Naujametinis pasikalbėjimas su herojumi

Minutėlę, mergaitės!
Baisiai reikia
Išeit su herojum į sniego marias.
Kaip šaudo šampanas ir tiksi laikas,
Paklausykite be manęs.

Te kalbėtojai salėse trata
Kaip buhalteriai ar pranašai.
Aš šnekėt savaip įpratęs, –
Kasdieniškai, paprastai:
– Buvo batai, nuplyšo batai,
Na, ir metai panašiai.

Mano tėvas penkiasdešimt baigė,
Aš – žalius dvidešimtus.
Ir grumias jame viltis su baime.
(Kad taip dar sulopius batus!)

O man jau seniai nusibodo
Ir metai, ir batai senieji.
Aš vaikštau viduržiemio gruodu,
O mintys baidarėmis skrieja.

Ir skiriasi skoniai kaip metai.
Tėvas man, aš tėvui pavydžiu.
O tu štai vedei.
Užsakyti batai
Pačio mažiausio pasaulyje dydžio.

Šilta visiems, prakeliavus metus,
Ir galima būtų neprozint stebuklų,
Jei iš širdies išlietas medus
Saulėj palengva nebluktų.

Geriau nesigirkim. Danguj lyg žuvis
Kometa į raketų tinklus įsipynė.
Ir kala laikrodis-batsiuvys
į naujus batus paskutinę vinį.

1963

 

Mikuta, Algimantas. Spektras: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1965.



 

Lyrikai

Miestas mums vyriškai
Juodas rankas pakratė.
Bet kas jums sakė,
Kad lyrikai
Nenešioja aulinių batų?
Prie užbaigto namo
Stovim
Ir rūkom,
Ir tylim,
Ir žiūrim.
Šimtais kilovoltų
Saulės srovės
Susminga į baltą mūrą.
Blizga balkonuos vidudienis
Kaip nušlifuotas varis.
Gera, kai saulė
Pečius nurudino.
Perkūniškai gera!
Mes tiems,
Kurie šičia džiaugsis,
Kibirais maršus
Sugrosim
Ir dažytojoms –
Baltus skruostus
Visi iš eilės
Bučiuosim.
O paskui visai
Nevyriškai
Į diržus įsirėšim datą.
Kas jums sakė,
Kad lyrikai
Nenešioja aulinių batų?

1962

 

Mikuta, Algimantas. Spektras: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1965.



 

Mergaitės statybininkės šokiuose

Karštas oras
Ir karštas džiazas,
Aksominis balselis: „Sugrįžki!“
Ir mergaitės – kaip vazos –
Tuščios ir baisiai ryškios.
O melodija išsirango
Tarp pečių
Ir šnarančių klosčių.
Ir noris pro atvirą langą
Barzdą mėnuliui paglostyt.
Taip. Tu geras.
O jos kuo blogos,
Tos mergaitės neišrankios?
Taip kutena šokant
Jų sruogos,
Ir tokios sunkios
Jų rankos.
Karštas oras
Ir karštas džiazas.
O tom rankom bėgo
Plytos – plytos – plytos.
Mergaitės! O jūs iš tikrųjų
Vazos,
Iš molio išaugusios,
Saule aplytos.

1962

 

Mikuta, Algimantas. Spektras: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1965.



 

***
Tavęs nėra,
                  tavęs nėra.
Yra tik žvaigždės, baisiai didelės.
Yra nežmoniška aistra
Be dydžio,
                  be pavidalo.
Tavęs nėra,
                  tavęs nebus.
Tik baltą miglą
                  šypsniai plėšys.
O vakarais kaitra nubus
Ir išstovės per naktį priešais.
Ir stabdžiai spiegs,
                          ir stabdžiai spiegs
Kažkur Kęstučio gatvėje.
Naktis skubės,
                       naktis nespės
Užklupt manęs vienatvėje.
Kol tu su krepšeliu eini,
Kol grauži obuolį,
                          kol šluoji,
Manoj nakty tu gyveni
Daugiau, negu savojoj.

1963

 

Mikuta, Algimantas. Spektras: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1965.



