Accessibility Tools

Gabrielė Labanauskaite 2009Gabrielė Labanauskaite 2009       Gabrielė Labanauskaitė (g. 1980) – nepoetė, neprozininkė, nedramaturgė. Studijavo: Klaipėdos universitete lietuvių ir suomių kalbas,  Parmos (Italija) universitete – dramaturgiją ir poeziją, Suomijos – visokius kalbos ir kultūros monus, Vilniaus – literatūrą ir jos teoriją, LMTA – teatrologijos doktorantūrą. Stažavosi Graikijoje ir Niujorke. Trankėsi po pasaulį, daug tranzavo ir daug rašė. Pjesės labiau suprantamos užsieniečiams (suomiams, švedams ir anglams), todėl jas ir stato. Tačiau pasitaiko ir lietuvių. Poezijos rinkinių autorė neleidžia, o įrašo savo tekstus skaitydama/dainuodama/šnabždėdama, ir jie pasaulį pasiekia dvigubu kompaktinių plokštelių pavidalu (2004 m. – „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“, 2009 m., kartu su įkurta grupe „Avaspo“, – „Nėra okeano“). Įsigudrino tai pavadinti audiovizualine poezija ir kasmet rengti jos festivalius „tarp“.

 

 

       p٭s

 

       VEIKĖJAI:

       REŽISIERIUS

       PAGYVENUSI AKTORĖ

       POETAS

       BALERINA

       ŽURNALISTAS

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS

       PRIŽIŪRĖTOJAS

       SENUKAS VOVA

 

 

       I SCENA

 

       Scenoje apšviesta tik režisieriaus kėdė. Jis klausinėjamas tardytojo – gydytojo, kurio gali ir nesimatyti.

      

       REŽISIERIUS (lyg gydytojui – tardytojui, lyg žiūrovui). O ko Jūs čia atėjote? Pasižiūrėti į mane pro padidinamąjį stiklą? Neužtenka savo gyvenimų, ką? Reikia dar kokios nors imitacijos? Cha, nieko Jūs negausite!

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Siūlyčiau nusiraminti. Mes esame tik dviese.

       REŽISIERIUS (iš kišenės išsitraukia piliules ir skaičiuoja jas it monetas). Kokios iliuzijos!... Dviese žmonės niekada nebūna. Be galimybės, kad jų yra klausomasi, apskritai reikėtų pridurti, kad netikiu asmeniu, kaip suveneriu vienetu. Tad vienas plius vienas niekada nebus lygu...

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Mes vieni mirštame ir vieni gimstame.

       REŽISIERIUS. Visada yra, kas mus pagimdo ir kas nors kiek prisideda prie mirties. Bent jau iš draugiškumo.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Tai kuo tada tikite?

       REŽISIERIUS. Ko Jūs norite? Sužinoti visus atsakymus? Kniskite pats. Ir giliau! (užsiverčia saują piliulių ir nuryja)

 

 

       II SCENA

 

       Scenoje prietema. Matosi tik dvi figūros: pagyvenusios aktorės ir poeto.

      

       AKTORĖ. Na, tai pisi mane ar nepisi?

       POETAS. Užsičiaupk. Čia aš sprendžiu.

       AKTORĖ. Kiek galima laukti to tavo sprendimo?

       POETAS. Man dar nestovi, aišku?

       AKTORĖ. Tai ir yra tavo sprendimas?

       POETAS. Koks tavo suknistas reikalas? Užčiaupk žabtus, aišku?

       AKTORĖ (mėgdžiodama jo anksčiau pasakytus žodžius). “Dulkinsiu, oi kaip tave, sterva, išdulkinsiu!…”

       POETAS. Ot, kai pravarysiu per visus galus, tada nebecypausi. Išvis nebeišstenėsi nė žodžio – burna bus sutinusi!

       AKTORĖ. Nei tu man pirmas, nei paskutinis. Impotentas!…

       POETAS. Jo, žinau aš tokias, kaip tu, kurvas. Tik ir laukia, kada kokį sifilį prikabinti!…

        AKTORĖ. Cha, kai vyras su visomis dulkinasi, tai jis herojus, bybys gauruotasis su nacionalinės premijos karūna ant galvos. Jei moteris savęs neriboja, tada jos k...

       POETAS. Kokia tu moteris – boba susenusi, su šinjonu ant galvos! (nusviedžia jai nuo galvos šinjoną)

       AKTORĖ (kažkur į tamsą, iš tiesų – žurnalistui). Ne, taip nebuvo parašyta. Čia jau asmeninis įžeidimas!

