Mieželaitis Eduardas

Eduardas Mieželaitis (1919–1997) – poetas, vertėjas. 1939 m. Kaune baigė gimnaziją, studijavo VDU teisę. Įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją. 1940 m. dirbo „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje. 1941–44 m. praleido Rusijoj, buvo karo korespondentas lietuviškoje sovietų armijos divizijoje. Grįžęs į Lietuvą, 1944–46 m. dirbo komjaunimo CK sekretoriumi, nuo 1946 m. – „Jaunimo gretų“ redaktoriumi. 1954–59 m. – LRS sekretorius, iki 1970 m. – pirmininkas. 1960–89 m. LKP CK narys, 1962–70 m. – SSRS AT deputatas, nuo 1975 m. – Lietuvos SSR AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas. 1967-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatas. Didžiausio populiarumo ir atgarsio susilaukė E. Mieželaičio eilėraščių rinkinys „Žmogus“ (1962), išleistas rusų kalba.  Už jį poetas apdovanotas Lenino premija. Tapęs reprezentacine figūra, Mieželaitis atliko oficialios kultūros ideologo vaidmenį, kita vertus, siekė modernizuoti lietuvių lyriką. Pirmuose poezijos rinkiniuose karo patirtis išsakoma XX a. 4-ojo dešimtmečio neoromantinės poezijos stiliumi. Vėlesnėje kūryboje (1959-1965) išryškėjo pagrindinė Mieželaičio kūrybinė nuostata: renesansinis požiūris į žmogų įvairių epochų, socialinių kontrastų fone; pasaulio tvarkos ir grožio, žmogaus gyvybingumo ir kūrybiškumo poetizavimas. Abstrahuotas ir hiperbolizuotas žmogaus paveikslas, atliepiantis kosmoso užkariavimo erą, tapo oficialia sovietų valdžios ideologine programa. E. Mieželaičio kūriniai pretendavo į intelektualiosios, filosofuojančios poezijos lauką  Svarstymai pateikiami įvairialype forma: poetine publicistika, esė, jubiliejiniu straipsniu, dienoraščiu, laišku, autobiografiniu etiudu, stilizuota liaudies daina, ciklu ir trumpu eilėraščiu, balade ar sonetu. Lyrika laisvinama iš kanono, plečiamos jos ribos. Pagrindinė E. Mieželaičio poezijos savybės – deklaratyviai skleidžiamos antinomijos, naivoka emocinė skalė, visažinė pozicija, tribūniška poza ir stilius – atitinka XX a. 6–7 dešimtmečio sovietinės poezijos bendrąsias tendencijas, tačiau poetas atnaujino XX a. pradžios literatūrinių srovių (futurizmo, dadaizmo, imažinizmo), vizualaus figūrinio eilėraščio ir į kalbinius žaidimus orientuoto eilėraščio įtaką. Virtuoziškais eksperimentais E. Mierželaitis aktualizavo poetinio kalbėjimo kūrybinę jėgą, kalbos autonomiškumą ir patį XX a. pirmosios pusės modernizmo istorinį palikimą.