Kaip giedantis paukštukas
Mirtis ne tik nutraukia gyvenimą – ji kėsinasi suklastoti ir pasiglemžto gyvenimo atvaizdą. Susikaupdamas rašymui apie klaipėdietį Rolandą Mosėną (1965–1985), tarsi girdžiu jo ironišką nepritarimą – neverta stengtis ir rūpintis, anksti dar. Namiškiams dažnai kartodavęs, jog visa, ką parašęs, esą tik ruošimasis reikšmingesniems darbams. Šiandieną pasirūpinti R. Mosėnu kaip žmogumi jau per vėlu. Jo gyvenimas ir kūryba liko kaip mūsų sąžinės priekaištas ir veidrodis, prieš kurį nepasikraipysi ir savęs neapgausi. Skaitant šį kuklų poetinį palikimą netenka baimingai dairytis literatūrinių išlygų. Tai neskubrūs, bet pakankamai tvirti ir savarankiški jaunojo poeto žingsniai – link poezijos, link to, kas gyvena ilgiau už mus. Poezijos, šalia kitų dalykų, pakako ir jo gyvenime, todėl nevalia pasitelkti mirtį tokio gyvenimo supoetinimui. R. Mosėnas buvo ne iš tų, kurie prieš suklupdami suspėja pasižvalgyti per petį – o kas užfiksuos ir įvertins? Bet yra tiesa, kuri žvelgia į mus iš amžino nebūties įšalo, kurio neištirpdysi ir karščiausiu poetiniu žodžiu. Turime išmokti atlaikyti šį žvilgsnį. R. Mosėnas šią nevaikišką mokyklą pradėjo dar būdamas berniūkštis. Atsilaikyti – tai reiškė kantriai veržtis į dvasios šviesą, išmokti nusilenkti tylai pro kasdieninį triukšmą, išgirsti taurią gamtos ir kalbos muziką. Išgirsti – ir bandyti ją išgauti. Kova už grožį ir troškimas jį atrasti negražiame pasaulyje – bene patraukliausia R. Mosėno poezijos pamoka. Tik šitaip galime susitaikyti su savo trumpu gyvenimu, prie jo neprisitaikydami. Šiuose eilėraščiuose atpažįstame žmogaus egzistencinį trapumą ir vaiskų biliūnišką graudulį. Čia esama intelektualinių ieškojimų įtampos, giminingos V. Mačernio vizijoms. Išgirstame skaudų bylojimą apie konkrečios kartos neišsipildžiusius idealus. Toje kūryboje – ir tragiškoji savo lemties nuojauta, tačiau pačioje gelmėje visada spurda šilta gyvybės versmė, srūvanti link šviesos ir harmonijos.
Mokydamasis Klaipėdos 10-oje vidurinėje mokykloje (ją baigė aukso medaliu 1983 m.), R. Mosėnas atskleidžia ryškius matematinius ir humanitarinius sugebėjimus. Matematikos sąsiuviniuose šalia formulių mirga eilėraščių fragmentai – miniatiūriniai dvasios atvaizdėliai, nedavę ramybės ir mokslingiausio susikaupimo akimirką. Juos bandyta jungti į ciklą „Iš matematinės poezijos“. Vėliau, jau kaip respublikinės jaunųjų matematikų mokyklos aktyvistas, jis buvo užsidegęs kompiuterinės poezijos idėja, kurios įgyvendinimui paaukojo ne vieną nakties valandą. Mokslinės logikos ir dvasinio susijaudinimo santarvė darėsi svarbiu bręstančios asmenybės rūpesčiu. Rolandas sėkmingai gynė mokyklos garbę respublikiniuose literatų bei matematikų konkursuose, puikiai deklamavo. Sulaukęs vidutinio mokyklinio amžiaus buvo nuodugniai išstudijavęs poezijos teoriją, rašė skaudžius sonetus ir trioletus, ėmėsi prozos bandymų. Sparčiai kilo vidinio brendimo pakopomis, godžiai