      

       Užsidega šviesa, pasirodo, scenoje yra dar penki žmonės: režisierius, žurnalistas, balerina, prižiūrėtojas ir senukas.

        

       ŽURNALISTAS. Buvo, buvo. Aš pridėjau vėliau.

       AKTORĖ. Tai kodėl tada anksčiau nebuvo?

       POETAS. Nes tik neseniai supratau, kad taip įtikinamiau skamba jų dialogas, na, kodėl jis nenori jos prievartauti.

        AKTORĖ. Iš pradžių sakėte – “delsia prievartauti”. O dabar ir nebenori? Viskas dėl šinjono? Jūs manote, vyrą atbaidytų moters šinjonas? Jie kartais nepastebi, kad tu išvis be plaukų, o čia...

       ŽURNALISTAS. Jis ne vyras.

       POETAS. Kaip tai ne vyras?

       ŽURNALISTAS. Na, ta prasme, jis ne tipiškas vyras. Jis tarsi autsaideris, kuris turi didelių bėdų, įvairiausių lytinių sutrikimų, o kai jį paliko žmona, jis irgi viską palieka ir išeina į gatvę. Drumsti ramybės.

       AKTORĖ. Šaunu, tą jau sakėte. O kuo užkliūna jos šinjonas?

       ŽURNALISTAS. Na, jis lyg ir simbolis – netikrumo, kažko, bandomo nuslėpti, atrodyti kitokiai, negu esi ir taip... patampi tokia, kaip visi...

       VISI (išskyrus režisierių, choru). Užsimaskavusi!

       AKTORĖ. Man atrodo priešingai – ji kaip tik atvira. Ji juk drąsi moteris, feministė, bent aš taip įsivaizduoju. Ji nebijo išprievartautojo, ne – ji, tam tikra prasme, jį pati pasirinko. Ji klausia ar … nepykite, kai nesu scenoje, liežuvis neapsiverčia ištarti šių žodžių…

       ŽURNALISTAS. “Pisi ar nepisi”?

       AKTORĖ. Būtent…

       ŽURNALISTAS. Tu turi persilaužti. Tu esi aktorė. Nepamiršk – t u   e s i   a k t o r ė.

       AKTORĖ. Aš nepamirštu, ne… bet aš nepamirštu ir to, kad anksčiau ausis užsikimščiau gatvėje ką nors panašaus išgirdusi.

       ŽURNALISTAS. Ir praeitum sau susigūžusi ir tylėdama, ar ne, praeitum? Vat apie tai ir kalbama šioje pjesėje!…

       AKTORĖ. Ne, aš visai ne apie tai. Kai pirmą kartą scenoje reikėjo pasibučiuoti, kaip mes su partneriu raudonavome... Va tada tai reikėjo tikro persilaužimo, taip nedrąsu buvo, net delnai prakaitavo. O dabar... dabar tie žodžiai, tie bereikšmiai žodžiai... tik kodėl juos tada taip sunku... išspjauti?

       ŽURNALISTAS. Tai gatvės slengas, supranti? Nors ji ir dedasi esanti miesčioniška poniutė, bet ji irgi yra ir šilto ir šalto mačiusi, aišku?

       AKTORĖ. Norėčiau, kad į mane kreiptumėtės “jūs”.

       ŽURNALISTAS. Atsibuskite, ponia. Koks dabar amžius? Aš parašau, jūs vaidinate. Kiekvienas dirba savo darbą.

       POETAS. Tu žurnalistas.

       ŽURNALISTAS. Tai kas?

       POETAS. Tavo darbas rašyti straipsniukus kas ten ką gatvėj pripjovė, koks politikas kokiam į šikną be muilo lenda ir nebeišlenda, kad smirda net visas kvartalas...

       ŽURNALISTAS. Apie tai ir rašau. Viskas susiję – visose scenose. Beje, gera mintis – jis bus politikas.

       POETAS. Žinoma, visos mintys geros, kad tik jos būtų! Ir pabezdėjus kvapas eina. Taip kad, galima manyti, savo mintis jau išreiškei.

       ŽURNALISTAS. Rašyk tada pats, poetas mat atsirado!…

       POETAS. Nevadink manęs poetu. Nekenčiu, kai liaudyje pristatoma: poetas, prozininkas, dramaturgas!…

       ŽURNALISTAS. Taip, taip – skalbėjas, virėjas ir kepėjas.

       POETAS. Tai yra pernelyg konkretu.

       ŽURNALISTAS. Tai ir iškepk konkrečiai bandelę.

       POETAS. Reiks, ir iškepsiu. Knygą jau...

