***
Dar tuomet,
Kai buvau Daunas
Ir stovėdavau prie
Kaimo parduotuvės,
Vaikai apmėtydavo
Mane akmenimis
Ir juokdavosi,
O aš maniau,
Kad jie taip žaidžia.
Dar tuomet,
Kai buvau Daunas,
Aš laukdavau dienos,
Kada pasveiksiu
Ir žaisiu su vaikais,
Ir apmėtysiu
Dauną akmenimis.
***
Kava juoda,
Cigaretė balta,
Eilėraštis apie tave.
Muzikantas linksmas,
Muzika liūdna,
Eilėraštis apie tave.
Eglutė skarota,
Moteris nuoga,
Eilėraštis apie tave.
Aš juodas,
Tu balta.
Aš liūdnas,
Tu linksma.
Eilėraštis apie bet ką.
Buvo nebuvo
(nepavykęs eilėraštis)
šiąnakt nebuvo mėnulio
ir verkė suskilęs žibintas
šoko ant sniego dvi vėlės
draugų mano niekad nebuvusių
šiąnakt dar daug ko nebuvo
gyvenimo džiaugsmo
malūnsparnių
meilės nebuvo
tik buvo suskilęs žibintas
nebuvusios vėlės
ir viskas
Šiek tiek kitokia
bendram merginų kontekste
esi mieloji tu šiek tiek kitokia
tarytum angelas gatve plauki
tačiau užuot plasnojusi baltais sparnais
tu juoda uodega mosuoji
o vietoj sidabrinio aureolės žiedo
tau iš galvos išdygę kaulų dariniai
žmonių ragais vadinami
mieloji angelas esi
ir gyveni tu rojuje ne žemėj
sėdėdama ant balto krašto debesies
tu už apykaklės man spjaudai
mieloji angelas esi
ir skrisk geriau greičiau iš čia
kol tavo dieviškosios kojos
nevirto velniškom kanopom
kol man dar neišspardei subinės
Mano mergaitė
Mano mergaitė,
Mano mažoji mergaitė
Geria kavą.
Jai visai nerūpi
Mano meilė ir
Nykstančios koalos.
Rytais aš žiūriu
Į akis savos mergaitės,
O vakarais jaučiu plevenant
Kambary jos kvapą.
Mano mergaitė,
Mano mažoji mergaitė
Geria kavą. Labai jau
Panaši į nykstančią koalą.
Egzistencinis
žmogus žmogui
kalbėtis reikia
vilkas vilkui
staugti reikia
paskui reikia
poruotis rujoti
ir taip diena
iš dienos
kol vienąkart
krisi negyvas
vapėsi žodžius
kvailus
pro langą atidarytą
Ars poetica
sugalvoju kokį durną sakinį
paskui dar kelis durnesnius
pridedu
žiūriu jau ir eilėraštis
tada nešu kokiai mergaitei
aišku velniams jai tas mano
eilėraštis
bet va paskaito sako:
gražu
taip ir atsiranda kontaktas
paskui galvoju:
o šūdą ji supranta
užsimaunu kelnes ir išeinu
visas piktas
toks tas mano poezijos menas
viskas vardan kontakto
***
tu buvai dar
prieš pradžią prieš
žodį
kai skraidydamos
žuvys užgydė tavo
nekaltybę
išsitraukusi kardą
grūmojai girtiems
poetams
kurie kėsinosi
paversti žodžiais tavo
grožį
***
o mano mergaitė
be galo panaši į
kupranugarį
išlenda pro adatos
skylutę ir visu savo
grožiu man pasirodo
nieko nesakau tik
geriu kvapą
stebuklą žvilgsnį
atsargų prisilietimą
lūpų kampučio
***
seku mergaitės pėdom
paliktom ant sniego
taku tuo pasiekiu
dangų
kur angelas kardu aksiniu
žuvims kapoja galvas
mergaite mergaite
ir kur tu mane atvedei?
***
nerimtai gyvenu aš mama
ir poeziją rašau nerimtą
tik smuklių gaudesy
tyloj bažnyčių
randu visai ne tai
ko ieškau
__________________
__________________
____________
_______________
______________________
pasiduodu _______________
***
slėnis Dubysos
sukasi skamba
griauna sodybas
Lyduvėnų kaimo
giaučiais paverčia
kyla į dangų
debesy dūksta
dūmai rūksta
iš gyvenimo gyvo
Lyduvėnų kaimo
***
iš gyvenimo kaminų perspektyvoj
iš tikėjimo meilės iliuzijom
iš rudens ir nakties simbiozės
aš grįžtu namo
į laukimą nelaukto ateinant
į kritimą veidu ant sniego
į angelo balsą auksinį
aš grįžtu namo
***
šįryt mirė geriausias
lietuvių poetas
paskutinę giesmę giedojo
tamsią lapkričio naktį
atsiprašė viešpaties
už savo nuodėmes ir poeziją
o jau švintant paėmė
angelo ranką ir
nuskrido abu prie upės
ten ilgai žiūrėjo
kaip neršia upėtakiai
ir verkė stebuklo akivaizdoj
ir grįžo į upę
ir nieko nepaliko
Esamasis
Eina ir eina
Slenka iš lėto
Ruduo į žiemą
Naktis į dieną
Gyvenimas bėga
Mirtis neateina
Skraidydamos žuvys
Angelų neieško
Putino sakalai
Sparnus nusilaužia
Trenkias į juodžemį
Lietumi pasipuošia
Šarka ant stogo
Gieda mano meilę