 

Diena ant stogų

1

Šįryt iš savo mažo kambario,
Kurio adresą žino tik
                           berniukas laiškanešys,
                           pieno išnešiotoja
                           ir trys draugai boksininkai,
Šįryt iš savo mažo kambario
Aš išsinešiau sapną
Su jame įrėžtu tavo graikišku profiliu.
Buvo rugsėjo dvidešimt septintoji.
Visi ėjo į darbą.
Lieknas studentas treniruočių kostiumu
Nubėgo į parką.
Palinkęs žmogus nubildėjo laiptais iš penkto aukšto
Ir tarpdury užsidegė cigaretę.
Jis buvo darbininkas.
Buvo ir saulė. Paprasta. Vos gimusi.
Tavo profilis tirpo
Baltose sodų šviesose,
Duonos furgonų dainoje
Ir žingsniuose žingsniuose,
                             pirmuosiuose žingsniuose.
Kvietė darbas.
Visais langais,
                     visais vartais,
                                      visais laikrodžiais
Kvietė darbas.
Tokios dienos dar nebuvo.
Liepos stovėjo tamsios, rytmetinės.
Visų liepų veidai buvo atsukti į žmones.
Visų namų langai girdėjo žingsnius.
Visos radijo stotys perdavinėjo rytmetinę
                                                          mankštą.
Trečdalis miesto darė pritūpimus pagal klasikinę
                                                          muziką.
Tokios dienos dar nebuvo.

 
2

Aš mažai vertinu dienas.
Aš mėgstu naktis.
Naktimis galima daug galvoti,
Daug nuspręsti,
                      daug suprasti.
Daug atleisti,
                      daug apkaltinti
Ir daug miegoti.
Diena yra skubėjimas.

Rugsėjo dvidešimt septintą senas viengungis
                                                          buhalteris,
Kaip kiekvieną rytą per pastaruosius
                                                          dešimt metų,
Nesulaukęs triukšmingo žadintuvo skambučio,
Atsikėlė ir pasišildė kavos.
Jis buvo žydas.
Keturiasdešimt trečiaisiais
Sušaudė jo žmoną ir du mažus sūnelius.
Keturiasdešimt trečiaisiais gimiau aš.
Dabar streikavo senio širdis,
Bet jis išgėrė kavos
Ir pažiūrėjo į liepas.

Tokios dienos dar nebuvo.

Iš Maskvos atvažiavo jaunas inžinierius
Ir atidarė didelį viešbučio langą
į pirmą lietuvišką rytą.
Jis pamatė du prabudusius balandžius
Ant gretimo namo stogo.
Tas namas buvo prokuratūra.

Balandžiai mylėjo vienas kitą.
Mėlynakis rusas išėjo į ilgą viešbučio koridorių
Ir paklausė pirmą sutiktą mergaitę,
Kaip lietuviškai:
,,Dobroje utro.“
– „Labas rytas“, – pasakė mergaitė.
– La-bas ry-tas, –
Išskiemenavo inžinierius
Ir padėjo panešti jai dulkių siurblį.

 
3

Kai aš buvau mažas, žinojau,
Kas yra Laikas.
Tai ūsuotas senis,
Kuris sėdi kažkur aukštai
Ir panašiai kaip šlubas mūsų miestelio zakristijonas
Uždeginėja ir užpučia ilgą ilgą žvakę.
Kai žvakė dega – diena,
Kai ją užpučia – naktis,
Kai ji sudega,
Laikas įstato naują žvakę,
Ir prasideda Naujieji metai.
Ir mano bobutė iškepa kvietinių varniukų.
Buvo gera gyvent ir svajot.
O iš tikrųjų
Kas yra Laikas?

Žvakė dega.
Šiandien – rugsėjo dvidešimt septintoji.
Ji turi daug herojų.
Visas mano miestas – jos herojai.

Dangus giedras.
Maža geltonkasė aštuntokė
Parėmė mažą galvą
Ir gražiai parašė datą:
R u g s ė j o   d v i d e š i m t   s e p t i n t o j i.

Žmonės turi būti paprasti.
Kaip paprasta diena,
Kaip paprasta saulė,
Kaip paprasti namai
Ir paprasti medžiai
Prie paprastų namų.
Kai žmogus nori būt
Didesnis už savo paprastumą,
Jis tampa dideliu akmeniu.
Jį visi pastebi,
Bet niekas prie jo nesišildo.
Ar jūs matėte,
Kad ateitų moteris
Baltu išvargusiu veidu
Ir paklaustų akmens:
– Mano vyrui gresia kalėjimas.
Ką man daryti?

Aštuntokė rašo diktantą.
Paprastos raidės ir paprastos klaidos
Kaip ir viskas paprastą dieną.