       ŽURNALISTAS. Iškepei, a? O ar nors viena recenzija yra, a? Ar yra, klausiu? O be atsiliepimų jokie dalykėliai neegzistuoja.

       POETAS. Tada iškepsiu pjesę. Tokią, kad...

       ŽURNALISTAS (pertraukia). Tikiu – tavo bandelės bus purios ir šiltos seilėtais aforizmais, metaforų razinomis, visos miesto poniutės varvins seilę: “Kaip skaniai jis parašė” niam niam niam...

       POETAS. Tai tavieji tekstai lengvai virškinami, taip sakant, populiariu slengu. Profesionalusis kepėjas: šiek tiek keiksmažodžių plius miesto reperis - sėdi ant suoliuko, kramto gumą ir bando išprievartauti seną bobikę. Bando, bet oi – jam nepavyksta, nes nestovi, o kaip jam stovės, jeigu jis pats sėdi ant suoliuko. Beje, o jam pačiam nestovi dėl jos šinjono. Oo – kokia gili problematika, tikiu, slys kaip sviestu. Tik dar trūksta plaktos grietinėlės. Bet ką čia – patraukys bobikę, bus ir grietinėlės.

      

       Žurnalistas atsivadėjęs trenkia poetui, šiam iš nosies pasipila kraujas.

 

       POETAS. Kodėl nerašei “pačiulpk tu man?”

       ŽURNALISTAS. Nes nuvalkiota. (išeina).

       REŽISIERIUS (niūriai). Šiandienai kaip ir užteks, neblogai padirbėjom. Natalija (kreipiasi į baleriną), būk gerutė, išvalyk kraują, gerai? (išeina perlipdamas kraujo balą).

 

 

       III SCENA

      

       Ant kėdžių sėdi visi veikėjai, išskyrus prižiūrėtoją. Juos kalbina gydytojas – tardytojas, kurio gali ir nesimatyti. Pirmiausia apšviečiama režisieriaus kėdė.

      

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Vardas.

       REŽISIERIUS. Pavardė.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Buvo klausta, koks Jūsų vardas.

       REŽISIERIUS. Jūs gi puikiai žinote.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Norėtųsi patikrinti, ar ir Jūs žinote.

       REŽISIERIUS. Žinau.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Aš neturiu laiko.

       REŽISIERIUS. O kas dabar jo turi?

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Norite grėsmės pojūčio, kad Jus pagąsdinčiau?

       REŽISIERIUS. Man patinka teatras.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Prisivaidinote.

       REŽISIERIUS. Aš nevaidinu, aš režisuoju.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Tai Jūs taip galvojate.

       REŽISIERIUS. Galvoti juk nedraudžiama, ar ne?

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Dar nežinau. Pagalvosiu.

 

       Aktorės kėdė.

 

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Vardas?

       AKTORĖ. Greta.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Garbo?

       AKTORĖ. Nelaikykite manęs kvaila. Obrag.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Puiku. Su jumis paprasta.

       AKTORĖ. Stengiuosi.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Gimimo metai?

       AKTORĖ. Nepamenu.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Nepamenate?...

       AKTORĖ. Matote, esu aktorė.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Puiku. Ką vaidinote?

       AKTORĖ. Dukterį, Mylimąją, Seserį, repetavau Mamą, po to - Puikią Moterį, Moterį Kaprizingą ir Moterį su ašarėle.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Ar buvo, kas nubraukė?

       AKTORĖ. Atsiprašau, ką nubraukė?

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Ašarėlę.

       AKTORĖ. Buvo, kas nubraukė ir visa kita.

 

       Žurnalisto kėdė.

       ŽURNALISTAS. Mano vardas – Konstantinas Artūras.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Aš jūsų dar neklausiau.

       ŽURNALISTAS. O aš jau pasakiau.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Ilgas vardas. Labai blogas vardas.

       ŽURNALISTAS. Atstovauju dvi šalis – Graikiją ir Prancūziją. Nieko blogo čia nematau.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Dėl to ir nešiojate akinius?

       ŽURNALISTAS. Jūs nukrypstate nuo temos.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Apie ką mes čia?

       ŽURNALISTAS. Apie vardus. Mano – garbingas. Poetas jo net pavydi.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Pavydas – silpnumo požymis.

        ŽURNALISTAS. Jūs neklausiate, kodėl pavydi.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Aš neskaitau Rembo ir Kavafio. Ko man pavydėti?

       ŽURNALISTAS. Ne jums, o poetui. Žinote, koks jo vardas? (kikena) Tuoj... tuoj ... susikaupsiu...

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Dabar, regis, kalbuosi su jumis ir apie jus.

