus ir išganingus kraštus. Todėl ir tie arbūzai tebuvo tik sunkiai atpažįstamo pasaulio ženklai.
       Jis nenustebo, kai kontoros viršininkas pasišaukė ir išdėstė savo nuogąstavimus. Jums, Aurimai, turėtų labiau rūpėti munduro garbė, – pasakė minkštas balsas ir sugrąžino popierius, kuriuose Aurimas atpažino savo rašyseną. Kontoros bendradarbiai užjautė nebyliais žvilgsniais. Jie sakė: taip gali atsitikti kiekvienam, kuris neatpažįsta savo pasaulio ir neišmoksta jo kalbos. Kažkas pakišo nosinę, ir Aurimas apstulbo supratęs, jog rieda ašaros. Jis nejautė gėdos, bet jokiu būdu negalėjo patikėti, kad dėl tokių dalykų rieda žmogaus ašaros Tą akimirką jis suprato esąs niekas, pats mažiausias arbūzas, šaligatvio plyta.
       Užsidaręs nykiame kambarėlyje, kurį nuomojo miesto pakrašty, ilgai vartė savo senas nuotraukas (naujų beveik ir neturėjo) ir jam atrodė, kad po kiekviena nuotrauka gali parašyti: melas, apgaulė. Štai jis stypso mažutėlis, pastatytas prie agrastų krūmo, mėgina nedrąsiai šypsotis (turbūt kažkas jam liepė: šypsokis, šypsokis!), bet tik išgąstis ir baimė dabar dvelkia iš tos pageltusios nuotraukos. Išstudijavo keliasdešimt savo fotografijų ir visos kalbėjo tą patį: per pasaulį tu žengsi virpančiom kojom. Kodėl?! – norėjo šaukti Aurimas, bet išgirdo už sienos buto šeimininkės krebždesį, ir iš burnos neišsprūdo joks garsas.
       Naktį, kai nutilo visi krebždesiai, jis susikrovė į lagaminą savo daiktus ir pėsčias per miegantį miestą dyrė geležinkelio stoties link. Nežinojo, ar kur važiuos; ant kieto suolo sulauks ryto, rankove prasitrins akis, ir galbūt kitas, naujas pasaulis pats pasiųs kokį slaptą ženklą.
       Jis vis dar tikėjo, jog iš vieno slapto ženklo galima atpažinti visą žmogų, visą jo buvusį ir būsimą gyvenimą.
       Prieš akis jau mirgėjo blausūs geležinkelio stoties langai, Aurimo delnas dar stipriau suspaudė lagamino rankeną. Jį pavijo ir pralenkė juoda mašina, bet kažin ar tai buvo ateities ženklas? Paskui netikėtai, lyg iš po žemių, išdygo lietpalčiu apsigaubęs žmogus ir paprašė degtukų. Neturiu, – norėjo pasakyti Aurimas, bet jau kitą akimirką pajuto smūgį veidan, o keldamasis nuo grindinio matė savo tolstantį lagaminą. Jis šypsojosi, ir ta šypsena buvo visiškai tokia pat, kaip anoje vaikystės nuotraukoje.
       Atsikėlęs Aurimas matė: nakties tamsa jau skysta, ryto brėkšmoj vėl atsiveria miestas, namas prisiglaudęs, prie namo ir gatvė įsikibusi į kitą gatvę. Viskas susipynę it tankiame žolyne, ir akis negali įžvelgti nei pradžios, nei galo. Tačiau kai kas tiki, jog mato daugiau šitame spalvingame rezginyje, ir to tikėjimo užtenka, kad žmogus stipriai suspaustų rankose kiekvieną savo valandą. Suspaustų ir laikytų iš visų, galbūt net paskutinių, jėgų.