GYVENAU BE LAIKRODŽIO
Gyvenau be laikrodžio kaip vargšas,
gyvenau be laikrodžio kaip dievas.
Buvo mano naktys, buvo mano dienos,
buvo mano langas visados atvertas.
Niekas man kaip vargšui nejautė pavydo,
niekas man kaip dievui neįsakinėjo.
Niekur neskubėjau, niekada neklydau –
kaip šaka ant vėjo, kaip šaka ant vėjo.
Pagal mano valią skleidėsi alyvos,
vasaros ir žiemos nėrėsi iš kailio.
Ko daugiau – juk laisvas, ko daugiau – juk gyvas.
Valandom švaisčiausi į šalis – negaila.
Būčiau. nusijuokęs – jau. kitoks nebūsiu,
pagal mano valią upėmis tekėjo
sūkuringas laikas, iš abiejų pusių
kurtinių pasėtos sengirės šlamėjo.
Sengirės šlamėjo, kunkuliavo syvai,
žvėrys galvas kėlė, pabaidyti kėkšto.
Ko daugiau. – juk laisvas, ko daugiau – juk gyvas.
Geležinis laikas man nespaudė riešo.
Mikuta, Algimantas. Apuoko valanda: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
TIK ŽAIDŽIA...
Už sienos kvatoja, gyvenimas bėga,
pralenkdamas tirpstantį geismą ir sniegą,
pralenkdamas viltį nuo žemės pakilti,
ant sutrypto žiedo užberdamas smiltį.
Gyvenimas bėga, kokia banalybė,
sustoja mintis, nesustoja gyvybė,
ji jungiasi, skaldosi, pumpurą skleidžia,
atrodo, kad žaidžia prieš saulę, tik žaidžia.
Tokia ta apgaulė graži, kad pamiršta
šėliojantis gaivalas grasantį pirštą,
sužeidžia kitus ir patsai susižeidžia,
užmiršta, kad žaidžia prieš saulę, tik žaidžia.
Mikuta, Algimantas. Apuoko valanda: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Neik, sūnau, daugiau prie jūros,
nesidžiauk, kad ji papurus, –
Jūra trokštančius apgauna,
kas tik jūros paragauna,
tam sūri banga apsalsta,
tam vešli galva pabalsta,
tam, pavirtusiam demiurgu,
liūdna grįžt į žemės turgų.
Mikuta, Algimantas. Apuoko valanda: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Kam draskote širdis saviesiems,
kurie jus kas dieną išleidžia
pro kiemo vartus su tikėjimu,
kad grįšite daug geresni,
kad savo liguistą pavydą
išmesit į kliokiančią upę,
apkurtusią tulžį dykynėj
sušersit benamiams šunims,
kad ten, tolimuos vandenynuos,
miškuos ir žmonių knibždėlynuos
niežais apsikrėtusią luobą
audros nuo jūsų nuskus,
kad grįžę pažadinsit brolius,
įtversit parsivežtą dalgį
ir tykiai išeisite pjauti
už kluono rasotų rugių.
O jūs, užkerėti šykštuoliai,
pareinat tokie, kaip išėję,
ir tuo, ką reikėjo prarasti,
vėl švaistotės savo kieme.
Mikuta, Algimantas. Apuoko valanda: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Bučiuoji nemylėdamas, puotauji neišalkęs,
dainuoji ne iš liūdesio liūdnas dainas.
Ne džiaugsmas apsvaigina – klastingos miesto
smalkės, žvangėjimas ir kalkės, užkimšusios venas.
Pakvaišėlių fantazijų klausaisi prisimerkęs,
nuo jų akių žibėjimo nebeima juokai,
kaip neima degtinė, pavasaris ir mergos,
žokėjiškas azartas, garbė ir pinigai.
Isterijom, peštynėmis pasibaigė vėl šventės,
prieš rytą neskubėdamas surankioji aukas,
kvatojasi kaip monstrės chirurgo asistentės,
kai plaunasi prie krano sukruvintas rankas.
Mikuta, Algimantas. Apuoko valanda: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Gyvenam pilni sutramdytų perkūnijų,
miškų išsiilgę ir šilto birželio,
kai būgnas taip skardžiai ir tankiai subūgnija
trečiam, berods, kaime, saulėlydžio žemėje.