       ŽURNALISTAS. Oi, kam tiek dėmesio. Jaučiuosi beveik... pakylėtas. Geriau pakalbėkime apie jus. Koks jūsų vardas?

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Išjunkite šitą radiją!…

 

       Balerinos kėdė.

 

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Nepamirškite, čia klausinėju aš.

       BALERINA. O kas “jūs” esate?

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS (po pauzės, susierzinęs). Vardas?

        BALERINA. Laurencija.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS.  Parašyta kitaip. Parašyta - Justė.

       BALERINA. Kas parašė kitaip, tas klydo.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Jūs man nemeluotumėte, ar ne?

       BALERINA. Meluočiau... Aš tikiu, kad mano vardas Laurencija. O jūs manimi netikite. Kuris yra teisus?

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Kiek jums metų?

        BALERINA. Jau penkeri, kaip aš esu nešokì.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Čia toks naujadaras, “nešokì”?

       BALERINA. Ne, čia toks dabar mano gyvenimas. Nežinau, ar jis naujas.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Be gulbių?

        BALERINA. Be ežero.

 

       Poeto kėdė.

 

       POETAS. Savo vardo nesakysiu, galite neklausti.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Neklausiu, nes Jums gėda savo blogo vardo.

       POETAS. Ne tai, kad gėda, tiesiog... aš turiu slapyvardį.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Nuo ko slepiatės?

       POETAS. Jūs nė neklausiate, koks jis.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Kol kas man įdomiau, nuo ko, o ne už ko slepiatės.

       POETAS. “Tiek daug prisiminimų, lyg amžius gyvenau” (1).

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Išsisukinėjate.

       POETAS.            

       “Esu kaip tas karalius, kur iš lietingos žemės,

       Turtingas, o bejėgis, jaunutis, o pasenęs,

       Kuriam bjauru keliaklupsčiaujantys žyniai,

       Su fauna, šunimis jis žiovauja seniai,

       Jo nepralinksmins grobis, nei sakalas šaunus,

       Anei tauta, kuri apstoja balkonus,

       Nei juokdario juokeliai, groteskiškai malonūs,

       Neišblaivys kaktos šitam žiauriam ligoniui” (2)

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Viskas?

       POETAS. Daugiau nebeprisimenu.

 

       Senuko kėdė.

 

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Vardas?

 

       Senukas tyli ir nieko nesako.

 

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Vardas?

 

       Senukas tyli.

 

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Vardas?!

 

        Tyli.

 

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS (pusiau rėkdamas, pusiau dainuodamas). Vardas?!!…

       VISI (choru, tačiau jų nesimato). Tyla!

 

       Šviesos užgęsta, scenoje lieka tamsa.

      

 

       IV SCENA

 

       Veiksmas tęsiamas po II scenos. Poetas ir balerina. Balerina valo kraujo balą.

      

       BALERINA. Kodėl netrenkei jam atgal?

       POETAS. Tu balerina, tau nedera šito klausti.

       BALERINA. Tai tau nederėjo trenkti, nes tu poetas?

       POETAS. Taip, nes aš nenaudojau, nenaudoju ir nenaudosiu fizinio smurto. Atsiprašau.

       BALERINA. Už ką?

       POETAS. Kad reikia valyti tą balą.

       BALERINA. Nieko.

       POETAS. Nori, padėsiu...

       BALERINA (išdidžiai). Režisierius prašė manęs.

       POETAS. Taip...

       BALERINA. Bet tavo marškinių niekieno neprašo išplauti.

       POETAS (pasižiūri į savo raudonus nuo kraujo baltinius). Niekis. Skausmas nematomas, kol neparodomas.

       BALERINA. O grindis jis prašo manęs, manęs nuo tavęs išlaisvinti. Kartais, jei būnu negera, tada Vovos (parodo į senuką). Bet kai aš gera ir jis geros nuotaikos, jis prašo manęs.

       POETAS. Taip, Laurencija, taip. (paduoda jai gėlytę).

       BALERINA. Oi, ačiū. Šitos neturėsiu grąžinti?

       Poetas papurto galvą.

        BALERINA. Kaip kvepia... nekvepia... nekvepia... (artėja link isterijos) nekvepia! Nekvepia nekvepia nekvepia!…(plėšo į skutelius).

       POETAS. Laurencija, jos kvepia. Tau ne taip reiktų uostyti. (renka skutelius) Turi uostyti pirštais. Ar jauti, kokie švelnūs lapeliai? Kokie trapūs žiedlapiai?

       BALERINA (nė neprisiliesdama). Jaučiu...

