Accessibility Tools





Nuorašai

Eilėraščius nusirašinėja nuo anksčiau parašytų,
nuo fotografijų, nuo savo gyvenimo,
nusirašinėju nuo vandenų, nuo dangaus,
nuo medžio lapų.

Nusirašinėju nuo bokštų, šventovių,
nuo giesmynų, nuo mirusiųjų,
nuo iškelto Viešpaties piršto.

Nusirašinėju nuo to, ką liečiau,
nuo lūpų, krūtų, nuo prisiminimų,
nuo laiškų, gražių užmirštų niekniekių,
nuo segių, apyrankių.

Nusirašinėju nuo paukščių, nuo gyvulių,
kuriuos glosčiau, šėriau, mušiau,
nuo peilio kriaunų, nuo kraujo,
pasiliejusio asloj.

Nusirašinėju nuo durų rankenų,
kur buvau neįleistas,
nuo tuščių puslapių, nuo to,
kas buvo neparašyta.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

***
Esu neapsaugotas nuo žodžių, –
jie skverbias pro lango plyšius,
iš TV, iš kaimynų, iš įstatymų,
iš eilėraščių.

Pateko jie į mane su žiniom,
su telefono skambučiais, laiškais.
Dar kitus nurijau su vaistais, druska,
buvo įmušti į mane.

Dar kiti manyje pasiliko
glaudžiantis, glostant,
buvo įspausti lūpom, delnais,
įkalbėti,
buvo tokių, kurie kabinosi kaip dagiai.

Kitus įtraukiau su cigaretėm,
su kvepalais, knygų dulkėm,
nurijau su vynu.

Daiktuose bandau apčiuopti žodžius,
jausti juos pirštais, delnais,
laikant rankas prie smilkinio,
matyti juos srūvančius iš akių,
dar jų balsu neištarus.

Esu pilnas žodžių.
Su jais nuolat ką nors veikiu:
juos jungiu laikais, lytimis, giminėm,
skaičiais, nutylėjimais:
juos atmintis varinėja greičiau
negu kraują širdis.

Pagaliau
esu labiau žodžiai:
jais toliau ir geriau matomas ir girdimas,
negu mato mane iš tikrųjų.

O eiliuojant dažnai jie užsidega
ir mane ryškiai apšviečia –
kas tada priartėja,
į mane meta ir meta žodžius –
kaip malkas
į liepsnojantį laužą.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

Mano areštas Vanaginės sode

Prieš daug metų Vanaginės sode,
atgailaudamas,
pasidaviau bulvėms.

Tai buvo savanoriškas areštas.
Dabar jos manęs nepaleidžia –
tos bulvės:
turiu jas atsargiai perrinkti,
nuvalyt akutes, kad pavasarį praregėtų daigai,
laiku pasodinti, ravėti, apkaupti, nukasti,
saugot, kad neperšaltų žiemą.
O kur dar visokie kiti augalai.

Aš pats čia save apsitvėriau,
pažymėjau, kur leidžiu sau vaikščiot, sėdėt,
kad nepažeisčiau tvarkos,
kurią čia įvedė vaiskrūmiai,
saulėgrąžos, bulvės
pagal griežtą augalų kodeksą.

Vakare,
po laisvų valandų
užrakinu pats save.
O naktį esu stebimas:
ežys, užkopęs laipteliais, patikrina,
ar tikrai esu viduje.

Kas rytą į beržą nutūpusi varna
prokuroro balsu pakartoja man nuosprendį
iš čia neišeiti.

O katinas Sigma stebi fosforine akimi,
kad slapčia neišeičiau.
Tik kai pajudu krenta po kojom.

Čia įvestu režimu
per daug negaliu skųstis:
man yra garantuotas sniegas, lietus
keturi metų laikai.

Tik dieną – katorgos darbas:
įnirtingai kasu, žemėtas, apsitaškęs žaliaukom,
juodos širdies.

Su Judo įniršiu, beveik bedievis,
negailestingas sliekams,
kurie raitosi perkirsti kastuvu.
Sulyginu iškilusius kauburėlius –
skruzdžių ir kurmių civilizacijas,
lyg pasaulio pabaigai viską sulygindamas.

Degradavęs kaimietis,
nubaudęs save,
kad kadaise išdavė žemę.