skaitė, atrasdamas E. Po, F. Kafką, L. Vitgenšteiną, Rytų filosofiją, nacionalinius klasikus, įdėmiai sekė jaunųjų kūrybą. Tačiau įspūdingas biografinis fasadas ne lengvino, o turbūt komplikavo natūralų brendimą. Literatūros mokytoja prisimena, kaip Rolandas paniškai bijojęs visokių sveikatos patikrinimų, šalinęsis kariškių ir politikos, kaip žūtbūtinai siekęs prilygti savo labiau augalotiems vienmečiams per fizinio lavinimo pratybas. Savaip maištavęs prieš konvejerinę vidurinės mokyklos rutiną, savaip papiktnaudžiaudavęs savo intelektualiniu išskirtinumu. Sunkiai atsiverdavęs aplinkiniams, todėl pabrėžtinai savarankiškai vaduotasi iš naiviojo jaunystės maksimalizmo, stropiai slėptos šio periodo žaizdos ir vaizdai. Maksimalistinė energija, nerasdama įprastinių iškrovų, tvenkėsi skirtinguose poetinio lauko poliuose, didindama jo įtampą. Vienoje pusėje – viesulinga ekstazė, kitoje – negailestingas savęs įžeminimas, beginklės sielos nuogumas. Išsikeltų klausimų nepalikdavo be atsako, atsakymai virsdavo naujais klausimais, imta ieškoti poetinės galimybės jungti vidinę kaitrą su budria tolerancija. Turbūt iš noro įveikti vidinį susidvejinimą bus kilę tokie oksimoroniškai įtempti junginiai kaip nerimo šviesa, sunki šiluma, skaidri tuštuma ir pan. (gyvenime ypač niekino visokio plauko dviveidiškumą). Iš asmeniškumo vienutės vadavosi ne kildamas asmeninio išgyvenimo paviršiun, kur putoja emocijų keteros, bet grimzdamas į gelmę, kurios vilionė patvari, bet klastinga. Laimingaisiais atvejais, pramušęs dugną, semdavo iš amžinų universaliųjų šaltinių.
Į kiekvieną naują idėją ir jos propagavimą žiūrėjo iš kritiškos distancijos, bet taip pat kritiškai vertino ir šią savo savybę. Kartkarčiais pasiduodavo džiazo melodijai, „nuo kurios valandėlės tampi paranoikas“, užtraukdavo desperatiška paauglystės autsaiderio gaida. Tačiau pačiame balse nebuvo pozos ir šiurkštumo, tik nuoširdus įsipareigojimas tiesai: „mes šaukiam jog niekinam daiktus / bet nežinom kas skundas/ ir kartais nyku / kai kartojam / aš paklaikęs apkurtęs“. Rolandui buvo visada svarbu neužgožti eilėraščio savo netobulumu, neužstoti dalykų, kurie savaime turi prasmę. Poezija – bendra, tačiau jos kūrėjas visuomet atskiras ir vienas. Šioje begalinėje visuotinumo ir individualumo byloje jis kartais ieškojo savo vietos, destruktyvią energiją ryžtingai kreipdamas meditacine vaga:
|
Taip čeža dulkėtas balandis „Užmiršti garsai“ |
Kankinantis ir guodžiantis budėtojo nerimas įsitvirtino kaip pastovi lyrinio ,,aš“ būsena, vis aiškiau patvirtindama ir kūrėjo naštos suvokimą. Našta įsakmiai reikalavo etinio apsisprendimo, apie kurį liudijo atkaklus skverbimasis link „šviesių ir gerų eilučių“, „šviesaus ir paprasto žodžio“ paieškos. R. Mosėno eilėraštyje gražiai sutaria subtili vidinė klausa ir vidinės formos pojūtis, bendroji humanistinė kultūra ir nuoširdumas. Gimsta toji poetiškumo nuotaika, kur atsitiesia mūsų dvasios esmė, suspurda kasdienybės