       POETAS. Nori, gali juos suvalgyti, ir tau niekada nereikės jų grąžinti. Niekas jų iš tavęs neatims. Negalės net pasiskolinti. Jie visada bus su tavimi, gerai?...

 

       Balerina dedasi “žiedlapius” į burną, nuryja.

 

       PRIŽIŪRĖTOJAS (nejudėdamas iš vietos). Na, kokį šūdą išsidirbinėjate, ponas Jakovski? Justei vėl reikės plauti skrandį.

       BALERINA (pradeda verkti). Aš ne Justė... Justė buvo balerina nevykėlė – tai ne aš. Mano vardas – Laurencija. Tai ne aš. Justė per gulbių ežerą pamiršo visą partiją, Justė slėpėsi tualete, tai ne aš... aš... niekur nesislepiu... (prisidengia sijonu veidą ir cypčioja).

       PRIŽIŪRĖTOJAS. Matote? Paliksiu jus vienus. Užduskite (išeina).

       POETAS. Laurencija, tu gali šokti. Tu gali gali gali (žodžiais “gali” niūniuoja “Gulbių ežerą”).

       BALERINA (kūkčiodama). Negaliu.

       POETAS. Tu gali... suvaidinti, kad tu šoki. Nagi, kaip atrodo piruetas?

       BALERINA. Jis niekaip neatrodo. Jis yra “piruetas”.

       POETAS. Puiku. Vadinasi, viskas tvarkoj.

       BALERINA. Viskas tvarkoj, kad netvarkoj.

       POETAS. Tu išsiskleisi kaip žiedas. Pamatysi.

       BALERINA. Nepamatysiu.

       POETAS. Pamatysi, atsivers tavo...

       BALERINA. Aš negaliu matyti iš šono.

       POETAS. Gali. Kas tiki, gali viską.

       BALERINA. Kas tiki, tam neišauga akys iš šono.

       PRIŽIŪRĖTOJAS (iš toli). Ar nebaigsit?!

       POETAS. Aš parašysiu tau pjesę.

       BALERINA (paleisdama sijoną). Tikrai?

       POETAS. Tikrų tikriausiai. Ten vaidinsi, kaip šoki...

       SENUKAS (plėšydamas kažkokius popierėlius, labai panašius į poeto “žiedlapius”). Tss... tai netikra.

       BALERINA (lyg senukui, lyg žiūrovui). Tai tavo loterijos bilietai netikri!…

       SENUKAS (nematomam adresatui). Tss, eik šalin! Eik šalin, sakau!...

       POETAS. Senelis visai išprotėjo, paleidęs savo auksinę žuvelę.

       SENUKAS. Tss, eikit šalin, eikit šalin, jūs visi – nuliukai!..

 

 

       V SCENA

 

       Aktorės kėdė.

      

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Greta...

       AKTORĖ. Taip...

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Kaip čia... papuolėte?

       AKTORĖ. Ar jau filmuoja?

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Dar ne, bet greitai – taip.

       AKTORĖ. Aš atrodau gerai?

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Taip.

       AKTORĖ. Šitas šinjonas man nereikalingas. Mano ir taip plaukai vešlūs, banguoti.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Žinoma, Greta, žinoma.

       AKTORĖ. Jūs negalvokite, kad aš segru kokiu nors vėžiu ir man...

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Žinoma, Greta, žinoma. Tai kaip...

       AKTORĖ. Kaip čia papuoliau? Na, visų pirma, pamačiau skelbimą laikraštyje ir...

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Laikraštyje pamatėte skelbimą į „šitą“ vietą?

       AKTORĖ. Na, taip...

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Ar jūs nedirbote teatre visą gyvenimą?

       AKTORĖ. Teatre išdirbau visus savo gyvenimus. Net į tėtės laiduotuves nenuėjau, nes premjera kitą vakarą buvo. Mamytė sakė, man negalima jaudintis.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Žinoma, Greta, žinoma.

       AKTORĖ. O čia ne teatras.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. O kas?

       AKTORĖ. Laidotuvės, sakė, buvo klaikios – mama kriokusi upeliais, o dar tie visi vainikai, daug apgailėtinų vainikų – pagalvojau, per gimtadienius ir per laiduotuves mes taip nusigeriame, ir susirenkame lyg visai ne to – nei jubiliato, nei velionio aplankyti, nei pasisveikinti, nei atsisveikinti...

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. O ko ateiname?

       AKTORĖ. Mama šoko ant į duobę dedamo karsto ir susilaužė ranką. Nejuokinga, pone, visai nejuokinga!

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Niekas nesijuokia, nesijuokia niekas...