Į vakarą
būnu tuščias kaip rudenį kelias,
iki gyvenimo pabaigos nesitikintis amnestijos.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

Sodo namelis Vanaginėje (žiema)

Tenai
užrakintas namelis baltoj žiemos atvirutėj,
nugrimzdęs sniege lig langų. Manęs
seniai čia nebūta.
Tik per sodą
neįskaitomas paukščio nupėduotas dantiraštis.
Girdėti be galo toli
neužmatomoje tyloje.

Tuščia, nė gyvos dvasios.
Apšerkšniję saulėgrąžų stagarai
kyšo iš sniego kaip vyskupo lazdos.

O manęs čia nėra,
kiek jau laiko nėra toj baltoj žiemos atvirutėj.

Tik nežinia kiek jau laiko,
sapnuodama vasarą, snaudžia prie durų
manęs laukdama susigūžus katė, –
kaip našlaitė iš kalėdinės pasakos
senoj vaikiškoj knygoj.

Pro langą aštrus spindulys krenta ant stalo...
Ne! Viduje kažkas ten yra. Akiniai
užmiršti prie atverstos knygos,
lyg ja kažkas skaito. Negyvas
vabalėlis dar nuo rudens ties eilutėm:
„... visa tai
nepaisant pasipriešinimo...“

Dabar taip skaudu prisimint,
kaip vasarą sugirgždėdavo durys
ankstu rytą, kai jas atidarant į sodą
sustingdavau prieš neapsakomą dangų,
staiga užmiršęs gyvenimą.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

Esu įtariamas

Moteris, sėdėjusi šalia,
pasislenka, kita persėda taip, kad nepažvelgčiau.
Sprunka patamsy kelio paklaustas praeivis.
Skubiai perbėga gatvę katė, pievoj
pasibaido arklys, nuskrenda bitė, plaštakė,
mikliai pasprunka pelytė.
Voverė iš viršūnės pažvelgia taip,
lyg esu čia nebūtinas.

Turiu dokumentus, neteistas,
be revolverio, beveik be minčių.

Tik parazitai, visokie vabzdžiai,
musės bei kirminai ropoja per veidą,
lenda į burną, į nosį,
geria kraują.

Kur pasirodau, kas nors slepiasi, bėga,
įtariai žiūri, suklūsta, apsimeta, nutyla:
galiu juos sugauti, sutrypti, padaryt galą.

Esu įtariamas, kad galiu būti skerdikas,
prievartautojas, herbariumų sudarinėtojas,
girtuoklis, neurotikas, maniakas, kišenvagis,
gyvūnų nuodytojas, iškrypėlis, buvęs agentas,
pabėgęs iš kalėjimo.

Nėra kaip paaiškinti,
kad nebėgtų, kad leistųsi jaukinami, glostomi,
kalbinami, maitinami.

O jiems, tiems žvėreliams, bitėms, moterims
nieko nereiškia, kad turiu dokumentus,
skaitau šv. Raštą, medituoju eilėraščiais,
laiku grąžinu skolas, moku mokesčius,
myliu artimą ne mažiau kaip patį save.

Bet štai nešiojuosi nežinomą kaltę visam,
kas gyva, kas gimsta ir žūva, kas gieda, liūdi ir kenčia:
kur tik pasisuku, lieka vien tuštumos,
kaip velnio nugraužtos ganyklos.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

Senutė žiūri į gatvę

Beveik jau nevaikšto.
Sėdi ir žiūri pro langą.
Gatvėj pilna žmonių.
– O sveikata negerėja...

Kitoje gatvės pusėje –
bankas. Iš automobilio
spraudžias kailiniuota dama.
– Dar vieną surado man ligą...

Eina kareiviu rikiuotė.
Šaligatviu seka mergaitės.
– Neatsimenu... Jau neatsimenu,
kada visa tai buvo...

Iliuminuoja Kalėdoms vitriną.
Apnuogintos manekenės
šypsos iš reklaminių skydų.
– O sveikata vis tiek negerėja...

Jaunas gražus karininkas
prie juvelyrinės parduotuvės.
– O aš pasislėpus stebėjau,
ką jis man renka...

Įstrižai krenta šviesa.
Vakarėja.
– Neatsimenu... Jau neatsimenu
šito miesto...

 

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

Jaunavedžiai

Užsirakinę duris,
nuleidę užuolaidas,
pritemdytame kambaryje.