ritmo nualinta širdis „ir skleidžias paslaptinga neryški aušra / bet suokia vis mūs sielų mažas vieversys“. Atidumas formaliosios poetikos dalykams, meilė gimtajam žodžiui ir juo ginamų vertybių tradicijai išskyrė Rolando balsą iš padrikoko bendraamžių choro, kreipė jaunųjų ieškojimus į atradimus. Vaikystės vizija čia pažadinama be ašaringų sentimentų ir infantiliško krykštavimo, atsargiai renkantis žodžius, kurie nemeluotų. Kieme lyg paukščiukai žaidžiantys vaikai, rudas peliukas vienatvės priplėkusiam kambariūkšty – tai tyro žiūrėjimo į pasaulį ir sielą vaizdai, apgaubti ir apgaubiantys dosnaus širdingumo šydu. Žmogaus širdies švelnumas ir gerumas, paryškinami šilumos, vaikelio, paukštuko, duonelės įvaizdžių, R. Mosėno buvo vis labiau suvokiami kaip asmeninio gyvenimo direktyvos, o mums tai – patikimos poetinės pasaulėjautos gairės. Šitaip buvo pamažu atsisakoma tradicinių literatūrinės buities žygių, vis mažiau galvojama apie viešo pasirodymo efektingumą ir galimus aplodismentus.
1983 m. rudenį R. Mosėnas pradėjo studijuoti filosofiją Leningrado V. Ždanovo universitete. Eilėraščių rašymui, kurį pats vadino „saldžia katorga“, tapo dar reiklesnis. Viename paskutiniųjų laiškų į Klaipėdą rašė: „Maniakiškai norisi rašyti, bet – neateina nė vienas žodis, tiksliau – tais, kurie ateina, aš netikiu pats, ir vienintelis kriterijus čia – mano paties sąžinė, kuria mokausi pasikliauti, ir tai sunki, ilga, bet džiaugsminga mokykla“. Aistringai pasineria į studijas, ignoruodamas studentiškos buities nepatogumus ir apvogdamas savo trapaus kūno reikmes. Netruko atsėlinti liga, sunaikinusi tą kūną per kelis mėnesius. Vidurių kolitas, visiškai sutramdomas negalavimas, tačiau jeigu nenuėjęs per daug toli. Kelios savaitės prieš mirtį Rolandas atvežamas į Vilnių, viena po kitos daromos sudėtingos operacijos, tačiau liga jau neįveikiama. Lankiusieji mirties patale gulintį poetą prisimena jo sunkiai tariamus žodžius ir stebėtinai skaidrią mintį, gyvenimo geismu spindinčias akis...
Apie Leningrado laikotarpį leiskime kalbėti arčiau buvusiems žmonėms. Manyčiau, jog dėstytojos L. Tonojan laiške tiksliai pagauti svarbūs charakterio bruožai, asmenybės savitumas:
Man teko 1983–84 mokslo metais vesti logikos seminarus grupėje, kurioje mokėsi Rolandas. Grupės studentai buvo gabūs, stropūs. Iš pradžių aš neišskyriau Rolando iš kitų. Eilinis, kiek kampuotas mokinys. Tačiau sulig kiekvienu užsiėmimu aš vis labiau įsidėmėdavau jo nepaprastą proto aiškumą. Atrodė, kad sugebėjimas aiškiai, logiškai mąstyti buvo jo prigimties dovana. Be to, Mosėnas išsiskyrė nepaprasta atmintimi. Tiesą pasakius, aiškiai mąstyti įmanoma tik turint gerą atmintį. Pamenu, nagrinėjome kategorinio silogizmo modusus, ir studentams sunkiai sekėsi įsiminti šių modusų raidinius pavadinimus. Prie lentos išėjo Rolandas ir be klaidų užrašė visą mnemoninę eilę. Jis ne šiaip ją išmoko, bet sugebėjo perprasti ir pajusti silogizmo modusų sistemą.