       AKTORĖ. Kaimynai sako, jei būčiau dalyvavusi laiduotuvėse, mama nebūtų susilaužiusi rankos.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. O ką sakote jūs?

       AKTORĖ. Kad rankas būtume susilaužę mes abi.

 

       Gabriele Labanauskaitę, 2009Gabriele Labanauskaitę, 2009

       Viktorijos Naujokaitės nuotr.

 

 

       VI SCENA

 

       Scenoje: poetas, aktorė, režisierius, žurnalistas, senukas ir balerina, vis tūpčiojanti kažkur užkulisiuose, lyg lauktų savo išėjimo į sceną. Vaidinamas epizodas po išprievartavimo. Žiūrovams nebūtina iš karto suprasti, kad vyksta repeticija, o ne „natūralus“ poeto ir aktorės dialogas. Nes, kaip pamatysime (jei dar nepamatėme), skirtumas tarp natūralaus ir dirbtinio, gyvenimo ir teatro šioje pjesėje nelabai egzistuoja.

      

       POETAS. Aš dabar kažką tau jaučiu... kažką blyn, šilto ir gero... kaip kad alkoholio skyriuj, priešais nukainuotą degtinės butelį – žinai, kūną tada tokia srovė perlieja... Nesijuok iš manęs, gerai? Bet, tipo, jaučiuosi tau... artimas.

       AKTORĖ (pamažu atsigaudama „po to“). Ir turėtum. Esi mano sūnus.

       POETAS. Neįsijausk, gerai?

       AKTORĖ. Aš ir neįsijaučiu. Tiesiog kai ką pastebėjau.

       POETAS. Ką, blyn, pastebėjai?

       AKTORĖ. Vieną žymę vienoj vietoj...

       POETAS. Visi mes, po paraliais, turime žymę vienoj vietoj. Galima sakyti, kad, tipo, pagal ją mes sužymėti į moteris ir vyrus.

       AKTORĖ. Aš apie kai ką subtilesnio.

       POETAS. Tarp mūsų nieko subtilaus, bliat, nebuvo. Aišku?

       AKTORĖ (nekreipdama dėmesio). Tu augai vaikų namuose?

       POETAS. Tai jau čia, tipo, subtiliau? Kas čia, makaronų kabinimo seansas, ar, dar geriau - bandai raustis po mano dūšią, kaip po konteinerį? (Pakeista intonacija, daugiau režisieriui, negu aktorei) Ir užmauna jai ant galvos šiukšliadėžę (tai ir padaro) ir tranko, ir tranko, ir tranko... (groja it tamburinais šiukšliadėže, užmauta ant aktorės galvos, po to ją taip ir palieka sėdėti visą sceną).

       REŽISIERIUS. Neįtikinai.

       POETAS (žurnalistui). Girdėjai?

       ŽURNALISTAS (visiems). Jūs tiesiog nepagaunate kampo. Tai yra ne bet koks, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, dviejų žmonių susitikimas.

       SENUKAS. Ne, ne, ne, šalin!

       ŽURNALISTAS. Ne. Jie galėjo susitikti daug kur. O „daug kur“ yra tolygu „bet kur“ – parduotuvėje, kino teatre, sėdėdami visai šalia ir skiriami vienos tuščios eilės, kurią lengva būtų perlipti, bet ji niekada taip ir neperlipama, nes jos... tiesiog nėra. Arba galėjo susitikti parke, jai vedžiojant šuniuką, nors toks personažas yra pernelyg vienišas, kad turėtų šuniuką, nors ne – pakankamai vienišas, kad turėtų šuniuką...

       AKTORĖ. Tai ar aš turiu šuniuką?

       ŽURNALISTAS(įsijautęs). Arba kur nors baseine, trokštant nusiskandinti, tarp spygaujančių vaikų su gelbėjimo ratais – jai kaip tik užmautas vienas toks ratas ir ji negali pabaigti savo gyvenimo kančios, o jis, raumeningas gražuolis iš kino teatro, kadaise sėdėjęs nuo jos per vieną eilę, prieina ir padeda jai tai padaryti – įgyvendinti savo svajonę...

       REŽISIERIUS. Kampas pagautas, ačiū.

       ŽURNALISTAS. Ne, ne, nereikia dėkoti - jie galėjo susitikti bet kur ir bet kada, tačiau jie susitinka vidurnaktį ties konteineriais...

       POETAS. O kas čia neįprasto?

       ŽURNALISTAS. Ogi tai, kad nė vienas niekada neneša šiukšlių.

       AKTORĖ. Jie tik šiukšlina.