Dviese užsidarę
nuo miesto, bažnyčių,
nuo valstybės,
nuo bibliotekų, teatrų, –
kad nieko neįžvelgtų praeiviai,
klasiko paminklas skvere
ten, už aptemdyto lango,
kur vyksta meilės grumtynės.

Jie vengia enciklopedijų,
peizažų ant sienos,
senos tėvų fotografijos,
papuošalų, dokumentų,
savo vaikystės.

Miestas pritemęs.
Vienas kitas praeivis, šuva,
automobilis,
žibinto šviesa, palieta ant asfalto.
Vienišas klasikas dar labiau susikaupęs
skaito bronzinę knygą.

Tik šičia tamsu –
nuo visų pasitraukę
už aptemdyto lango
dviese
repetuoja agoniją.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

K. B. apie įslaptintą veidrodį

Buvau įvestas į įslaptinto veidrodžio kambarį.
Dideliu greičiu laikas jame ėmė lėkti atgal,
po to grįžo.

Stebėjau, kaip veidrodyje atsispindi vaizdai,
vėluodami dienomis, mėnesiais, metais,
čia pat materializuodamiesi
ir virsdami į trūnėsius ir dulkes.

Daug kartų buvau atspindėtas,
seniai nesantis.

Tai buvo laiko irimas.
Galėjau stebėti, kaip išnykstu:
kūdikis, paauglys, jaunuolis,
uniformuotas kareivis, su moterimi,
automobilyje, su šunimi, apsuptas sveikintojų,
beveik dabartinis, užvakar:
be jokio ryšio
begalinė savęs išnykimų grandinė.

Pagaliau ištiktas dabarties
veidrodyje tapau atvaizdu,
kuris pats savęs jau nemato.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

Patarimai, kaip panaudoti eilėraščius

Visur juos nešiotis (vietoj revolverio).
Greitai ištraukus atskleisti prieš veidą plėšikui,
kai jis reikalaus piniginės.
Sudėti juos vėduokle
ir gintis nuo mašalų vakare,
kai sėdėsit prie upės.

Išsikloti lentyną, pasikurt krosnį,
suvyniot sumuštini,
nuorašus perduot archyvui,
investavus į juos
savo mintis, savo kūną ir lytį.

Pergąsdinti leidėją,
įsiveržus į jo kabinetą
reikalaut, kad tuoj pat juos iškeistų į pinigus.
Meilužei atsiteist už nakvynę eilėraščiais.

Turėt su savim
prieš nuosprendį, pasimatymą,
garsiai skaityti uždarytam policijos nuovadoj,
ligoninėj,
o taip pat jie tinka vienatvėje,
tinka prisipažinimams...

Smulkiai suplėšius suberti leidėjui į kavą.
Užnuodyt eilėraščiais vandenį,
kurį geria finansų inspektorius,
jais persūdyt kepsnį tam kritikui,
staiga užkišt už apykaklės ponui iš savivaldybės.

Garsiai skaityt,
kai šuva po stalu klausos labiau susikaupęs
negu jo šeimininkė:
eilėraščiai tinka nuraminti šunims –
jie aploja tik ateinančius ir išeinančius.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

Mano draugas Jonas, kuris negyvena

Jo nėra sąrašuose, dokumentuose,
atsiskaitymo knygose, fotografijose,
antkapių įrašuose, sargyboj prie vėliavų,
stočių laukiamuosiuose.
Jis neturi akių, nosies, rankų, krūtinės,
pagaliau – kūno, tik vienintelį vardą –
Jonas.

Pasimatyti su juo
kartais traukiu alinėn.
Geriant penktą bokalą,
kai krūtinę užlieja šilta alkoholio banga,
staiga mano Jonas išnyra iš dūmų
arba iš šimto banknotų.
Muša sau į krūtinę ir šaukia:
– Žiūrėkite, rupūžės, – gyvenu!
Jau gyvenu...

Pasiutęs veikimas į smegenis.
Ir prasideda tai, kas yra neįmanoma:
kūnai tampa be svorio.
Praeitis pasitraukia.
Ryškiai įsidega lempos.
Virš žemės šiek tiek pakyla stalai
ir jie supasi.

Kaip sokratų puotoj, mus ištinka staigus genialumas:
tarsi iš nieko mes išgaunam giliausias prasmes, iki ryto
tapę abu nemirtingi.