Galbūt nuo tada aš pradėjau įžvelgti jame kažkokį reikšmingumą. Kartais jam esant būdavo nejauku ir absurdiška kitiems studentams aiškinti elementarius ir akivaizdžius dalykus.
Per kiekvieną seminarą Rolandas įgaudavo vis didesnį pasitikėjimą. Baigiantis semestrui, aš pasiūliau grupei padaryti pranešimą iš loginių paradoksų, visi kreipėsi į Rolandą, ir šis ilgai neatsisakinėjo. Reikia pasakyti, kad nežiūrint savo nepaprastų gabumų, jis buvo labai draugingas ir nuoširdus ir, mačiau, bendrakursių mylimas ir gerbiamas.
Pranešimas buvo parašytas labai įdomiai, visiems klausytojams visiškai suprantamas. Mane apstulbino pasitikinti dėstymo maniera, išimtinai reta tarp pirmakursių. Jis ramiai vaikštinėjo prie lentos ir labai aiškiai dėstė painius, paradoksus.
Aš dažnai jį matydavau per pertraukas koridoriuje – vaikščiodavo susimąstęs, bet pagavus viskam, kas aplink vyksta, veide labai patraukli šypsena. Man regis, ta šypsena visiems jį pažinojusiems sukeldavo gilias simpatijas.
Rengdamasis pranešimui Rolandas naudojosi R. Smaliano knyga „Kaipgi vadinasi ši knyga?“ Būtent šis veikalas paskatino jį susidomėti logika. Tas nuostabus kūrinys šalia anekdotų ir sąmoningų galvosūkių supažindina skaitytoją su sudėtingiausiomis logikos problemomis. Knygoje pieštuku buvo pažymėti Rolando išspręsti uždaviniai, ne mažiau kaip pusė. Kai aš apie tai papasakojau mūsų katedros profesoriui O. Serebrenikovui, šis atsakė: „Jei taip yra iš tiesų, Mosėnas turi ypatingus sugebėjimus moksliniam darbui“. Netrukus mūsų katedros dėstytojai patys tuo įsitikino. Aš pakviečiau Rolandą dalyvauti studentų mokslinės draugijos darbe, ten pranešimus dažniausiai skaito vyresniųjų kursų studentai. Rolandas skaitė pranešimą apie Giodelio teoremą, ir, nors dėstė su jam būdingu aiškumu, daugelis vyresniųjų kursų studentų jau nebeįstengė susigaudyti šiame dalyke.
Tik vasario mėn. 18 dieną iš Rolando bendrakursės aš sužinojau tragišką žinia. Prisimenu savo pirmąją frazę: „Taip, tokio studento nebuvo ir dabar jau nebus mūsų fakultete“. Gal aš ir perdėjau, bet tuo momentu pernelyg jutau šio netekimo neatitaisomumą. Pranešus šią žinią, daugelis ištardavo tą patį – aš tai nujaučiau... Manau, jie tiesiog ramino save. Mane ši žinia pribloškė netikėtumu ir kažkokia iššaukiančia neteisybe. Jo buvo tokios gyvos, žvelgiančios tolin akys... Šias arti susieinančias ir labai gyvai blyksinčias akis, jo nepaprastai patrauklią šypseną aš dar ilgai regėsiu ilgame mūsų Filosofijos fakulteto koridoriuje.