Laša saulė.
Remontuoja televizijos retransliatorių.
Kažkas keikiasi šimtmetrinio bokšto viršūnėj.
Ir gėlės, augančios žemėj,
Ir liepos, augančios žemėj,
Ir žmonės, augantys žemėj,
Viską aiškiai girdi.
Keista, kad iš tokios aukštumos
Atlekia paprastas žodis.
Iš aukštumos mes įpratę klausytis
Pergalės muzikos ir apgalvotų žodžių.
Keiksmažodi,
Tu taip tinki paprastiems žmonėms
Šią paprastą dieną.

Retransliatoriaus viršūnėj
Juda mažas mažas žmogus.

Šlovė tau, paprastasis žmogau!

 
4

Gamyklų stogais bėga saulė.
Kaip pienas,
Sakyčiau – kaip auksas.
Bet juk auksas – metalas.
Gamyklose šviesu ir linksma
Nuo tekančios stikliniais stogais
                                            saulės.
Vaikėzas, išvežiojantis tepalą,
Darda per ilgą fabriko kiemą.
Pro ąžuolus ir pro geležis.
Jis jaučia, – kažkas nulašėjo nuo stogo
Už jo raudonų marškinių.
Galvojo – derva.
Pasirodo – lašas saulės.
Vaikėzas šypsosi
Ir važinėjasi visą dieną su saule užantyje.

 
5

Dvylikta valanda.
Krenta lapai.
Bokšto laikrodis
Kaip pirmaklasis skaičiuoja
                               patį didžiausią skaičių,
Paslėptą jo atminty.

Dvylikta.
Krenta lapai.
– Pietūs, – sušuko jaunas mūrininkas
Nuo baltų pušinių pastolių
Visai septintajai statybos aikštelei.
Jam greit į armiją,
Jis nori, kad jį prisimintų.
Bet žmonės prisimena tik išgarsėjusius,
O plytos atsimena visus,
Kurie jas kilnojo.
Bet plytos – ne žmonės.
Vaikinams, beūsiams ir prakauliems,
Pramuštgalviams mano vaikinams
Šito per maža.

Ei žmonės, atsiminkit įdegusį
Jauną mūrininką,
Rugsėjo dvidešimt septintąją
Saukusį septintajai statybos aikštelei:
– Pietūs!
Kai jis grįš iš Pamiro kalnų,
Jūs pasakykit šviesiaplaukiui jefreitoriui:
– Sveikas, bičiuli!
Vadinasi, tu lipdei šimtabutį,
Kur mūsų Romka vakar išmušė langą?
Septintoji statybos aikštelė valgo duoną
                                                 ir geria kefyrą.
Tokios dienos dar nebuvo.

 
6

Skrenda žalsvi malūnsparniai.
Virš gamyklų, pirčių, parduotuvių,
Virš milicininkų, keltininko,
                              chrizantemų pardavėjos
Ir taksi šoferių,
                  ant stoties laiptų
Pasakojančių linksmas istorijas.
Žmonės ir namai,
Pripratę prie dangaus triukšmo,
Sprendžia žemiškuosius reikalus.
Penki malūnsparniai žiūri
Į saulėtą rudenėjantį miestą
Ir skaito žmonių bei gatvių painias biografijas.
Tas, kurio veide raukšlių sinusoidės,
Nebūtinai mokslininkas.
Tas, kuris šypsosi skverams,
Nebūtinai įsimylėjėlis,
O vyrai, prie kiosko
                           „VAISVANDENIAI–VYNAS“
Sukirtę delnais,
Nebūtinai dykaduoniai.
Raizgosi didelės ir mažos gatvės
Su dideliais ir mažais žmonėmis,
Ir kartais didelėse gatvėse
Mažiau didelių žmonių, negu mažose.

 
7

Trys studentės pasišnibždėjo
                                        auditorijos kampe,
Susikrovė pieštukus ir logaritmines
Ir pabėgo iš geodezijos paskaitos.
Jos pasidažė lūpas ir nuėjo prie upės
Žiūrėt, kaip plaukia laivai
Ir plaukia žuvys,
Žiūrėt, kaip, kateriams lekiant pilnu greičiu
Ir saulei šokinėjant kartu su aukšlėm
Ribuliuojančiomis bangomis,
Joms mojuoja upeiviai
Ir siunčia bučinius.