Po to kažkur mes keliaujam.
Iliuminuoti pereinam tiltus,
sudvasinę erdvę virš miesto, kol švintant
skvere ant suolelio
perpjauna mūsų gerkles
aštrus alkoholis.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

Kūryba

Užsikniaubęs ant puslapio
pirmyn ir atgal
plunksnos smaigaliu
varinėju žodžius.

Juos spaudžiu vieną prie kito,
suveržiu ir klausaus,
gal išgirsiu mirusių pokalbius.

Kartais seku paskui juos į praeitį,
į laiko pragarmes
arba prisikalu prie eilutės,
kad pajausčiau nežmonišką kančią:
kaip žodžiai kapoja man kepenis.

Kitus be gailesčio naikinu,
išvarau iš eilėraščio,
ypač tuos, kurie patys
per viens kitą skverbiasi į eilutes.

Dar kitus grūdinu,
pripildau kvapų,
prisiminimų.

Yra ir tokių,
kuriuos sumalu,
sumaišau su dulkėm ir paraku.

Po to juos supresuoju,
įmontuoju sprogdiklį
ir paskandinu savo priešo eskadrą,
artėjančią laikraščio puslapiais.

Tuo metu iš kažkur
netyčia nukritus žalsva kirmėlynė
ropoja ramiai sau per puslapį,
kuriame ką tik padegiau miestą.

Nusikamavęs atsilošiu.
Sode ant šakos tupi varna,
Ant palangės snaudžia katė.
Niekas aplink nepasikeitė.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

Poetinė infekcija

...nes
užsikrėčiau atmintinai kaldamas eilėraščius.
Iš mažens buvau neatsparus Maironiui, Binkiui, Kossu,
įvairiems poetiniams uždegimams.
Ištikdavo netikėti priepuoliai rašant ar skaitant,
lyg ir išnykdavau.

Neišsivystė atsparumas gyvenimui.
Anksti išstypau, mėnesienoje
ilgai kosėdavau – eilėraščiai
galėdavo pratrūkti krauju iš burnos,
ypač skaitant Vaičaitį.

Kartais užplūsdavo ūmūs laimės proveržiai.
Jie baigdavosi savigrauža, kalte,
kurios priežasties nesuprasdavau.

Tai nuolat kartojasi ir yra perduodama kitiems
per eilėraščius – skaitantys tai jaučia.
Bandžiau gydytis vynu, kitais stipriais gėrimais,
palaidu gyvenimu, padorumu, meile gamtai –
viską išmėginau, nepadėjo net
socrealizmas.

To užkrato požymiai – vengimas naudingų dalykų,
sakysime, valdžios, pinigų, automobilio,
pagaliau įprotis lankytis tamsiose smuklėse,
nesišalinti valkataujančių,
kalbėtis su šunimis, vilioti paukščius, už nugaros
jausti mirusiųjų šnaresį, regėti,
kaip Dievas įsikūnija į rašomą tekstą.

Dažniausiai nieko neveikti, stebint,
kaip sąmonė pasklinda erdvėj,
netikėtai patirti, kad poezija –
kritimas per visą gyvenimą
iš neapsakomo aukščio.

O kartais šis užkratas sukelia siaubingus regėjimus:
šventojo gundymai, erotinės scenos, piktžodžiavimai,
nužudymai.
Jeigu tai iš tikrųjų įvyktų,
neturėčiau išeit iš kalėjimo.

O naktimis tie baisūs košmarai:
tardo mane juodom togom teisėjai
atsivertę žodyną –
poetų baudžiamąjį kodeksą.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

Žemkase išverstų palaikų aprašymas

Kaukolė, dantys. Kelių trūksta.
Nugaros slanksteliai, vienas sutraiškytas.
Blauzdikaulis. Kitas nerastas.

Sąnariai... Kiek sąnarių? Plaštaka...
Pėda... Alkūnė... Dilbis, jame įtrūkimas.
Šonkauliai... Keli suaugę po lūžio.
Tipiškos smurto žymės.

Dar. Šiek tiek plaukų, audinio skutas.
Neaiškios kilmės sagtis.
Daugiau daiktų nerasta. Užsiėmimas amžius,
tikėjimas nežinomi.

Radinys mokslui nėra įdomus.
Tai nuolat kartojasi: tokių
Visur čia užtinkama. Tai
nesusiję su valstybės istorija.

Tolimesni kasinėjimai nutraukiami.
Žemės darbus leidžiama tęsti.

Martinaitis, Marcelijus. Tolstantis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.