Žmonės jį mylėjo. Mylėdamas gyvenimą ir pasaulį, jis rašė eiles, kuriose girdėti ir globalinis pavojaus riksmas, ir karščiuojantis kartos balsas, ir meilės lyrikos kuždesys. Tarp rudeniškos melancholijos siūbuojamų posmų randi ir sukrečiančio nuogumo eilutę: ,,ir šiurpstanti kosulio kuosa galop išplasnos man pro lūpas / kad tyrus / žodžius tau kuždėčiau pro kruviną nosinę – – – – / – – – –/ myliu.“ („Visuomet“). Žinoma, kiekvienas poetinio katarsio išgyvenimas – atskiras, o ne serijinis atvejis. Ne kiekviename eilėraštyje bendraamžių jausena, laiko skaudumas taip gražiai suinty–minamas, kaip tarkim, eil. „Drėgnas akmuo po širdim...“ Todėl nesinorėtų, kad šios eilės būtų pasitinkamos kaip nacionalinės klasikos fondas. Visa R. Mosėno kūryba toli nuo panašių pretenzijų. Ji tarytum ragina nesusikaustyti išankstiniais nusiteikimais, tolydžio primindama: nesipuikuok, bet ir gėdytis savęs neverta. Tai balsas, kuris ir sau, ir mums kalba viena kalba: „ak mielasis vaike / pabusk ir vėl dainuok nes tavo balsas grynas“.
MARIJUS JONAITIS
|
Širdis plakė Žeme, silpo tavo regėjimas, lydėsi miestai mieloji, yra juk širdis, ją reikia atrasti,
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Rasa Vakaras,
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Grėsmė I Šį vakarą turbūt šoksiu basas nurijęs gaivinantį gurkšnį – arba karinė ligoninė, žinoma, jau po – galbūt bičiuli galbūt
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Grėsmė II ...galiu palydėti tave įveikdamas nuobodulį o paskui nusijuokt ... galiu apkabinęs tave lygiai taip pat aš galiu ... baigiantis priepuoliui
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Pasivažinėjimas gruodžio naktį mano automobilis – įsiutęs žvėris tamsoj ir aš visas liepsnojau nors rūbai metalo rutiną miesčioniški butai ir kaulai sukruvintas mano mustangas aš
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Žiūrėjimas į saulę SAULĖ ... nukaukšėk – Niekada neskaudink, saule,
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Sonetas apie dieną Daužau it bokso kriaušę dieną Širdis tuoj – dingteli – sueižės, Daužau it uolą, dangų – dieną – bet trokštu vieno, trokštu vieno –
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
* Asonansas dar skamba mūs žvilgsniuos –
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
*** išgirdus šią graudžią lopšinę
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
*** kuomet aš pavirsiu
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Soneto pabaiga ... ir netikėtai tu pajusi tyrą skausmą tada ir tu užmigsi supamas maloniai
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Visuomet Devyni mano ilgesio sunkus varpai iš rudens Amžinai ...iš dūmų – į šviesą:
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Šviesoje Skiriu M. M. – Giedras rogių švilpimas graudesnis – į – Tavo akys mergaite tyresnės
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
*** Ten eik – ir laumė nebyli Beproti, vyno jau užteks! – Jie šauks kažkur, jie šauks dusliai,
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Rudens vaikai Į skurdžią krantinės užeigą pasišildyt Susiglaudę vaikai... Nualpdamas lūpom – Vaikeliai, padėkite atsikelti...– Į skurdžią krantinės užeigą pasišildyt
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
*** Liūdnos, kad jau pasivėlino Baugios jų garbanos mėlynos,
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
*** ir žibuoklišką vandenį šlakstantys pirštai džiaugsmo vainikas iš kadugio šakelių su plonyčiais spygliais pasigailėk ir šlakstyk
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
*** nušviesdama kas skaudžiai tyra kai baltos plunksnos byra byra o gal nuleidę kojas
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
*** ir taip keista išduoti: juoda gražuolė, juoda gražuolė atlygis, pavėluotas ir aklas: skardinė, atkaklus atlydys (nesinori
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
*** – – – – – – – – – – – – – – – akys tau švis pro miegus – – – – – – – – – – – – – – – o nuriedės tenai kraujo lašelis
Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
Žibintas Šitas žibintas Mosėnas, Rolandas. Šviesoje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989. |