Pralėkus laivui, upėje ilgam lieka
Platus šnarantis pėdsakas,
O upės krūtinė,
Kaip ir sujaudintos mergaičių krūtinės,
Ilgai ir ritmingai kilnojasi.

Mažiausia iš trijų pabėgėlių
Krenta į paupio žolę, nusijuokia dangui
Ir sako:
– Mergaitės, o kad taip įsimylėjus?
Upė dainuoja rudenį.
Upė dainuoja rugsėjo dvidešimt septintąją.
Upės krūtinė kilnojasi lėtai.
Lėtai...
Lėtai...
Lėtai...
Ateina susikūprinusi senutė,
Sulaužo šalia žvejojusio mažo žmogaus meškerę
Ir veja jį namo.
Pačiame vagos vidury
Šoka balti plūdurai.
Trys studentės žiūri į saulę.

 
8

Į miestą ir iš miesto važiuoja
                              sunkvežimiai ir autobusai,
Į miestą ir iš miesto lekia
                              traukiniai ir lėktuvai.
Ant žemsiurbės denio švilpia
                              mergaitė su džinsais
O stajeris laksto po auksinį beržyną
Ir stengias taisyklingai kvėpuoti.
Skubėkit, žmonės!
Gyvenimas duodamas vieną kartą...
Vieną vienintelį kartą...
(Ačiū už jūsų gyvenimą,
Nikolajau Ostrovski!)

Naujoj ligoninėj naujų gatvių kampe
Šiandien gimė balsingas kūdikis.
Šypsos išbalusi motina,
Šypsos apvalios slaugės,
Šypsosi skersgatvy žmonės
Ir sveikina naują gyvenimą.

O, kad jie žinotų,
Kur nueis šitas kūdikis!
Žmonės šypsosi ties nežinomybe,
Kuri kol kas
                  ir pjedestalas,
                                ir tamsiausias dugnas.
Žmonės žino tik tuos,
                          kurie šiandien
Užgesino gaisrą ar pavogė piniginę,
Bet ir jais nematuoja dienos.
Diena nepriklauso vienam žmogui
                                        ar vienam įvykiui.
Diena – milijonų lėkimas
                                   ir milijonų likimas.
Erdviose aparatinėse ant sienų
                                    puikuojasi procentai,
Laikinose raštinėse būsimų jūrų dugne
                                    puikuojasi procentai,
Ant aukštų kranų tarp saulės ir žemės
                                    puikuojasi procentai,
O žmonės juokiasi ir kalba
                                    skaičių kalba.
Gyventi gera!

 
9

Ant stogų dainuoja diena.
Ant stulpų dainuoja Ivas Montanas.
Lietaus išpraustoj ir dar nebaigtoj estradoj
Dainuoja kirviai,
Ir niekas niekam netrukdo.
Senas parkas siūbuoja nuo saulės dainų
Ir mėto savo džiaugsmą –
                                         raudonus lapus.
Vaikai eina per klevo lapus
Kaip per pasektą vasaros pasaką,
Seniai eina per klevo lapus
Kaip per buvusių metų mintis.
Skubu ir aš per klevo lapus,
Apie juos visai negalvodamas.
Nešu aš per raudonus lapus
Šiandien iškeptą duoną,
Šiandien įtemptą nugarą.

Kai buvau dvylikos metų,
Aš pirmą kartą pabėgau iš dėdės namų
Ir pirmąkart sužinojau,
Kad darbas yra išdidumas,
O diena yra darbas.
Paskui man buvo gera eiti
Per žmones ir per stotis
Ir, užmiršus darbo ir tiesos abėcėlę,
Mokėt savo šonkauliais ir savo širdim.

Žmonės, jūs visaip atėjot
į rugsėjo dvidešimt septintąją
Ir visaip eisit toliau.
Sėkmės jums!

 
10

Matematikos mokytojas
                           važiuoja raudonu motociklu
Žvejoti į tolimą ežerą.
Raudoni debesys
Ir raudonas neonas.
Raudoni šermukšniai
Ir raudona mokytojo žmonos skarelė.
Raudona ugnis dega kryžkelėj,
Raudonas motociklas sustoja,
O paskui dingsta
Spalvotam gatvių šoky,
Dingsta už paskutinių
                           mikrorajono namų
Su raudonais langais
                           ir raudonais balkonais.
Raudonas motociklas važiuoja
                                        į būsimą dieną.

1962

Mikuta, Algimantas. Spektras: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1965.