Gyvenam, sapnuojam gandrus ir aludarius
ir šleivo malūno vienintelę ranką,
paukščius nenuliūstančius, lazdynus nelūžtančius
ir viską, ko miesto danguj neužtenka.
Gyvenam ir tylim, ir tylinčius gimdome,
ir metame plaukus kaip sausą lapiją
ant melsvo lunatiškai blizgančio grindinio,
kur sėklos nedygsta, daigai neprigyja.
Mikuta, Algimantas. Apuoko valanda: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Žvėriukas žaidžia progumėlėj miško,
lig šiol nematęs priešo nei žmogaus.
Žiūrėkit, vaiko baltą peteliškę,
be tikslo vaiko. Aišku, nepagaus.
Be pykčio lenkia medį, gremžia tošį,
per galvą verčias, tąso mažesnius.
Kam šitaip miklinas, kam ruošias?
Nežino mažas kraugerio sūnus.
Į viršų lekia kuokštai, dulkia smėlis,
tankynėj slepiasi nuvarginti draugai.
Žvėriukas žaidžia miško progumėlėj.
Smagu. ir miela. Bet nebeilgai.
Mikuta, Algimantas. Apuoko valanda: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Gyvenantys iš rašto pamažu
į raštą sulenda
kaip pelės į pernykštį šieną,
baugu jiems perbėgt per nupjautą pievą,
per dobilus, pro kojas gyvulių,
baisu palįst po vanago sparnais,
išbėgt į sidabrinę mėnesieną,
kur fosforuoja alkanas apuokas.
Senuos žieduos įsikuria patogiai
gyvenantys iš rašto, jie tenai
prisigalvoja dramų nuostabių
apie visokius nuotykius ražienoj.
Kad ir šiene, kad ir rašte – svarbu.
išlikti, pasitenkinant kas dieną
sausu lapu ar perdžiūvusia smilga,
kuria rėpliojo boružių banda
ir nuo kurios drugeliai kažkada
bandydavo į padebesius kilti.
Mikuta, Algimantas. Apuoko valanda: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Išminčiai sako:
jeigu smigsite žemyn,
tiktai gilyn gilyn į žemę,
tai kada nors
pradėsit kilt aukštyn.
Jei grimsite aklyn,
tiktai aklyn į tamsą,
tai kada nors
pradės artėt šviesa.
O jei aukštyn –
jei į galaktikų ūkus,
o jei į šviesą?
Išeitų, kad
žemyn – aukštyn
yra reliatyvu.
Mikuta, Algimantas. Apuoko valanda: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
JONINIŲ GATVĖS ROMANSAS
O vieną mielą vakarą
pablyškus sąvadautoja,
pakursčiusi ugniakurą,
pripildys tris taures
ir lieps, į mus žiūrėdama,
išgerti kartų antpilą,
o trečią negailėdama
išlies ir sudaužys.
Paskui įjungs Italiją,
kad mudu neklausytume,
kaip ąžuolyne skalija
naktibalda šuva.
Paties prašmatnų čiužinį,
palaistys pelargoniją,
pasiųs liepsningą bučinį
ir laimės palinkės.
O ką dabar darysime,
dievuli maloningasai,
kur pulsim, ką sakysime,
o sancta mater dei?
Prašau tik nesibarkime,
geriau šukes surankiokim,
geriau kartu paverkime...
Pakvaišėle, juokies?
Mikuta, Algimantas. Apuoko valanda: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.
***
Tuštybė viskas! Galima nesižudyt –
įspūdingiau, kai užmuša kuolu.
Pats laikas, broli, valią suadyt,
į protą parsirast, kol nevėlu.
Pats laikas nuo apšalusių stogų
į šiltą žemę leistis, pas draugus,
jei dar turi, suprantama, draugų, –
matai, kad nepasiekiamas dangus.
Tamsėja, kuo ilgiau į ją žiūri,
aukšta šviesa, išskysta į ūkus.
Pats laiks, broli pseudovytury,
nurimti ir perėt vyturiukus.
Drąsos pristigę niekina drąsius
ir gėrisi jiems krentant. Pagalvok,
kaip čia smagu, kaip pranašinga bus.
Tuštybė viskas! Leiskis. Nebijok.
Mikuta, Algimantas. Apuoko valanda: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1984.