       POETAS. Kokia mistika, Artūrai, kokia mistika... žinoma, neliktų nė pusės viso to grožio, jeigu jie susitiktų šeštą valandą ryto, belaukdami, kol į jų kiemą atveš pieno.

       ŽURNALISTAS. Tai apribotų. Konkretus laikas ir šalys, į kurių kiemus atplukdomas pienas. Ne visos kultūros suprastų tokią aplinkybę. O pjesė turi būti internacionalinė.

       POETAS. Kaip aš nepagalvojau? Teks savo kopijoje pasirašyti „pis“ – vienaveiksmė internacionalinė pjesė.

       ŽURNALISTAS. Susitikdami ties konteineriais, jie galėjo išgyventi labai skirtingas formas: tiesog prasilenkti, atsainiai arba smalsiai žvilgtelėti vienas į kitą. Jis, arba ji, galėjo vienas kitam pasiūlyti...

       POETAS. Kartu pasiknisti konteineryje?

       ŽURNALISTAS (susierzinęs). Tu ironiškai čia, ar kaip, pasiteiravai?

       SENUKAS. Bomže, knisk giliau.

       ŽURNALISTAS. Jie susitinka, o jis pasirenka „prastą“ bendravimo formą, tiksliau, jis išsikrauna, išmesdamas į ją, tarsi į šiukšliadėžę viską, kas susikaupė jam per pastaruosius metus, bendraujant su savo mylėta moterimi ir auka, vėlgi, pasirenka moterį. Beje, žymiai vyresnę moterį...

       POETAS. Nepamirškime šinjono!

       ŽURNALISTAS. Kai baigsiu pasakoti, perskelsiu tau galvą. Žodžiu, paaiškėja, kad ta vyresnė moteris ir yra jo mama.

       POETAS. Nepykite, kaip paaiškėja? Nepastebėjau. Buvau taip įsijautęs į vaidybą...

      

       Žurnalistas bando pagauti poetą.

      

       REŽISIERIUS (žurnalistui). Palik jį gyvą. Tai svarbu vaidmeniui.

       ŽURNALISTAS (uždusęs). Taigi viskas parašyta: ji, jam ją prievartaujant, pastebi žymę ant jo lytinio organo...

       POETAS. Čia per tą sekundę, kai jis būna ištrauktas?

       ŽURNALISTAS. Dar žodis – ir tu lavonas!... Trumpinu: todėl ji ir paklausia apie vaikų namus, kur buvo jį atidavusi, o jis - susierzina.

       POETAS. Atsiprašau, žinau, kad man kalbėti negalima, bet tik vienas egzistencinis klausimėlis. Gerai? O jis susierzina dėlto, kad jį atidavė į vaikų namus, ar todėl, kad ji dabar bandys jį tarsi iš tų vaikų namų susigrąžinti, nubraukti praeitį ir taip suardyti visą „chujovo“ gyvenimo pasiteisinimo istoriją?

       ŽURNALISTAS (aiškina tarsi pirmokui). Jis nujaučia, kad ji – jo mama. Iš tiesų – ji visų mama, tokia Alma Mater, kurią gali sutikti bet kur – ir bažnyčioje, ir prie konteinerio, ir...

       SENUKAS. Iškart ją uždubasintum!...

       ŽURNALISTAS. Taip, nes jis bijo sužinoti, iš kur yra atėjęs – kaip ir mes visi bijome tos tamsios ertmės, iš kurios išlindome. Tam tikra prasme, jis išgyveno psichologinę frustraciją, būdingą tik vyrams...

       POETAS (šnabžda į nematomą šiukšliadėžės – aktorės ausį). Žurnalistas Artūras prisiskaitė „feminizmo ekskursų“, būdingų tik...

       ŽURNALISTAS. ... ir nori sunaikinti tą baimę, o tai jis gali padaryti tik sunaikindamas ją pačią. Be to, jam nebėra kitos išeities, kaip ją nužudyti: antraip, kaip išprievartavęs savo motiną jai į akis pažiūrėtų?

       REŽISIERIUS. Kodėl neišduria jai akių?

       ŽURNALISTAS. Na, atsiprašau, tai jau būtų „Edipas“. Aš  neplagijuoju. Aš pats kuriu. Ir saugausi bet kokio jau seniai išeksploatuotų dalykų tiražavimo (paskutiniuosius žodžius beveik „išmikčioja“).

       REŽISIERIUS.O iš kur šiukšliadėžė?

       ŽURNALISTAS. Kas?...

       REŽISIERIUS. Šiukšliadėžė, kurią taip „metaforiškai“ užmovė jai ant galvos ir kuria, anot tavęs, turėtų sukratyti jai smegenis.

       ŽURNALISTAS. Sukratyti smegenis?... Na, nebūtina kratyti....

       REŽISIERIUS. Juk sakei, kad jie šiukšlių neneša. Tai iš kur jis gauna šiukšliadėžę?

 

       Žurnalistas pasimetęs tyli.

 

       SENUKAS. Aš nešiau. Ir palikau...

 

 

       VII SCENA

 

       Senuko kėdė.

      

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Jūsų istorija?

       SENUKAS. Varna nuskrido, kojytės liko.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Taip...

       SENUKAS. Štirlicas ir Vatsonas.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Štirlicas ir Vatsonas?

       SENUKAS. Du draugai.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. O jūsų istorija?

       SENUKAS. Istorija.

       GYDYTOJAS – TARDYTOJAS. Man atrodo, mes nelabai susišnekame. Klausiau, kokia jūsų istorija.

       SENUKAS. Tss, šalin, šalin, sakiau!...

 

 

       VIII SCENA

 

       Tarsi veiksmas tęstųsi nuo antros scenos, kur balerina ir poetas kalbėjosi ir kramsnojo žiedlapius. Jo baltiniai ir vėl kruvini, bet neaišku, ar tai antros scenos tęsinys, ar užstrigusi jų santykių vinilinė plokštelė. Kol kas - akivaizdžiai nė vienas nenori, kad kas šią plokštelę nuimtų.

        

       BALERINA. Aš pavargau sėdėti ant atsarginių suolelio.

       POETAS. Ar skauda?

       BALERINA. Niekis, praeis.

       POETAS. Aš irgi tau tiesiog praeisiu?

       BALERINA. Skauda, baisiai skauda. Naktimis sapnuoju, kad šoku arba vaidinu, arba vaidinu, kad šoku – scena scena scena, šviesos šviesos šviesos... Sapnuoju tai visą naktį, paryčiais nenoriu atmerkti akių, kad neatrasčiau savęs vienos ant atsarginių suolelio, aš nemoku žaisti krepšinio, ką aš darau ant atsarginių suolelio, ant bet kokio suolelio, viena ir niekam neįdomi?... 

       POETAS. Aš jau parašiau tau pjesę.

       BALERINA. Aš jau išmokau ją mintinai.

       POETAS. Pasikartokime, kad nepamirštume. (Balerina pasiruošia). Devinta scena.

       BALERINA.

       Tankios mano meilės blakstienos –

       Už jų pasislėpusi glostyčiau

       Sapno

       Rasotą galvą.

       Tankios mano meilės blakstienos –

       Ryto aušros

       Nepraleidžia

       Spindulių

       Ietys įstringa

       Lianose...

       POETAS. Aštunta scena.

       BALERINA.

       Mylimojo burnoj

       slypi žvaigždynai.

       Tereikia jam

       prasižioti, ir

       jie nusėja mano

       aksomą...

       POETAS. Gerai...

       BALERINA. Aš nesėdėsiu ant atsarginių suolelio, aš nesėdėsiu.

       POETAS. Septinta scena.

       BALERINA.

       Mano iš

       matuotasis

       mėnuo –

       balta eglės puta

       iš

       nešiotasis

       ne

       iš

       plauksiantis

       kūdikis

       POETAS (atsidusęs). Ne, geriau peršokime prie pirmos...

       BALERINA (susikaupusi).

       Į trumpus

       plaukus

       veliasi

       stiklinės medūzos,

       garbanomis

       prasiveria

       ratilai -

       net paskendę

       vienas kito

       neatsigersim.

       POETAS. Kas parašyta remarkose?

       BALERINA (it skaitytų). Ji aistringai pabučiuoja mylimąjį.

       POETAS. Taaip...

       Balerina priėjusi prie poeto daro reveransus.

       POETAS. Taaip...

       Balerina nedrąsiai pakšteli jam į skruostą.

       POETAS. Kaip parašyta?

       BALERINA. Aistringai...

       POETAS. Gera aktorė bučiuoja aistringai...

       BALERINA. Aš ne aktorė. Aš – šokėja.

       POETAS. Tu – šokanti aktorė.

       BALERINA (pamažu išeidama ir tūpčiodama).

       Labai skubūs

       labai

       pri

       si

       lie

       ti

       mai

       Pamerkti

       Laukimo

       Vazon...

       Labai jau

       labai

       ne sava

       ne savoj

       ne savaip

       ne

       norom

       eini sau

       ir

       klūp

       čio

       ji

       ...

 

       Skaityti toliau